MŪSŲ SODŽIAUS GYVENAMOJO NAMO ARCHITEKTŪRINE RAIDA SU PAPROČIAIS IR TRADICIJOMIS Spausdinti
Parašė INŽ. POVILAS JURĖNAS   

Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyje, yra grynas, savotiškas ir iš-mintinai lietuviškas.
M. K. Čiurlionis, Vilniaus žinios, Nr. 863

Mūsų sodžiaus gyvenamieji namai, kurie ne vienam gal atrodo nuo žilos senovės toki buvę, turi ilgų amžių statybos evoliuciją. Jų forma ir konstrukcija laiko bėgyje keitėsi pagal gyvenimo ūkinius reikalavimus ir bendrą krašto pažangą, kol išorę ir vidaus išvaizdą ištobulino, kaip šiandieną matome.

Statybos raida prasideda nuo senų senovės paprasto gyvenamo urvo bei palapinės. Amžių pakopose gyvenamą palapinę pakeičia pastogė— namas be lubų su ugniaviete. Pastogę pakeičia dūminė gryčia arba pirkia — namas jau su lubomis ir tobulesne ugniaviete. Dūmams išeiti lubose daroma skylė su darinėjamu sklaisčiu, vadinamu augštiniu. Vėliau prie gryčių atsiranda priemenės, kamaros arba maltuvės. Kamarose buvo įtaisytos akmeninės ranka sukamos girnos grūdams malti. Nuo girnų iš kamaros pavadinimas gavo maltuvės vardą.
Dar vėlesniais laikais gryčiose atsiranda duonkepiai pečiai su prieždomis, koptūrais, pėdeliais ir pečionėmis. Vietoje augštiniu, dūmams išeiti jau statomi kaminai arba dūmtraukiai. Gyvenamasis namas praplečiamas atskira patalpa svečiams — seklyčia arba mene. Pradedami statyti įvairūs prieangiai (gonkai).

Gonko vardas mūsų sodžiuje vartojamas jau keli šimtai metų. Manoma, kad jis yra slaviškos kilmės žodis, bet sunku pasakyti, ar slavai iš mūsų pasiskolino ar mes iš jų. Kaip ten bebūtų, bet jis turi šimtmečių įsipilietinimo teisę. Šiuo metu yra tendencijų gonką pakeisti kitu vardu — prieangis. Šis naujadaras nėra tikslus apibūdinti gonko sąvokai, bet geresnio kol kas neturime.

Minėti statybos tarpsniai yra ilgų šimtmečių šuoliai, kol atkeliavome iki šių dienų sodžiaus gyvenamojo namo, kurio plane išreikštas savas lietuviškas gyvenimo būdas su atsispindinčiais papročiais bei tradicijomis. Sodžiaus tradicinis vaišingumas išreikštas plane per seklyčios patalpą. Išorinėje išvaizdoje matyti gilus grožio pajautimas, su savomis architektūrinėmis formomis, puošniais ornamentais ir jų darnia kompozicija.

Statybos raidos istoriniai tarpsniai
Archeologų ir sodžiaus meno tyrinėtojų tvirtinimu, mūsų krašte gyvenę žmonės gerokai prieš Kristų mokėję statyti gyvenamas palapines bei pastoges. Kaip tokios palapinės bei pastogės tuo laiku atrodė — tikrų žinių nėra. Spėjama, kad tai buvo žemėje iškasti apvalios plano formos rūsiai, apdengti kartimis, šakomis, samanomis ar žemėmis. Tokių paprastų palapinių bei pastogių liekanų archeologai yra radę mūsų krašte upių ir ežerų pakrantėse. Palapinės buvo statomos, kol tauta dar sėsliai ne įgyveno. Tautai apsistojus sėsliai, pradedama gyvenamųjų pastogių statyba iš rąstų.

Iš tų laikų pastogių liekanų rasta statytų ežeruose ant polių ir supiltų pylimų, o taip pat ir sausumoje. Tai buvo paprastos iš rąstų statytos gyvenamosios pastogės.

Tobulesnių formų gyvenami trobesiai iš rąstų atsiranda apie XIV amžių. Sienos neriamos iš apvalių sienojų su išsikišusiomis kertėmis. Statyba atliekama kirviu ir kaltu, tuo metu turėtais įrankiais.

Gyvenamojo namo statyboje pjūklas ir grąžtas pradedamas vartoti apie XVIII amžių. Atsiradus pjūklui ir grąžtui, pradėjo tobulėti statyba. Sienas išmoko nerti iš apipjautų sienojų su lygiomis kertėmis, dailiau padaromos langų ir durų angos, atsiranda gražesni ornamentai, pagražėja bendra namo išvaizda, pradedami statyti puošnesni prieangiai.

Kai krašte augo didžiulės girios, patogiausia ir prieinamiausią namams statyti medžiaga buvo medis. Sodžius su medžio statyba suaugęs nuo seniausių laikų. Medinis gyvenamasis namas laikomas sveikiausiu ir patogiausiu. Tokia pažiūra į medinį gyvenamąjį namą yra užsilikusi sodžiuje iki šių dienų. Į mūrinį namą žiūrima kaip į visokių ligų šaltini.

Degto molio plytų gyvenamųjų namų mūsų sodžiaus statyboje beveik neužtinkama ir vėlesniame statybos tarpsny. Plytos sodžiui buvo neprieinamos. Esant užtenkamai miškų, nebuvo reikalo rūpintis kita statybos medžiaga, nes iš rąstų greitai ir paprastai galima sienas nerti.
Kai kur buvo statomi dar plūkto molio sienomis gyvenamieji namai, bet jie plano išraiška nieko nesiskiria nuo medinių.

Gyvenamojo namo plano keitimasis
Išmokus statyti sienas iš rąstų, apvali palapinės forma pasikeitė į keturkampį planą. Keturkampės gyvenamosios pastogės pradėtos vadinti klaten. Tai senovės kalba reiškia medis. Mūsų sodžiaus meno istorikas Paulius Galaunė teigia, kad dabartinės klėties pavadinimas likęs nuo senų laikų, vėliau gyvanamąjį butą pradėjus vadinti namu, gryčia arba pirkia. Sis pirmas keturkampis trobesys rąstų sienomis jau savo pavadinimu buvo išskirtas nuo paprastos palapinės. Tokiame bute gyveno šeima, buvo talpinamos maisto atsargos, kartu laikomi ir artimesni gyvuliai. Tokios gyvenamosios pastogės dažnai turėjo dengtus atvirus įėjimus, ant stulpų paremtus per visą tokio pastato platumą. Manoma, kad dabartinė klėtis su prieklėčiu yra klaten plano prototipas, vėliau gyvenamąjį butą pradėjus kitaip planuoti. Gyvenamosios pastogės, klaten, planas yra gyvenamojo buto pirmoji tobulesnė išraiška.

Senesnės statybos gryčia prie kelio. Meškuičiai, Šiaulių aps


Pirkios fragmentas. Montviliškio km., Šiaulių aps.

Vėlesnėje augštaičių gyvenamojo namo plano raidoje atsiranda prie gryčių priemenės, savo didumu dažnai lygios gryčios patalpai.
Žemaičių gyvenamojo namo-numo planas iš pradžių skyrėsi nuo augštaičių gryčios. Namas susideda iš dviejų dalių, plotu beveik lygių: patalpos žmonėms gyventi ir numagalio gyvuliams laikyti. Įėjimas daromas iš galo su dengta pastoge, vadinama liepis. Liepis daromas ne per visą namo galą, o per jo 2/3. Likusią dalį užima išsikišimas — kamarėlė, kurios sienos dalinai pratęsiamos į namo vidų. Kamarėlė skiriama šeimininkams miegoti.

Keičiantis gyvenimo reikalavimams, gyvenamojo namo plane atsiranda nauja patalpa produktams laikyti — kamara arba maltuvė. Kamara plane talpinama greta gryčios ir prie priemenės iš galo. Kamaros plotas dažniausiai lygus gryčios plotui. Dar vėliau atsiranda svečių patalpa, seklyčia arba menė.

Pradedami statyti prie priemenės iš lauko įėjimui prieangiai. Jų atsiradimas namo plane aiškinamas dviems motyvais: apsauga įėjimo nuo lietaus bei sniego ir kaip namo išorinės papuošimas. Prieangių statymas daugiau turi papuošimo prasmę.

Pailgos keturkampės plano formos gyvenamasis namas su dviems skersinėmis kapitalinėmis sienomis, simetriškai dalijančiomis į tris dalis, yra tipinga mūsų sodžiaus statybai, tiek žemaičių, tiek ir augštaičių krašte. Žemaičių gyvenamasis namas, be minėto simetrinio plano varijanto, turi ir asimetrinį varijantą, kai patalpos abipus priemenės nevienodai išdėstomos.

Žemaičių gyvenamojo namo plano būdingas bruožas — turi daugiau įvairios paskirties patalpų tame pačiame plote negu augštaičių. Augštaičių gyvenamojo namo patalpos erdvesnės bet jų mažiau.

Sodžiaus gyvenamojo namo plano raidoje turi didelės įtakos ūkininkavimo posūkiai ir bendra civilizacinė pažanga.
Iš svarbesnių ūkinių posūkių mūsų krašte minėtinas Zigmanto Augusto XVI amžiuje va-lakinės sistemos įvedimas. Ši žemės reforma sukūrė mūsų sodžius, išugdė ir laiko bėgy suformavo kaimo gyvenamojo namo pobūdį.

Kitas stambus mūsų krašte ūkinis posūkis — tai nepriklausomybės metų žemės reforma: dvarų išdalinimas ir sodžių skirstymas vienkiemiais. Ši žemės reforma, palietusi visą kraštą, sukūrė daug naujų gražių vienkiemių sodybų. Naujai statomų gyvenamųjų namų planuose ir perkeliant senus iš sodžių į vienkiemius, racionaliau buvo paskirstomos patalpos. Buvusios erdvios pirkios apmažintos, atitveriant patalpą miegojimui. Pamažintos ir priemenės. Daug kur iš gryčių iškeltos duonkepės krosnys į atskirą virtuvės patalpą.
Daug kas nebesitenkino pirmame augš-te esamomis patalpomis — pradedama išnaudoti visa namo architektūrinė erdvė. Augštos pastogės patogios įrengti kambariams ("salkoms"). Tokie antro augšto kambariai rengiami ne vien praktiškais sumetimais: jie turi ir papuošimo reikšmę, duodančią visam namui daugiau architektūrinio įvairumo.

Gyvenamojo namo plane dominuoja simet-riškumas. Simetriškai dėstomi sienose langai, per vidurį namo statomas priangis ir antro

Prieangis. Kirdeikiai, Utenos aps.
Prieangis. Berčiūnų km., Panevėžio aps.

augšto kambariai. Dažnai langas dedamas ne todėl, kad jis būtų reikalingas, bet sudaryti namui išorinę simetrišką išvaizdą.
Sodžiaus gyvenamojo namo planas išaugęs iš ūkinės aplinkos ir keitęsis kartu su ja, turi būdingą lietuvišką originalumą kompozicijoje ir proporcijoje. Plano raidoje aiškiai matyti kaimo kultūriniai bei civilizaciniai tarpsniai.

Mūsų sodžius visą laiką planavo gyvenamąjį namą savarankiškai, savo supratimu, jį statė paties sodžiaus užauginti ir išugdyti meistrai.
Nepriklausomybės metu buvo įsteigta prie Žemės Ūkio ministerijos žemės ūkio statybos skyrius, vėliau toks pat platesnės apimties skyrius veikė prie Žemės Ūkio Rūmų. Vadovaujant arch. V. Švipui, skyrius paruošė nemažai sodžiaus gyvenamųjų namų projektų, tipinių įvairiems ūkio dydžiams, taip pat individualinių, racionaliai išplanuotų ir gražiai techniškai užbaigtų. Buvo išvystyta plati žemės ūkio statybos patarimų akcija, pareikšta daug gražių sumanymų. Tipinių gyvenamųjų namų ir ūkio trobesių planų rinkinys kelis kartus buvo išleistas priedu prie "Ūkininko patarėjo". Žemės Ūkio ministerija buvo išleidusi ūkio gyvenamųjų namų konkurse premijuotus standartinius projektus.

Tuo laiku statybos politikoje vyravo nuotaikos: standartizuoti žemės ūkio trobesius, mokyklas, pienines, apskritai kas tiktai galima į technišką uniformą įvilkti.

Kaimas trobesių standartizacijos tačiau nemėgo, kaip jo natūraliai prigimčiai priešingo reiškinio. Standartizuoti gyvenamųjų namų planai neprigijo. Vieni sodžių kaltino atsilikimu, senomis pažiūromis, kiti — lėšų stoka. Gilesnės tam priežasties nebuvo j ieškota. Neišskaitytas buvo mūsų sodžiaus gilus architektūrinio individualumo bruožas, kuris bylojo iš senųjų sodybų trobesių. Todėl tarp patarėjo ir ūkininko dažnai liko tam tikras vidujinio nesupratimo tarpas. Išklausęs nurodymų, ne vienas ūkininkas statėsi pagal savo intuiciją. Nemažai trukdė nebuvimas žemės ūkio statybai organizuoti prieinamo kredito. Stingant laiku lėšų paramos, dažnai ir geriausi ūkininko sumanymai liko neįvykdyti.

Žodinė patarimų pagalba neperdaugiausia paliko pėdsakų statyboje, bet yra svarbus pirmas organizuotas didelis įnašas krašto žemės ūkio statybos pažangai kelti.

Architektūrinės dalys
Keičiantis planui, kartu tobulėjo ir architektūrinės jo formos. Gyvenamajame name architektūrinių formų nėra gausu.
Medinės sienos neriamos iš rąstų šiais būdais: kryžminiu—kampuose prakišant galus; apvaliai — įkertant arba įpjaunant stačiakampiu įkirtimu, ir lygia kerte — kampuose sienojų galų neprakišant.

Yra tradicija pirmojo vainiko sujungimo kertėje įpjauti kryžminius brūkšnelius įliejant vaško — tai laimės simbolis būsimiems namams. Į tą pačią kertę buvo įdedama ir smulkių pinigų, ked naujieji namai būtų turtingi.

Gyvenamųjų namų būdinga ir įvairi stogo formų raida. Dūminėms pirkioms buvo daromi stogai trikampiniai — prizminiai, iš galo ištisai nulaužtais galais. Prizminio stogo laužimas darytas 2/3 ir 3/4 augštyje, paliekant prie šelmens trikampinį skliautelį, vadinamą čiukuru.
Pradėjus trobose statyti krosnis su dūmtraukiais, prizminiai stogai pradėti laužti nuo šelmens, galuose stogo darant trapecinės formos skliautus. Stogo galai buvo užbaigiami ir taip: prie šelmens paliekamas trikampinis skliautelis — čiukuras, žemiau daromas nedidelis laužimas, o apačioje nuožulnaus stogelio, — trapecinės formos skliautas.

Vėlesnėje statyboje pradėti daryti prizminiai stogai su ištisai trikampiniais skliautais galuose.


Prieangis. Liepiškių km., Šiaulių apsk.

Priemenės lauko durys. Peldiškių km., Utenos apsk.

Ankstyvesnėje statyboje stogo skliautai buvo daromi iš rąstų, tiktai vėliau pradėta kalti lentomis.
Tiek daug įvairių stogų formų kitų kraštų žemės ūkio statyboje nėra.

Stogo augštumas, arba pakila, dažniausiai daromas lygus lauko sienų augštumui arba pusei namo platumo — 45° šlaitu. Tokia stogo pakila savo proporcija derinosi su sienų plokštumomis, architektūriškai buvo graži ir tiko vartotai dengimo medžiagai — šiaudams ir gontams.
Senųjų trobų stogai buvo dengiami šiaudais, vėliau pradėti vartoti gontai arba skin-deliai, taip pat specialiai išdrožtos skiedros.
Naujesnėje statyboje kai kas dengė ir skarda, bet ji ūkininkui buvo per brangi, o svarbiausia — nepraktiška.

Buvo paprotys: dailidės, sunėrę stogui paskutinę gegnę, iškeldavo iš žolių nupintą vainiką, pritvirtindami gegnės viršuje. Šeimininką simboliškai surišdavo statyboje vartojamu šniūru, ir jis turėdavo išsipirkti buteliu magaryčių ir nešykštėti, — kitaip vėjai ir vėtros draskys stogą, ir namai neturės ramios užuovėjos.

Durys dažniausiai daromos vien veriamos: viengubos — vieno lentų sluogsnio, ir dvigubos — dviejų lentų sluogsnių. Dvigubos durys plačiau pradėtos vartoti, atsiradus krosnims. Du-

Lauko sienos apkalimo fragmentas su papuošimu. Joniškis, Šiaulių aps.

rims lentos iš vienos pusės suleidžiamos stačiai, surišant dviem skersinėmis juostomis, o iš kitos pusės įvairiai iškalinėjamos lentomis, eglučių, rombų bei stačiakampių formomis. Durys iškalinėta puse dedamos iš gryčios pusės, iš seklyčios ir priemenės įėjime iš lauko. Dvigubos durys sandarios ir jos tiko mūsų krašto klimatui.

Suveriamos ir vienveriamos filinginės durys pradėtos vartoti nesenai, bet jos per plonos tarp apšildomų ir šaltų patalpų žiemos metu.
Ankstyvesnėse dūminėse gryčiose lauko sienose pradėtos daryti nedidelės angos, užstu-miamos sklaisčiais, kurių paskirtis daugiau buvo ventiliacijai. Tiktai vėlesnėje statyboje atsiranda angos šviesai, užtaisomos pūsle.

Stiklas gyvenamųjų namų langams pradėtas vartoti apie XVI amžių. Nuo tada žymiai padidėjo langai ir patobulėjo jų konstrukcija.
Langai sienose daromi įvairaus dydžio, stačiakampės formos. Skliautų langai dažniausiai vartojami pusiau apvalios formos, rombiniai, o rečiau — stačiakampiai.

Langų angų proporcija tarp platumo ir augštumo dažniausiai būna 1:1,5. Išoriniai rėmai atidaromi į abu šonu, o antrieji rėmai — žieminiai dažniausiai esti ištisiniai, prieš vasarą išimami, o prieš žiemą įdedami.

Langams daromos langinės iš abiejų šonų šių tipų: filinginės, iš viengubo lentų sluogsnio, surišant dviem skersinėm juostom — lygios arba išpjaustant kokį motyvą; ir dvigubo lentų sluogsnio — apatinis lygus, surištas dviem juostom, o viršutinės iškalinėjamos profiliuotomis lentomis įtrižai. Langinės daromos namo išorei pagražinti.

Prie priemenės lauko durų iš abiejų pusių daromi maži langeliai šių formų: rombiniai, apvalūs ir pailgi stačiakampiai.
Prieangis gyvenamajame name yra vienas iš būdingiausių architektūrinių dalių. Jo formos ir konstrukcija labai įvairios, gražia ornamentika išpuoštas. Prieangio architektūroje išreikštas mūsų sodžiaus stalių grožio pajautimas proporcijose ir dalių kompozicijoje.

Prieangiai, manoma, pradėti statyti apie XVI amžių, atsiradus tobulesniems įrankiams, pjūklui ir grąžtui. Prieangiai statomi trijų rūšių: atdari — su stogeliu, paremtu dviems ar keturiomis profiliuotomis kolonomis, pusiau atdari — tarp kolonų tarpas namo palangių augš-tyje iškalinėjamas stačiomis, ornamentais išpjaustytomis arba lygiomis lentomis; uždari — kai pusiau atidaromi prieangiui įdedami dar įstiklinti rėmai.


Langas. Taučionių km., Onuškio vls.
Prieanglio tvorelė. Kretingos aps.

Pradėjus gyvenamuosius namus stityti su dviems įėjimais, prieangiai dažnai statomi iš abiejų namo šonų: pirmaeiliam įėjimui dailesni, dažnai stikliniai, antraeiliam įėjimui — paprastesni, dažniausiai atviri ar pusiau atviri.

Prieangiai dengiami vienašlaičiais ir dvišlaičiais stogeliais. Vienu atveju vienašlaitis stogelis yra trobesio stogo tąsa, kitu — stogelis daromas žemiau stogo karnizo briaunos.

Dvišlaitis stogelis vienu būdu remiamas į namo sieną, žemiau namo stogo karnizo briaunos, kitu atveju jis įjungiamas į stogo šlaitą.
Pusiau uždaruose ir uždaruose prieangiuose iš vidaus prie lauko šonų pritvirtinamas lentos — suoleliai atsisėsti.

Kaip matome, prieangiai yra labai įvairūs. Skirtingas jų formas turi net atskiros apylinkės. Bet šis originalus, gražus ir individualus mūsų sodžiaus architektūros bruožas dar neišskaitytas ir nesuprastas, laiko naikinamas žūna .

Vėlesniame tarpsnyje pradėta statyti "saikas". Jos rengiamos per vidurį namo dviem būdais: kryžminės, — kuomet išsikišimai daromi į abi namo stogo puses, ir pusiau kryžmines — kuomet išsikišimas tiktai viename stogo šone. "Saikų" stogus dengia dviem būdais: vienašlai-čiai ir dvišlaičiai įremiant į bendrą namo stogą-

Senesnių namų lauko sienos kartais apkalamos lentomis šiais būdais: stačiai — ištisai per visą ,sieną, viršum sudūrimų užkalamos siauresnės lentelės; iki palangių stačiai, o viršum palangių gulsčiai profiliuotomis; ir trečiu būdu — gulsčiai profiliuotomis per visą namo sieną. Sienų apkalimui vartojamos lygios lentos, tiktai namo kampų apkalimui kartais vartojamos ornamentuotos.

Senose gryčiose lubos buvo dedamos iš lentų viršum balkių išklojant praretintai ir tarpus perdengiant. Naujesnėje statyboje lubos dažniausiai pakalamos profiluotom lentom iš apačios balkių.

Grindys senuose namuose buvo aslos — iš molio specialiai paruošto ir gerai suplūkto. Tiktai naujesnėje statyboje pradėta dėti iš lentų.
Senovėje namų pamatai daryti iš akmenų, kampuose įkasant didesnius, tarpus užpildant smulkesniais su molio tešla. Vėlesnėje statyboje pamatai daromi iš paprastų akmenų arba iš apskaldytų, surišant kalkių skiediniu; Naujesnėje statyboje — iš apskaldytų akmenų surišant cemento skiediniu, arba iš betono.

Prie gyvenamųjų namų labai prisirišusios kregždės ir mėgsta lipdyti lizdus pastogėse prie gegnių. Sakoma, jei kregždės apsigyvena, tai ženklas, kad namas gerai pastatytas, tvirtas ir stovės dar ilgus metus.

Pagražinimai bei ornamentika
Gyvenamojo namo architektūroje vartojamos šios mėgiamiausios ornamentų formos: geometrinės, augalinės, gyvūninės ir visatos kū-
Geometrinis ornamentas yra patsai seniausias ir statyboje sutinkamas šių formų: dantukų, eglučių, lankelių, trikampių, rombų ir gim-bių. Iš augalinių: stilizuota tulpė. Iš gyvūninių: arklių ir gaidžių galvos. Iš visatos kūnų: stilizuota saulė, mėnulis ir žvaigždės. Ornamentai vartojami ne tiktai papuošimui, bet turėjo ir mitologinę prasmę. Tam tikslui stogo šotrinų galuose buvo išpj austomos arklių ir gaidžių galvos, kurios, kaip tikėta, saugojo namus nuo pik tų dvasių ir įvairių nelaimių. Naujesnėje statyboje gyvūniniai ir visatos kūnų ornamentai nebeturėjo tos mitologinės prasmės. Ornamentais puošiama stogo skliautas, šotrinos ir ypač prieangiai.

Mūsų sodžius nemėgsta ornamentuoti lauko sienų apkalimo lentų — jei kur ir buvo daroma, tai labai nežymiai. Ornamentas labiau mėgstamas vartoti augštaičių kaip žemaičių. Augštaičių gyvenamojo namo išorė dažniausiai daugiau papuošta ornamentais.
Namo statyboje išpjaustymai bei ornamentika neperdėta, nenustelbia architektūrinės formos, pritaikyta medžiagai ir konstrukcijai — tai yra esmingas mūsų sodžiaus statyboje architektūrinis bruožas.

Apie prieangių ornamentus jau anksčiau kalbėjom. Jų formos bei pagražinimai labai įvairūs.
Mūsų sodžiaus architektūroje pasireiškusios ornamentų formos iki šiol dar nėra išstudijuotos, nėra išryškinti jų esmingi bruožai, pasireiškę net atskirose krašto srityse.

Tendencija standartizuoti ir čia bando sumaišyti iš visų krašto sričių pasireiškusius individualinius polėkius, sumesti standartinin katilan, užgniaužti individualinę kūrybą ir lipdyti bendrą standartinį namelį pagal šabloną.

Gėlių darželis ir daržely kryžius
Kalbant apie gyvenamąjį namą, tenka paminėti rūtų darželį. Jis įrengiamas dažniausiai gale namo, gražiai apsodinamas gėlėmis, aptveriamas dailia statinių tvorele. Darželis puošia namo išorę ir yra lyg neatskiriama jo dalis.

Darželis yra sodžiaus sesės pasididžiavimas. Su žaliuojančiomis rūtomis, bijūnais, spalvingomis našlaitėmis, rožėmis ir kitais žiedais vasarą teikia jis grožį namo išorinei aplinkai.

Kartais darželiuose prie namų statomi kryžiai atminti svarbesniems šeimos įvykiams, aukai, paguodai ir šviesesnei vilčiai.
Kryžiai daromi įvairiausių formų, ornamentuoti, todėl jų buvimas sodyboje savotiškai gražina ir pagyvina namo išorę.

Prieanglio lėkiai. Notėnų km., Platelių vis.

Esmingi savitumai
Gyvenamojo namo architektūrinėje visumoje sudėtas mūsų sodžiaus savas kūrybininis pasireiškimas, pastebimas trobesio dalių proporcijose, jų konstrukcijoje, ornamentų turtingume, darnioje viso statinio kompozicijoje. Architektūrinės formos yra originalios, sodžiaus staliaus ir dailidės kūrybos polėkio rezultatas.

Gyvenamieji namai pasižymi architektūriniu proporcingumu, dekorątyviškumu, dominuojančia simetrija, tradicingumu ir giliu individualumu.

Architektūrinis proporcingumas matyti įvairiose pastato formose: ritmas — formoje ir jos derinime; dekoratyviškumas — ornamentuose; simetrija — plane ir formų kompozicijoje; įvairumas — skirtingais statybos bruožais atskiroms krašto vietoms. Tas skirtumas ryškus augš-taičio ir žemaičio gyvenamojo namo statyboje. Kaip jau sakyta, augštaičių statyboje daugiau ornamentų, žemaičių — mažiau.
Skirtingų, charakteringų statybos bruožų— yra ir kitose krašto srityse. Tai aiškiai matyti iš prieangių gausių varijantų, išpjaustymų ornamentikos ir stogų formų.

Gaila, kad šie būdingi architektūriniai savitumai dar nėra tinkamai suprasti, atrinkti ir suskirstyti.
Ritmingumas yra esmingas sodžiaus architektūros bruožas. Jis matomas visoje pastato visumoje: plane, architektūrinių dalių kompozicijoje ir ornamentų formose. Ritmingumas sta-tybon bus persidavęs iš gamtoje matomo ritmo.

Dekoratyviškumas taip pat gana būdingas bruožas. Šiuo sumetimu statomi prieangiai, daromi įvairūs ornamentų išpjaustymai bei papuošimai.
Individualumas yra vienas iš stipriausių reiškinių. Šis pradas mūsų sodžiui yra giliai persidavęs iš gamtinės aplinkos. Miške nerasi vienodų eglių, beržų ir kitų medžių bei augalų. Jie giminingi, panašūs, bet nelygūs —individualūs. Tas pats žmonijos ir gyvūnijos pasauly.
Šį gamtos individualumo dėsnį sodžius yra įsijautęs. Tai ryškiai pastebima gyvenimo būde ir meninėje kūryboje. Todėl ir kaimo gyvenami namai yra panašūs, giminingi, bet esmėje skirtingi — individualūs. Sodžiuje nerasi vienodo tokio pat namo, jie dažnai labai panašūs, bet nelygūs.

Bandymas standartizuoti sodžiaus gyvenamuosius namus ir bendrai statybą su keliais varijantais pagal ūkio dydžius, su architektūrinėmis formomis sumaišytomis iš įvairių krašto sričių, sodžiuje nesulaukė atgarsio, nes iš esmės buvo svetimas būdingai tradicinei individualinei mūsų sodžiaus statybai ir todėl neprigijo.

Pastangos medžio ornamentų bei mūsų tautodailės išpjaustymų formas panaudoti kitai medžiagai, jų neatkuriant iš pagrindų, yra netikslus reiškinys.
Vokietijoje teko matyti kai kuriose provincijose žemės ūkio trobesių statyboje išryškintus skirtingus bruožus, susidariusius vietoje laiko sąvartoje, ir tai teikia tikrai gražų įspūdį.

Mūsų kaimui yra būdingas vaišingumas. Kiekvienas kiemas turi plačią apylinkėje giminę, gerų bičiulių ir prietelių, su kuriais mėgstama susitikti, pasisvečiuoti ir paulioti.

Pasikieminėti progų netrūksta: vestuvės, krikštynos, pakermošės ir šermenys. Reikėjo vietos ir piršliui melagiui pakarti ir šauniai svočiai su vestuviniu tortu — karvojum pasirodyti, susirinkusiems apsišokti, o per šermenis, pagiedoti.

Todėl atsirado ir seklyčios, dažnai užimančios apie trečdalį namo ploto. Seklyčios išugdė sodžiaus vestuvinių iškilmių gražias tradicines ceremonijas.

Mūsų sodžiuje yra didelis prisirišimas prie gimtųjų namų, prie savo tėviškės. Čia augo kartų kartos, čia glūdi giminės kamienas. Prisirišimą gimtiesiams namams išugdė sėslus gyvenimo būdas ir gamtinė aplinka. Ūkių pardavimas sodžiuje buvo retas atsitikimas.
Sunkiai skyrėsi kiekvienas, iš namų iškeliaudamas svetur tariamos "laimės" jieškoti, Gimtinės takų prisiminimai ne vieną sodžiaus vaiką grąžino iš svetimų pasviečių, dažnai ii už jūrų-marių į tėviškę.

Mūsų sodžiaus gyvenamojo namo statyba sudaro savą architektūrinę problemą. Ją sprendžiant, reikia suprasti ir mokėti įsijausti į savitą jos pobūdį. Negalima paneigti mūsų sodžiaus šimtmečiais kurtų architektūrinių formų, pasireiškusių ir besireiškiančių skirtingų individualinių bruožų. Visa tai mūsų sodžiui yra sava, suaugę su jo charakteriu ir skiriasi nuo kitų kraštų.

Sodžiaus gyvenamojo namo projekto paruošimas yra sudėtingas dalykas, į jo sprendimą įeina visa eilė problemų: reikia pažinti krašto ūkiniai klausimai, tradicijos, papročiai, sodžiaus originalios architektūrinės formos ir besireiškiantis individualizmas.

Mūsų sodžiaus gyvenamasis • namas amžių žingsniuose išlaikė savą originalumą, kartu su krašto civilizacine pažanga, sodžiaus stalius ir dailidė vis mokėjo atnaujinti formoje su būdingais bruožais.

Šių dienų mūsų uždavinys: tą savą sodžiaus architektūrą studijuoti, palaikyti, atnaujinti formoje ir turinyje, palaikyti lietuviškuosius pradus — originalumą, individualumą bei būdingumą.

BIBLIOGRAFIJA:
1. Paulius Galaunė: Lietuvių Liaudies Menas, L.U. Humanitarinių Mokslų Fakultetas, Kaunas 1930.
2. St. Matulaitis: Lietuvių Tautos Istorija. Švyturio Bendrovės leidinys, Kaunas 1923 m.
3. Ant. Rukštelė: Lietuvių Tautodailė, Kaunas 1929 m.
4. Naujoji Romuva — Straipsniai lietuvių tautodailės bei sodžiaus meno temomis: 1937 m. 4, 5, ir 49 nr.; 1938 m. 7, 10, 35, 36, ir 37 nr.; 1939 m. 6 nr.; 1940 m. 11 nr.
5. A. Dethlefsen — Bauernhäuser und Holzkirchen in Ostpreussen, Berlin, 1911.
6. "Jahrbuch für Historische Volkskunde" II Band, Von Wesen Volkskunst, Berlin, 1926.
7. M. Verworn: Die Anfange der Kunst.
8. Inž. P. Jurėnas: Straipsniai lietuviškos architektūros bei sodžiaus statybos klausimais — "Naujoji Sodyba" 1942, 1943, 1944 m.; "Ūkininko Patarėjas" 1943 m.; "Į Laisvę" 1944 m.; "Technikos žodis" 1955 m.
9. Lietuvių Liaudies Menas, Vilnius 1957 m.