VIENUOLIKA METŲ SU DR. A. ŠAPOKA Spausdinti
Parašė Pranys Alšėnas   
Pagal tikrąjį savo pašaukimą dr. Adolfas Šapoka nebuvo žurnalistas. Jis buvo istoriko mokslininko tipas.
Nežiūrint šio teigimo, vis dėlto dr. A. Šapoka paliko gana žymius pėdsakus ir mūsiškės laikraštininkijos dirvoj. Šios srities darbas, pradžioje ™al nei nejieškomas ir netrokštamas, tarytum pats pasisiūlė ir prisistatė velioniui, ypač tremties metais Vokietijoj ir Kanadoj.
Būdamas Vokietijoj, Augsburgo tremtinių stovykloj, nors visai nesi-reklamuodamas, dažniausiai slapyvardžiais, velionis gyvai reiškėsi savo darbais tenai leistuose "žiburiuose" ir kitoj tremtinių spaudoj.

Pagaliau, jau itin gilią vagą dr. A. Šapoka išeivijos spaudos dirvonuose įrėžė gyvendamas Kanadoj, čionai 11 metų ir 3 mėnesius tiesiogiai dirbo spaudos darbą, redaguodamas "Tėviškės žiburius". Jis dėl to laikraščio nuolat sielojosi ir rūpinosi, ką įlauš į šį laikraščio numerį, kokią medžiagą spausdins kitų bendradarbių prisiųstą ir ką dar pačiam reikės prirašyti. Ypač — kokia tema vedamąjį reikia parašyti (o vedamuosius, ir brandžius, daugiausia velionis pats rašydavo) ...

"Tėviškės žiburių" pradžia
Kai 1949 m. pradžioje, kilus minčiai steigti Kanadoje, Toronto mieste, naują laikraštį, grupė lietuvių rinkdavomės draugėn ir studijuoda-vom bei diskutuodavom reikalą, savaime aišku, pirmoji kalba buvo finansai: kuo finansuosime leidimą ir kaip. Kas laikraštį redaguos, pradžio. je tik prabėgomis užsimindavom, ir tai vien spėliodami.

Kai eilės posėdžių ir keleto mėn€ sių laikotarpyje piniginis reikalas, atrodė, tarytum buvo išspręstas, ėmėm rimtai kalbėti ir apie redaktorių Norėta redaktoriaus kėdėn pasodinti itin rimtą figūrą, daugiau žinomą asmenybę. Antra vertus, norėta pagelbėti kuriam nors mūsiškiam intelektualui išsprukti iš fizinio, neįprasto darbo.

Redaktorių kandidatūros pradžioje prieš mūsų akis buvo dvi: rašytojo P. Babicko, kuris tuomet gyveno To-ronte, ir dr. A. Šapokos, tuomet buvusio Montrealy.

P. Babickas, dar mums beposė-džiaujant ir besitariant, nežymiai slysterėjo iš Toronto ir pro Jungti* nes Valstybes buvo pakeliui į Lietuvos atstovybę Brazilijoj, kaip spaudos attache. Jo nebesugavom nė pasikalbėti. Nežiūrint dar besimaišančios vienos kitos kandidatūros iš mū sų pačių tarpo, nusprendėm tartis su dr. A. Šapoka.

Rašėm į Montrealį keletą laiškų. Deja, dr. A. Šapoka vis dar buvo nepajudinamas, neįtikinamas, kad su keliais šimtais dolerių (tokia suma iš pradžių tebuvo suorganizuota) ga-Įima būtų pradėti laikraštį leisti.

Mūsų finansinė padėtis žymiai pagerėjo po Kanados lietuvių kunigų suvažiavimo. Iškėlus laikraščio leidimo reikalą, kunigai pažadėjo paramos.

Maždaug apie tą patį laiką Toronte susiorganizavo ir Kanados Lietuvių Katalikų Kultūros draugija, kuri pasiėmė naujojo laikraščio leidimą.

Toronto lietuvių šv. Jono parapijos klebonas kun. P. Ažubalis pažadėjo redakcijai, administracijai lr spaustuvės užuomazgai patalpas.
Taigi, taip lyg ir susidarė nors pa* čios minimaliausios sąlygos laikraščiui leisti: jau buvo laikraščio leidėjas, patalpos ir šiek tiek tikresnė pi-nigų suma.

Rudeniop mudu su kun. dr. J. Gutausku vykome Montrealin, į kun. .1. Vilkaičio 25 m. kunigystės jubiliejaus iškilmes. Vykdami turėjom ir dar vieną tikslą: atsivežti į Torontą laikraščiui redaktorių dr. A. Šapoką arba nors gauti jo galutinį sutikimą užimti redaktoriaus pareigas.
žinoma, tuo kartu jau galėjom duoti tvirtesnius pažadus būsimam 11 daktoriui. Be to, mūsų pusėje buvo dargi visad rizikingas, darbštus Ir energingas lietuviškos veiklos šulas prel. J. Balkūnas, tada lankęsis Mon-trealyje. Taigi, dr. A. Šapoka pagaliau "kapituliavo". Netrukus jisai su šeima persikėlė Torontan.

Žiburėliams sklindant iš rūsio
Taip buvo pradėtas darbas šv. Jono klebonijos rūsyje. Viename nedideliame, cementu grįstomis grindimis kambarėlyje susitalpino "Tėviškės žiburių" redakcija ir adminis-įja, o kitame buvo pastatytas nupirktas senas linotipas; tai spaustuvės užuomazga.
Elėje, pirmajame posėdyje, redaktoriaus pageidavimu, buvo sudarytas redakcinis kolektyvas iš penkių asmenų. Į kolektyvą įėjo Vyt. Ta-mulaitis, J. Kralikauskas, kun. dr. J. Gutauskas, Vyt. Kastytis ir aš. Laikraščio administratoriais (žinoma, pradžioje be jokio atlyginimo) buvo: V. Aušrotas, paskiau J. Prakapas i pastarasis ilgiausiai). Ir taip Toron-tr pradėjo sklisti, nors pradžioj dar maži, lietuviškosios kultūros ir šviesos žiburėliai, kol išaugo į didelius Ir itin galingus lietuviškuosius "Tėviškės žiburius".

Naujojo laikraščio vardui surasti posėdyje buvo paskelbtas, galima sakyti, "žaibinis konkursas". Premija 10 dol. Ją laimėjo redaktorius dr. A. Šapoka, pasiūlydamas pavadinti "Tėviškės žiburiais", žinoma, premijos jis niekad neatsiėmė.

Pirmasis "T.ž." numeris išėjo 1949 gruodžio 24 d. Nuo pat pirmųjų dienų iki 1954 m. gegužės 24 d., talkininkaujamas redakcinio kolektyvo, "Tėviškės Žiburius" redagavo d r. A. Šapoka. Nuo minėtos datos Jam į pagalbą atėjo dabartinis redaktorius kun. dr. Pr. Gaida - Gaidamavičius, kuris dėl kitų savo pareigų laikraščiui tada galėjo skirti tik dalį savo laiko. Jis todėl visą laiką ir tetvarkė pirmąjį laikraščio puslapį. Techniškų sunkumų tas laikraštis, ypač pradžioje, turėjo gana nemaža. Pirmieji numeriai išėjo netgi be lietuviškų spaudos ženklų. Daugiau kaip metus laikraštis buvo spausdinamas svetimoje spaustuvėje ir t.t. Vienok leidėjų iniciatyva 1950 lapkričio 23 d. buvo įkurta lietuviška Spaudos bendrovė "žiburiai", kuri įsigijo nuosavą spaustuvę ir perėmė laikraščio spausdinimą.
Tas laikraštis, dr. A. Šapokos išpuoselėtas, išugdytas ir subrandintas, dabar gyvuoja jau dvyliktus metus. Jo veidas — visiem išryškėjęs. Kaip Jau leidėjų vardas rodo, yra tai lietuviškos ir katalikiškos minties laikraštis, stovįs mūsų tautiečių religinių ir tautinių tradicijų sargyboje bei džiaugiąsis galėdamas patarnauti Visada ir visais atvejais visiems lietuviams.

Redaktoriaus pirmieji "egzaminai"
Pirmosios laikraščio leidimo, o taip pat ir redagavimo dienos, kaip jau minėta, buvo sunkios. Pinigų nuolat trūkdavo, o darbo sąlygos buvo tik minimaliausios. Ypač redaktoriui — kartais tekdavo po dvi ar net po tris savaites palaukti atlyginimo išmokant. Gi patalpos — blogos, drėgnos, šaltos. Nueini, būdavo, žiemą j vadinamąjį redaktoriaus "kabinetą" rūsyje — sėdi sau redaktorius prie aplūžusio lasomojo stalo, apsivilkęs žieminiu apsiaustu. O rankos nuo šalčio sugrubusios. Jis rašo, ruošia naujam numeriui medžiagą ir . .. dargi šypsosi. Nei pykčio jo veide, nei susinervinimo — nieko . . .

Drėgmė, šaltis ir trauka nuo cementinių grindų, be abejonės, prisidėjo prie dr. A. Šapokos ir taip nestiprios sveikatos dar didesnio su-silpninimo. Jis nuolat skųsdavosi reumatiniais skausmais, kiek augštoku kraujo spaudimu, nors širdimi, nuo kurios smūgio jis mirė, nesiskųsdavo.

Nežiūrint varganos aplinkumos ir sunkių darbo sąlygų, dr. A. Šapoka iš pat pradžių, su labai didele darbo meile, tikru pietizmu, milžinišku pasišventimu ir pagaliau nesitikėtu sugebėjimu ėmėsi redaktoriavimo darbo ir savo pasiaukojimu "Tėviškės žiburius" pastatė į augštą lygį. Ilgainiui ir laikraščio patalpų reikalai pasitaisė.

Tiesa, kaip nedirbusiam to darbo, ypač pradžioj, dr. A. Šapokai nebuvo lengva susidoroti ir galutinai priprasti. Iš pradžių laikraštis ypač stokojo bendradarbių. Taigi, stokojo ir medžiagos. Rašydavom iš pradžių, pats redaktorius ir kolektyvo nariai, po keletą laiškų per dieną visomis pasaulio kryptimis, kur tik žinodavom esant nors vieną lietuvį, plunksną valdantį. Prašydavom straipsnių, žinių, o taip pat ir prenumeratorių verbavimo talkos. Tas užsispyrimas davė gana gražių vaisių. Ėmė plaukti medžiaga laikraščiui iš visur: šiaurės ir Pietų Amerikų, Australijos ir kitur. O taip pat kaskart didėjo ir prenumeratorių skaičius. Atsirado nemažas skaičius ir garbės prenumeratorių, kurie eilę metų mokėjo (dalis ir dabar dar tebemoka) po 10 dol. metinės prenumeratos. Jie buvo didžiausi laikraščio ramsčiai ir jo išugdyto jai.

Šiaipgi, ypač pradinėmis dienomis, dr. A. Šapokai teko daug vargti. Mat, jis turėjo būti ir redaktorius, ir korektorius, ir pagaliau laikraščio laužytojas — techniškasis redaktorius, o dažnai to laikraščio skilčių užpildytojas.

Pirmomis laikraščio gyvavimo dienomis su redaktoriumi dr. A. Šapoka susitikdavom beveik kasdien. Vykdamas pro mane pietų ar vakare į namus, visuomet atveždavo tai naują laikraščio numerį, tai paimdavo mano paties ar iš bendradarbių gautą medžiagą (rašyt. K. Pažėraitė ir H. Didžiulytė i š Brazilijos ir žurn. V. Veselauskas iš Argentinos rašinius vis siųsdavo mano adresu). Būdavo dienų, kada telefonu tekdavo gauti iš redaktoriaus ir labai skubių užsakymų. Girdi, "rašyk, greitai ką nors, nes nieko neturiu įlaužti". Kaip šiandien prisimenu, vienas toks rašinys: "Neparduotos sąžinės balsas", teko parašyti per pora valandų, jį nuvežti spaustuvėn, kur tuojau buvo surinktas ir įlaužtas. Taigi, viskas "automatiškai" . . .

Visą laiką su dr. A. Šapoka buvom artimuose santykiuose, ypač spaudos reikaluose, nes tai buvo labai mielas žmogus, taurus lietuvis, turįs tiesiog auksinę sielą ir charakterį. Jis niekad nesinervavo, rodos, niekad nepykdavo, visuomet šaltai, gražiai, džentelmeniškai — visur ir su visais.

Jo patyrimas redaktoriavimo darbe kasdien didėjo, kol pagaliau pasidarė nepamainomu redaktoriumi. Taigi, jo "egzaminai" šioje srityje buvo pilnai išlaikyti. Tokį kruopštų, tokį atsidavusį savam darbui redaktorių ir tokį kūrybingą ir darbštų asmenį būtų sunku rasti.
Anot kun. dr. P. Gaidos nežiūrint sveikatos negalavimų ir kitų visuomeninių bei mokslinių darbų, dr. A. Šapokos energija buvo nepaprasta. Nedirbo jis tik tada, kai rimtai liga prirakindavo prie lovos. Šiaip atitraukti nuo darbo jo negalėjai. Į bendradarbių siūlymus pailsėti jis numodavo ranka. Buvo nepaprastai pareigingas, darbštus, o darbo naštą galėjo pakelti labai didelę. Nesiskun-džiantieji sveikata nebūtų galėję eiti su juo lenktynių. Jis pajėgdavo perskaityti ištisas marias laikraščių, knygų, jas parecenzuoti, paruošti rankraščius, parašyti mokslinių ir žurnalistinių straipsnių, pasiruošti paskaitoms, dalyvauti posėdžiuose, dėstyti istoriją šeštadieninėj mokykloj ir rūpintis savo šeimos reikalais. ("T. Ž.", 1961.111.16).

Redagavimo darbo rūpestingumas ir linija
Kaip redaktorius, dr. A. Šapoka parodė nė kiek nemažesnius sugebėjimus ir pareigingumą, kaip būdamas universiteto profesoriumi ir istorijos mokslininku, o taip pat redaktoriumi didžiosios Lietuvos Istorijos ir kitų daugybės darbų.

Laikraštį redaguojant, jo nusistatymas buvo, kaip gero siuvėjo: "Du kartu matuoti, tik iš trečio karto kirpti". Taigi, per jo rankas perėjusi laikraščiui skirta medžiaga pirmiausia turėdavo būti labai tiksli ir šimtu procentų tikra. Kiekvieną žinią, kiekvieną reportažą ir kitokią medžiagą jis kruopščiai tikrindavo, o abejotinos medžiagos niekad nepraleisdavo į "T. Ž." skiltis.

Reikalui esant, gražiai ir sumaniai dr. A. Šapoka ilgesnius straipsnius sutrumpindavo, nė kiek neiškreipdamas jų minties. Turėjo jis vieną kitą bendradarbį, kurių rankraščiai reikalavo be galo didelių rašybinių, kalbinių ir stilistinių pataisų. Tačiau juos visvien labai atsidėjęs ištaisydavo, išmargindavo, nors kartais ir pa-siskųsdavo: "Jau geriau pačiam būtų parašyti tokį straipsni, negu šitokį rankraštį ištaisyti" . ..
Nors "Tėviškės žiburiai" katalikiškas laikraštis, tačiau dėl velionies vestos linijos, dėl didelio tolerantiškumo jis buvo priimtinas visokių pakraipų skaitytojams. "Tėviškės žiburius" visi mėgo, nežiūrint kur jie būtų gyvenę ir kas jie būtų. Ir tai ne-vien rašančiojo šias eilutes nuomonė. Taip daugelis manė. Cituoju pa-straipėlę iš jo mokslinio kolegos, taip pat istoriko, dr. J. Jakšto nekrologinio straipsnio:
"Jojo redaguojamas savaitraštis tapo pirmaeiliu informaciniu organu ir dėl savo mokamai išbalansuoto objektyvumo itin mėgiamas įvairios krypties skaitytojų. Jo redagavime ir žinių komentavime aiškiai jaučiamas istorikui įprastas bešališkumas — vaizdavimas įvykių bei faktų taip, kaip jie tikrovėje atrodė. Net ir taip dabar debatuojamas "bendradarbiavimo su kraštu" klausimas "Tėviškės žiburiuose" praktiškai, pagal dabartines sąlygas, tinkamai pastatytas ir sprendžiamas. Linkėtina, kad velionio Adolfo įpėdiniai tęstų savaitraštį jojo įkvėptoj dvasioj. Tai būtų geriausias paminklas taip netaiku su šiuo pasauliu atsiskyrusiam pirmajam jo redaktoriui". ("Draugo" liter. priedas, 1961. III. 25).

Dr. A. Šapokos darbštumas ir pareigingumas neleido jam, galima sakyti, nei trumpiausio laiko atsitraukti nuo savo pareigų redakcijoj, o taip pat ir namuose. Kada jis tik vykdavo namo, visuomet nešdavosi su savim prisikimšęs knygų, gautų paminėti ir parecenzuoti, rankraščių, laiškų, laikraščių ir kitokios medžiagos, turinčios ryšio su redakcijos darbu.

Taigi, visur ir visuomet visa redakcijos "raštinė" keliaudavo su juo kartu. Reikale redakcinė medžiaga užpildydavo jo švarko ir apsiausto kišenes. Taigi tremtis iš dr. A. Šapokos labai daug reikalavo, ir jis kantriai nešė uždėtą jam naštą. Anot J. Matulionio prie velionies kapo pasakytų žodžių:

"Tremtyje a. a. dr. Šapoka ėjo su visa lietuvių mase. Jis dirbo įvairiose organizacijose, jis rašė straipsnius, kokių tik gyvenimas reikalavo, jis redagavo laikraštį, taisė jo korektūras, skaitė paskaitas, posėdžiavo, vadovavo draugijoms, labai stipriai įsijungė į Pas. Liet. Bendruomenę, buvo Kanados Krašto Tarybos narys ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo narys. Jis sirgo visomis mūsų negerovėmis ir džiaugėsi pasisekimais.

Jis kantriai nešė nenormalią tremties uždėtą naštą, buvo labai gražaus lietuviško būdo, su humoru ir nuolatine šypsena veide. Dideliu krikščionišku supratimu ir artimo atjautimu, jis buvo pavyzdingas tėvas, nuoširdus vyras, mielas bičiulis visiems. Jis buvo plačios apimties to-lerantas, aiškių krikščioniškų principų ir paprasto gyvenimo žmogus".
Pranys Alšėnas