Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FILADELFIJOS GIESMĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS VISVYDAS   

K. žoromskis — Uolos prie Michigano ežero

Trečioji

Lėta yra karaliaus Edipo rauda.
Tyrų kuždėjimo kupina,
Ne vaikams klausytis vakarais,
Bet dvasiai — palydovei — skirta.

Lyg lietaus lašų ilgėjausi žodžių,
Srovenančių kraujo kilmės linkme.
Ir, laikui sunkiantis į žemės gylį,
Jaučiau, kad artėja pelnytas,

Kaltės pažinimo tarpsnis.
Ir šauksmas, virpantis membranoje,
Kartojo dievų klastą. . . Viešpatie!
Kodėl už kiparisų, aikštėje, dunkso
Išdidūs minčių siluetai?
Pasigailėk ir sugrąžink lengvumą
Vaikystėje nešioto žaislo.

Tada pabudo sąmonės budrumas, ir šviesa
Staiga paplito, ryškindama aplinkos
Pavidalus (net tuos, kuriuos mylėjau,

Bet netekau didžiojoje bausmės kelionėj).
Dabar jie buvo lyg Kalėdų dovanos arti,
Papuošti mistišku vaivorykštės lanku:
Nuo vieno krašto ligi kito — meilė,
Žaliuojanti lyg paupio vešli veja.

Bet kur dabar yra šita mintis žaisminga?
Kažkas man sakė: ją nutildė pelkių lūžtvės.
Sunku tikėti, nes ir čia yra drėgmė,
Griuvėsių lūpomis užputusi pagojų ugnį.

Lėta yra karaliaus Edipo rauda,
Orakulo kuždėjimo kupina,
Ne vaikams klausytis vakarais,
Bet dvasiai — palydovei — skirta.


Ketvirtoji


Pats metas žadinti prisikėlimą ... ir rinktis —
Tirpstantis ledas, lašėjantis mirties niuansais,
Ar pumpurai, išsprogę dar vienai galimybei?



Gulėdamas žiūrėjau į Deskanso vaizdą ir
mačiau gyvybę.
Ištįsusią tarp sienų ant putlios damasko sofos.
Girdėjau, kaip jaunikliai šaukia gatvėje ir bėga
Įkandin automobilių, suvilioti metalinio žaismo.


Staiga tie žingsniai viršuje, ant laiptų,
Pavirto į siaubingą įvykio prisiminimą.
Laukiau Lyg pasmerkta žuvis traukimo . . . Kam? Ten
buvo žmonės,

Einą mėginti Hipodromo sūkurių. Norėjau iš
paskos
Prabilti: ir mane paimkite lyg nelaimingą šunį.
Bet abejonė — kam? Ar negeriau tylėt iš
meilės tylai,

Kam šaukti, jei dvasia nebeturi tiesos galingo
žodžio,
Jei motinos delnuos nutildavo net lėkščių šukės.
Graudu mąstyti apie tai—seni daiktai jau rauda,
Pajutę vėsų lapkričio lietaus artėjimą ... O
taip —
Prisiminimuose yra drėgmė ir lapų pakąstų
nykimas.

Pats metas man po tiekos skaitymo ir dvasios
išlaidų
(Idėjų elgetai keli minčių skatikai yra brangūs)
Perpjauti šakoto pykčio gyslą ir numirti
laukuose.

Paskendus gaiviame javų kvepėjime, ir ilgai
stebint
Dunksantį dangoraižio fasadą, ir jam atleidžiant.

Mąsčiau apie mūsų šaknis, įsikerojusias žemėje,
Apie grubų rimties fanatizmą, kurio yra
Darbo dienų planai ir fariziejų pokalbiai pilni.
Mąsčiau ir prisiekiau tylos akivaizdoje
Nepažabotos rimties neapkęsti, apkaltindamas ją
Pasikėsinimu prieš švelnų sąmojo dievą,
Prieš vaikišką Išganytojo žvilgsnį.

Dabar ir vėl prisiminimai plaka slenkstį, aš
žinau —
Nelengvas yra nebūties niuansų šokis. Palengva
Uždaręs kambario duris, imu žiūrėti į Deskanso
vaizdą.
Vis nepamiršdamas rimties ledinio durklo.


Šeštoji


Kai danguje įsmigo paukščių trikampis į pietus,
Sustojau ant geltono, vasaros ranka tapyto šlaito,
Ir aukso tvenkinys akyse nuostabiai sutvisko,
Lyg žvynai pasakų žuvystės, gaudytos vaikystėj,
Ir du žali irklai prie luoto, ant vandens
paviršiaus,

Viliojo tartum laumės rankų gražūs pirštai.


Pradėjau eit per vešlų, rožėmis papuoštą sodą
Ir, paupyje atsidūręs, pamačiau švelniausią
smėlį,
Kurio nuo pat vaikystės, tartum palikimo švento
Gralio,
Jieškojau augštupy ir gyvenau tauriai lyg
Parsivalis.
Ir du žali irklai prie luoto, ant vandens
paviršiaus,
Viliojo tartum laumės rankų gražūs pirštai.

Giliai paniręs migloje akiratis ir tamsūs sieliai
Kvepėjo tolumų sakais ir girių ruožo glūduma.
O vakarojant, kai Vaistariškių kaimo piemenų
laužai
Grąžino ilgesį žvejams ir sielininkams, kai
Šešėlių pokalbiai ir pabučiavimas baltųjų rožių
Plazdėjo, lyg alsuojanti esmė jautrios mimozos,
Ilgai stovėjau, lyg bijodamas palikti kranto
Švelniausią smėlį, be kurio sunku kitur gyventi.
Ir tie žali irklai prie luoto, ant vandens
paviršiaus,
Viliojo tartum nepatirto džiaugsmo gražūs
pirštai.


Vienuoliktoji

Skeveldromis ir kardo ašmenimis
Iš glūdumos prikėlėme pavasario nakties ritmą,
Skaistumą, apimantį mūsų elastingą žvilgsnį,
Aštriai įrėžiantį sieloje praeities daiktų
simboliką.

Ir paslaptim kalbėjo susimąstę žmonės:
Dalia nesiskiria nuo žėrinčio meteorito,
Nuo krentančios topazo dalelytės, ak, kuri
Perpjovusi akiratį, išnyksta kosmo tamsoje,
Palikusi monadinį liepsnos prisiminimą.
Ne mums priklauso žodžiai: imk, tau lemta.
Šitoj arenoje vienatve apgaubti išmokome
Tapyti ašaras ir kraują plušančio žmogaus.
Todėl ir nespalvinga yra kasdienybė:
Drobė iš bulvių maišo, o centre — cemento
Šiurkščios dėmės, o aplinkui — Mare Pigrum
Ant sienos Juan Miro paveikslų parodoje.

Ir taip grindis, ir nepasiekiamas lubas
Nudažome praeities dienų atspalviais, ir vis
Kiekvieną vakarą mėginame likučiais freskų.
Dabinti duonos trupinius ant stalo.

Paskutinė

Gyvenimo prispirtas kauptis ir mąstyti
Įkėliau dvasios gulbę į lunatikų lizdą,
Ir ten, tarp tvaskančio kalnynų gruodo,
Ėmiau Sibilės pirštais glamonėti erdvę.
Šalia karališki Jupiterio arai
Suskridę raižė keršto ašmenimis uolas.
Tyla riogsojo lyg buka viršūnė
Seniai užgesusio, antikinio vulkano.

Vidudieniai, granitą vilkdami širdin,
Atslinkdavo vingiuojančiais takais pajusti
Pasaulio Motinos Nakties didingo glėbio.
Ramybė tau!. . Prabildavo jų eisena.
Ramybė ir bedugnėje sukrautam lobiui.
Tegul lizde išlieka paslaptis viena,
Tegul ji saugo prieštvaninę tiesą — tylą,
Sukūrusią tarpeklius, klodus ir laukus.

Sibilės pirštais, ak, kodėl ne smuikininko?
Ne mano brolio ir ne mano draugo
Judėjimu, vitališku gyvenimo orkestrui.
Pirštais, priklausančiais dūzgiančiam smėliui
Ir prarastai vietovei, kažinkur prie Indio,
Keliaujant didžiojo saulėtekio linkme.

Atsimeni gal gelžkelį, aušroj spindėjusį,
Ir gelsvą pylimą ir jo šlaitus papuoštus
Azalijų žiedais, bučiuojančiais ratus,
Lyg padėkai, kad juos čia pasodino ratai?

Ne mano broliui ir ne mano draugui.. .
Skliautai tylena paslaptingo elemento bangomis.
Žemai — šaltinio vėsuma. Toliau — upelio lovys.
O dar žemiau žiūrėdamas pajusi
Laukų akmens nuostabų apvalumą.

Gražus laukų akmuo, nutekintas
Ištvermės lašų, sukūrusių žaliuojantį slėnį.
Štai, vynuogynai šilti sirpsta ir dainuoja
Odę prieglobstį suteikusiai kalnų grandinei.

Besidalindamas pavėsio laime ir šlaitų žiedais,
Užmiršt norėjau lizdą . . . per vėlai:
Rugsėjo saulė vėso, ir herojiški arai,
Sparnais apglobę dvasią, nešė atgalios.
Kalnynų gruodas amžina šviesa sutvisko,
Ir liūdinti Sibilė priglaudė mane.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai