|
|
Parašė STEFAN GEORGE
|
KUNIGAI: VYRIAUSIAS, PIRMASIS, ANTRASIS, TREČIASIS. KETVIRTASIS IR PENKTASIS — PASIUNTINIAI.
VYRIAUSIAS Štai ko sulaukti teko: jie už miesto, Prie sienos, verčia akmenis ir sėja Žoles.
PIRMASIS Menu — jau dvylika bus metų - Kaip senasai pamišėlis karalius Per didįjį nederlių šliaužė sodan Ir ten sausoje žemėj pasilenkęs Savo išblyškusia ranka sodino Šaknis.
ANTRASIS Taip viskas braška, viskas lūžta Po mūšio Raudonajame lauke, Kur mūsų vadas princas bėgant krito, Kai hunai pasirodė šiapus sienų, Ir pilį valdo JIS.
PIRMASIS Ką matai statė, Sugriovė jis per dieną.
TREČIASIS
Savo ordas Tačiau apvaldo taip, jog bukos gaujos Laimingos.
PIRMASIS
Jos nusilenkia botagui Už liesą valgį ir didžiųjų skurdo Vaizdus . . .
ANTRASIS
Bajorija suglebus mano: Jo nieks nenugalės.
TREČIASIS Teisingas esąs,
VYRIAUSIAS Nes per šaltas neapkęsti.
PIRMASIS Štai pirkliams, Maldavusiems juos gniauždančiąją duoklę Sušvelninti, atsakė: "Kas negali Mano valdžioj gyvent, tas turi mirti."
ANTRASIS Prašytojoms, dejavusioms, kad jos Neturį kuo naujagimius maitinti, Pataręs: "Gatvės moteriai geriau Uždusinti nelemtą savo veislę."
PIRMASIS Ir mūsų prašymą globot šventovę Jis atmetė! Bet su piktais uoliaisiais, Negerbusiais valdžios ir mūsų Įstatymų, jis sutaria: "Negalit Pagydyti savos šalies puvimo, Tad kam dievai, kurie negelbsti? Kam Tos knygos ir paveikslai? Jūs dėkokit Tam, kurs nuo jų išlaisvino."
TREČIASIS Jo žodis, Šiurkštus ir nuogas, ne kaip mūsų: trenkia Lyg žaibas ir neleidžia atsakyti.
PIRMASIS Nežino nieks nei metų jo, nei vardo, Ir niekas dar nematė jo be šalmo. Jėga alsuoja, bet toksai kuklus — Kaip elgeta. Kareivių tarpe jis — Tik draugas, bet šie vergiškai jo klauso.
TREČIASIS Jis kurčias pataikavimui, nors girdi.
PIRMASIS Į šiurkštų akmenį jis meldžias, sako.
ANTRASIS Jaunuolio ūgio ir skruostų, tačiau Burna jo ir kakta — beamžės.
PIRMASIS Ji vadina — Kariai — "Valdovu", motina — "sūnum", Bet draugas, kai negirdi niekas, —"JLI." Jis pats gi — Dievo rykšte.
TREČIASIS Ir tiktai Nuo Clelio mirties jis toks paniuręs.
PIRMASIS Geriausias jo karys ir palydovas, Vienintelis bičiulis, leidos auksu Bei mūsų dukterų kasom šilkinėm Sugaunamas, ir jis taryboj veikė Prieš savo Poną, Šis tatai pajuto; Tylėjo tris dienas; po to jam tarė: "Tavasis skausmas — per menka bausmė, Nesgi manasis — be ribų. Atmink, Kaip tą didingą vakarą prieš mūšį Abudu troškom pergalės vainiko . . . Ir prisiekėme viens kitam išpildyt Po vieną norą . . . Tavo jau seniai Išpildžiau. Tu dabar patenkink mano: Nusižudyk, kad man tavęs nereiktų Žudyti." Šis tik pabučiavo ranką Savajam budeliui ir nusidūrė.
ANTRASIS Ir jungas rodėsi lyg kiek švelnesnis, Kuomet dar senė, vanago akim Ir vyro burna, šalia jo sėdėjo . . . Ją ištrėmė kažkur į vienuolyną, Prie miško, bet su iškilmėm, paguodęs, Jog visuomet gyvensiąs netoli.
PIRMASIS Į priekaištą jos, kad nuo pat vaikystės Lydėjus ir patarus jam, atkirto: "Tik palapinių amžiuj moters gali Turėti balsą ... Rūmuos jos pražudo." Prieš tremtį bandžiusi paveikt sakme: "Tuomet tu dar gulėjai prie krūties; Ir štai, nuo tavo dėdės vyčių bėgant Su Friksu per snieguotus kalnus, Užpuolė mus vilkų pora. Jisai Nudūrė vieną ir atgynė kitą, O aš, tave padėjus ant dar šilto Žvėries, tuoj šokau į pagalbą jam. Ir taip tu gėrei pieną su krauju. Iš ankšto slėnio uolose, kuriam Išaugai, nešdavau tave į kalnus,
Kad saulę pamatytumei, kurios Šviesa tau laimę suteikė ir jėgą." Bet jis atsakė: "Motin, visad troškai Man gero; šiandien nori pražūties" — Ir ištrėmė.
ANTRASIS Bet juk ir jis žmogus!
VYRIAUSIAS Čia mums beaptariant kitų likimą, Mūsasis sprendžiąs. Šventnamiui kilniam Su statulom, šventom lentelėm, raštais — Visam brangiam senolių palikimui, Kurį mes saugojome ligi šiol, Štai gresia sugriovimas . . . Visos aukos Ir apeigos jau atliktos. Išsemta, Kas buvo mūsų galioje . . . Dabar Tegu ją saugo Amžinosios Jėgos.
ANTRASIS Jo vietoje turėjusi valdyti mus Jauna princesė kilniai pasisiūlė Atlikti sunkų žygį: ji dabar Pas jį. Gal dar pavyks jai sugraudinti?
PIRMASIS Kiek daug, jai tik pamojus, būtų metę Turtus, gyvybę, garbę . . . Štai dabar Ji priešo slenkstį peržengė maldauti. . .
VYRIAUSIAS Padėkit jai, globėjai šios vietovės! Likimo mūsų nuosprandis arti.
KETVIRTASIS (įeidamas) Skelbiu jums žinią: gaudžiančiais trimitais Jisai sutiko ją, lyg karalienę, Ir pakvietė prie sosto, kad išgirstų, Ko nori. Ji kalbėjo jam, ką jautė Ir ką jūs liepėte: kad jo garbė, Šio pastato stebuklų nepaliečiant, Iškiltų dar augščiau. Jisai atsakė — Kaip tąsyk mums, tik — palydovai teigia— Jo veidas švietęs ugnimi šiurpia: "Esu čia siųstas fakelu ir plienu Jus grūdinti, ne suminkštėti pats. Nežinot, ko jums reikia. Jeigu jūs, Sunykę, nemetate to, kas žlugdo, Turiu išplėšti pats. Taip liepia teisė." , Su ašarom — jos ir šalčiausią būtų Paveikę, su šypsniu, kurio švelnumas, Sudrebino net ir senius, jinai Dar kartą tarė: "Pone, kaip galėčiau Dėl teisės ginčytis?, Tačiau didybei, Nors jau ir viskas būtų išnaudota, Palieka dovana dangaus — malonė!" Akimirką jis delsė — atsikvėpti — Ir, skaisčiai vaiskias barbaro akis Įsmeigęs, atrėmė: "Didybei tinka Švelnumas su silpnais, kol nepažeidžia Esmės. Tai taip ir čia. Ar aš turėčiau Patenkint jus šia kaina? Nes kas šiandien Palenks mane, tasai rytoj nulauš." Ir ji, nebeišlaikiusi jo žvilgsnio, Iš skausmo gniuždama išslinko . . . Grįžus Namo su palydovėm savo noru Apleido šį nuskurdusį pasaulį, Nevertinusį savo turto — jos . . .
VYRIAUSIAS Kuomet Šiurpieji Nesuvokiamieji Užmiršo, tu buvai tvirtybės skydas, Ir mes išlaikėme varge . . . Dabar, Kai tuo pačiu oru nebekvėpuoji, Štai dūžta viltys ... O, Pamfilija, Kamieno mūsų viso rinktiniausia Ir tobuliausia gėle! Prieš visus Nuplauju šlykštų gandą, kad tu jį Pamilus įžengimo dieną. Tavo Kilni širdis nebepakėlė gėdos, Jog hunui pasirodyti turėjai Maldaudama ir verkdama.
KUNIGAI Ji rodo, Kaip mums reiks elgtis.
PENKTASIS (įeidamas) Bėkit! Dūmas skverbias Į vidų; liepsnos iš visų kampų Vyniojasi augštyn.
KUNIGAI Šventovė dega.
VYRIAUSIAS Šventovė dega. Penki šimtai metų Praeis, kol vėl ji prisikels nauja.
Išvertė A. NYKA-NILIŪNAS
VIKTORAS VIZGIRDA PEIZAŽAS BOSTONE (Čiurlionio Galerijos nuos.)
|
|
|
|