| |
|
|
|
Parašė STEFAN GEORGE
|
KUNIGAI: VYRIAUSIAS, PIRMASIS, ANTRASIS, TREČIASIS. KETVIRTASIS IR PENKTASIS — PASIUNTINIAI.
VYRIAUSIAS
Štai ko sulaukti teko: jie už miesto,
Prie sienos, verčia akmenis ir sėja
Žoles.
PIRMASIS
Menu — jau dvylika bus metų -
Kaip senasai pamišėlis karalius
Per didįjį nederlių šliaužė sodan
Ir ten sausoje žemėj pasilenkęs
Savo išblyškusia ranka sodino
Šaknis.
ANTRASIS
Taip viskas braška, viskas lūžta
Po mūšio Raudonajame lauke,
Kur mūsų vadas princas bėgant krito,
Kai hunai pasirodė šiapus sienų,
Ir pilį valdo JIS.
PIRMASIS
Ką matai statė,
Sugriovė jis per dieną.
TREČIASIS
Savo ordas
Tačiau apvaldo taip, jog bukos gaujos
Laimingos.
PIRMASIS
Jos nusilenkia botagui
Už liesą valgį ir didžiųjų skurdo
Vaizdus . . .
ANTRASIS
Bajorija suglebus mano:
Jo nieks nenugalės.
TREČIASIS
Teisingas esąs,
VYRIAUSIAS
Nes per šaltas neapkęsti.
PIRMASIS
Štai pirkliams,
Maldavusiems juos gniauždančiąją duoklę
Sušvelninti, atsakė: "Kas negali
Mano valdžioj gyvent, tas turi mirti."
ANTRASIS
Prašytojoms, dejavusioms, kad jos
Neturį kuo naujagimius maitinti,
Pataręs: "Gatvės moteriai geriau
Uždusinti nelemtą savo veislę."
PIRMASIS
Ir mūsų prašymą globot šventovę
Jis atmetė! Bet su piktais uoliaisiais,
Negerbusiais valdžios ir mūsų
Įstatymų, jis sutaria: "Negalit
Pagydyti savos šalies puvimo,
Tad kam dievai, kurie negelbsti? Kam
Tos knygos ir paveikslai? Jūs dėkokit
Tam, kurs nuo jų išlaisvino."
TREČIASIS
Jo žodis,
Šiurkštus ir nuogas, ne kaip mūsų: trenkia
Lyg žaibas ir neleidžia atsakyti.
PIRMASIS
Nežino nieks nei metų jo, nei vardo,
Ir niekas dar nematė jo be šalmo.
Jėga alsuoja, bet toksai kuklus —
Kaip elgeta. Kareivių tarpe jis —
Tik draugas, bet šie vergiškai jo klauso.
TREČIASIS
Jis kurčias pataikavimui, nors girdi.
PIRMASIS
Į šiurkštų akmenį jis meldžias, sako.
ANTRASIS
Jaunuolio ūgio ir skruostų, tačiau
Burna jo ir kakta — beamžės.
PIRMASIS
Ji vadina —
Kariai — "Valdovu", motina — "sūnum",
Bet draugas, kai negirdi niekas, —"JLI."
Jis pats gi — Dievo rykšte.
TREČIASIS
Ir tiktai
Nuo Clelio mirties jis toks paniuręs.
PIRMASIS
Geriausias jo karys ir palydovas,
Vienintelis bičiulis, leidos auksu
Bei mūsų dukterų kasom šilkinėm
Sugaunamas, ir jis taryboj veikė
Prieš savo Poną, Šis tatai pajuto;
Tylėjo tris dienas; po to jam tarė:
"Tavasis skausmas — per menka bausmė, Nesgi manasis — be ribų. Atmink,
Kaip tą didingą vakarą prieš mūšį
Abudu troškom pergalės vainiko . . .
Ir prisiekėme viens kitam išpildyt
Po vieną norą . . . Tavo jau seniai Išpildžiau.
Tu dabar patenkink mano:
Nusižudyk, kad man tavęs nereiktų
Žudyti." Šis tik pabučiavo ranką
Savajam budeliui ir nusidūrė.
ANTRASIS
Ir jungas rodėsi lyg kiek švelnesnis,
Kuomet dar senė, vanago akim
Ir vyro burna, šalia jo sėdėjo . . .
Ją ištrėmė kažkur į vienuolyną,
Prie miško, bet su iškilmėm, paguodęs,
Jog visuomet gyvensiąs netoli.
PIRMASIS
Į priekaištą jos, kad nuo pat vaikystės
Lydėjus ir patarus jam, atkirto:
"Tik palapinių amžiuj moters gali
Turėti balsą ... Rūmuos jos pražudo."
Prieš tremtį bandžiusi paveikt sakme:
"Tuomet tu dar gulėjai prie krūties;
Ir štai, nuo tavo dėdės vyčių bėgant
Su Friksu per snieguotus kalnus,
Užpuolė mus vilkų pora. Jisai
Nudūrė vieną ir atgynė kitą,
O aš, tave padėjus ant dar šilto
Žvėries, tuoj šokau į pagalbą jam.
Ir taip tu gėrei pieną su krauju.
Iš ankšto slėnio uolose, kuriam
Išaugai, nešdavau tave į kalnus,
Kad saulę pamatytumei, kurios
Šviesa tau laimę suteikė ir jėgą."
Bet jis atsakė: "Motin, visad troškai
Man gero; šiandien nori pražūties" —
Ir ištrėmė.
ANTRASIS
Bet juk ir jis žmogus!
VYRIAUSIAS
Čia mums beaptariant kitų likimą,
Mūsasis sprendžiąs. Šventnamiui kilniam
Su statulom, šventom lentelėm, raštais —
Visam brangiam senolių palikimui,
Kurį mes saugojome ligi šiol,
Štai gresia sugriovimas . . . Visos aukos
Ir apeigos jau atliktos. Išsemta,
Kas buvo mūsų galioje . . .
Dabar Tegu ją saugo Amžinosios Jėgos.
ANTRASIS
Jo vietoje turėjusi valdyti mus
Jauna princesė kilniai pasisiūlė
Atlikti sunkų žygį: ji dabar
Pas jį. Gal dar pavyks jai sugraudinti?
PIRMASIS
Kiek daug, jai tik pamojus, būtų metę
Turtus, gyvybę, garbę . . . Štai dabar
Ji priešo slenkstį peržengė maldauti. . .
VYRIAUSIAS
Padėkit jai, globėjai šios vietovės!
Likimo mūsų nuosprandis arti.
KETVIRTASIS
(įeidamas)
Skelbiu jums žinią: gaudžiančiais trimitais
Jisai sutiko ją, lyg karalienę,
Ir pakvietė prie sosto, kad išgirstų,
Ko nori. Ji kalbėjo jam, ką jautė
Ir ką jūs liepėte: kad jo garbė,
Šio pastato stebuklų nepaliečiant,
Iškiltų dar augščiau. Jisai atsakė —
Kaip tąsyk mums, tik — palydovai teigia—
Jo veidas švietęs ugnimi šiurpia:
"Esu čia siųstas fakelu ir plienu
Jus grūdinti, ne suminkštėti pats.
Nežinot, ko jums reikia. Jeigu jūs,
Sunykę, nemetate to, kas žlugdo,
Turiu išplėšti pats. Taip liepia teisė." ,
Su ašarom — jos ir šalčiausią būtų
Paveikę, su šypsniu, kurio švelnumas,
Sudrebino net ir senius, jinai
Dar kartą tarė: "Pone, kaip galėčiau
Dėl teisės ginčytis?, Tačiau didybei,
Nors jau ir viskas būtų išnaudota,
Palieka dovana dangaus — malonė!"
Akimirką jis delsė — atsikvėpti —
Ir, skaisčiai vaiskias barbaro akis
Įsmeigęs, atrėmė: "Didybei tinka
Švelnumas su silpnais, kol nepažeidžia
Esmės. Tai taip ir čia. Ar aš turėčiau
Patenkint jus šia kaina? Nes kas šiandien
Palenks mane, tasai rytoj nulauš."
Ir ji, nebeišlaikiusi jo žvilgsnio,
Iš skausmo gniuždama išslinko . . . Grįžus
Namo su palydovėm savo noru
Apleido šį nuskurdusį pasaulį,
Nevertinusį savo turto — jos . . .
VYRIAUSIAS
Kuomet Šiurpieji Nesuvokiamieji
Užmiršo, tu buvai tvirtybės skydas,
Ir mes išlaikėme varge . . . Dabar,
Kai tuo pačiu oru nebekvėpuoji,
Štai dūžta viltys ... O, Pamfilija,
Kamieno mūsų viso rinktiniausia
Ir tobuliausia gėle! Prieš visus
Nuplauju šlykštų gandą, kad tu jį
Pamilus įžengimo dieną. Tavo
Kilni širdis nebepakėlė gėdos,
Jog hunui pasirodyti turėjai
Maldaudama ir verkdama.
KUNIGAI
Ji rodo, Kaip mums reiks elgtis.
PENKTASIS (įeidamas)
Bėkit! Dūmas skverbias
Į vidų; liepsnos iš visų kampų
Vyniojasi augštyn.
KUNIGAI
Šventovė dega.
VYRIAUSIAS
Šventovė dega. Penki šimtai metų
Praeis, kol vėl ji prisikels nauja.
Išvertė A. NYKA-NILIŪNAS
VIKTORAS VIZGIRDA PEIZAŽAS BOSTONE (Čiurlionio Galerijos nuos.)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
