|
|
Parašė DR. JONAS GRINIUS
|
(Pabaiga) Prisiminus Palangą, kur buvo pasišlykštėjusi moterų kūnais ir tuo atžvilgiu pritarus Scho-penhaueriui, Panevėžy ji džiaugiasi, prisiminusi jaunas dienas prie jūros, kai ios gimnazijos draugas S. Balsys pasakė jai pirmą savo prisipažinimą meilėje (1935.III.6). Per radiją išklausiusi Beethoveno sonatos ir jo laiško "nemirtingai mylimajai", S. Nėris prisimena prof. J. Eretą, dėl kurio anksčiau buvo kentėjusi, bet kuris ją buvo supažindinęs su šiuo muzikos genijum. Poetė neberūstauja, nes 1935 m. rudenį ją buvo aplankiusi meilė: "Taip netikėtai, taip staiga — kaip žaibas nukrito meilė. Vėl meilė . . . Tokia nelaukta, tokia skaisti, graži", rašė S. Nėris savo dienorašty 1935.XI.11. Tada ją buvo pamilęs praktiškas, ramus, tiesus žmogus, skulptorius B. Bučas, kuris netrukus pažadėjo poetę vesti ir savo žodį ištesėjo. Dėl meilės būsimam savo "ponui vyrui" buvusi maištininkė prieš "žaltį" Schopenhauerį pakartojo priešinga kryptimi tai, kas jos gyvenime vyko 1927-30 metais. Kaip tada jos nepasisekimai meilėje buvo nemažai prisidėję prie jos protestuojančio šuolio į kovotojos įsivaizdavimą socialistų eilėse, taip laiminga meilė poetei padėjo sugrįžti į pusiausvyrą, pereiti "lūžtantį ledą" į neforsuotą poeziją ir iš dalies į svajingą jaunystės pasaulėvaizdį. Tariamai kairi socialiste, ji nebenorėjo pripažinti materializmo, nes jai ateidavo mintis, kad "kažkas dar lieka be medžiagos. Žmogus nori, kad liktų, kad liktų jo asmenybė, jo individualybė nemirtinga. Nemirtingoji siela" (1935.XI.24). S. Nėris tada taip pat pradėjo prieštarauti realizmui poezijoj. Socialistinio realizmo šalininkus ir realistinių požiūrių kritikus, kurie jai priekaištavo dėl simbolizmo bei patarinėjo vaizduoti realų gyvenimą, poetė ironiškai išvadino dėdėmis, replikuodama jiems atskiru eilėraščiu "Dėdės". Kiek tai lietė jos įgimtą talentą, S. Nėris prisipažino: "Negaliu padaryti iš savęs realistės, romantike ir mirsiu" (1935.XI.24).
Savo meilės nuotaikoj dažnai galvodama apie mirtį ir nemarybę bei svajodama apie savo eilėraščių būsimą ciklą, S. Nėris norėjo jį pavadinti "Heroica" (priešingai negu "galingos moters" lūžtantį ledą), tačiau herojizmo pavyzdžių j ieško ne grynuose politikuose — ne Markse, Plechanove, Lenine ir ne keturiuose sušaudytuose komunistuose, apie kuriuos prieš porą metų ji mėgino eiliuoti, — bet meno asmenybėse: "Čiurlionio vizijos, Wagnerio muzikos gotika, Ničės kliedėjimai — heroizmo kelias. Kai pagalvoji — gyvenimą, jo pažangą kuria ne gyvieji, o mirusieji, savo didvyriška mirtimi pasidarę nemirtingi, jie veda tuos būrius, tas procesijas, jie kursto krūtinėse neramią ugnį". Nors čia S. Nėris tarp herojiškų asmenybių nemini Beethoveno, tačiau jis poetei yra tikrasis genijus ir herojus. Per radiją išklausius jo IX simfoniją, ji rašė: "O, nemirtingas genijau, koks menininkas gali tau prilygti šiame pasaulyje? Juk už tavo tą vieną kūrinį galima atiduoti gyvenimą. Ką reiškia žmogaus gyvenimas prieš džiaugsmo simfoniją visai žmonijai, visiems amžiams. Sudedi rankas didžioj ekstazėj ir meldiesi džiaugsmui, nepasiekiamam, tolimam, šios ašarų pakalnės klajūno tikslui. . . Stovi man akyse vaizdas, kaip Weimare pasitiko važiuojantį hercogą didysis Goethe ir dieviškasis Beethovenas. Goethe sulinko priešais žemišką valdovą, o Beethovenas nelinko prieš nieką" (1935.X.12).
Taigi 1935 m. pabaigoje poetę pradėjo lankyti beveik tokios pat sparnuotos susižavėjimo mintys, kokios ją lankė 1926-28 m., įsimylėjimų metais. Prabilo joje vėl iš prigimties krikščioniška siela su nemarybės ilgesiu. Tik nemarybę ji tada svajojo pasiekti daugiausia savo literatūriniu talentu, kuriuo ji stipriai tiki, kaip ir jaunystės metais ir beveik naiviai džiaugias jo kiekvienu ryškesniu pasireiškimu: "Tą dieną, kada parašau vykusį eilėraštį, — man būna labai linksma. Aš džiaugiuosi tarsi karžygys, paėmęs priešo tvirtovę". O nemarybės ilgesio gal niekada anksčiau S. Nėris nebuvo taip ryškiai pabrėžusi, kaip tada rašydama: "Kad bent galėčiau palikti ką nors gražaus, reikalingo, amžino .. . Sau nieko, nieko nenoriu . . . Net meilės atsisakyčiau ... ir garbės — visko. Tik trokštu nemirtingumo" (1935.XII.15). Herojizmo ir nemarybės vargšė Salomėja troško "Be bažnyčios, be altorių". Gal dar savo sužadėtinio B. Bučo ta pačia prasme veikiama, ji susituokė su juo civiliškai Paryžiuje 1936 m. gruodžio 12 d. Tačiau šis civilinis aktas, be Bažnyčios palaiminimo, atrodo, poetei kėlė neramumą, nes būdama nėščia, ji mąstė apie pavainikio vaiko dalią, apie tėvo prakeikimą dukteriai dėl prietarų, kaip liudija eilėraščiai iš 1937 metų. Nors ten ("Prakeikime") ji vaizduoja merginą išdidžią, neprašančią savo tėvo atleidimo ir išeinančią į audringą juodą naktį, tačiau šitokios dramatiškos temos iškilimas neatrodo atsitiktinis, turint galvoj, kad katalikiškai išauklėta S. Nėris tada laukė kūdikio be Bažnyčios palaiminimo. Tas eilėraštis kaip tik galėjo reikšti mėginimą nutildyti savo sąžinės priekaištą ar abejones.
Sugrįžusi iš Paryžiaus į Lietuvą, S. Nėris vėl pradėjo dirbti mokytojos darbą Kaune, pagimdė sūnų, 1938 m. išleido eilėraščių rinkinį "Diemedžiu žydėsiu", kur sudėjo Panevėžio ir Paryžiaus metų eilėraščius. Nors ji ten mažajai geišai pranašavo, kad greit grius vergija, "raudonai saulei tekant", bet apskritai daugumas eilėraščių buvo ramesni negu "Per lūžtantį ledą". Už "Diemedžiu žydėsiu" poetei buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Jei S. Nery tada būtų buvusios simpatijos komunistams gyvos, kaip 1931-32 m., ji būtų turėjusi arba tos premijos nepriimti (nes ji buvo išmokama autoritetinės tautininkų valdžios), arba bent neateiti į premijos įteikimo iškilmes. Tačiau S. Nėris tą premiją priėmė per iškilmingą aktą, specialiai ta proga suruoštą Valstybės teatre (1939 1.13). Ji tada nerodė jokių protesto ženklų ne dėl to, kad jai rūpėjo premijos pinigai, bet dėl to, kad nebeįsivaizdavo esanti galinga moteris, kuri turi reikštis taip pat politiškai. Patenkinusi savo prigimtį šeimos židiniu, motiniška meile ir rūpesčiais, S. Nėris tuo laiku tenorėjo būti tik poete be jokių ypatingų politinių spalvų. Tai liudija jos dalyvavimas lietuvių spaudoj 1938-40 metais. Pvz., vieną gražiausių savo eilėraščių "Akmenėlis turi šaltą širdį" S. Nėris tuo pačiu laiku davė spausdinti dviem labai skirtingiems žurnalams — socialistų "Kultūrai" ir katalikių moterų šviesuolių "Naujajai Vaidilutei" (1939 m.). Savo lyrikos kūrinėlių tuo laiku poetė spausdindavo įvairių krypčių lietuvių žurnaluose. Šituo atžvilgiu ypač charakteringas S. Nėries sugrįžimas į katalikų leidžiamą žurnalą "Židinį", su kuriuo ji bendradarbiavimo santykių nebeturėjo nuo 1931 m. Tuo laiku, kai jai įteikiama Lietuvos valstybinė premija, poetė duoda "Židiniui" spausdinti vieną fragmentą iš savo naujai parašytos poemos "Žalčio pasakos". Tuo pačiu laiku to paties kūrinio ištraukas S. Nėris spausdina ir katalikų "Naujojoj Vaidilutėj" ir "Dienovidy" (grynai literatūriniame žurnale).
Sovietiniai kritikai dažnai mėgsta teigti, kad komunistų partijos veiklumas sužadina revoliucinių bangų pakilimą ir šituo patraukiąs į save pažangius rašytojus bei menininkus. Gal kai kuriais atvejais šis teigimas pritaikomas, bet, kiek jis liečia S. Nėries gyvenimą 1931-40 metais, jis klaidingas. 1931 metais, kai Lietuvos gyvenime jokios revoliucinės bangos pakilimo nebuvo jaučiama, S. Nėris prie komunistinės ideologijos (gal tiksliau nuotaikos) priartėjo, o 1935-36 metais, kada revoliucinio ar komunistinio veikimo reiškinių Lietuvoj buvo matyti (ūkininkų maištavimas Suvalkijoj, demonstracijos Kaune per Kraniausko laidotuves), S. Nėris nuo komunistų buvo visai nusigręžusi. Nei poetės dienoraščio užrašuose, nei jos to meto eilėraščiuose nėra jokio pėdsako apie minėtus įvykius. Ir joks liudytojas, kuris pažinojo S. Nėrį 1935-36 m. Panevėžy, neužsimena, kad ji būtų bent kiek domėjusis anais "revoliucinės bangos" pakilimo reiškiniais. Iš tikrųjų jos gyvenimas net pasisuka priešinga kryptimi, nes tuo laiku S. Nėris vėl sueina į viešą kontaktą su katalikų spauda, būtent, 1936 m. pradžioje savo keturis eilėraščius išspausdina "Naujojoj Vaidilutėj", su kuria buvo nebendradarbiavusi beveik penkerius metus. Panašiai komunistų veiklos atžvilgiu S. Nėris laikosi 1939 m. rudenį ir 1940 m. pavasarį, kada sovietinės kariuomenės įgulos jau buvo įvestos į Lietuvą. Apie tas įgulas 1940 m. pavasarį buvo pasireiškę komunistų bruzdėjimai, nes buvo ruošiamasi Lietuvos okupacijai. Kad poetė šitais "revoliuciniais" reiškiniais būtų domėjusis, nėra jokio pėdsako. Priešingai, ji tuo laiku bendradarbiauja katalikų spaudoj: savo tautosakinės poemos "Žalčio pasakos" fragmentą ji atiduoda "Židiniui", kuris jį atspausdina gegužės-birželio numery.
Nuo 1934 m. S. Nėris politika nebesidomėjo. Ji buvo nelaiminga mokytoja, svajinga sužadėtinė, jauna motina ir savo širdies dainė, einanti savo nepastovių emocijų nuosavu keliu. Tačiau iš tikrųjų šitame S. Nėries kely savarankiškumo nebuvo daug. Kad ji buvo aplinkybių ir momento įspūdžių bei emocijų nešama, tai pati poetė vieną kartą prisipažino Panevėžy, kai jos naujoji "meilė" (B. Bučas) neaplankė tada, kai jo laukė. Šita proga ji savo dienorašty rašė: "Aš netikiu, nenoriu tikėti aklu likimu, tačiau jis mano gyvenime suvaidino vaidmenį. Ir stipriai suvaidino. Ko mažiausia buvo mano pačios valios". Už tai jos mylimasis ir sužadėtinis B. Bučas, praktiškas, ramus ir tiesus vyras nuo 1935m. nepastebimai pradėjo vadovauti poetei, nes kas giliau prabildavo į S. Nėries širdį, tas turėjo jai nemažos įtakos, ypač jeigu vertino joj moterį ir poetę. Be abejo, inteligentiškas vertinimas kiekvienam daro įspūdį; bet jis ypač darė įtakos S. Nėriai, nes ta "spirgutis", kaip liudija Ign. Malėnas, buvo cmbicinga. Išleidusi tris savo lyrikos rinkinius, ji jau buvo įsivaizdavusi esanti vos ne pirmoji Lietuvos poetė, nes savo dienorašty 1935 m. rašė: "Jaučiu, žinau, kad ir mirdama aš savo lyrika drąsiai galiu konkuruoti su kiekvienu Lietuvos poetu"; o nepalankius atsiliepimus ar priekaištus jos poezijai ji laikė "tik atskirų asmenų ar grupių pagieža", kuria tendencingi kritikai nori ją sunaikinti (1935.XII.15).
Valstybinė premija iš dalies patenkino S. Nėries ambiciją, nes šituo atžymėjimu ji buvo viešai pripažinta viena iš pirmųjų Lietuvos poetų. Šita premija taip pat iš dalies atnešė patenkinimą jos troškimui pragyventi iš savo talento — 5,000 litų dovana tada buvo tokia suma, kokią S. Nėris tegalėjo uždirbti per metus savo nemėgstamu mokytojos darbu, o premijuotas "Diemedžiu žydėsiu" rinkinys, greit išspausdintas antruoju leidimu 1939 m. vasarą), ir jos baigiamos poemos "Žalčio pasakos arba Eg-lės-žalčių karalienės" ištraukos poetei nešė naujo honoraro. Šitokiose aplinkybėse S. Nėris galėjo visai nebesidomėti "revoliucine" politika, nes "spirgutis" savo talentu buvo prikopęs "stipriosios moters" būvio. Bet ar šitokia pozicija nebebuvo pavojinga S. Nėriai?
Nors pavojus pasiklysti prozaiškoj retorikoj S. Nėriai nebegrėsė 1939 metais iš politikų, bet jis grasė jai iš politinės diplomatijos. Kaip žinia, su Lietuvos užsienių reikalų ministerijos pritarimu ir pageidavimu tuo laiku Lietuvoj veikė "SSSR Tautų kultūrai tirti draugija", kurioj žymų vaidmenį turėjo V. Krėvė, I. Jonynas, B. Sruoga ir kiti Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriai. Jie buvo S. Nėries vyresnieji ir gerbiami draugai bei globėjai, kurie jai buvo vienaip ar kitaip padėję jos kritiškais blaškymosi ir persilaužimo į kairę metais (1929-34 m.). Nuo 1937 m. apsigyvenusią prie Kauno S. Nėrį jie įtraukė į SSSR Tautų kultūrai tirti draugiją, kurios veikla interesavosi diplomatinė SSSR atstovybė Kaune. Šitos draugijos nariai ir bendradarbiai dažniausiai rinkdavosi posėdžių SSSR atstovybėje ir reikalus aptardavo per vakarienes prie stalo arba šiaip per priėmimus. O tokių priėmimų ar vakarienių Sovietų Sąjungos atstovybė 1939-40 metų sąvartoje turėjo būti nevienas, nes tuo laiku SSSR Tautų kultūrai tirti draugija ruošėsi lietuvių knygų parodai, kuri buvo atidaryta Maskvoj 1940 m. kovo 27 d. Per šituos priėmimus sovietinėj atstovybėj S. Nėris ir susipažino su jos šefu polpredu Pozdniakovu. Jis, žinoma, pagarsėjusiai "pažangiai" poetei nepasigailėdavo komplimentų ir šitaip užmetė nematomą tinklą, kuriame vėliau S. Nėris bus apsvaiginta galingos moters ir pažangiausios žymiausios lietuvių poetės svaigalais, o dar vėliau gaus iškentėti didelius nevilties kentėjimus. Bet šitai vargu kas galėjo numatyti 1939-40 m. sąvartoje. Juo labiau tada šito negalėjo nei nujausti, nei numatyti emocingoji ir nekritiškoji S. Nėris. Bendradarbiavimas su sovietiniais komunistais (1940-1945 m.)
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė užėmė Lietuvą. Tačiau sovietiniai ir vietiniai komunistai nenorėjo vieni sugriauti Lietuvos gyvenimą, koks jis buvo susidaręs ir sukurtas. Todėl komunistams reikėjo talkininkų, kurie buvo priešingi tautininkų sukurtai santvarkai, bet kurie buvo populiarūs tarp lietuvių ne tik politikoj, kaip E. Galvanauskas ir V. Krėvė, bet taip pat ir literatūroj. Prieš tariamo liaudies seimo inscenizavimą Sovietų Sąjungos polpredas Kaune Pozdniakovas pasikvietė keletą jam žinomų žymesnių poetų bei rašytojų pas save į Sovietų atstovybę, o S. Nėrį iš Palemono atsiveždino automobiliu. Aukos komunistinei propagandai jau buvo numatytos iš anksto, tik prie kavos puoduko Pozdniakovas paskirstė įpareigojimus. Būtent, kelių žmonių akivaizdoje jis pasiūlė K. Borutai parašyti eilėraštį arba odę apie liaudies seimą, kuris turėjo greit susirinkti, o S. Nėriai, kaipo moteriai, jis pasiūlė parašyti ką nors apie asmenį, apie Staliną. Kas bent kiek pažįsta komunistu metodus, tam bus suprantama, kad polpredo Pozdniakovo pasiūlymas buvo lygus įsakymui. Kaip kritiškas vyriškis K. Boruta įsakymą įvykdė tik taip, kad prie jo neprikibtu NKVD, kuri tada jau buvo pradėjusi siausti Lietuvoj, ir apie tariamąjį liaudies seimą jis teparašė porą fragmentėlių arba strofų, iš kurių komunistai negalėjo padaryti didelės propagandos. Tuo tarpu nekritiškoji S. Nėris į užsakymą pažiūrėjo rimčiau: ji prirašė daug — arli N strofų. Šitose eiliuotos publicistikos strofose buvo ir keletas poetiškų frazių. Pasitaikė ir poni strofų, neturinčių proginio eilėraščio varžtų kaip ši: Kalėjimai saulę pagrobia Ir laisvą vėjelį laukų. Ten veidas išbąla kaip drobė, Nukrinta šarma ant plaukų.
Komunistai S. Nėries proginį eilėraštį pa vadino poema apie Staliną. Jie davė įsakynu išspausdinti ją visuose lietuvių laikraščiuose,
VIKTORAS VIZGIRDA VAISIAI jų redakcijoms liepė autorei sumokėti honorarą. Turbūt, tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoj, kad valdžios įstaigų (VDV ar ELTOS) išsiuntinėtą spaudai eilėraštį turėjo autorei apmokėti patys laikraščiai (šitaip turėjo padaryti "XX Amžius"). Ar S. Nėris žinojo šį manevrą? Jeigu ne, jai galėjo susidaryti įspūdis, kad jos poemą visi labai vertina, kad tas jos eilėraštis išreiškiąs tautiečių didžiumos nuotaikas bei mintis, ypač kad už aną tariamą poemą autorei susidarė toks stambus atlyginimas, kokio ji anksčiau gal negaudavo už visą eilėraščių rinkinį. Per šitokį propagandinį triuką S. Nėris buvo iškelta į visų lietuvių poetų oficialią viršūnę, apie kurią ji buvo svajojusi anksčiau. Nuo jaunystės įtikėjusiai į savo poetinį talentą ir juo besiguodusiai liūdnomis valandomis, tas dirbtinis jos išaugštinimas ir tariamai visuotinis pripažinimas nekritiškai S. Nėriai apsvaigino galvą ir širdį, o stambus honoraras jai davė realią viltį mesti nemėgstamą mokytojos darbą ir pragyventi iš literatūros (apie tai poetė taip pat seniai svajojo). Gal šiek tiek perdėdamas Salomėjos Nėries entuziazmą 1940 metais, Ant. Venclova teisingai atskleidžia vieną iš jos apsvaigimo priežasčių. Jis perduoda ano meto S. Nėries žodžius: "Seniau nejaučiau tokio noro dirbti kaip dabar. Man patinka tai, kad nebereikia galvoti apie rytdienos pamokas, sąsiuvinius, o aš visą laiką galiu mąstyti apie savo eilėraščius".
Šios mintys parodo, kad ir anais 1940 metų sukrėtimo mėnesiais S. Nėris pasiliko gana siauro akiračio moteris, tesugebanti gyvenimą vertinti savo asmeninių jausmų bei savo talento šviesoje. O komunistai džiaugsmingą nekritišką S. Nėries nuotaiką pasistengė dar labiau įsiūbuoti savo naudai. Jie išrinkdina poetę į komisiją važiuoti j Maskvą tariamos Stalino saulės parvežti, jie leidžia Augščiausiame Soviete perskaityti ištraukas iš jos poemos apie Staliną, jie ją fotografuoja ir supažindina su sovietinėmis garsenybėmis, jie versdina jos tariamąją poemą j rusų kalbą, jie per Lituanistikos Institutą apdovanoja poetę premija už "Eglę-žalčių karalienę", jie skatina ją rašyti eilėraščių prokomunistinėmis temomis, giria jos pažangumą, žinoma, nepasakydami, kad tie nauji jos eilėraščiai tėra susentimentalinta publicistika. Kad S. Nėris 1940 metų pabaigoj buvo dirbtinai iš-augštinta ir apsvaiginta, matyti iš šitokių J. Paleckio žodžių: "Mūsų poete domėjosi korespondentai, ją fotografavo, jos pareiškimai buvo talpinami spaudoje. Ji tapo žinoma ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos poetė" (Kalba ir Literatūra IV, 255 p.). Argi šitokia išpūsta garbės situacija nebūtų apsvaiginusi kri-tiškesnę poetą negu S. Nėris? Komunistinės propagandos palaipsniui keliama augštyn, S. Nėris tikriausiai pradėjo vaizduotis galinga moterim, kokia norėjo būti, eidama į "Trečią Frontą". Ji ėmė vaizduotis naujos eros poete, šauk-le, kurios balsą per spaudą girdi minios.
Kai S. Nėris buvo užliūliuota ir materiališ kai aprūpinta, kad lietuvių sielvartus laikytų smulkiais ir praeinančiais, komunistai sumanė ją padaryti politine asmenybe, išrinkdinti ją deputate Į Augščiausią Sovietą. Bet šitas užsimojimas, kuris reikalavo vežioti poetę po mitingus, pasitarnavo S. Nėries prablaivėjimui. Važioj ama į mitingus susitikti su savo tariamais rinkėjais, S. Nėris kratosi nuo pareigos prabilti į eilinius piliečius. Man atrodo, kad ji šitaip elgėsi ne vien dėl įgimto jautrumo, bet ir dėl to, kad ji nenorėjo meluoti ir veidmainiauti, kalbėdama proza. Todėl ji savo mitingines kalbas stengiasi baigti kokiu nors savo eilėraščiu.
Kad važinėjimas po mitingus padėjo S. Nėriai pabusti iš estetiškai profesinio svaigulio, galima spręsti iš A. Liepsnonio atsiminimų apie poetės mitingines kalbas Zarasų krašte 1941 m. pradžioje. A. Liepsnonis rašo: "Kitą dieną (ji) buvo nuvykusi į Dusetas, kur taip pat susitiko su valstiečiais rinkėjais. Ji sakėsi, kad jos kalbą valstiečiai sutikę šiltai. Be to, valstiečiai pateikę jai klausimų apie trūkumus tarybinių organų darbe. Dėl šitų trūkumų S. Nėris jaudinosi, galvojo apie jų pašalinimą" (Lit. ir Kalba IV, 244). Ko taip jaudinosi poetė dėl kaimiečių paklausimų-priekaištų, supras kiekvienas prisiminęs, kad komunistui A. Liepsnoniui S. Nėris savo tikrųjų jausmų bei minčių negalėjo atvirai pasakyti, nors buvo supratusi, kad jos prakalba buvo melaginga: lietuviai kaimiečiai klausimų užuominomis jos melą buvo nurengę nuogai ir praskleidę kampelį skurdo ir vergovės, kurie persekios Lietuvos žmones ilgus metus. Gal ji tada labiau suprato, kodėl lietuviai jai siųsdavo anoniminių laiškų su jos vieno eilėraščio parodija "Sudeginkit mane kaip raganą".
Kad ir pažadinta iš estetinio profesinio svaigulio 1941 m. pradžioje, S. Nėris, jau sovietinė deputatė, dar tebesivaizdavo reikšminga moterimi, galinčia kalbėtis su diktatorium Stalinu ir per jį sušvelninti Lietuvos nelaimes. Kas prieš kelis mėnesius nebuvo pavykę žymiai svaresniam ir gudresniam V. Krėvei per Molotovą, tai svajojo atlikti Stalino poemos autorė per Staliną. Apie šitokias S. Nėries iliuzijas žinom iš jos pokalbio su jos studijų kolega Ign. Ma-lėnu. Verkdama papasakojusi savo ankstesnį susitikimą su rašytoju A. Tolstojum Maskvoje bei apie jo liūdną prognozę Lietuvai, patekusiai į pusiau azijatų—rusų komunistų—rankas. S. Nėris tarė: "Aš važiuoju į Augščiausio Sovieto posėdį. Gal būt, vėl pamatysiu Staliną. Sakyk, Ignai — tu man visada geriausiai patardavai — ko aš galiu jį prašyti?" Ign. Malėnas atsakęs, kad ji nieko negalinti prašyti, ir Stalinas jos nepaklausysiąs. Tada dar labiau verkdama S. Nėris pasakiusi, kad eilėraščių politinėmis temomis neberašysianti, kad jai užteksią lietuvių tautosakinės literatūros temų. Taigi atrodo, kad 1941 m. pradžioje poetei komunistinio melo buvo gana. Suprasdama, kad sovietinės deputatės rolėje iš melo pinklių negalės išsisukti, ji norėjo melo išvengti bent savo poezijoj, t.y. toje srityje, kurią, nuo vaikystės laikė savo gyvenimo pašaukimu..
Bet šitas poetinio išsivadavimo svajones greit sugriovė vokiečių nacių ir sovietų karas, prasidėjęs 1941 m. birželio 22 d. Kaip dirbtinai išaugštinta poetė ir sovietinė deputatė, S. Nėris tada pajuto pavojų savo gyvybei. Vokiečių lėktuvams apšaudant pakeles, su dvejų metų sūneliu ant rankų, S. Nėris iš Lietuvos pabėgo į Rusiją. Ten per ketverius metus ji dažnai kalbėjo ir rašė, ką jai liepdavo sovietiniai duondaviai, važinėjo į mitingus, kalbėdavo per Maskvos radiją, skaitydavo eilėraščių neva lietuviško dalinio kariams. Dėl to dabar prosovietiniai kritikai Lietuvoj S. Nėrį augština, vadindami ją atkaklia kovotoja, herojinių temų poete. Bet iš tikrųjų ji tokia nebuvo. Jai niekada nebuvo užėjęs noras įsirašyti į komunistų partiją, nors tai svetimame krašte jai būtų buvę naudinga. Anksčiau kilusios abejonės dėl sovietinio režimo, atsidūrus Rusijoje, S. Nėry tik sustiprėjo. Tie abejojimai ir pagilino poetės kančią, įvairiopą kančią. Šita kančia dėl savo asmeninių sunkenybių, dėl persiskyrimo su savo namų židiniu bei vyru, kančia dėl Lietuvos nelaimių ir tėvynės ilgesys išgelbėjo S. Nėries talentą nuo išsibarstymo sovietinių aktualijų triukšme, kuriame ji buvo aplinkybių priversta dalyvauti.
Fiziniai ir moraliniai S. Nėries kentėjimai prasidėjo su jos pabėgimu iš Lietuvos. Apie tai ji savo vyrui suglaustai rašė: "Tik atsiskyrus su Tavim, prasidėjo mūsų "kryžiaus keliai". Visą savaitę buvome kelionėje vienu du (su sūneliu) tarp visai nepažįstamų žmonių dieną ir naktį mirties pavojuje, kol atvykom į Maskvą suplyšę ir basi visai tuščiomis rankomis" (Raštai III, 493 p.). Ir vis dėlto šitaip suvargusiai nelaimingai deputatei nebuvo vietos apsigyventi Lietuvos atstovybės namuose Maskvoje, nes juose jau buvo apsigyvenę galingesni ir komunistams reikalingesni negu S. Nėris su mažu vaiku. Todėl Maskvoje ji buvo lyg apsvaigusi. A. Staskevičiūtė apie tai rašo: "S. Nėris kartais prablaivėdavo, lyg užsimiršdavo. Tačiau jos juokas, jos šypsena būdavo graudi, liūdna!"
S. Nėris šiek tiek fiziškai atsikvėpė Penzo-je, bet jos psichiniai kentėjimai pasiliko dideli. Tai liudija A. Venclova. Apie tai J. Banaičiui rašė ir pati poetė: "Aš taip persiėmiau paliktąja Lietuva, artimaisiais žmonėmis, kad vos apsigyniau haliucinacijų pačių juodžiausių Hamleto psichologiją supratau" (III, 485 p.). Galima spėti, kad dėl savo abejonių bei susigraužimo ji Penzoj e net buvo atsidūrusi namų arešte 1941m. gruodžio mėnesį, nes minėtame laiške J. Banaičiui rašė, kad turėjusi porą dienų išbūti savo kambary dėl didelių šalčių (žcdį dideli rašydama kabutėse). Tiesa, ji priduria, kad "vis dar trūksta tai apsiauti, tai apsivilkti". Jei šie žodžiai nėra skirti areštui užmaskuoti, tai vis dėlto jie atskleidžia S. Nėries materialinį skurdą Penzoje. Ir kaip tik šitokiame stovy, per "didelius" šalčius, gruodžio mėnesį poetė su mažu vaiku turėjo dangintis dar toliau į šiaurę bei atsidurti tolimame Pauralio mieste, Ufoje. Gyvendama ten 6 mėnesius, S. Nėris jautėsi tikra tremtine, kuriai visko stigo. Žiemos šalčiai buvo dideli, o "nebuvo galima gauti malkų už jokius pinigus". Duonos ji gaudavo dienai 450 gramų, o jos sūnelis — 400 gramų. "Viską iki trupinio suvalgom", rašė poetė Korsakui. Ufoj poetė negalėdavo išeiti iš namų, nes jos vaikas neturėjo kuo šiltai apsivilkti, tuoj peršaldavo ir susirgdavo. S. Nėris negaudavo nė knygų, nes Ufoje nebuvo jokios bibliotekos. Todėl nenuostabu, kad viename nespausdintame eilėrašty save klausė: Kur atvedėt jūs, kryžkelės, Lietuvišką smūtkelį?
Pasijutusi ištremtu lietuvišku smūtkeliu, S. Nėris tesuranda vieną antrą palankų žodį vadinamų broliškų tautų kenčiančiam žmogui, bet nieko gero neturi pasakyti savo artimajai aplinkai: Aš nerandu nė vieno žodžio Tai stepių svetimybei.
Ufoj ji tokia susigraužusi, kad atrodo serganti. Tą laiką prisimindamas, V. Vitkauskas rašo: "Poetės veide buvo aiškiai pastebima didelė širdgėla ir kaži kokios neaiškios, bet sunkios ligos simptomai. Jos akys paprastai atrodė labai liūdnos" (IV.198 p.).
1942 metų vasarą S. Nėriai pavyko išsprukti iš Ufos ir apsigyventi Maskvoje. Galima spėti, kad šitokią privilegiją gauti jai buvo sunku, nes, J. Paleckio patariama, ji turėjo parašyti labai prastą eilėraštį "Maskvą", turėjo sufalsifikuoti savo curriculum vitae (duoti netikrą gimimo datą, Teologijos-Filosofijos fakultetą pakeisti Humanitarinių mokslų fakultetu), apgailėti, kad išauklėjimas trukdė susiformuoti pažiūroms ir "pasirinkti tvirtą revoliucinį kelią". Mums sunku suprasti, kodėl išaugštintai poetei ir deputatei prireikė šitokių manevrų, bet jie ne iš gero jos buvo atlikti.
Gavusi leidimą apsigyventi Maskvoje, S. Nėris tai turėjo išpirkti aktyvesniu propagandos darbu. Kadangi jos eilėraščiai, matyt, tam nelabai tiko, J. Paleckis ją ragino rašyti proza. S. Nėris mėgino, bet iš to nieko neišėjo. Kai jai buvo įsakyta parašyti repliką į Lietuvos ministerio P. Žadeikio viešą pareiškimą dėl Lietuvos stovio Amerikos spaudoje, S. Nėris prirašė tokių nepolitiškų niekų, kad J. Paleckis tą repliką turėjo ištaisyti, arba, tikriau sakant, pats parašyti. Maskvoje S. Nėriai tik tuo geriau negu Ufoj, kad turėjo pažįstamų, su kuriais ji galėjo kalbėtis apie Lietuvą. Ir kas jai norėdavo suteikti malonumo, tas užvesdavo kalbą apie tėvynę. "Okupuotos Lietuvos kančios buvo mūsų kasdieninių pokalbių tema", rašo A. Venclova. "S. Nėries akyse šiuo metu dažnai sužibėdavo ašaros. Lietuvos, artimųjų ilgesys joje buvo virtęs tikrai nostalgija, kuri neduodavo jai ramybės nei dieną, nei naktį" (K. ir L. IV, 307 p. )
Ir 1944 metais, kai buvo matyti, kad sovietinė armija antru kartu užims Lietuvą, S. Nėries sielvartas nemažėjo. Ji graužėsi dėl hitlerininkų žiaurių savivalių, dėl artimųjų (vyro, motinos) likimo, dėl Lietuvos tamsios ateities, bet niekam negalėjo pasakyti, kad sovietinio "iš-l?isvinimo" ji Lietuvai nelinki. Tai matyti iš prisiminimų V. Žemaitytės-Miceikienės, kuri rašo: "Abi svajojome apie ateitį. Tačiau mūsų pašnekesių pradžia ir pabaiga būdavo Lietuva, išlaisvinta tėvynė. — Jei nebus laisvos Lietuvos, nebus nė Salomėjos, — lyg juokaudama kartą Lasakė poetė" (Kalba ir Lit. IV, 205 p.).
Tačiau tai nebuvo juokas o tiesa. S. Nėris perdaug buvo suaugusi su gerosiomis lietuvių kultūros tradicijomis ir su laisva Lietuva. Tremties kentėjimuose ji tai buvo pagilinusi. O gerai pažinusi komunistinio režimo "laisvę", ji negalėjo nenumatyti, kas laukia Lietuvos ir jos pačios, būtent, kančia ir mirtis. Užtenka paskaityti Nėries nespausdintus eilėraščius, parašytus Rusijoj, kad pamatytum, kaip visą laiką poetė jautėsi sužeista sieloie. "Širdy perdėm žaizda ir skausmas", rašė ii Penzoje 1941 m. "Skaudžiai maudžia troškulys krūtinėj, lyg žaizda išdeginta žarijom", kartojo ji 1944 m. Tėvyne, mano ilgesio tėvyne, Sapnuose sodu žydinčių . . . Širdy tave nešiojuosi — kaip miną, Kaip sunkų kryžių ant pečių.
Kas, perskaitęs dešimtis panašių pareiškimų, nesupranta, kad S. Nėries asmeninė kančia bei sielvartas ir tėvynės ilgesys buvo pagrindinės jėgos, kurios net oficialių jos eilėraščių motyvams suteikė gyvybės, tas teskaitė tik S. Nėries raides, bet ne jos širdies kalbos prasmę. O gerieji 1941-44 metų S. Nėries eilėraščiai, kurie turi šansų išlikti, kaip Grįšiu, Ateik, Prie šaltinio, Namo, Viltis, Kur baltas miestas, Tėvynė, Laiškelis, Tavęs aš laukiu, Grįžkit, Sugrįžimas, Prie didelio kelio, yra išaugę ne iš ko kito, kaip iš poetės asmeninės kančios bei nostalgijos. Pasitaiko kartais nuoširdumo ir eilėraščiuose su politinėmis priemaišomis, tačiau jas pakelia į poetinį augštį nuolatinis paslėptas noras ir viltis bet kokia kaina sugrįžti į Lietuvą ir savo namų židinį.
Prosovietiniai kritikai Lietuvoj nedrįsta arba negali pasakyti, kad S. Nėries poetinis žvilgsnis 1941-44 metais į karo įvykius, kuriuos ji lietė poezijoj, yra daugiau negu revizionistinis. Sovietinio totalizmo požiūriu jis tada buvo tiesiog eretiškas, esmiškai eretiškas, nes aktualiuosius anų metų reiškinius poetė pirmiausiai vertino pagal savo asmeninius, šeimyninius ir tautiškai lietuviškus interesus. Visų jos minčių, svajonių, troškimų bei siekimų pagrindinis esminis taškas yra Lietuva, jos gimtinė, jos šeimos namelis, jos šeimos židinio žiburėlis — jie poetei yra nedaloma brangenybė, o visas sovietinės karo mašinerijos triukšmas tėra tik antraeiliai arba daugiau ar mažiau periferiniai reiškiniai, kurie tiek teturi prasmės ir vertės poetei, kiek jie palaiko jos viltį sugrįžti į namus. Kur sugrįžimo viltis , ir tėvynės ilgesys nepasireiškia, ten ir S. Nėries lyrika nusmunka iki nulio, iki plokščiausios retorikos, kaip tai liudija eilėraštis "Maskva".
Ir kada S. Nėris vaizduoja kovojančius partizanus ir partizanes, ji kalba ne apie rusus, ginančius Sovietiją, bet apie lietuvius ir lietuves, kenčiančius ir mirštančius dėl gimtosios žemės laisvės. Ir S. Nėries pilkasis fronto kareivis taip pat lietuvis. Jis kovoja ne dėl Rusijos arba Sovietų Sąjungos, bet dėl savo mažytės tėvynės Lietuvos, kuri tik trumpą laiką tarp dviejų karų (dviejų tamsių debesių) tebuvo šviesi ir laisva. Todėl sako: Šliaužte! — kai atsisakė kojos — Per pūgą, lietų, vėją . . . Į mirtį, į žaizdas numojęs, Jis vakaruosna ėjo, Kur žiba tolima žvaigždelė — Jo Lietuva mažytė . . . Pirmyn už mylimąją šalį — Laimėti ir nežūti!
Išreikšti savo meilei ir ilgesiui Lietuvai S. Nėris randa daugybę originalių vaizdų bei posakių, bet nieko panašaus ji nepajėgia išspausti nei Sovietijai, nei Rusijai, kurios žemėje ji buvo prisiglaudusi 1941-44 metais. Pagarbintoj Maskvoj ji nekartą jautėsi apsiašarojusia beteise, kurios skundą tegali suprasti tik jos gimtasis kraštas, kur ji norėtų prisiglausti balta snaiige ("Beteisė", 1943.1.2). Visa tai neturi nieko bendro su teoriniu komunistų totalizmu, pagal kurį individo interesai turi išnykti visumoj, kolektyve. Tuo tarpu S. Nėries poezijoj 1941-44 metais tie asmeniniai interesai bei jausmai, dažnai neatskiriamai suaugę su tėvynės ilgesiu, neišnyksta komunistų interesuose, bet užima centrinę vietą. Tai "smulkios buržuazinės intelgentės" laikysena, pasakytų marksistas. Bet tie individualiniai jos jausmai bei interesai periferijoj sutapo su komunistų interesais, būtent, pirmoj eilėj kare prieš vokiečių nacius. Kadangi tik sovietinei armijai juos nugalėjus ir išvijus iš Lietuvos, S. Nėris tegalėjo turėti vilties sugrįžti į savo namų židinį tėvynėje, todėl poetė eilėraščiais palaikė ir kurstė karą, skelbė neapykantą bei kerštą prieš ruduosius vokiečius, paveldėjusius riterių kryžiuočių žiaurumus. Tai paaiškina, kodėl jos eilėraščiuose karo temomis yra daugiau ar mažiau nuoširdumo bei poezijos.
Šitų temų kūrinėliuose ji kartais pasako komplimentą vienam antram komunistų stabui, vienam antram sovietiniam "šventam" reiškiniui. Tačiau šitokių "pasmilkymų" bei nusilenkimų karo metų eilėraščiuose buvo daug mažiau negu S. Nėries "poemose" bei kitokioj eiliuotoj publicistikoj 1940-41 metais. Šito poetės darbdaviai negalėjo nepastebėti. Jie tikriausiai matė, kad ir S. Nėries centriniai įkvėpimo šaltiniai prieštarauja sovietiniam totaliz-mui. Bet jie neužgniaužė šitų šaltinių, nes poetės aistringas namų židinio Lietuvoj ilgesys "didžiojo tėvynės karo" metais buvo naudingas sovietinei propagandai tarp lietuvių. Paskui grįžusiai į Lietuvą ir netrukus mirusiai poetei už klaidas nebeteko viešai atgailauti, kaip tai turėjo atlikti K. Korsakas. Tikriausiai ir dabar komunistai mato, kad S. Nėries poezija karo metais buvo pagrindinai įkvėpta jos individualinių kentėjimų su tėvynės ilgesiu (tai ypač ryšku spaudoj nepaskelbtuose eilėraščiuose); bet jie tai apšaukia herojine poezija bei sovietiniu patriotizmu, nes S. Nėries eilėraščiuose jiems užtenka "pasmilkymų" frazeologijos bei kariškos butaforijos, to falšyvo realizmo, kurį jie vadina socialistiniu realizmu.
Rusijoj priklausydama kiekviename žingsny nuo komunistų malonės, S. Nėris, suprantama, negalėjo drįsti net eilėraščiuose visko pasakyti, ką ji manė tada apie rusus, komunizmą, sovietinį režimą; bet viena matyti, kad jai komunizmo brutalumas niekada nebuvo aiškesnis, kaip gyvenant Sovietijoj. Tada viename nespausdintame eilėrašty poetė sau rašė: Audra ties jūra! Lengva žūti Su vienaburiu laiveliu- Tai aš benamė ir mažytė Nuklydus tremtinio keliu . . .
Man tenka smūgis piktos rankos Ir žodis priekaišto skaudaus. Į šaltą mūrą atsitrenkus, Iš savo sapno nubudau.
Turbūt, komunistų barama dėl savo židinio bei Lietuvos ilgesio ašarų, S. Nėris buvo užmiršusi galingos moters rolę ir atbudusi iš estetiškai profesinio svaigulio. Ji dažnai perkratinėjo savo praeitį bei savo posūkį į kairę: tokio svarstymo pėdsakų randame jos nespausdintų eilėraščių fragmentuose bei ištisuose eilėraščiuose. Vienas tokių yra Ufoj parašytas eilėraštis "Maironiui". Prisimindama jo priekaištus poetei už jos posūkį į kairę, S. Nėris klausia:
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau — tais pačiais keliais?
Poetei buvo aišku, kad ji savo nekritiškais žodžiais buvo perdaug užsiangažavusi komunistams, kad būtų lengvai pajėgusi išsipainioti iš savo klaidų ir likti Lietuvoj. Matydama, kad dėl savo ankstybesnių klaidų turėjo palikti tėvynę, S. Nėris gailisi ir nusižemina. Tai paliudija eilėraščio "Maironiui" pabaiga:
Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Su savo klaidų praregėjimu, "atsitrenkimu į šaltą mūrą" S. Nėry nyksta įsivaizdavimas apie galingą moterį kovotoją. Tėvynės ir namų ilgesio kankinama, poetė pasijuto silpna klystančios širdies moteris, kurią blaško gyvenimo aplinkybių vėjai. Viename eilėrašty ji rašė: Širdis mana — Audrų daina, Visiems tu vėjams atvira — Kaip jūra. Ar ne dulkė tu, Išnešta svetur?
Nors tai poetinis prisipažinimas prie silpnybės, bet nuo S. Nėries kariškų eilėraščių jis nuima herojiškos aureolės spindesį: ne tiek idėjinis valingas poetės apsisprendimas ragino ją kalbėti apie tankus, lėktuvus, granatas, automatus ir skelbti mirtį fašistams — vokiečių "riterių šunims", kiek baimė nesugrįžti į savo namų židinį ir jo nostalgija, nes "tėvynės ilgesio liga" "baigiu čia vysti, džiūti", prisipažino poetė nekartą (panašiais žodžiais kaip cituojamieji). Taigi, karo metų kentėjimai bei abejonės Rusijoj sudaužė S. Nėry galingą moterį, kokia ji reiškėsi eilėraščiais, ypač 1931-32 ir 1940-41 metais. Pasijutusi tremtine Sovietijoj, ji vėl tapo dvylypė, kaip buvo jaunystėje: čia svajojanti apie didingas audras, kuriose grumiasi nieko nebijantieji arai, arba karo audrose kaunasi sakalai-lakūnai bei tankai, čia vėl baugiai užsidariusi savo širdy, menkutė ir trapi kaip "Lietuvos laukų ramunėlė" (D. Tarabildienės žodžiai), kurią audros gali nurauti ir nunešti svetur kaip dulkę.
Taip pat pažymėtina, kad karo nublokšta į Rusiją, S. Nėris pajuto krikščioniškos religijos reikalą. Kadangi jaunystėje ji nesidomėjo religinės pasaulėžiūros klausimais, tai ir Maskvoje jos siela neatsivėrė giliu šauksmu į Dievą. Ji ten teprasiskleidė tylios atgailos svajone, kuri turėjo tapti realybe, sugrįžus į Lietuvą. 1943 m. sausio pradžioje Maskvoj poetė parašė savo "Tolimą sapną", kur skaitom:
V. Vizgirda Bažnyčia Bostone (K. Nenorto nuot.)
Tarp žydinčių kaštanų Raudona bažnytėlė. — Juk čia jaunystė mano! Nejau ji grįžo vėlei?
Aš nedrąsiai stovėjau Pilioriun prisiglaudus, — O žmonės trankiai ėjo Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs čia nepažįsta Pro gedulingą šydą, Bet kojos žengt nedrįsta Tiek daug, tiek daugel klydę
Sakykloj kalba — keista! Jisai! — iš Galilėjos: — Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo!
Ir man begalo graudu — Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė, gaudė . . . Ir žvakės tirpo, tirpo . .. Ar sutirpo abejonių ledai, kurie S. Nėrį buvo atskyrę nuo katalikų religijos, iš vieno eilėraščio sunku nuspręsti: kitų panašių į cituotąjį nėra paskelbta, o kitokių liudijimų neturime ir, turbūt, neturėsime. Iš cituoto eilėraščio matyti poetės svajonė melstis ir atgailauti nežymioj lietuviškoj bažnytėlėj, kurios niekas nepažįsta, kaip dabar daro daug lietuvių, kurie yra priversti kasdien bendradarbiauti su sovietiniu totalizmu bei jam "pasmilkyti", o paskui nežymiai atgailauti tolimoj bažnytėlėj. Tokie lietuviai S. Nėries tą "Tolimą sapną" ir yra pavertę daina, neoficialiai dainuojama okupuotoj Lietuvoj. Kad šitame eilėrašty išreikšta atgailos svajonė nebuvo tik momento poetinis švystelėjimas S. Nėries sąmonėj, galima spėti, pasirėmus jos tėvynės ilgesio eilėraščiais. Juose save, sugrįžusią į Lietuvą, poetė vaizduoja labai kukliai: sraige, rugiagėle, snaige, arba net slieku. Tokia kukli ir "Tolimo sapno" atgailautoja: šydu veidą pridengusi, už pilioriaus užsislėpusi, prie altoriaus ar Dievo stalo eiti nedrįstanti, bet kurios susigraudinusioj širdy malda nebesutelpa. Baigiant kalbą apie S. Nėries žvilgsnį į krikščionių religijos tiesas, gal reikia pridurti, kad Sovietijoj per karą parašytuose eilėraščiuose nėra poetės pasisakymų prieš Bažnyčią bei kunigus. Tuo tarpu 1931-32 m. eilėraščiuose tai buvo ryšku. 1944 m. rudenį parvykusi į Lietuvą, jos žemę pabučiavusi pirmojoj stoty (D. Tarabil-dienės liudijimas), S. Nėris buvo tokia, kokią buvo save vaizdavusi: tyli, nežymi. Tiesa, ji buvo išvarginta, o komunistai ją beveik buvo užmiršę, beveik niekur nekvietė. Nors grįžusi poetė savo vyrą rado gyvą ir sveiką, bet neberado motinos, sesers, daugelio pažįstamų bei draugų. Vieni buvo žuvę per karą, antri pabėgę į Vakarus nuo "išlaisvintojų" komunistų, o treti Salomėjos vengė, kaip komunistų bendradarbės. Šitokia jos asmeninė situacija besibaigiančio kruvino karo ir kylančios tautinės rezistencijos fone vėl vertė poetę sielvartauti. Sielvartas dėl Lietuvos buvo didelis, kaip liudija jos nespausdintas eilėraštis "Raudokit, rudeniniai lietūs'" Jo paskutinėj strofoj poetė rašė: Gimta šalis pravirkdyta Našlaitė — broliu palikta. Oi, gelia, slegia širdgėla, Tamsesnė dar už naktį ta
Po keleto sunkių žiemos mėnesių 1945 metais S. Nėris susirgo. Išleidusi eilėraščių rinkinį "Lakštingala negali nečiulbėti" sirgdama, ji buvo išvežta į Maskvą kepenų vėžio operacijai ir ten mirė liepos 7 d. Kokios buvo jos priešmirtinės mintys, kas atspės? Tik viena aišku, kad ji norėjo mirti Lietuvoj, tik Lietuvoj. Tai liudija visi, kurie ją buvo aplankę jos paskutinėmis dienomis. B. Girienė apie S. Nėries priešmirtinius jausmus rašo: "Mane pamačiusi, ji labai graudžiai ėmė verkti, glostyti mano veidą, rankas. Prašė vežti į Lietuvą". Šitaip graudžiai toli nuo tėvynės užgeso poetė, kuri kadaise "Gyvenimo giesmėj" dainavo: Gyvenimas mano — vėjas palaidas! Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus. Gyvenimas mano — pavasario aidas. Gyvenimas mano — tai sapnas klaikus.
Atsistojęs prie S. Nėries karsto, kiekvienas jos jaunystės pažįstamas tikriausiai būtų mintimis klausęs: kur glūdėjo pradai dramos šitos moters, kuri troško laimės ir gerovės ne tik sau, bet ir visiems žmonėms, kokios buvo jos svyravimų ir stambių klaidų priežastys? Atrodo, kad pirmoji ir gal pagrindinė S. Nėries nelaimių bei klaidų priežastis buvo jos prigimty. Labai jautri kiekvienam įspūdžiui S. Nėris pirmiausiai vadovavosi jausmais ir vaizduote. Tai jai buvo naudinga kaip poetei, nedidelių, spontaniškos lyrikos kūrinių autorei, bet žalinga kaip asmeniui, turinčiam apsispręsti ir veikti sudėtingoj gyvenimo prozoj. Užgoždami poetės silpną intelektą, kurio ji nesistengė tobulinti, tie jausmai ir vaizduotė kliudė jai blaiviai įvertinti savo jėgas, tikrovę ir idėjas. Žiūrėdama į jas savo jausmų bei vaizduotės žvilgsniu, per visą savo neilgą gyvenimą S. Nėris buvo beveik nuolatiniame konflikte tarp savo išsvajoto pasaulio ir tikrojo gyvenimo, kuris sudaužydavo jos svajones ir panardindavo poetę i nusiminimą bei susigraužimo negalią. Per didelis įtikėjimas intuityviu jausmu ir savo gyvenimo prasmės suvedimas beveik tik į savo talentą ir poetinę kūrybą nepaskatino S. Nėries plačiau ir giliau domėtis pasauliu, gyvenimu bei jo problemomis. Nors ir išauklėta motinos katalikiškai, nors ir katalikiškose mokyklose išėjusi mokslus, S. Nėris katalikų religijos bei filosofijos problemomis rimtai nesidomėjo, jomis savo asmenybės nepagilino ir nepraturtino. Jaunystėje ji gyveno jausmine ir tradicine krikščionybe: draugystė su tikinčiais katalikais jai daugiau reiškė negu pati religija. Kai meilės svajonės rasti partnerį katalikuose sunyko, o santykiai su tikinčiais draugais atsipalaidavo ir nutrūko, S. Nėris palinko į naujus draugus iš netikinčių socialistų tarpo, ypač į socialistus, besireiškiančius grožinėje literatūroje. Šie ir nuvedė ją į "Trečią Frontą" bei ją suartino su komunistais, bet ne marksistinė ar kitokia revoliucinė teorija. S. Nėris giliau marksizmo nepažino, kaip ji anksčiau nebuvo pažinusi nė katalikų socialinės doktrinos, nors visa laiką buvo ir pasiliko jaut-
t Ii žmonių nelaimėms, socialinėms neteisybėms, c. masiniam ir materialiniam skurdui. Visoje S. Nėries poezijoje ir jos dienoraščio užrašuose nerasime nė vieno posakio, kuris liudytų teorinio marksizmo jos tikrą pažinimą, bet lygiai nerasime tokių posakių, kurie liudytų krikščioniškos filosofijos pažinimą: teoriniai klausimai jai ir jos poezijai buvo per sunkūs. Jai teorijos užteko liek, kiek jos girdėjo savo draugų bei pažįstamų tarpe, arba skaitė laikraščiuose, ypač grožinės literatūros kūriniuose. Jai taip pat nerūpėjo nė partijos, nes nė vienai jų nepriklausė.
Už teorijas ir partijas S. Nėriai buvo svarbiau asmens ir vaizdai, ypač nauji vaizdai, kuriuos jai pateikdavo įvairios gyvenimo aplinkybės, arba kuriuos jai padėdavo susikurti vaizduotė iš bendrų posakių. Tais vaizdais S. Nėris jautėsi stipri. Juos kurdama ir organizuodama į eilėraščius jausmų poveiky, ji tikėjosi tapti pirmaujančia galinga moterimi, jaudinančia kitų širdis ir palenkiančia juos savo balsui; bet už šito vaizduotės miražo dažnai slėpėsi trapių jausmų, kenčianti, abejojanti, silpna moteris. Tokia dvylypė ji buvo jaunystės metais, kai dirbo katalikų tarpe, tokia ji pasiliko ir subrendusiame amžiuje, kai bendradarbiavo su socialistais ir komunistais. Skirtumas tik tas, kad S. Nėries brandžiojo amžiaus eilėraščiuose labiau jaučiamos pastangos lakštingalos giesmę paversti aro kalenimu. Tiesa, tai dažniausiai proginiai, arba pragyvenimo reikalui parašyti eilėraščiai. Jie ir poezijos turi mažiausiai, arba net visai neturi. Kur S. Nėris nesistengia būti galinga, savęs neprievartauja, o dainuoja kaip lakštingala savo svajones, džiaugsmus, skausmus, ilgesį ir viltį, tie eilėraščiai turi šansų išlikti ilgiems laikams Čia beliktų nurodyti, kad beveik visa gražiausia S. Nėries lyrika buvo sukurta Nepriklausomos Lietuvos laikais, kaip ir P. Cvirkos geriausia beletristika.
Prisiminus čia S. Nėries klaidas, kai ji pasuko veidu į politiką, kuriai ji neturėjo nei gabumų, nei pasiruošimo, reikia pakaltinti ir bendrą mūsų laikų rašytojų tendenciją savo talentą paversti profesija bei pragyvenimo šaltiniu. Suprofesindami savo pašaukimą, mūsų laikų rašytojai jį degraduoja ir prieš savo norą neretai patys patenka į oportunizmo bei konformizmo kelią, pagaliau pasidaro tik režimo tarnautojais. Tuo tarpu tas rašytojas, kuris nori pragyventi iš savo talento, ir dar neblogai pragyventi turi būti labai stipri asmenybė, kad nepradėtų pataikauti miniai arba politikos galiūnams. Deja, S. Nėris — stiprių jausmų moteris—nebuvo stipri asmenybė. Bet savo klaidas ji kartais pastebėdavo. Vieną tokią blaivią valandą (1936.V.13) ji prisipažino: "Mano fantazijos būti vien rašytoja viską sugadina". Bet po kiek laiko tai užmiršusi, kaip daugelis šių laikų rašytojų, S. Nėris norėjo būti tik poete, sau pragyvenimą užsidirbti savo poetiniu talentu. Komunistai šią S. Nėries silpnybę žinojo. Jie taip pat numatė, kad, pagerbdami jos talentą ir parodydami galimybę iš jo pragyventi, jie emocingąją Nėrį pasuks į oportunizmo kelią. Jiems nebuvo svarbu, kad oportunizmui pasidavusi S. Nėris prirašys poetinių niekų. Jiems buvo svarbiau, kad ji rašytų prosovietinėmis temomis, nesigailėdama pagyrų tiems, kuriuos pavergtieji širdyse keikė. Pagerbta ir pamačiusi, kad iš politiškai nudažytų savo eilėraščių gali pelnyti pakankamai pinigo ir tariamos garbės, S. Nėris rašė ir 1940 m. prirašė daug tokios sentimentalios publicistikos kartais net poemų vardu, kad jai būtų buvę gėda, jei į tą savo produkciją būtų galėjusi pažvelgti blaiviai ir iš laiko perspektyvos. Bet 1940 m. vasarą ir rudenį, kada ji tos prosovietinės produkcijos davė daugiausia, S. Nėris buvo taip gudriai propagandos apsvaiginta, kad reikėjo keleto mėnesių, kol ji praregėjo komunistinių spąstų pavojų savo talentui ir pažadėjo politinių eilėraščių neberašyti. Šito savo nusistatymo ji dar mėgino laikytis, atsidūrusi Rusijos Penzoj (ji tada sakėsi rašanti lietuvių liaudies motyvais, kaip anksčiau buvo žadėjusi Ign. Malėnui). Bet pragyvenimo sunkenybės svetimame krašte ir komunistų raginimai greit vėl privertė S. Nėrį išlaužyti savo talentą ir rašyti eilėraščių sovietinio karo temomis. Šitas talento išpardavinėjimas svetimiesiems lietuvių tautos pavergėjams ateistams ir yra juodžiausia dėmė S. Nėries gyvenime. Kad greta jos buvo stipresnių vyrų, tokių, kaip A. Vienuolis, K. Boruta, B. Sruoga, Putinas, J. Paukštelis ir kiti, kurie panašiai elgėsi, tik pailiustruoja, kaip mūsų laikų rašytojai yra neatsparūs pagundai savo pašaukimą paversti pragyvenimo profesija. Kaip tai toli nuo romantizmo laikų, kada rašytojai ir poetai nenorėjo tarnauti jokiems galiūnams!
|
|
|
|