Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTAS MARIUOSIUS IR JULIAUS GAIDELIO ŠEŠTOJI SIMFONIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Izidorius Vasyliūnas   


Trečiadieni vakare, liepos 19 dieną, Connecticut General Life Insurance Company ištaiginguose rūmuose, tikriau sakant, šalia jų gryname ore, įvyko trečiasis Hartfordo muzikos festivalio simfoninis koncertas, kurio dirigentu svečio teisėmis buvo Vytautas Marijošius, buvęs Kauno Operos dirigentas ir meno vadovas, dabar Hartt kamerinio orkestro dirigentas Hartforde, Conn. Koncerto programa buvo sudaryta iš šių veikalų: Georg Philipp Telemanno sui-ta A moli fleitai ir styginiams (solistas Michael Menon), Juliaus Gaidelio šeštoji simfonija (pirmas atlikimas), Ferruccio Busoni concerti-no klarnetui ir orkestrui (solistė Barbara Kolb) ir Felix Mendelssohn-Bartholdy skerco iš suitos "Vasaros nakties sapnas".

Festivalio orkestras sudarytas iš gerų, patyrusių profesionalų, nedidelis, nuostolingai sumažintas styginių grupėje. Jį sudaro trys pirmieji ir trys antrieji smuikai, dvi violos, dvi violončelės, vienas kontraba-sas, dvi fleitos, du obojai, du klarnetai, du fagotai, dvi triūbos, dvi valtornės, litaurai ir harpsichordas.

Nors Hartfordas yra 100 mylių nuo Bostono, bet teko būti šio koncerto liudininku. Patraukė savas dirigentas ir savas kompozitorius. Pats kompozitorius pasiūlė vietą savo automobilyje, kadangi ketino nuvykti ne tik į koncertą, bet ir į vieną repeticiją. Tuo būdu antradienį pavakary atsiradome gražioje Connecti-cut Draudimo įstaigos salėje, kurioje rinkosi muzikai repeticijos, o maestro V. Marijočius buvo tarp jų duodamas paskutines paruošiamąsias direktyvas.

Buvo ruošiamasi generalinei repeticijai, iš viso antrajai, neskaitant vienos nedidelės tik styginiams. Tai kietos sąlygos tiek orkestrantams, tiek dirigentui. Normaliai simfoniniam koncertui reikia trijų trivalan-dinių repeticijų, su teise užtęsti generalinę pagal reikalą. O ypatingai jeigu duodamas visai naujas veikalas, kaip šiuo kartu J. Gaidelio simfonija, kuri nėra nei koks nors lengvas veikaliukas, nei kieno girdėtas ar grotas, taigi reikalingas ilgesnių studijų. Amerikoje tik nedidelė dalis muzikos gaunama normaliomis sąlygomis. Daugiausia ji gaunama kietomis paskirų muzikų pastangomis, paremtomis geros valios žmonių pinigine auka. šiose sąlygose ypatingai atsiduria įvairių festivalių parengimai bei mažesnių miestų simfoniniai pasirodymai. Panašiai yra ir su Hartfordo muzikos festivalio parengimais. Programoje surašyta apie 100 asmenų (contributors), kurie savo aukomis šį gražų muzikinį pasireiškimą parėmė. Tačiau, kaip teko iš paties Marijošiaus nugirsti, pora stambių firmų nuo rėmimo atsitraukė ir, žinoma, viso parengimo užsimojimas turėjo būti susiaurintas. Dirigentas net savo honoraro atsisakė, kad būtų galima vienu kitu nariu orkestrą padidinti.

Eet štai pradedama repeticija. V. Marijošius pirmuoju darbo numeriu ima J. Gaidelio simfoniją ir jai paskiria visą valandą iki pertraukos ir dar po pertraukos dvidešimt minučių. Tai buvo tikra šventė — pasinerti į lietuviškos simfonijos garsus, valdomus tvirtos, lietuviškos rankos. Erdvi, didžiulė salė gražiu skambesiu sklaidė vieną frazę po kitos, vieną simfonijos dalį po kitos. Galėjau nevaržomas pasiklausyti ir iš pirmųjų salės suolų, ir iš jos galo bei abiejų šonų. V. Marijošius prie pasiimto uždavinio priėjo visu menininko interpretatoriaus rimtumu. Klausydamasis supratau, kiek jo jau padėta darbo prie tos simfonijos. Jis atmintinai mokėjo visą jos tematiką. Ir ne tik šiaip sau melodijas, bet su visu įsigilinimu į temų charakteristiką, jų turinį, nuotaiką. Kaip muzikalus interpretatorius, jis visur jieškojo melodinio elemento, reikalaudamas ne vien tikslumo, bet ir muzikinio pilnumo, paversdamas techniškus pasažus pilnomis muzikos frazėmis. Frazė po frazės buvo kantriai, rafinuotai tašoma. Aiškiai ir preciziškai jis nusakydavo savo pageidavimus, orkestrantų klusniai ir gabiai vykdomus. Padirbėjęs atskiromis frazėmis, jungdavo jas didesniais pe-rijodais ir pagaliau kartojo visą dalį. Visi reikalavimai turėjo būti iš anksto paruošti, kad trumpu laiku būtų galima viską padaryti. Pagalvojau, koks laimingas turi jaustis kompozitorius J. Gaidelis, girdėdamas savo veikalą taip gerai išstudijuotą. Kada per pertrauką V. Marijošius paklausė kompozitoriaus nuomones bei pageidavimų, girdėjau tik susižavėjimo frazę: "Skamba daug gražiau negu vaizdavausi", buvo J. Gaidelio žodžiai Juliaus Gaidelio šeštoji simfonija parašyta 1960 metais. Kaip pažymėta programoje, ji buvo specialiai pritaikyta Hartfordo muzikos festivalio orkestrui su sumažintu sąstatu. J. Gaideliui, kuris savo simfoniniams veikalams mėgsta panaudoti padidintus orkestrus, apsieiti tik su dvigubu, haydnišku sąstatu ir visai atsisakyti trombonų ir tūbos, tai didelė auka. Tačiau gyvenimas diktuoja sąlygas, ir J. Gaidelis visada jas nesvyruodamas priima, kad tik savo kūrybinį degimą galėtų realizuoti konkrečiu pastatymu.

ši jo simfonija trunkanti netoli dvidešimties minučių, susideda iš keturių dalių: Allegro moderato, Adagio espressivo, Scherzando ir Allegro energico. Dalys tačiau surištos tarp savęs pereinamais akordais ir atlie-Kamos vientisai, be sustojimo. Kiekvienos dalies turinys atitinka sona-tinės formos reikalavimus. Gyva, ritminė pirmoji dalis savo stipriai sinkopine, trumpa, preciziška tema, savo turiniu yra lyg sarkastiškas likimo klaustukas. Ji gerai išplėtota instrumentiškai, tirštų savitų harmonijų, prasmingai kontrastuoja su antra tema, — plačia, lyriška, pro kurią prasiskverbia būdingas lietuviškas spalvingumas, pilnas susimąstymo, ilgesio. Bene gražiausia antroji dalis — nuotaikingas Adagio pagauna savo kiek niūriu, prislėgtu dainavimu. Drąsus skerco žaidžia orkestro spalvomis vivace tempe, o savo antroje pusėje staigiai virsta lėtu, švelniu epizodu — Lento grazioso. Finalinis Allegro energico, lyg pašėlusi kova, yra ritminio elemento išsiliejimas. Visa simfonija dvelkia pulsuojančia energija, yra pilna nepažaboto gyvastingumo.

Kompozitoriaus didelė technika
leidžia jam traktuoti orkestrą virtuoziškai. Todėl, sakyčiau, šioje simfonijoje virtuozinis technikos elementas lygiagrečiai eina su muzikiniu turiniu. Ir pagal tai, kas ją statys, galės daugiau pabrėžti jos muzikalumą arba iškelti virtuoziškumą. V. Marijo-šiaus pastatyme buvo išgauta darni pusiausvyra. Jis reikalavo preciziškų ritmų, tobulo atlikimo, tačiau labiausiai pabrėždavo muzikalųjį momentą, todėl ir veikalas išėjo patrauklus, turiningas.

Šio veikalo tirštos ir naujos harmonijos sudaro J. Gaidelio muzikos pagrindinį modernumo elementą. Jos nėra perdaug aštrios, bet, nuolat begretinamos su nesigiminiuojančiais tarp savęs septakordais, sudaro savitą spalvą, gerai apvaldytą, skoningai naudojamą, o su ja apsipratus, ji estetiškai stipriai veikianti. Harmonijos savitumas bene stipriausias J. Gaidelio individualumo bruožas.

Antras jo modernumo elementas yra ritmas. J. Gaidelis ritminį modernumą supranta kaip detalizuotą sinkopaciją. Motyvas jam neina ramiu, lygiuoju ritmu, bet nuolat sin-kopuoja. Sinkopuoja savo pagrinduose, sinkopuoja detalėse. Ypatingai mėgsta smulkias šešioliktinių sinko-pas. Jos įneša nuolatinio nerimo, sarkazmo arba ironijos, kaip taikliai apibūdino jo muziką Hartfordo kritikas, na, ir nemaža virtuoziškumo. Didele dalimi techniški sunkumai jo muzikoje išplaukia iš ritmo sinkopa-cijos.

šalia harmonijos ir ritmo naujoviškumo, šioje simfonijoje, kaip ir apskritai J. Gaidelio kompozicijose, iškyla muzikinis elementas, — sielos kalba, lyrika. Savo muzikoje J. Gaidelis liūdi ar ilgisi, žaidžia ar juokiasi, pyksta ar šėlsta. Jo muzika kalba. Ir tatai yra svarbiausias dalykas.
Nežiūrint jo muzikos modernumo, ir vis labiau modernėjimo, jo kūryboje nuolat girdėti lietuviška styga, kuri riša visą veikalą prie lietuviško turinio, prie lietuviškos žemės, prie jos gyvenimo. Ypatingai lėtuose epizoduose jauti lietuviško peizažo ilgesingą rūką.
Kada repeticija pasibaigė, V. Ma-rijošius kreipėsi į mus: "Prašykit Dievo, kad rytoj būtų audra, perkūnijos, lietus. Jei bus blogas oras, mes grosime čia, šitoje salėje, ir visas koncertas bus užrašytas į juostelę ir bus transliuojamas per radiją. O jei bus geras oras, mes grosime lauke, ko aš labiausiai bijau ir nepageidauju". Bet oras buvo geras, ir koncertas įvyko gryname lauke, kur jokio užrašymo negalėjo būti. Mes, kurie dieną prieš tai buvome per repeticiją salėje, pajutome labai didelę sąskambio permainą. Nors ir maža styginių grupė, salėje ji skambėjo pilnai, sultingai, įtikinančiai. Dargi kai kurie pučiamieji, būtent valtor-nė, buvo girdėti per silpnai. Atvirame lauke styginiai bemaž dingo, tuo tarpu pučiamieji labai sustiprėjo. Tai priklausė iš dalies ir nuo akustinio gaubtuvo, specialiai koncertams lauke pastatyto. Jis labiausiai atmuša prie sienos sėdinčiųjų instrumentus. Tai buvo variniai ir klarnetai bei litaurai. Antroje eilėje sėdinčiųjų instrumentus atmušdavo silpniau. Styginiai buvo trečioje eilėje, jie sėdėjo dviems laiptais žemiau nuo gaubtuvo, kuris savo ruožtu, eidamas į viršų, nuo jų tolo dvigubai. Tą skambesio skirtumą jutome tik mes, buvę prieš tai salėje per repeticiją. Kritikas padarė klaidingą išvadą, kad J. Gaidelio veikale dominuoja pučiamieji. Plati publika, o jos buvo apie tūkstantis, išklausė koncertą su dideliu dėmesiu ir nesigailėjo katučių nei dirigentui, nei koncerto solistams, nei mūsų kompozitoriui, kuris po veikalo atlikimo buvo maestro Ma-rijošiaus publikai pristatytas.
Dar paminėsiu vieną įdomią smulkmeną. J. Gaidelio simfonija ėjo antruoju programos numeriu. Po Te-lemanno klasinės suitos ji sudarė didelį harmoninį kontrastą. Pradžioje kai kas nesusilaikė nuo garsios ironiškos replikos savo kaimynui. Tačiau tai truko nuostabiai trumpai. Po kelių frazių visi nurimo, pasinėrė didėjančiame dėmesyje, o greit buvo patraukti modernaus simfonijos muzikalumo, šeštoji J. Gaidelio simfonija buvo mielai išklausyta. Tai rado reikalo pabrėžti ir koncerto kritikas.

Kompozitorius Julius Gaidelis emigracijos sąlygose susilaukė neeilinio savo šeštosios simfonijos atlikimo. Jau antru kartu mūsų iškilusis dirigentas Vytautas Marijošius imasi jo veikalų. Pernai pravedė New Yor-ke ketvirtos simfonijos skerco, dabar — visą šeštąją simfoniją. Abu kartu su dideliu pasisekimu, abu kartu su reikšmingais muzikos kritikų atsiliepimais. Tai didelė moralinė parama Juliui Gaideliui. Nors jo kūrybos brangintojų njetrūko ir ne kartą jo įvairūs veikalai buvo grojami, bet jis, vis lyg savim nepatenkintas, savimi nepasitikįs, lyg nusiminęs, visas savo viltis dėjo į simfoniją. Susilaukė ir gražaus simfonijos atlikimo. Tai dar kartą paliudijo jo talento pajėgumą. Belieka jam užsidegti kūrybine ugnimi ir be atodairos kurti, praturtinti lietuvių muzikinį lobyną didingais simfoniniais, kameriniais, choriniais, soliniais veikalais, iškelti įvairius mūsų išgyvenimo aspektus. Jo technikos imponuojantis apvaldymas yra pakankamas išreikšti įvairioms lietuviškos sielos nuotaikoms. Jo paveldėtas iš savo mokytojo profesoriaus Juozo Gruodžio bei pasisemtas iš liaudies muzikinio lobyno lietuviškumas muzikoje yra augštos kokybės, augštai akademinis, mielai klausomas. Ir ateities lietuvių kartų jis bus didžiai vertinamas ir dažnai reprezentacijai naudojamas. Daug lietuviškų temų turėtų virsti jo rankų grandioziniais simfoniniais ar subtiliais kameriniais veikalais.
Izidorius Vasyliūnas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai