Eilėraščiai |
Parašė ALFONSAS GRICIUS |
PRIETEMA Žarstydamas erdvėj žaras spalvingas, Per vasaros laukus kvapnius Ateina vakaras panteros žingsniais Ir žemėn atneša sapnus. Ir lygumoj išauga, jam pamojus, Alėjos ilgos smuikų išlenktų, Kuriais prašniokšdami smuikuoja Įšniršę vėjai šėlstančiu taktu. Ir rožių soduos paslaptinguos, Kur snaudžia dubury džiaugsmų žvaigždė Pakilęs gaivalingai sminga Į tylą elfų juoko aidesys, Nes susitarę, lyg vaikai išdykę, Pagriebia jos iš vakaro slapčia Atsineštą jo žygių knygą Ir skaito ją, kvatodamos nakčia. Tik kai padangių veidas švisti ima Aušroj, norėdamas kalnynus prisiglaust, Vėl miršta smuikai, miršta tamburinai, Pailsę nuo virpėjimo duslaus. Ir elfų nebėra jau žemės plotuos, Nei jųjų sodų kerinčiai kvapnių, Tik miega kūnai šio pasaulio sužalotų Per naktį žaidžiusių sapnų. MIŠKAI CIKLONUOSE Miškai gigantai ima gausti Ir virpa džiugesiu lapijos jų šilkai, Išgirdę iš ciklonų kranto paukštį, Kurį atsiveja lietaus pulkai. Miškuos pasislepia pailsęs paukštis Įkaitusiais sparnais palšais, Ir ima pulti jį iš augščių Įniršusio lietaus lašai. Ir medžiai palenkia viršūnes jaunas, Braidydami laukuos basi, Ir klausosi, kaip jų kamienus plauna Lietaus gaivingas ūžesys. Verpetais liūtys leidžiasi į žemę, Češkėdamos ant lapų ištiestų, Ir ima virt pripildytos verdenės, Ir kriokti versmės, šokdamos piestu. Pernakt be perstojo ciklonai krenta, Žarstydami žemyn vandens sroves, Kol visiškai išsekę virš miškų gigantų Užmiega ryto giedroje. Tada pabunda girių vėjai Ir, tykiai sukdamies ratu, Žieduos paskendusiuos takus apsėja Melodijomis smuikų užburtų. O prie rusenančios žarijų gorės Susėdę geria iš gėlių taurių Jaunystės vyną nimfų chorai, Dainuodami balsais lepūnių dukterų. RUDENS MELODIJA Nervingai blaškos spalio ugnys Padangėse naktų gilių Ir šviečia vedančius rudens bedugnėn Per negrįžimo lygumas kelius. Jau vasaros džiaugsmų sudužusios gitaros Išgesęs veidas ilgis pailsėt; Bet veltui, nes audra atvaro Lietaus pulkus, ir vėl gitaros tęsiasi giesmė; Nes mušdamas į paskutinę stygą Lašų įniršusiom bangom, Kai krūpčioja laukai primigę, Fanatiškais akordais skambina ruduo. Ir antikvariate iškimštieji paukščiai, Atklystančią iš tolumų palšų Rudens oktavą įsiklausę, Lyg ima vėjo gūsiuos šiurpt, Tarytum gąsdintų juos gelmės grasios Akiračių mirties dejonių užgultų, Lyg trokštų traukt jie į žemes šiltąsias Per degančius dangaus takus. O pasakiškos rudenio čigonės Laukinių girių vidury Jau susirinkę po ilgų klajonių Niūniuoja keistą raudą naktimis. Ir tamsoje liepsnoja jųjų akys, Bėgiodamos šešėliais medžių nutiestais, Ir lyg neramios juodos upės plakas Lig žemės driekdamies plaukai, Kurių bangavime sujunda vėjai Pamišę, nenumaldomi, girti, Ir spygaudami jie užlieja Pasaulį spalio raudomis. |