PRELATAS PRANCIŠKUS M. JURAS Spausdinti
Parašė JONAS AISTIS   

JO AMŽIAUS SEPTYNIASDEŠIMT METŲ SUKAKČIAI ATMINTI

1.
Prelato Pranciškaus Mykolo Juro veikla yra taip plati ir šakota, kad kiek išsamiau jos visos trumpame žurnalo straipsnyje nepajėgčiau apibūdinti, dėl to čia stengsiuosi susikaupti ties jojo lietuviška kultūrine veikla, ir ne vien dėl to, kad ta tema būtų man lyg ir artimesnė, bet ypač dėl to, kad, mano galva, ta veikla prelatą iškelia ir išaugština iš visos eilės puikių ir garbingų lietuviškųjų parapijų ganytojų.

Tai darau dar ir dėl to, kad gerbiamas sukaktuvininkas yra savaip laimingas, jog gyvas būdamas sulaukė prof. Simo Sužiedėlio plačios ir puikiai parašytos monografijos. Tiesa, ji skirta ne specialiai prelatui P. Jurui, bet Lawrence, Mass. Šv. Pranciškaus lietuviškai parapijai. Kadangi prelatas P. Juras ilgesnę savo gyvenimo dalį praleido, rūpindamasis ir tvarkydamas tos parapijos reikalus, tuo pačiu ta monografija yra prelato gyvenimo ir veiklos istorija. Negana to, prel. P. Juras sugebėjo palygin-nant vieną iš smulkesniųjų parapijų pakelti į vieną iš pranašiausiųjų lietuviškų parapijų visoje Amerikoje. Ganytojas visada ir visur didžiuojasi savo parapija, ir, matyt, ne be reikalo, nes vis dėlto jisai galėjo savo parapija pasikliauti.

Nereikia nei priminti, kad prel. P. Jurą už parapijos ribų daugiausia iškėlė lietuviškoji kultūrinė veikla. Toks gyvas kultūros reikalo supratimas ir toks didelis jai pasišventimas yra reta ir didelė žmogaus savybė.

Kūryba yra tautos gyvybės pažymys ir laidas. Tik kurianti tauta pilnai jaučia savo teises ir pareigą išlikti gyva. Ne medžiaginė gerovė, ne tobula valstybės tvarka (nors ši be kūrybos ir žmoniškumo neįmanoma), o kūryba, o savųjų dvasios gelmių ir lobių atskleidimas daro tautą pasitikinčią savo ateitimi.

Ne visi žmonės tą reikalą supranta. Dažniausiai žmogus gyvena ta diena ir garbina tos dienos apšauktus ar apsišaukusius stabus. Ne vieną jų apsupa ta diena garbe, didybe ir prabanga. Ir jei atsitinka taip, kad jie nežūsta negarbingai, tai juos palaidojama su pompa ir triukšmu, bet ant rytojaus užmirštama.

Su širdgėla reikia prisipažinti, kad lietuviuose kultūros pasiilgimas nėra nei visuotinis, nei juoba dažnas, o greičiau retas reiškinys. Mūsuose nėra mados turėti draugijų ar klubų, kurių tikslas būtų puoselėti ir remti vienos ar kitos meno šakos reikalus ir žmones. Nedaug suklysime pasakę, kad tokių lietuvių, kurie dėl meno ar kultūros aukotųsi ar atsisakytų patogumų, yra daug mažiau negu pačių menininkų. Jei kas tokių nusiperka knygą ar kokį paveikslą, tai dedasi kultūros dirvonus išaręs ir išakė-jęs. Menininkas neturi pagarbos. Dažniausiai vadovaujamasi senoviška sodiečio galvosena, kad muzikantas yra būtinai dykaduonis ir tinginys.

Taip dalykams esant, tikras kūrybos rė-mėjas-mecenatas juoba yra brangintinas ir gerbtinas. Jų ir pačių kūrėjų auka ir pasišventimu kurstoma tautos gyvybės ugnelė.

Lietuvio rodomas raštui abejingumas gali atgrasyti ir didelį pasišventėlį. Lietuvis mecenatas ne tiktai turi autorių paremti, finansuoti, sakysime, veikalo išleidimą, bet dar ir rūpintis pačios knygos išplatinimu. Prie šios taisyklės turėjo derintis visi didieji lietuviškojo rašto žadintojai ir puoselėtojai. Tai kultūrintojo tradicijai pradžią davė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875), organizavęs plačiu mastu sunkiaisiais spaudos draudimo laikais lietuviškųjų knygų leidimą ir platinimą.

Iš šio krašto privačios iniciatyvos žmonių tenka paminėti kun. Aleksandrą Burbą (1854-1898) ir ypač kun. Antaną Miluką (1871-1943), davusį apie 180 leidinių. Šion garbingon rašto mylėtojų ir rėmėjų galerijon įeina ir didžiai lietuviškai kultūrai nusipelniusio prelato P. Juro vardas.
Čia noriu mielam skaitytojui priminti, kad nesu pasišovęs parašyti lietuvių literatūros mecenatų istorijos ar net trumpos jos apžvalgos, dėl to čia neminiu draugijų, nei pasaulietiškų lietuviškosios knygos leidėjų, o kaip tik jieš-kau analogijos to paties luomo žmonių tarpe.
Kiekvienas laikotarpis turi savo reikalavimus. Kultūros raidoje, kaip ir pačioje istorijoje, kas seka, negali pirmatakauti, dėl to visada tai, kas pirmatakauja, yra laikoma svarbiau, negu tai, kas seka, net jei sekantysis būtų didesnis už pirmaujantį. Tuo būdu vyskupo Valančiaus garbės, jei kas ir kalnus nuverstų, nenustelbs. Dėl to lyginti ko nors nesiimsiu, nematuosiu didybės, neskaitysiu svorio, nes jie visi dideli ir svarūs. Kiekvienas jų yra didelis pagal tai, kaip atspėjo laiko dvasią ir reikalus. Kultūra yra gyva, sakyčiau, esybė, ji natūraliai auga ir plėtojasi.

2.
Iš tų mano žodžių aišku, kad lietuviškojo rašto rėmėjas-mecenatas turi jungti savyje dvi viena kitai priešingas asmens savybes: iš vienos pusės, jis turi būti jautrus menui arba raštui, kad galėtų jausti ir grožėtis ir galėtų būti tam reikalui dosnus, o iš antros pusės jis turi būti praktiškas ir mokėti tam reikalui sutelkti lėšų. Mecenatas, nebūdamas milionieriaus sūnus, turi būti sumanus finansininkas, geras administratorius ir turėti dar visą eilę gabumų . . .

Kas tasai nuostabus žmogus? Kokia jo kilmė? Prel. P. Juras kilme tikras šiaulietis, gimęs 1891 metų birželio mėnesio 16 dieną Bridų kaime, Šiaulių parapijoje. Augo trylikos vaikų šeimoje, iš kurių jis buvo septintasis. Baigęs Sutkūnuose pradinę mokyklą ir turėdamas 16 metų, pradėjo tarnauti, pats sau duoną pelnyti: pustrečių metų tarnavo Šiauliuose krautuvėje pardavėju ir du metu buvo vartotojų kooperatyvo vedėjas. Ir ne tik pats sau duoną pelnė, bet ir toliau mokėsi. Ir taip 1911 m. baigia Šiaulių gimnazijoje keturias klases. Tais metais nesuskubo įstoti seminarijon, o sekančiais metais jau grėsė caro karo tarnyba. Dėl to, gavęs šaukimą stoti naujokų komisijon, išvyko iš Lietuvos ir 1912 spalio mėn. 30 dieną pasiekė New Yorko uostą. Kunigo luomas jį viliojo nuo pačios vaikystės. Bet Amerikoje neturėjo nei giminių, nei pažįstamų, kurie būtų galėję jam padėti, dėl to pradėjo dirbti vaistinėje ir dairytis. Galop įstojo seminarijon (Catonsville, Md.), bet besimokydamas susirgo džiova, kuria kadaise mirė klierikas jo brolis Antanas. Po ilgų peripetijų, Pranciškus Juras 1922 m. birželio mėn. 22 dieną Bostone Šv. Kryžiaus katedroje kardinolo W. O'Conellio buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Šv. Pranciškaus lietuviškąją parapiją Lawrence, Mass., kur jis su dvejų metų pertrauka (pora metų buvo Lowellio, Mass. lietuviškos parapijos klebonu) tebėra iki šios dienos. 1951 m. kovo mėn. 22 dieną Šventasis Sostas Pranciškui M. Jurui suteikė prelato titulą.

Gyvenimo poezijos, jautrumo, gamtos meilės prel. P. Juras bus įkvėptas tėvų. Vaikystės atsiminimuose, paskelbtuose Eglutės puslapiuose (1958 m., 7 nr.), jis rašo:
"Mano tėveliai nebuvo mokyti. . . Dideliu susidomėjimu klausydavau tėvelių pasakojimo, kaip upelis šniokšdamas, medžiai šlamėdami, vėjas švilpdamas, paukščiai čiulbėdami ir javai banguodami garbina Dievą. O įvairiaspalvės gėlės, tėtis sakydavo, liepia mums žydėti gerais darbais. Gerais darbais žmogus garbina Dievą. Būdamas vaikas labai mylėjau gamtą. O kaip gražūs būdavo Lietuvos pavasariai. Sunku apsakyti! Reikia pačiam ten pagyventi ir pamatyti. Sniegui tirpstant, jau laukinės žąsys ir gulbės augštai lėkdamos gagendavo. Būdavo, išbėgu į pakluonę basas pabraidyti ir gėlių pasiskinti. Koks malonumas! Gėlės kvepia, saulė savo spindulius beria, vyturėliai čiulba, pempės sveikina: gyvi, gyvi, gyvi".

Ir šioje trumpoje ištraukoje, man rodos, ne tiek jausmas liejasi, kiek vyksta dramatiškas dialogas tarp proto ir jausmo, tarp gražu ir gera.
Sukaktuvininkas neišsenkančios energijos: jo visur pilna, visur suspėja, ir vis rodosi, kad jam dar marios laisvo, atliekamo laiko. Kilnios ir geros širdies. Pilnas užuojautos ir dosnumo. Jei būtų laikas surašęs jo visas aukas institucijoms ir pavieniams asmenims, tai, manau, susidarytų baisus kapitalas. Davė ir duoda labai dažnai diskretiškai, nelaukdamas nei garbės, nei didelės pagarbos, nei nuošimčio. Kam davė, manau, ne visada atmena, neatmena dažniausiai ir tie, kurie gavo, teatmena tik vienas Dievas.
Šalia gerų savybių, turi prelatas ir vieną didelę "silpnybę": jis myli rašytojus, dailininkus, muzikus, mokslininkus, kultūrininkus, lietuviškuosius visuomenės veikėjus.

O menininkai, būkime atviri, ne visada jau tokie šventuolėliai gyvenime, kaip literatūros istorijose nupaišyti. Žmonės ir jie, kaip ir visi kiti mirtingieji, tik dažnai pilni ambicijų, arogancijos, o kartais net šio to daugiau. Bet, vadovaudamiesi praktiškais sumetimais, nesileisime į smulkmenas, nes prelatas žino ir pažįsta, manau, gana gerai abu: poeziją ir poetą. Aišku tik viena, kad šešėliai prelatui neuždengia saulės. Gal net nė saulės, gal net ne šviesylo, bet to tyrulių žiburėlio, tos spinksulės, ir tik dėl to, kad ii sava, lietuviška.

Ir gerai prelatas daro remdamas. Aš pažįstu kiek intymiau menininką. Menininkui Dievas daug davė, daugiau negu kitiems, bet viena duodamas, kita turėjo atimti: davė talentą, bet paliko sunkumus ir skausmą, tą didelę malonę, be kurios negali būti menininko. Menininkas turi būti konflikte su aplinka. Jei jis būtų, kaip visi, tai jis ir nebūtų menininkas, o doras ir laimingas pilietis, gal net patenkintas sirenos Kirkės salos įnamis. . .

Štai ir agituoju, ir raginu prelatą remti poetus ir poeziją, menininkus ir meną. Man padarė labai didelį įspūdį vienas beveik priešmirtinis pasikalbėjimas tuo klausimu su a.a. dailininku Petru Kiaulėnu: menininkas privalo imti, nes jei jis neims, tai skriaus savo meną ir pašaukimą — jis atėjo kurti, o ne rūpintis tuo, ką valgys ar kuo apsidengs, sakė jis mirties patale.

Ir aš dažnai pagalvoju, kad yra tūkstančiai mūsų tautiečių (dažnas jau tiktai buvęs tautietis, dvasia!) daug turtingesnių, kurie su pasigailėjimu žiūri į "pro langą" ar "į balą metamus" dolerius. Mane visą gyvenimą stebino lietuvio nepasitikėjimas sava kultūra. Kai aš buvau rašytojų draugijos pirmininkas ir norėjome atgaivinti draugijos skiriamą premiją, kreipiausi į vieną piniguotį, kad prisidėtų, tai jis principe nebuvo priešingas, bet jis nematė premijoje apčiuopiamos naudos, dėl to laikinai susiturėjo: kai pradės nešti nuošimčius, tai ir duosiąs. Paskaičiau laišką ir pagalvojau, kad buvo teisus Vladimiras Majakovskis, kai tvirtino: jei aklai žarnai uždėsi ir akinius, tai visvien ji nematys, o tą būdingą ir reikšmingą dokumentą palikau istorijai. Aš manau, kad atsirastų ne vienas "aukotojas", kuris už šiandien įdėtą varinį centą ant rytojaus galėtų gauti sidabrinį dolerį. Ir dar pagalvojau, kad duoda širdis, duoda meilė, duoda išmanymas, tai yra, plates-is ir gilesnis žvilgsnis, o ne perteklius . . .

Bet faktas lieka faktu, kad į kultūros reikalus lietuvis kapitalo nėra linkęs investuoti. Ir jei tokiose sąlygose atsiranda žmogus, kuris tiki lietuvio menininko misija, tai tuo pačiu ir jis pats tampa kūrėiu. Štai dėl ko mane visada tuo savo bruožu jaudino prelatas P. Juras.

3.
Reikia atminti, kad prelatas remia, kaip jau minėjau, ne vien rašytojus. Nesu tikrinęs prelato sąskaitų, bet spėju, kad pirmas jo dosnumo tikslas taikomas artimoms jojo luomo įstaigoms: vienuolynams, bažnyčioms, bet ir čia jam lietuvybė yra pirmoje vietoje. Ir čia jau aukos ne penkiadolerinės!

Prelatas man pasakojo tokį anekdotišką atsitikimą: ėmė jis ir nupirko dovanų Kretingos tėvams pranciškonams spaustuvę . . . Bet po kiek laiko gauna telegramą: muitininkai be poros tūkstančių dolerių muito (jei padauginau atsiprašau pranciškonų, jei pamažinau, atsiprašau prelato, nes jau bus gerų dešimt, o gal ir penkiolika metų, kai šią istoriją girdėjau ir detalės galėjo užsimiršti). Šaukiasi vėl pranciškonai ir sako maždaug tokiais žodžiais: jei dovanojai arklį, tai pridėk ir balną. Ir ką veiks kunigas Juras, balno nepridėjęs. Jis yra davęs pradžią bent dviems vienuolynų spaustuvėms. Štai padovanoja įrengimus, kurie nolens volens turi tarnauti kultūrai. Tuo būdu ir pati auka įgauna augštesnį pobūdį. Net ir savo paties pašaukime jis j ieško kultūrinio prado.

Bet antroji vieta tikrai tenka lietuviškai knygai. Jis jų išleido net 35. Turinio atžvilgiu jos labai įvairios: maldaknygės, religinė literatūra, poezija, beletristiką, filosofija, mokslas, lietuviškoji informacija anglų kalba. Iš jų išsiskiria muzikinė literatūra: V. K. Banaičio 100 liaudies dainų, J. Kačinsko Mišios, Stasio Šimkaus dainos

Daug darbo, energijos ir lėšų sudėjo remdamas laikraštį Darbininką. Daug metų buvo šv. Juozapo Draugijos pirmininkas ir šio laikraščio bei spaustuvės vadovas. Sumanė ir ilgą laiką savo lėšomis leido vaikų mėnesinuką Eglutę, kuris itin svarbus palaikyti lietuvybei vaikų širdyse.

Dažnai vienas kitas leidinys ėjo Lietuvių kultūros instituto vardu, bet realybėje institutas yra vienas ir tas pats prelatas P. Juras.
Jis yra taip pat Alkos muzėjaus steigėjas ir nuolatinis direktorius. Muzėjus buvo įkurtas buvusiose Darbininko patalpose Bostone, paskui perkeltas į Brocktono, Mass. apylinkes. Alkos muzėjus te niekas skaitydamas ironiškai nesišypso sumanytas, kaip British Museum, kur yra visko: knygų, periodikos, dokumentų, paveikslų, etnografijos. Alkai trūksta tik vieno, tai British Museum apimties, bet čia ir išlenda yla iš maišo: British Museum kuriamas visos anglų tautos iš kartos į kartą, o Alką sukūrė ir dabar tebekuria vienas prelatas P. Juras. Taigi, kiekvieną kartą, kai tiktai palieti tokią skaudamą vietą, prie kurios, rodos, kiekvienas ne tik galėtų, bet ir turėtų prisidėti, juoba, kad mu-zėjuosna labai dažnai tinka daiktai, kurių pas kiekvieną atsirastų, bet jie dažnai yra neišmanančiųjų naikinami, taigi, sakau ir kartoju, kiekvieną kartą pajunti, kad mums stinga meilės ir pagarbos savai kultūrai ir jos paminklams. O to nieku būdu negalima būtų priskirti prie mūsų tautos teigiamųjų bruožų.

Ir, žinoma, reikia pažymėti, kad prelatas P. Juras remia ne vien lietuvybę, ne vien jų institucijas, bet ir pačius žmones. Remia vienokius ir kitokius: remia dvasiškius ir pasauliečius, remia gimines ir prašalaičius, remia menininkus ir mokslininkus, remia rašytojus ir laikraštininkus, remia veikėjus ir nieko neveikiančius. Ir aš nepasakysiu, kad ši pozicija būtų pati mažoji. Labai bijau, kad ji nebūtų pati didžiausioji! Aukos dažnai būna fariziejiško pobūdžio, tai yra, visa gerkle šaukiančios kryžkelėse ir aikštėse, prelato P. Juro aukos ir pašalpos yra tylios, kuklios, diskretiškos . . .

4.
Aš niekad neužmiršiu pirmojo su prelatu susitikimo, o tai įvyko tokiame tamsiame (kaip mielame, kai dabar prisimeni ir pagalvoji!) Ma-rianapolio namelyje. Buvau tik atvykęs į šį kraštą. Ir aplankė tą pastogę svečias, tada dar paprastai kunigas P. Juras. Kalbėjome šį bei tą ir, žinoma, apie poeziją. Aš pamačiau, kad tam žmogui poezija yra kažkas artima sava, ir brangu. Ir štai atsisveikindamas pajutau sulankstytą popierį delne, tai buvo, žinoma, banknotas . . Pasijutau kažkaip nuskriaustas ir pažemintas žmogaus, kuriam pajutau iš pirmo susitikimo labai šiltos simpatijos. Žinoma, tuo labiau man buvo skaudi ta staigmena. Likęs vienas galvo-jru, kas daryti, o buvo noras įdėti žalią popierėlį į voką, gražiai padėkoti ir grąžinti. Bet užėjo tada mūsų mielas, geras bičiulis, menininkas ir filosofas, brolis Jonas Banys, vienuolyno ir kolegijos vargonininkas, kilmė anykštėnas. Papasakojau jam savo rūpestį! Jis pradėjo aiškinti iš tolo: — Matai, šiame krašte žmonės mano, kad pinigas yra viskas . . . Bet (ir čia brolio Banio kalboj prasidėjo ilga biliūniška pauzė) kunigas Juras mėgsta rašytojus . . . Jei duoda pinigą, tai reiškia pagarbą. Matai, tamsta, baravykas, baravykas . . . baravykas, tamsta, baloj neauga . . . Taip ir poetas, manau, negali užaugti baloj, dėl to jis sausumoj, ant kalniuko . . .

Nežinau, kaip skaitytojui, bet man buvo aišku, ką brolis Jonas Banys žodžiais, o ypač pauzėmis norėjo pasakyti, ir aš prisiminiau, kaip kadaise, kai grįždavau gimnazijon iš namų, ir kai tėvas atskaitydavo man, ko man reikėdavo, o paskui žiūrėk, kad mama nematytų, įspaus-davo į delną, ir tą pat padarydavo motina, slėpdamosi nuo tėvo, ir, nuvežęs į Pravieniškes, brolis pasidalindavo savo santaupomis . . . Tikėkite, kad tai buvo daugiau negu tie smulkūs pinigėliai ... O kunigas P. Juras kiekvieną kartą atiduodavo savo duoklę. Paskui kvietė vasaroti ant Atlanto kranto, kur ir eilių parašyta, paskui leido mano parašytas ar suredaguotas knygas, paskui, kai reikale ištiesiau ranką, jis jos neatstūmė . . . Dažnai prelato pasiilgstu, pasiilgstu, kaip tėvo, kaip gero ir mielo žmogaus.

Kokis šio viso rašto moralas? Aš tik noriu pasakyti, kad prelatas P. Juras žino, jog tautinė kultūra yra kapitalas, kapitalas, kaip sakoma, sine qua non, be kurio tauta negali gyventi, be kurio tauta negali nė žingsnio pažengti. . .

Čia tenka priminti prelato dvi premijas po 500 dol. "Aidams", kurių viena buvo suteikta už mokslo, kita — už literatūros veikalą.
Turiu galvoj ir daktaro Razmos milijoną! Aišku, kad jis turėtų būti realus. Ir tai jų pačių naudai. Mane dažnai nukrečia lietuvių šviesuolių senstantys veidai (tiek vyrų, tiek moterų): jie daros šiurkštūs ir nedailūs, ir man atrodo, kad tai dėl to, kad dvasiniu gyvenimu negyveno Dėl to juose nėra nei dvasios, nei turinio. Kadaise jauni ir skaistūs gymiai, dabar šiurkštūs ir nedailūs.

Pasižiūrėkite į prelatą Pranciškų Jurą. Darykite tai pavieniui ir būriais. Tikėkit, kad muzikantas nėra veltėdis ir tinginys.
Tegyvena ilgus, ilgus metus taurus lietuvis, poetų ir poezijos mylėtojas!

K. Žoromskis MAINO PAJŪRIS