Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVASINIS PRADAS ETINĖJ PLOTMĖJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. DR. P. CELIEŠIUS   

Ontinėj, arba būties, plotmėj mes siekiame atskleisti bet kokio daikto, plačiausia to žodžio prasme, buvimą. Ontologas visada klausia, ar kalbamoji būtybė yra ar ne, ar ji egzistuoja šalia pažįstamojo proto ar ne (gal tik fantazijos padaras). Etika užsiima esančios būties veikimo vertinimu. Etikas visada teiraujasi veikiančios būties veikimo vertės. Kaip būties mokslas sudaro ontologiją, taip vertės mokslas sudaro etiką, arba moralę.

Mes šioje temoje neturime tikslo leistis j etikos mokslo gilybes. Mums rūpi tik įžvelgti dvasinio prado buvimą etinėj plotmėj.

1. Vertės apraiškos.

Jeigu mes žvelgsime į gyvulių elgseną ir ją lyginsime su žmogaus, tai matysime skirtumą naujo elemento — vertinimo — buvime. Gyvuliai orientuojasi aplinkoje savo pojūčių pagalba. Jie veikia pagal kūno potraukius išlaikyti savo egzistenciją ir ją pratęsti. Jų ateities planai lemiami ne pagal išmanymą-numatymą, bet pagal prigimtyje įdiegtą jausmą, vadinamą instinktą. Tuo tarpu žmogus neišsitenka prigimties rėmuose. Ne visus jo darbus apsprendžia polinkiai, pertraukimai, troškimai. Dalį veiksmų nulemia protinis apskaičiavimas, kaip antai namų pasistatymas, kelių išvedimas ir pagerinimas, susisiekimo priemonių išradimas; inžinierišku apskaičiavimu tiltų, kanalų pravedimas, pritaikytos aprangos pasigaminimas. Ypač žymus proto išradimas tai sutartinių ženklų-simbolių sritis, kaip antai—žodžių daiktams ir veiksmams pavadinti, sakinių mintims išreikšti, paveikslų, modelių skulptūrų estetikos jausmui išreikšti, liturginių simbolių: veiksmų, statulų — savo religijai išreikšti, sutartinių ženklų kryptims, judėjimui, pavojams, nelaimėms pranešti. Žodžiu, visas mūsų gyvenimas kiekviename žingsnyje lydimas sutartiniais ženklais tarpusavio komunikacijai išreikšti. Didžioji mūsų kultūros dalis yra ne kas kita, kaip proto atradimų, išgalvojimų ir simbolizacijos realizavimas. Protinis ku) tūros lobynan įnašas yra viena žmogaus veikimo dalis, kuria jis lenkia gyvulį, neturintį jokios pažangos nei kultūros.

Antra žmogaus veikimo dalis yra nudažyta vertinimo žyme. Dažnas mūsų veiksmas yra lydimas šalutinio jį lydinčio vertinimo. Ką tik žmogus daro, savaime jo veiksmus lydi klausi? mas: ar jis gerai padarė ar blogai. Išvirė valgyti: gerai išvirė ar blogai. Pastatė buveinę gerai pastatė ar blogai. Išsprendė uždavinį: gerai išsprendė ar blogai. Mokinys studijuoja: gerai ar blogai. Keleivis vairuoja mašiną: gerai vairuoja ar blogai. Darbininkas dirba fabrike ar ūkyje: gerai dirba ar blogai. Menininkas kuria kūrinį: gerai sukūrė ar blogai. Ir taip daina be galo. Visur, kur einame, ką veikiame, ką dirbame, kuriame, visur lydi mūsų veiksmus imanentinis balsas: gerai padarėme ar blogai padarėme.
Tokio ir panašaus savo darbų įvertinimo neturi gyvuliai. Jiems vis tas pats gerai ar blogai. Jie seka savo prigimtus įgeidžius ir instinkto potraukį ir pagal tai veikia. Dėl to sakoma, kad gyvuliai nei moralės, nei etikos tikra prasme neturi. Etinė veikimo plotmė yra išimtinai žmogaus veikimo plotmė—žmogaus privilegija.

Arčiau stebint gyvulių gyvenimą, gali kam kilti klausimas, kad kartais ir gyvuliai atrodo turį etikos pajautimą. Antai sūnelis, apsirikęs ir aplojęs savo šeimininką, kai apsižiūri, kad tai būta jo šeimininko, nusižeminęs gula prieš jį ant žemės, raitosi, unkščia, laišo kojas ir rankas, lyg atsiprašydamas už apsirikimą. Panašiai jis elgiasi, kai, ką nors kenksmingo padaręs, apibartas pradeda gailėtis, rodo atsiprašymo ženklų. Taip yra iš tikrųjų. Bet taip į-vyksta po ilgesnės dresūros. Kada po neleistino pasielgimo toks gyvuliukas lieka prikišamai nurodomas ir baudžiamas, vėliau asociacijos būdu panašių veiksmų vengia, arba, padaręs, apgaili atsiprašinėja nusižeminimo ženklais. Šis gyvulių reiškinys yra ne imanentinis jų prigimties jausmas, bet ilgesnės ar trumpesnės dresūros išvada. Gyvulys pajunta gėdos jausmą tik po to, kai jį už tam tikros rūšies veiksmus žmogus bara, baudžia, nurodinėja, kaip jis turi elgtis. Nedresiruoti gyvuliai to jausmo neturi ir jokių gailesčio ar gėdos jausmų nerodo. Rodo tik baimės ir prisitaikymo jausmą. Tuo tarpu žmonių tarpe (net tarp primityviausių žmonių) visados aptinkama tam tikrų moralinių įstatų, kurių sulaužymas sankcionuojamas bausmėmis. Net ir laukiniškiausios tautos turi kad ir mažo laipsnio moralės dėsnių pajautimą ir savos rūšies dorą. Šios apraiškos liudija neginčijamą žmogaus nuo gyvulio skirtumą etinėje plotmėj. Kaip sako senovės romėnų rašytojas Tacitas: rasime tautų be valstybės, be įstatymų, bet nerasime tautos be doros, be religijos. Savaime suprantama, tas etinis primityvaus žmogaus iš-bujojimas nėra vienodas. Moralės samprata labai svyruoja ir įvairuoja. Bet pakanka to paties fakto, kad šiokia tokia moralė ir jos pajautimas yra randamas visose tautose, nepaisant jų kultūrinio ir civilizacinio svyravimo ir lygio.

2. Vertės normos interpretacija.

a) Deterministinė samprata išplaukia iš materialistinės ir pozityvistinės pasaulėžiūros. Jeigu pagal materialistus ir pozityvistus visata sudaryta tik iš medžiagos, ir joje nėra jokių dvasinių pradų, tai savaime aišku, kad ir žmogaus veiksmai, koki jie bebūtų, yra determinuoti pagal medžiagos dėsnius. Medžiaginiai dėsniai tam tikrose vienodose sąlygose duoda vienodus rezultatus. Prie tam tikro šalčio vanduo visuomet užšals, prie tam tikros temperatūros jis visados virs. Taip yra ir žmogaus gyvenime: pridėjus tam tikras sąlygas: pažadinimus, paakinimus prie tam tikros energijos ištekliaus ir tam tikro laiko periodo, gausi visados tuos pačius įgeidžius, norus, potraukius, ir žmogus bus traukiamas lygiai prie tokio paties veiksmo. Vienodos pažadinimo sąlygos prie vienodų imlumo sąlygų duos vienodus veiksmus. Žmogaus valia, anot jų, nėra kas kita, kaip visų geismų, įnorių, potraukių suma. Ši suma nulemia veikimo rezultatus. Trūkstant vienos kurios sąlygos, kitaip pakrypsta ir žmogaus veiksmas, ir gaunamas skirtingas rezultatas. Trūkstant daugiau sąlygų, vėl bus kitokis rezultatas. Trūkstant daugumos sąlygų, veiksminis rezultatas gali visai nepasireikšti, o tik ateiti mintin tam tikro veiksmo įvaizdis. Kitaip sakant, aplinkos sąlygos apsprendžia-determinuoja žmogaus veiksmus. Tokiu būdu pagal jų sampratą žmogus neturi laisvos valios. Jis yra akumuliacinė būtybė, determinuojančiai funkcijonuojan-ti pagal duotas sąlygas.

Esant tokiai sąlygotai būklei, žmoguje nėra imanentinio jausmo, kuris nepermaldaujamai diktuotų: tu gerai ar blogai padarei. Nėra žmoguje sąžinės. Yra tik pripratinimas tam tikrose sąlygose tam tikru būdu įvykdytą veiksmą vadinti geru arba atitinkamai blogu. Tą įpratinimą paprastai išdirba dresūra, kuri prasideda nuo vaiko amžiaus dienų. Jam vis sakoma: taip negalima, taip negerai. Jeigu tuo sakymu negalima įpratinti reikiama kryptimi veikti, tada pradedama vartoti griežtesnės dresūros priemonės, kaip antai: diržas, fizinis mušimas, alkinimas, laisvės atėmimas. Suaugusius baudomis kalėjimu, žudymu įpratinama elgtis pagal tam tikrą užbrėžtą veikimo liniją, kurią nustato vyriausybė. Piliečiams paskelbiama, kad jie turi taip elgtis tokioj situacijoj. Priešingu atveju baudžiami maisto sumažinimu, laisvės atėmimu, kalėjimu, ištrėmimu, vergiško darbo stovyklomis, sušaudymu ar pakorimu. Ir piliečiai prie to pripranta, panašiai kaip dresiruoti gyvuliai, ir pildo įsakytas įstatymų normas. Tokį pavyzdį galime rasti gyvenime: koncen-racijos stovyklose, kalėjimuose, bolševikinės Rusijos pagrobtų tautų padėtyje. Ten baimė yra įstatymų vykdymo variklis. Baimė nulemia ir sąžinę, ir laisvą valią. Komunistinis režimas ir į juos panašūs diktatoriniai režimai yra materialistinės etikos sampratos realizavimo pavyzdžiai.
b) Imperatyvinė samprata paremta jau ne medžiaginiu pradu, ne materialistine pasaulėžiūra, bet proto postulatu — racionalistine pasaulėžiūra. Pagal šią etikos sampratą kiekvienas žmogus siekia gėrio, motyvuoto malonumu — atitinkamai vengia blogio, motyvuoto skausmu plačiąja prasme. Nors visi žmonės siekia gėrio, bet nevisi pajėgūs tą gėrį vienodai nustatyti, kai kurie per savo primityvumą, besiekdami gėrio, pasiekia priešingo rezultato — blogio, nes trūko platesnio pažinimo ir gilesnio nu-

ADOMAS GALDIKAS PARKAS RUDENI
(Tempera. Pranciškonų vienuolynas Brooklyne. V. Maželio nuotrauka)

matymo. Kad taip neatsitiktų, kas yra gera ir kas bloga, nustato tam tikslui parinktieji specialistai — valstybės legislatyvus organas. Ką valstybė savo įstatymais nustatė, kas darytina ir kas vengtina, tas yra atitinkamai gėris-blogis. Taigi gėrio augščiausioji norma yra ne žmogaus sąžinė ir ne individualus nujautimas, bet proto nustatytos imperatyvinės normos. Valstybė žino, kas piliečiams yra gera ir naudinga ir kas siekia daugumos gėrio ir priešingai, kas yra kenksminga ir kas neša daugumai blogio. Tai ji paskelbia įstatymų pavidalu. Visi piliečiai esti įpareigoti valstybės įstatymus vykdyti ir pagal juos elgtis. Daugumos gėris yra tikrasis gėris. Egoistinius atvejus valstybė laiko nenor-malybėmis ir prieš jas kovoja, panaudodama savo baudžiamąją galią. Daugumos gėris nulemia pavienių asmenų egoistines užgaidas ir jų tariamąjį gėrį.

Šią racionalistinę sampratą plačiai ir moksliniu gilumu atskleidė didysis vokiečių filosofas Emanuelis Kantas (1724-1804). Pagal jo sampratą, protas yra nepermaldaujama galybė. Jis nulemia viską. Kai protas kiaurai įžvelgia ką esant gera, tai ir valia to siekia—nori. Kas atitinka protą, tas atitinka ir sąžinę. Imperatyvinis postulatas nulemia ir gėrio-blogio normą.

c) Psichologistinė samprata paremta grynai psichikos funkcijomis. Ši teorija yra išvesta iš materialistinės ir pozityvistinės pasaulėžiūros. Viskas, kas vyksta žmogaus elgesenoje, galima yra išaiškinti psichologiniu būdu (David Hume). Taigi ir gėrio-blogio normos galima aiškinti tam tikrais psichikos veiksmais. Iš supančios aplinkos žmogus gauna įspūdžius. Jie klojasi smegenų žievėje. Tie įspūdžiai-vaidiniai grupuojasi į panašius ir vienalaikius vaidinius. Grupės asociaciniu būdu veikia atmintį. Pagavus vieną vaidinį, su juo prisistato visa grupė kartu, arba su juo prisistato tuo pačiu laiku gautieji vaidiniai. Žmogus atsimena su vieta ir ten matytus daiktus. Kas prisimena kartą vogęs, prisimena kartu vogimo bendradarbius — padėjėjus. Taip panašiai yra ir su gėrio-blogio įsikalimu. Motina vis kaldavusi vaikui, kas gera ir kas bloga. Prisimeni motiną, prisimeni ir jos moralizavimą. Motiną pavadavo mokytojai. Jie irgi panašiai kalė vaiko atmintin, kas gera ir kas bloga. Prisimeni mokytoją, prisimeni kartu ir jo moralus. Mokyklą pavadavo įstaiga, bendruomenė, organizacija, valstybė. Prisimeni į-staigą, prisimeni ir jos nustatytą darbo tvarką, prisimeni organizaciją, prisimeni ir jos nuostatų reikalavimus, prisimeni valstybę, prisimeni ir jos įstatymus, tiek civilius, tiek baudžiamuosius. Dvasiškiai tiek kalė per religijos pamokas, kas galima ir kas ne, kas nuodėmė ir kas ne. Pamatai dvasiškį — prisimeni ir nuodėmės faktus, kur jo sakytus "negalima" peržengei. Žodžiu, kiekvienas žmogaus žingsnis yra įjungtas į aplinkybes, ir kiekvienas jo veiksmas yra susijęs su aplinka. Viskas susijungę, vadinamuoju asociacijos būdu susirišę į giminingumą, į artimumą, į kaimyniškumą, kad pajudinus vieną atmintyje užfiksuotą vaidinį, asociacijos būdu iškyla ir su juo susiję artimos aplinkos vaidiniai. Taip panašiai yra ir su žmogaus sąžinės balsu. Iš tų kartojimų "Negalima" — "nuodėmė", "būsi baustas", "sulaužei įsakymą", "peržengei taisyklių ribas" ir pan. susidaro asociacijos būdu kažkoki neleistinumai, bausmės šmėklos, kančia ir sukelia žmoguje baimės jausmą, kad tam tikro neleistinumo nedarytų. Žmogus yra gyvis, kaip ir visi kiti. Jis pagal savo prigimtį vengia skausmo, bėga nuo mirties, vengia rizikingų pavojų. Kadangi jam asociacijos būdu yra primenami baisumai, o šie pastarieji organizme sukelia baimės, tai jo savisaugos jausmas stumia šalin nuo bausmės, nuo žuvimo. Ir šis psichinis, asociacijomis paremtas, jausmas yra daugumos vadinamas sąžine, kuri diktuoja "gerai" — "negerai". Toks yra psichologistų aiškinimas apie gėrio ir blogio kilmę. Anot jų, gėrio-blogio jausmas yra tik asociaciniu būdu išdirbtas psichinis jausmas, arba psichinė funkcija. Nieko kito gilesnio, nei imanentinio prado žmoguje nėra.

d) Idealistinė samprata yra krikščioniškos pasaulėžiūros samprata. Ji netelpa nei materialistų deterministinėj sampratoj, nei psichologistų vien asociacinėj sampratoj, nei racionalistų imperatyvinėj sampratoj. Ji siekia toliau ir apima žmogaus būties sąrangos naują tarpsnį.
Tiesa, kad žmogus gyvena jį supamoj aplinkoj. Tiesa, kad žmoguje slypinti egzistencinė savisauga automatiškai žmogų gelbsti nuo žuvimo pavojaus ir inertiškai spiria išsilaikyti, apvaldyti ir egzistuoti. Tiesa, kad žmoguje gaunamieji įspūdžiai, arba vaidiniai, grupuojasi į tam tikrus panašumus, priešingumus, bendra-laikius ir bendraviečius ryšulėlius, kad, atsiminus vieną iš jų, atsimeni ir visą grupę. Asociacijos fakto niekas neneigia. Tai yra psichologijos moksle elementariniai dėsniai. Taip pat tiesa, kad žmogaus veiksmus daug nulemia protas. Protingas galvojimas numato, kas žmonijai yra naudinga ir kas ne, kas jai padeda ir kas kenkia, kas gera ir kas bloga. To niekas neginčija ir protingai elgdamasis neginčys. Tačiau tai ne viskas. Be proto, yra dar žmogaus prigimtyje kažkas daugiau, kas kiekvienu momentu į mus prabyla: tai yra gera, o tai yra bloga. Yra kažkas, kas sveria visus sveiko žmogaus veiksmus ir lipdo ant jų etiketes, esančias tik dviejų rūšių: gera, arba bloga. Tą žmogaus prigimtyje imanentinį jausmą, tiksliau pasakius balsą, mes vadiname sąžinės vardu. Ji yra skirtingas balsas nuo visų jausmų, skirtingas baisa nuo asociacinių mazgų - ryšulių, skirtingas balsas ir nuo proto diktato, arba loginės kategorijos. Sąžinės balsas yra savitas. Jis savo buvimu nepriklausomas nei nuo išsilavinimo, nei nuo mokslo, nei nuo įspūdžių gausumo. Jis yra grynai savarankus, nepasiduodąs nei žmogaus pojūčiams, nei jo įgeidžiams, nei jo norams, nei jo aistroms, nei pagaliau egzistenciniam savisaugos jausmui. Tai yra kažkas autonominio žmoguje, nesusiplakęs su jokia kita užgaida, noru ir traukimu. Tai lyg valstybė valstybėje.

3. Vertės normos šaltinis.

Žvelgiant kritiškai į augščiau išvardintus įvairių pasaulėžiūrinių mokyklų interpretavimus, galima iškelti faktus ir prikišamai parodyti, kad jos, išskyrus idealistinę, visos realybės neišsemia ir dėl to moksliniu požiūriu šlubuoja.

Dėl materialistinio atsakomybės aiškinimo pasakytina štai kas. Determinizmas tinka tiktai neorganinėje gamtoje. Sumaišius tam tikrus cheminius elementus pagal nustatytą tvarką, prie tų pačių sąlygų visada gausi tą patį rezultatą. Čia dėsniai pastovūs ir pasilieka nuolatos išreikšti tų pačių cheminių formulių pavidalu. Ne taip yra organinėje gamtoj. Čia netaisyklingumo ir  nukrypime vardiklis yra kur kas didesnis. Pavyzdžiui, pasiseka surasti vaistus prieš tam tikras bakterijas. Tai dar negali užrašyti jų į pastovios formulės pavidalą, nes po kurio laiko jie pradės būti neefektyvūs: bakterijos, nuolat bombarduojamos tam tikrais vaistais kaip jų nuodais, keičia savo gyvybinį atsparumą arba, kaip sakoma, įgauna imunitetą prieš tuos nuodus (vaistų pavidale) ir nepasiduoda jų veikimui. Tada tenka vėl keisti receptus. Ir taip daina be galo. Taigi organinėj chemijoj dėsnių pastovumo koeficientas daug retesnis, negu neorganinėje gamtoj. Dėl to ir organinės chemijos formulės yra daug sudėtingesnės, ir pati organinė chemija daug sunkesnė už neorganinės chemijos lauką.

Psichologizmo pasiūlyta asociacijų teorija toli gražu neišsemia viso žmogaus psichinio pašaulio. Asociacijų teorija gal pilniau tinka gyvulių pasauliui, ypač stuburinių gyvulių klasei. Bet ji labai smarkiai sušlubuoja žmogaus psichikos srityje.

Kas yra studijavęs žmogaus elgsenos mokslą, tas gerai žino, kad niekas negali nustatyti pastovesnių dėsnių žmogaus elgsenai apspręsti. Tas pats žmogus prie tų pačių sąlygų ir panašiose aplinkybėse daug kartų pasielgs panašiai. Bet štai bus atvejis, kada jisai padarys visai skirtingai, negu kitais panašiais atvejais. Žmogaus elgsenos niekados negali tiksliai apskaičiuoti. Jį galima nuspėt tik tiespanašiai, bet ne tikrai. J.A.V. taip dažnai praktikuojami statistiniai spėjimai, pagrįsti tik tam tikru panašumu, tam tikru apytikrumu, yra arti tiesos, bet niekad tikrai ir pilnai tiesos neatspėja. Rinkimų būsimi rezultatai tik tiespanašūs, bet niekada nėra pilnai užtikrinti. Kaip vyksta visuomenėje, panašiai yra ir paskiruose individuose. Turint tam tikrą žmogų prieš akis ir sekant jo gyvenimą, dažnai galima spėti, kaip jis pasielgs. Bet kartais įvyksta tokių netikėtinumų ir lūžių, kad stebėtis reikia, kaip taip galėjo atsitikti. Ir stebimės sakydami: "Kas su tuo žmogum pasidarė?" Vadinasi, yra žmoguje kažkas daugiau, negu psichiniai asociacijų ryšuliai, kas nulemia jo vienkartinį apsisprendimą. Psichologiz-mo teorija daug ką žmogaus elgsenoj atidengė ir nurodė. Bet toli gražu visko neišsprendė. Yra spragų, daug netikslumų. O jeigu teorija neatitinka realybės, tai ji šlubuoja ir moksliškai nėra su pilnu pasitikėjimu priimtina.

Panašiai pasakytina ir apie racionalistinės normos imperatyvą. Jeigu žmoguje veiksmo gerumą arba jo blogumą nustatytų tik protas, tada nebūtų išimčių. Dažnai gyvenime atsitinka, kad žmogus kitam, pirmą kartą sutiktam asmeniui iš pirmo pažvelgimo pajunta arba mei-lės-simpatijos, arba neapykantos-apatijos. Pirmuoju atveju teigia, kad tas žmogus geras, antruoju atveju, kad jis blogas. Iš kur kilo tas sprendimas apie jo gerumą, ar blogumą? Juk jis jo nepažįsta ir protu apspręsti negali. Šis vertės nustatymas yra ne iš proto. Kaip dažnai, žvelgę į meno kūrinį-paveikslą, iš karto teigiame, kad tai puikus paveikslas, arba kad tai negeras kūrinys. Meno nestudijavęs negali protu pagrįsti, kodėl tas kūrinys puikus-geras, o anas menkavertis-negeras. Toks žiūrovas meno nepažįsta ir pagal protą jo apspręsti negali. Kaip dažnai žmogus protu mato kas gera, o padaro kas bloga. Tuo atveju žmoguje glūdi kažkokia kita intuityvinė galia, pagal kurią atsiranda betarpiškas sprendimas gėrio-blogio vardu.

Kartais protas stengiasi nustatyti žmogų viena ar kita kryptimi, bet šis nesiduoda įtikinamas. Antai komunistinio režimo įstatymdaviai kalte kala savo piliečiams naują etiką, kad visa gera, kas tarnauja proletariato diktatūrai išlaikyti ir praplėsti, o vis dėlto per ištisus dešimtmečius įtikinami piliečiai nepripranta prie naujos etikos dėsnių. Jie vis jaučia kažkaip, kad nors ir įstatymai taip liepia elgtis su liaudies priešais, nors ir visa jų spauda vienodai kala, tačiau ne tik senesnės kartos žmonės, bet ir ko-munistinam režime gimę ir augę jaunuoliai junta, kad yra bloga skriausti artimą, nepaisant, ar jis būtų komunistas ar antirevoliucionierius. Kas jam padiktavo tai įvertinti blogio vardu? Protinis nustatymas ir visas auklėjimas, visa kultūrinė aplinka sako, kad gerai, o jis junta, kad taip elgtis yra bloga. Iš to fakto prikišamai matytij kad gėrio ar blogio norma nekyla vien iš proto, bet turi savo kitą šaltinį.

Mes patys ne kartą patyrėme, kad tam tikri atlikti veiksmai, nors ir kažkaip stengtumės pateisinti, kad tai nieko bloga nėra, kad taip visi daro, kad tas niekam nepakenks, kad tai bus gerai, o padarius, žiūrėk, staiga pajunti naują jausmą, tau sakantį, kad blogai pasielgei. Nežinai nei kodėl bloga, nei iš kur tas blogumas kilo, bet pakanka pačio fakto, tau diktuojančio: blogai pasielgei. Pirmiau negu žmogiškasis protas suspėja pagalvoti ir apspręsti, ar tam tikras pasielgimas yra blogas ar geras, o jau, žiūrėk, savaiminis viduje slypįs balsas tau nepermaldaujamai sako: blogai pasielgei. Tas balsas yra toks griežtas ir įkyrus, kad jis nekartą verčia nusikaltėlį eiti ir prisipažinti blogai padarius. Žino, kad prisipažindamas pateks teisman ir kalėjiman, kad po prisipažinimo ne tiktai nepataisys kaltės (nužudytojo iš numirusių neprikels), bet dar padidins savo kančią, kentėdamas teismo uždėtas bausmes, o vis dėlto eina ir prisipažįsta. Tuo jis nori dalinai nuraminti jį graužusį kirminą—sąžinės priekaištavimą. Fizinės bausmės dažnai, palyginus jas su dvasios—sąžinės kančia, yra menkesnio pobūdžio. Kada mums priekaištavo motina ar tėvas bardami už mūsų blogą darbą, dažnai mes norėdavome geriau būti fiziškai nubausti, kad tik liautųsi į mus apeliavę per mūsų sąžinės balsą (Jei esu kaltas, mušk, bet liaukis su tais savo pamokslais — girdėjau kartą sakant vaiką savo motinai).

To sąžinės balso negali nei papirkti, nei į-sikalbėti, kad tai yra gera, nei visa eile proto pateiktų argumentų įsitikinti, kad tai nieko bloga nėra. Tas balsas yra savaiminis. Jis kyla iš žmogaus vidaus staigiai ir savaime—automatiškai. Dėl to jis vadinasi imanentinis vidaus balsas. Jis veikia skyrium nuo jausmų, pojūčių, aistrų, protavimo. Jis yra kažkas skirtingo žmoguje, ir jo negali suplakti nei su kuria kita dvasios galia.

Tiesa, reikia pripažinti, kad daug kas nepaiso šio vidaus kirmino ir ryžtasi padaryti niekšišką darbą. Tiesa taip pat, kad žmogus, dažnai bloga darydamas, prie blogio pripranta ir savo sąžinės balsą užmigdo. Pradeda vis mažiau ir mažiau jausti ir pagaliau prieina prie tokios būsenos, kad jau dažniausiai visai nejaučia. Tik retkarčiais tas balsas pasibeldžia j jo dvasios duris. Bet išimtys negriauna taisyklės. Tik ją patikslina. Mūsų keltos tezės (kad sąžinės balsas yra ir kad jis veikia nepriklausomai nuo kitų žmogaus galių) teisingumas pasitvirtina ir tuo atveju, jei mes randame nors keletą teisingų faktų ir nurodome į sąžinės veikimo reiškinius.

4. Galutinė išvada.

Po visa to, kas buvo nurodyta apie sąžinės veikimo reiškinių faktus, galime daryti šią išvadą. Sąžinė negali kilti iš medžiaginio kūno, nes ji priešinasi kūniškiems geiduliams, polinkiams ir aistroms. Ji negali kilti iš psichnių asociacinių funkcijų, nes priešinasi asociacijos dėsniams. Nesileidžia įrikiuojama į gėrio kategoriją, įprastinių vaidinių viens po kito sekimo būdu. Ji nesiduoda protiniams įtikinimams. Ji veikia pirmiau protinio apsvarstymo ir loginio išvedžiojimo. Ji yra savaiminė apiori žmogaus viduje glūdinti galia, kuri sveria kiekvieną žmogaus veiksmą, rūšiuodama juos į gerus ir blogus. Kadangi ji nekyla nei iš kūno, nei iš psichikos, nei iš proto nustatytų normų, bet įgimta nusakyti, kas gera ir kas bloga, todėl jos kilmės šaltinis yra žmogaus ne kūninė prigimtis, bet kūną viršijantis pradas, būtent dvasinis
pradas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai