|
|
Parašė PRANAS VISVYDAS
|
K. žoromskis — Uolos prie Michigano ežero
Trečioji
Lėta yra karaliaus Edipo rauda. Tyrų kuždėjimo kupina, Ne vaikams klausytis vakarais, Bet dvasiai — palydovei — skirta.
Lyg lietaus lašų ilgėjausi žodžių, Srovenančių kraujo kilmės linkme. Ir, laikui sunkiantis į žemės gylį, Jaučiau, kad artėja pelnytas,
Kaltės pažinimo tarpsnis. Ir šauksmas, virpantis membranoje, Kartojo dievų klastą. . . Viešpatie! Kodėl už kiparisų, aikštėje, dunkso Išdidūs minčių siluetai? Pasigailėk ir sugrąžink lengvumą Vaikystėje nešioto žaislo.
Tada pabudo sąmonės budrumas, ir šviesa Staiga paplito, ryškindama aplinkos Pavidalus (net tuos, kuriuos mylėjau,
Bet netekau didžiojoje bausmės kelionėj). Dabar jie buvo lyg Kalėdų dovanos arti, Papuošti mistišku vaivorykštės lanku: Nuo vieno krašto ligi kito — meilė, Žaliuojanti lyg paupio vešli veja.
Bet kur dabar yra šita mintis žaisminga? Kažkas man sakė: ją nutildė pelkių lūžtvės. Sunku tikėti, nes ir čia yra drėgmė, Griuvėsių lūpomis užputusi pagojų ugnį.
Lėta yra karaliaus Edipo rauda, Orakulo kuždėjimo kupina, Ne vaikams klausytis vakarais, Bet dvasiai — palydovei — skirta.
Ketvirtoji
Pats metas žadinti prisikėlimą ... ir rinktis — Tirpstantis ledas, lašėjantis mirties niuansais, Ar pumpurai, išsprogę dar vienai galimybei?
Gulėdamas žiūrėjau į Deskanso vaizdą ir mačiau gyvybę. Ištįsusią tarp sienų ant putlios damasko sofos. Girdėjau, kaip jaunikliai šaukia gatvėje ir bėga Įkandin automobilių, suvilioti metalinio žaismo.
Staiga tie žingsniai viršuje, ant laiptų, Pavirto į siaubingą įvykio prisiminimą. Laukiau Lyg pasmerkta žuvis traukimo . . . Kam? Ten buvo žmonės,
Einą mėginti Hipodromo sūkurių. Norėjau iš paskos Prabilti: ir mane paimkite lyg nelaimingą šunį. Bet abejonė — kam? Ar negeriau tylėt iš meilės tylai,
Kam šaukti, jei dvasia nebeturi tiesos galingo žodžio, Jei motinos delnuos nutildavo net lėkščių šukės. Graudu mąstyti apie tai—seni daiktai jau rauda, Pajutę vėsų lapkričio lietaus artėjimą ... O taip — Prisiminimuose yra drėgmė ir lapų pakąstų nykimas.
Pats metas man po tiekos skaitymo ir dvasios išlaidų (Idėjų elgetai keli minčių skatikai yra brangūs) Perpjauti šakoto pykčio gyslą ir numirti laukuose.
Paskendus gaiviame javų kvepėjime, ir ilgai stebint Dunksantį dangoraižio fasadą, ir jam atleidžiant.
Mąsčiau apie mūsų šaknis, įsikerojusias žemėje, Apie grubų rimties fanatizmą, kurio yra Darbo dienų planai ir fariziejų pokalbiai pilni. Mąsčiau ir prisiekiau tylos akivaizdoje Nepažabotos rimties neapkęsti, apkaltindamas ją Pasikėsinimu prieš švelnų sąmojo dievą, Prieš vaikišką Išganytojo žvilgsnį.
Dabar ir vėl prisiminimai plaka slenkstį, aš žinau — Nelengvas yra nebūties niuansų šokis. Palengva Uždaręs kambario duris, imu žiūrėti į Deskanso vaizdą. Vis nepamiršdamas rimties ledinio durklo.
Šeštoji
Kai danguje įsmigo paukščių trikampis į pietus, Sustojau ant geltono, vasaros ranka tapyto šlaito, Ir aukso tvenkinys akyse nuostabiai sutvisko, Lyg žvynai pasakų žuvystės, gaudytos vaikystėj, Ir du žali irklai prie luoto, ant vandens paviršiaus,
Viliojo tartum laumės rankų gražūs pirštai.
Pradėjau eit per vešlų, rožėmis papuoštą sodą Ir, paupyje atsidūręs, pamačiau švelniausią smėlį, Kurio nuo pat vaikystės, tartum palikimo švento Gralio, Jieškojau augštupy ir gyvenau tauriai lyg Parsivalis. Ir du žali irklai prie luoto, ant vandens paviršiaus, Viliojo tartum laumės rankų gražūs pirštai.
Giliai paniręs migloje akiratis ir tamsūs sieliai Kvepėjo tolumų sakais ir girių ruožo glūduma. O vakarojant, kai Vaistariškių kaimo piemenų laužai Grąžino ilgesį žvejams ir sielininkams, kai Šešėlių pokalbiai ir pabučiavimas baltųjų rožių Plazdėjo, lyg alsuojanti esmė jautrios mimozos, Ilgai stovėjau, lyg bijodamas palikti kranto Švelniausią smėlį, be kurio sunku kitur gyventi. Ir tie žali irklai prie luoto, ant vandens paviršiaus, Viliojo tartum nepatirto džiaugsmo gražūs pirštai.
Vienuoliktoji
Skeveldromis ir kardo ašmenimis Iš glūdumos prikėlėme pavasario nakties ritmą, Skaistumą, apimantį mūsų elastingą žvilgsnį, Aštriai įrėžiantį sieloje praeities daiktų simboliką.
Ir paslaptim kalbėjo susimąstę žmonės: Dalia nesiskiria nuo žėrinčio meteorito, Nuo krentančios topazo dalelytės, ak, kuri Perpjovusi akiratį, išnyksta kosmo tamsoje, Palikusi monadinį liepsnos prisiminimą. Ne mums priklauso žodžiai: imk, tau lemta. Šitoj arenoje vienatve apgaubti išmokome Tapyti ašaras ir kraują plušančio žmogaus. Todėl ir nespalvinga yra kasdienybė: Drobė iš bulvių maišo, o centre — cemento Šiurkščios dėmės, o aplinkui — Mare Pigrum Ant sienos Juan Miro paveikslų parodoje.
Ir taip grindis, ir nepasiekiamas lubas Nudažome praeities dienų atspalviais, ir vis Kiekvieną vakarą mėginame likučiais freskų. Dabinti duonos trupinius ant stalo.
Paskutinė
Gyvenimo prispirtas kauptis ir mąstyti Įkėliau dvasios gulbę į lunatikų lizdą, Ir ten, tarp tvaskančio kalnynų gruodo, Ėmiau Sibilės pirštais glamonėti erdvę. Šalia karališki Jupiterio arai Suskridę raižė keršto ašmenimis uolas. Tyla riogsojo lyg buka viršūnė Seniai užgesusio, antikinio vulkano.
Vidudieniai, granitą vilkdami širdin, Atslinkdavo vingiuojančiais takais pajusti Pasaulio Motinos Nakties didingo glėbio. Ramybė tau!. . Prabildavo jų eisena. Ramybė ir bedugnėje sukrautam lobiui. Tegul lizde išlieka paslaptis viena, Tegul ji saugo prieštvaninę tiesą — tylą, Sukūrusią tarpeklius, klodus ir laukus.
Sibilės pirštais, ak, kodėl ne smuikininko? Ne mano brolio ir ne mano draugo Judėjimu, vitališku gyvenimo orkestrui. Pirštais, priklausančiais dūzgiančiam smėliui Ir prarastai vietovei, kažinkur prie Indio, Keliaujant didžiojo saulėtekio linkme.
Atsimeni gal gelžkelį, aušroj spindėjusį, Ir gelsvą pylimą ir jo šlaitus papuoštus Azalijų žiedais, bučiuojančiais ratus, Lyg padėkai, kad juos čia pasodino ratai?
Ne mano broliui ir ne mano draugui.. . Skliautai tylena paslaptingo elemento bangomis. Žemai — šaltinio vėsuma. Toliau — upelio lovys. O dar žemiau žiūrėdamas pajusi Laukų akmens nuostabų apvalumą.
Gražus laukų akmuo, nutekintas Ištvermės lašų, sukūrusių žaliuojantį slėnį. Štai, vynuogynai šilti sirpsta ir dainuoja Odę prieglobstį suteikusiai kalnų grandinei.
Besidalindamas pavėsio laime ir šlaitų žiedais, Užmiršt norėjau lizdą . . . per vėlai: Rugsėjo saulė vėso, ir herojiški arai, Sparnais apglobę dvasią, nešė atgalios. Kalnynų gruodas amžina šviesa sutvisko, Ir liūdinti Sibilė priglaudė mane.
|
|
|
|