MATER ET MAGISTRĄ" UŽMOJIS IR GAIRĖS Spausdinti
Parašė PRANAS BRAZYS, M.I.C.   
Socialinino užmojo platumas

Sisteminio darnumo atžvilgiu naujoji Jono XXIII enciklika "Mater et Magistrą" neprilygsta ankstesniesiems Leono XIII, Pijaus XI ir Pijaus XII socialiniams dokumentams.1 Tačiau savo vispusiškumu, praktiškumu ir sugestijų gausumu ji pralenkia pirmąsias ir tikrai atspindi dabartinio popiežiaus širdingą pastoracinį būdą, linkusį ne tiek mokyti, kiek atkreipti dėmesį į gyvas mūsų laikų problemas ir padrąsinti ryžtingai imtis galimų žygių.

Tačiau būdingiausias, be abejo, yra naujas socialinio klausimo samprotis, savo užmoju žymiai išeinąs už "Rerum novarum", "Qua-dragesimo anno" ir Pijaus XII 1941 m. Sekminių kalbos ribų. Tai lengva pastebėti iš sekančio šio dokumentų sugretinimo.

"Rerum novarum" enciklika praktiškai ribojasi tik socialiniu darbininkų klausimu kapitalistinėje ano meto, ypačiai Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenės santvarkoje. Ji turi dvi pagrindines dalis. Pirmojoje atmetamas socializmo siūlomas darbininkų klausimo sprendimas kaip neteisingas, nes neigiąs įgimtą privačios nuosavybės teisę. Antrojoje dalyje duodamas krikščioniškasis sprendimas, reikalaująs, kad solidariu laisvų profesinių sąjungų bendradarbiavimu tarp kapitalo ir darbo būtų įgyvendintas objektyvus teisingumas ir meilė. Bendrosios gerovės ribose valstybė turi teisę ir pareigą saugoti privačią nuosavybę, ginti darbininkų teises, gerinti darbo atlyginimą ir sąlygas, skatint santaupas.

Atidžiai sekdami "Rerum novarum" turinį, negalime nepastebėti fakto, kad tenai yra sprendžiama tik pusiausvyros atstatymo problema tarp darbo ir kapitalo. Šitokį socialinį klausimą Bažnyčiai tada kėlė ano meto liberalisti-nis kapitalizmas ir socialistinis kolektyvizmas, kurie dar ir šiandien neišeina už šitaip keliamo klausimo ribų. Panašiai ir "Quadragesimo anno" enciklikos laikais socialinis klausimas ribojasi pusiausvyros atstatymu tarp kapitalo ir darbo. Pagrindinis Pijaus XI rūpestis buvo ekonominiam gyvenimui duoti vieną vadovaujamą principą ir nužymėti gaires tam principui įgyvendinti. Savo encikliką jis skirsto į tris dalis. Pirmojoje įvadinėje dalyje apžvelgiamas gausus "Rerum novarum" derlius Bažnyčios, valstybės ir profesinių sąjungų baruose. Antrosios dalies branduolį sudaro socialinis teisingumas, kaip vadovaujantis ekonominio ir socialinio gyvenimo principas. Kelias šiam principui įgyvendinti yra tokia pastovi teisinė santvarka, kurioje pačios profesinės sąjungos, valstybės padedamos, derintų savo interesus su bendrąja gerove. Trečioji dalis kalba apie ūkinio ir socialinio gyvenimo reformą: apie reikalą nežabotą ekonominę konkurenciją pajungti teisingumo reikalavimams; apie komunizmo ir socializmo nesuderinamumą su krikščionybe; apie įgyvendinimą sveiku protu ir evangelija paremtos krikščioniškosios ūkio ir visuomenės santvarkos Pijus XII savo 1941 m. Sekminių kalboje, pasakytoje per radiją 50 metų "Rerum novarum" sukakties proga, visai neliečia aktualiųjų gyvenamojo momento problemų dėl suprantamo totalinio karo sąlygų. Apsiriboja tik paskutinio dešimtmečio socialinės raidos apžvalga ir būsimiesiems pokario tvarkytojams duoda tolimesnes gaires medžiaginių gėrybių naudojimo, darbo ir šeimos teisių srityse.2
"Mater et Magistrą" socialinis užmojis yra daug platesnis. Jis pralaužia tradicines socialinio klausmo ribas ir apima aktualiųjų visuomenės problemų visetą. Šalia ilgą laiką svarstyto pusiausvyros atstatymo tarp kapitalo ir darbo, naujoji enciklika jau svarsto pastaraisiais laikais labai aktualiu virtusį pusiausvyros atsta-tumo reikalą tarp žemės ūkio ir pramonės bei viešųjų tarnybų; tarp amatinės ir smulkios gamybos įmonių iš vienos pusės ir stambiųjų įmonių iš kitos; tarp nelygiai išsivysčiusių sričių, kraštų ir ištisų kontinentų; tarp gyventojų prieauglio ir pragyvenimo priemonių. Šitaip socialinį klausimą kelti šiandien Bažnyčią verčia mokslo ir technikos, socialinė ir politinė pažanga. Naujasis socialinių problemų platumas ir sudėtingumas aiškiai parodo visą materialistinio ir komunistinio visuomenės sampročio siaurumą ir bergždumą. Socialinis ir ūkinis gyvenimas nesiriboja kapitalo ir darbo santykiais, ir jo problemos nesibaigia gamybos kėlimu ir pelno pasidalinimu. Reikia teisingumu ir meile paremto solidaraus bendradarbiavimo visų viešojo gyvenimo sandų: darbininkų ir technikų, vedėjų ir tarnautojų, pramonininkų ir vartotojų, privačių, valstybinių ir antvalstybi-nių veiksnių. Šitoks bendradarbiavimas suponuoja dorinių ir religinių vertybių primatą, kurį materialistinė pasaulėžiūra atmeta ir ignoruoja.

Štai kodėl naujajai enciklikai yra būdingas naujas tonas ir naujas mostas, kuriuose jau '.dvelkia artėjančio visabažnytinio susirinkimo dvasia. Kartu metasi į akis ir didelis aiškumas. Sunkius ir raizgius klausimus ji dėsto paprasta, bet išsakia kalba, tiksliai išreiškiančia gilias tiesas. Išeities taškas atskiroms problemoms spręsti nėra atsaji dedukcija, bet tiksli konkrečių gyvenimo faktų analizė. Tikrovė čia neprievartaujama, nespraudžiama į iš anksto nustatytos teorijos rėmus. Neduodama lengvų, vienareikšmių sprendimų, kurie suprastina tikrovę, apeina realias sunkenybes ir neatsižvelgia į kintamus mokslo ir technikos, laiko ir vietos reikalavimus. Tačiau, nežiūrint šito apdairaus atsargumo, enciklikos sprendimai nėra migloti, bet aiškūs, drąsūs, konkretūs ir tikslūs.

Enciklikoje nėra polemikos. Joje sąmoningai išvengta kai kurių ginčijamų klausimų todėl, kad dar norėta juos palikti laisvai diskusijai ir palaukti, kolei pilnai išsirutulios ir subręs, o dėl kai kurių gal pasisakys ir artėjantis visabažnytinis susirinkimas. Šią enciklikos tylą kai kurios neosocialistinės, laicistinės ir kitokios grupės bando išsiaiškinti savo naudai, nes tyla esanti gera byla. Šitoki per ankstyvi enciklikos "prisitaikymai" yra, žinoma, tiek verti, kiek jie atitinka bendrąją jos liniją ir principinių socialinių Bažnyčios direktyvų visetą.

Tačiau ir nebūdama polemiška, "Mater et Magistrą" netiesiogiai ir kone papunkčiui atsako į kai kurių kraštutinių ideologijų "programas" pozityviais argumentais. Griežtai ir įsakmiai atmetamas materialistinis determinizmas visose srityse. Mokslo, technikos, ūkio ir socialinio gyvenimo raida nepriklauso nuo jokių "būtinų plėtros dėsnių", bet tik nuo laisvo žmogaus apsisprendimo. Reikia tik, kad visi viešojo gyvenimo veiksniai veiktų pagal pilnutinį teisingumą ir meilę, ir visos socialinės problemos išsispręs be taip įžūliai įtaigojamo komunistinės sistemos "neišvengiamumo".

Jei ankstesnės enciklikos betarpiškai buvo taikomos daugiau pažengusiųjų Europos ir Amerikos kraštų pramonės sluogsniams, tai "Mater et Magistrą" jau aiškiai sprendžia viso pasaulio problemas ir kviečia bendradarbiauti ne tik katalikus, bet ir "visus geros valios žmones"3, kurie nori vadovautis sveiku protu ir prigimtąja teise. Bažnyčia čia stovi prieš savo universalinį pašaukimą: sužmoginti ir sukrikščioninti visą pasaulį su visa jo moderniąja kultūra.4 'Šiandien visiems pradeda aiškėti jau seniai Bažnyčios skelbiama esminė žmonijos vienybė ir jos problemų nedalomumas. Viena yra žmogaus prigimtis, viena visos žmonijos kilmė ir vienas jos kelias į pilnutinę gerovę. Todėl enciklika ir kreipiasi į visą žmoniją, kuri jau baigia apvaldyti žemę ir ruošiasi savo nuotykingiems žygiams į visatos erdves. Kreipiasi kaip paties Dievo siųsta Motina ir Mokytoja, kuriai rūpi nedalomas viso žmogaus ir visos žmonijos likimas net tik antlaikinėje, bet ir laikinėje plotmėse, kurios sąlygoja viena kitą ir lygiai priklauso nuo to paties Dievo, malonės ir prigimties davėjo.

Šioje laikinės gerovės plotmėje "Mater et Magistrą" atvirai priima visą politinę ir pasaulėžiūrinę pasaulio įvairovę ir nesivaržo jokiomis užtvaromis. Ji mielai pripažįsta kiekvieną teigiamą iniciatyvą ir tikras pasiekas ne vien katalikų, bet ir nekatalikų ir religijos atžvilgiu neutralių institucijų. Ypač šiltai atsiliepia ji apie Tarptautinę Darbo Organizaciją ILO 5 ir apie Jungtinių Tautų Mitybos bei Žemdirbystės Organizaciją FAO, kurios centras yra Romoje."

Pagrindiniai naujosios enciklikos tikslai yra du. Pirmasis yra patikslinti jau ankstesniuose Bažnyčios dokumentuose paskelbtus socialinius principus ir nustatyti gaires tolimesniam krikščioniškojo socialinio mokslo vystymui. Antrasis yra apibrėžti mūsų laikų socialinį klausimą, to li siekiantį už darbo ir kapitalo pusiausvyros ribų, ir nurodyti kelią į krikščionišką jo sprendimą. Šiuodu svarbiausius "Mater et Magistrą" rūpesčius čia ir norima kiek išsamiau pasvarstyti.

I. GAIRĖS KRIKŠČIONIŠKAJAM SOCIALINIAM MOKSLUI VYSTYTI
1. Bažnyčia turi savą socialinį mokslą.

Akcentuodami Bažnyčios antgamtiškumą, nemaža katalikų popiežių pasisakymus socialiniais klausimais dažnai sutikdavo su neįsiparei-gojanciu abejingumu. Kokia teise Bažnyčia, būdama antgamtinė bendruomenė ir rūpindamasi amžinąja žmonių gerove, gali kalbėti ūkiniais bei socialiniais klausimais ir net turėti savą socialinį mokslą? Tiesa, kad ji turi savų dorinio ir religinio pobūdžio principų. Tačiau tie principai yra perdaug bendri ir tegali tvarkyti atskiro krikščionies sąžinę, o ne ūkinio ir visuomeninio gyvenimo tikrovę, kuri juk turi nuo nieko nepriklausomą savitą dėsningumą.

Lengva pastebėti, kad už šitos pažiūros, kuri yra daug giliau ir plačiau įsišaknijusi, negu paprastai manoma, slypi liberalistinė dvasia .Ji reikalauja žmogui visiškos laisvės. Taigi ir laisvės nuo Dievo. Dievas gali sau būti antgamties atskirybėje, tačiau jis negali maišytis mūsų pasaulio realybėje.

Šita pastanga nurealinti Dievą ir pabėgti nuo Jo įtakos driekiasi per visą žmonijos istoriją. Tai yra sukilimo prieš Dievą dvasia, kuri pastato žmogų Dievo vietoje. Šitaip "sudievintas" žmogus arba paneigia patį Dievą (ateistinis liberalizmas), arba paneigia Jo įtaką realiam pasauliui (pozityvistinis liberalizmas), arba "panaudoja" Dievą savo tarnybai (praktinis liberalizmas).

Šitos iš pažiūros skirtingos liberalizmo formos turi tą pačią ištaką ir, saviškai pasitalkinda-mos, siekia to paties tikslo. Skiriasi tik savo prisitaikymu ir priedanga. Ateizmui, kuris neigia teologinę tiesą kaip protui neprieinamą apreiškimą, pasitarnauja pozityvizmas, kuris neigia metafizinę tiesą kaip juslėmis nepatikrinamą išprotavimą apie dalykų esmes ir paties žmogaus prigimtį bei ja remiamą prigimtąją teisę. Ne žmogaus prigimtimi, bet "pozityviais" gyvenimo faktais remiama teisė turinti apspręsti ūkinę ir socialinę santvarką.
Ateizmui ir pozityvizmui savaip pasitarnauja praktinis liberalizmas, kuris yra daug "praktiškesnis" ir už "protu" pasikliaujantį ateizmą, ir už "faktais" besiremiantį pozityvizmą. Bažnyčią jis ima kaip viešoje gyvenimo "faktą", kaip faktinę moralinę "jėgą", kurios socialinę doktriną, autoritetą ir vardą panaudoja labai "faktiškiems" privatiems ar partijos interesams pridengti.

Paskutinių dešimtmečių istorija prikišamai parodė, kad laisvė nereiškia nepriklausomybės nuo Dievo, ir kad jos suabsoliutinimas neišvengiamai veda į absoliutizmą, į savivalę. Savavališka laisvė nusilenkia tik pažintam būtinumui ir tik priversta pripažįsta kitų laisvę. Jos dialektika yra prieštaravimas, jos šūkis yra kitų išskyrimas, varžytynės, kova. Mūsų karta yra gyva liudininkė, kad nežabota liberalistinė konkurencija ne "veda" į klasinę visuomenę, bet yra klasių kova; kad komunizmas ne "veda" į beklasę visuomenę, bet yra proletariato diktatūros kova prieš kapitalo diktatūrą; kad visų totalitarinių diktatūrų motina yra "pozityvioji" jėgos faktų teisė, o socialiniai, nacionaliniai ir rasiniai skirtumai — jų tėvas. Štai kodėl Jungtinių Tautų Organizacija, skelbdama "žmogaus teises", jau ncbesiremia "pozityviąja", atseit, "faktiškąja" visuomenės duotybe, bet reikalauja, kad faktiškoji visuomenės duotybė atitiktų laisvą žmogaus prigimtį, t.y. jos prigimtąją teisę. O tai jau yra aiškus priartėjimas prie Bažnyčios skelbiamo socialinio mokslo, palaipsniui išrutulioto pastarųjų septyniasdešimties metų būvyje.

"Rerum novarum" enciklika dar nevartoja "socialinio mokslo" termino. Ji sakosi tik duosianti "principus, kurių pagalba galima išspręsti (darbo ir kapitalo) konfliktą pagal teisingumo ir tiesos reikalavimus". Iš tų principų, grindžiamų evangelija, sveiku protu, prigimtąja teise ir amžių patirtimi, ji išveda visą eilę socialinių "teisių ir pareigų, kurių moko krikščioniškoji filosofija".

Enciklika "Quadragesimo anno" visą "Rerum novarum" turinį vadina "krikščioniškąja filosofija" ir Leono XIII "socialine ir ekonomine doktrina",7, kurios principų skatinimas, popiežių papildomas ir katalikų akcijos nuolat praturtinamas, pamažu auga "katalikiškasis socialinis mokslas", spręsdamas vis naujus socialinio gyvenimo klausimus, kurdamas naują socialinę teisę ir institucijas "pagal laiko reikalavimus". Bažnyčiai paties Dievo yra uždėta pareiga skelbti ir aiškinti "visą dorovinį įstatymą", kurio integralinė dalis yra socialiniai bei ūkiniai žmonių santykiai. "Nors ūkis ir dorovė savo srityse naudojasi savitais dėsniais, tačiau yra klaida tvirtinti, kad ūkinė tvarka taip yra svetima dorinei, jog jokiu būdu nuo jos nepriklauso".8

Pijus XII savo 1941 m. Sekminių kalboje ne tik pabrėžia Bažnyčios kompetenciją spręsti, ar kuri socialinė santvarka derinasi su prigimtosios teisės ir apreiškimo reikalavimais", bet ir pats toliau vysto krikščioniškąjį socialinį mokslą ypačiai medžiaginių gėrybių naudojimo, darbo ir šeimos teisių srityse.

Vienas iš pačių svarbiausių principinių Jono XXIII enciklikos "Mater et Magistrą" pasisakymų liečia pačią socialinę Bažnyčios doktriną. Jį galima suvesti į sekančius pagrindinius punktus:
1. Negali būti jokios abejonės, kad Bažnyčia turi teisę ir pareigą rūpintis socialiniais klausimais. Ūkiniai ir socialiniai klausimai jai rūpi ne tik todėl, kad nuo jų deramo išsprendimo priklauso "nedalomo žmogaus" dorinis bei religinis tarpimas, bet ypač todėl, kad pati Bažnyčios dorinė ir religinė misija ją įpareigoja stovėti visą žmogaus veiklą ir kūrybą apimančios dorovės sargyboje. Religijos apginti negalima, neginant Viso žmogaus ir jo nelygstamų teisių. Tačiau būtų klaida manyti, kad ūkine ir socialine gyvenimo sankloda Bažnyčia domisi tik savigynos sumetimais. Iš tikrųjų jai rūpi "visas konkretus žmogus", kurio gamtinė gerovė sąlygoja antgamtinę laimę.10
2. Bažnyčios kompetencija ūkio ir visuomenės gyvenimo srityse nesiriboja keletu bendrų dėsnių, liečiančių žmonių tarpusavio santykius. Evangelijos ir prigimtosios teisės šviesoje ji yra išvysčiusi pilnutinę visuomenės filosofiją, kurios nekintami dėsniai tinka visiems laikams. Krikščioniškosios visuomenės filosofijos dėsnius taikant ūkinio ir visuomeninio gyvenimo praktikai, rutuliojasi ir auga krikščioniškasis socialinis mokslas. Jo šaltiniai yra jau ne tik evangelijos nušviesta prigimtoji teisė, bet ir ūkinio bei socialinio gyvenimo duotybė, kurią nagrinėja patirtinis visuomenės mokslas. Savaime suprantama, kad Bažnyčia neturi ir negali turėti savo atskiro ekonomijos ar visuomenės mokslo, kaip negali turėti savos matematikos, fizikos, chemijos ar istorijos. Patirtinių mokslų srityje ji yra lygi su visais. Tačiau ji turi savą socialinį mokslą, kuris savo išvadas daro iš dviejų skirtingų prielaidų sugretinimo. Didžioji jo prielaida yra nekintami krikščioniškosios visuomenės filosofijos dėsniai. Mažoji prielaida yra objektyvios patirtinio visuomenės mokslo išvados ir konkretūs ūkinio bei socialinio gyvenimo reikalavimai pagal laiko ir vietos sąlygas. Aišku, kad socialinių sprendimų teisingumas visuomet priklausys nuo galimai tikslesnio faktų stebėjimo, analizavimo, įvertinimo ir pritaikymo pagal pačios enciklikos teikiamą taisyklę: "stebėti, spręsti, veikti".11 O tai jau yra specialistų pasauliečių uždavinys. Mokančioji Bažnyčia tepasilieka sau teisę kontroliuoti, ar praktiškieji sprendimai neprieštarauja evangelijos ir prigimtosios teisės reikalavimams.12

3. Enciklika įsakmiai pabrėžia, kad taip suprastas "krikščioniškasis socialinis mokslas yra neatskiriama krikščioniškosios gyvenžiūros dalis"1* Todėl reikalaujama, kad ji būtų dėstoma visose katalikiškose mokyklose, parapijose ir organizacijose. Negana to: krikščioniškąjį socialinį mokslą turi lydėti krikščioniškas visuomeninis auklėjimas, kad kiekvienas gerai į-prastų atlikti visas socialines pareigas savo profesijos srityje. Bažnyčios kaip vieningo Kristaus mistinio Kūno sąmonė turi pabusti visose profesijose ir apvaisinti visus ūkinio bei socialinio gyvenimo santykius.

2. Socialinio Bažnyčios mokslo principai

Visas enciklikos "Mater et Magistrą" socialinis mokslas remiasi keletu pagrindinių principų, kurių svarbiausieji yra: asmens primatas, savivalda, lygiateisinis bendradarbiavimas, privati nuosavybė, bendroji gerovė, pagalbišku-mas, teisingumas ir teisybė, pusiausvyra.
Asmens primatas yra svarbiausias krikščioniškojo socialinio mokslo principas ir visų socialinių sprendimų raktas. Jis reikalauja, kad žmogus ir jo darbas būtų augščiau statomas už daiktą ir kapitalą. Jis rodo, kad ūkinių klausimų centre stovi žmogiškasis asmuo su visomis savo laisvės ir atsakomybės problemomis ir kad todėl yra pavojinga klaida manyti, jog ekonomija yra visiškai nepriklausoma nuo etikos. Šito principo šviesoje iš karto aiškėja, kad augš-čiausias ekonomijos principas negali būti privatus pelnas ir kad ekonominės politikos tikslas nėra tik galimai didesnė gamyba, ignoruojanti moralines vertybes.

Tačiau asmuo čia reikia suprasti pilnutine krikščioniškąja prasme: ne tik kaip nelygstamas "sau žmogus", bet kaip Dievo įsūnis. "Visuomeninės santvarkos pagrindas, priežastis ir tikslas yra atskiri žmonės, kokie jie yra ir turi būti pagal savo visuomeniškąją prigimtį ir antgamtinį pašaukimą.14 Atitikti žmogaus kaip Dievo įsūnio orumą ir tarnauti pilnutiniam jo išsiskleidimui yra pats augšoiausias ūkinės ir visuomeninės santvarkos idealas. Prie šito idealo visuomenės santvarka artėja, įgyvendindama laisvę ir visuomeniškumą, kurių reikalauja nelygstama ir sociali žmogaus prigimtis. Laisvė yra asmens teisė, kuri reiškiasi atsakinga iniciatyva. Visuomeniškumas yra asmens pareiga, kuri reiškiasi teisingumu ir meile paremtu solidarumu. Laisvė reikalauja visuomeniškumo, kuris laiduoja jos neliečiamumą.
Visuomeniškumas reikalauja laisvės, kuri jam duoda iniciatyvos ir atsakingumo. Tiek viena laisve be solidaraus visuomeniškumo (liberalistinis kapitalizmas), tiek vienu visuomeniškumu be atsakingos laisvės (kolektyvistinis socializmas) paremta santvarka prieštarauja laisvai ir socialiai žmogaus prigimčiai. Štai kodėl per visą encikliką kaip raudona gija eina reikalavimas, kad ūkio ir visuomenės santvarka neslopintų asmenybės vystymosi ir išlaikytų deramą pusiausvyrą tarp laisvės ir visuomeniškumo reikalavimų; kad nebūtų varžoma ar net atimama privati iniciatyva ir atsakomybė jokioje ūkinio bei visuomeninio gyvenimo srity! e; kad būtų skatinami ir remiami amatai bei smulkios šeiminės apimties įmonės, kurios ugdo asmeninę atsakomybę ir jungia darbą su kapitalu vienose rankose, naikindamos socialinių konfliktų židinius.

Tačiau būtų klaida manyti, kad asmens primatas neigia didžiųjų įmonių reikalą. Visai ne. Technikos pažanga reikalauja, kad jos būtų, ir yra daug sektorių, kur jos šiandien yra būtinos. Bet asmens primatas reikalauja, kad jose viešpatautų "žmoniški santykiai", kad darbininkas nebūtų tik "nebylys vykdytojas", bet kad dalyvautų įmonių vystyme bei jų pelne ir galėtų savo reikalus ginti ne tik pačioje įmonėje, bet ir valstybinėje bei antvalstybinėje plotmėse, kur šiandien vyksta visi svarbesnieji socialiniai sprendimai. Tačiau tas pats asmens primatas reikalauja, kad kiekvieno asmeninė iniciatyva visur ir visada būtų visuomeniškai solidari, t.y. palenkta bendrajai visų gerovei.

Savivaldos, arba autonomijos principas betarpiškai kyla iš asmens primato. Asmens laisvė reikalauja nepriklausomybės, o nepriklausomybė reiškia neliečiamybę, savivaldą. Savivalda nėra politinės bendruomenės dovana: ji kyla iš pačios nelygstamos žmogaus prigimties —iš Dievo. Iš prigimties savivaldžios yra visos privačių asmenų laisvai sudarytos profesinės, kultūrinės bei socialinės bendruomenės. Valstybės pareiga tėra globoti ir ginti asmens neliečiamybę ir tarpinių bendruomenių savivaldą.

Lygiateisio bendradarbiavimo principas plaukia iš laisvam asmeniui įgimto visuomeniškumo. Visuomeniškumas yra asmens pareiga ir teisė atiduoti savo duoklę bendrajam labui. Asmens laisvė reikalauja, kad toji duoklė būtų atiduodama kiekvieno asmeniška iniciatyva ir atsakomybe. Tai reiškia, kad visi turi teisę ir pareigą kaip lygiateisiai bendradarbiai, o ne kaip nebyliai įrankiai, prisidėti prie bendrosios gerovės ne tik įmoninėje, bet ir valstybinėje bei pasaulinėje plotmėse.

Privačios nuosavybės principas seka iš asmens primato visuomenėje ir yra konkreti privačios gerovės išraiška. Kaip asmuo yra pirmesnis už visuomenę, taip ir privati gerovė, atseit, privati nusavybė, yra pirmesnė už bendrąją nuosavybę ir bendrąją gerovę, kuri teturi antraeilės, pagalbinės reikšmės. Privati nuosavybė apima ir gamybines priemones ir yra asmens laisvės laidas. Tai patvirtina ir kasdieninė komunizmo praktika. Gamybos priemonių suvisuomeninimas atima ne tik ekonominę, bet ir kultūrinę, ir dvasinę laisvę. Valstybė gauna kultūrinį monopolį, nes juk valdiniai veiksniai sprendžia, kokios knygos filosofijos, mokslo, meno, literatūros, religijos srityse gali būti spausdinamos suvalstybintose leidyklose. Ir taip visose kitose srityse privačią iniciatyvą pakeičia valdinis planavimas, o natūralų privačios nuosavybės skatulį — įstatyminė prievarta. Tokiu būdu ir privačią nuosavybę naujoji enciklika pastato asmens gynimo vaidmenyje ir parodo, kaip visa turi būti palenkta asmens tarnybai.

Nuosavybė nėra pirmoji žmogaus teisė daiktų atžvilgiu. Pirmesnė ir svarbesnė už ją yra teisė naudotis medžiaginėmis gėrybėmis savo gyvybei palaikyti. Iš šitos pirminės naudojimosi teisės išplaukia teisė turėti kai kuriuos daiktus, jų tarpe ir gamybos įrankius, kaip nuosavus. Tačiau ir tapdamos nuosavybe, medžiaginės gėrybės nepraranda savo socialinės funkcijos, betarpiškai kylančios iš pirmesnės visų teisės naudotis daiktais.

Asmens primatas prieš daiktą ir darbo primatas prieš kapitalą reikalauja, kad gamybos naša būtų paskirstoma tarp visų joje dalyvaujančių asmenų (įmonės darbininkų, tarnautojų, savininkų) pagal teisingumą ir teisybę. Todėl ne tik kapitalas, bet ir darbininkai su tarnautojais turi dalyvauti įmonės pelne, jos darbo sąlygų gerinime, tvarkyme, vystyme. Kadangi įmonės tvarkymas ir vystymas reiškia iniciatyvos ir atsakomybės teisę, o iniciatyva ir atsakomybė be laisvės ir nuosavybės yra nereali, todėl reikia, kad darbininkai ir tarnautojai galėtų dalyvauti įmonės nuosavybėje ir kad jųjų balsas būtų išgirstas ir turėtų reikiamą svorį ne tik pačioje įmonėje, bet ir valstybinėje bei antvalstybinėje plotmėse pagal lygiateisio bendradarbiavimo principą.

Bendrosios gerovės principas atsiremia į visuomenišką žmogaus prigimtį ir turi tarnauti asmeniui, kuris savo pilnam išsiskleidimui yra reikalingas visuomenės pagalbos. Bet atskiras asmuo tik tiek turi teisės į kitų asmenų, arba visuomenės, pagalbą, kiek jis pats įsipareigoja ją kitiems teikti. Štai kodėl socialinė žmogaus prigimtis reikalauja, kad privati nuosavybė ir privati gerovė atliktų kartu ir socialinį vaidmenį, kad tarnautų bendrajai gerovei.

"Mater et Magistrą" pastebi, kad mūsų laikais ūkinis ir socialinis gyvenimas turi stiprių tendencijų visuomenėti. Tai yra natūralus pažangos reiškinys, nes visuomenėj imas atitinka socialią žmogaus prigimtį ir padeda jam geriau aprūpinti savo gyvenimo reikmes. Reikia tik budėti, kad jis neslopintų asmeninės laisvės, iniciatyvos ir atsakomybės.

Būtų grubi klaida tvirtinti, kad Bažnyčia, pasisakydama už gyvenimo socialėjimą, tuo pačiu jau pripažįsta ir socializaciją. Socialėjimas ir socializaciją yra du visai skirtingi dalykai. Socialėjimas, arba visuomenėj imas reiškia laisvo asmens linkimą organizuotai siekti kai kurių gėrybių, kurios viršija pavienių jėgas ir išteklius. Socializaciją, arba suvisuomeninimas yra socialistų ir komunistų siūloma ypačiai gamybos priemonių kolektyvizacija, arba suvalsty-binimas, kuris yra priešingas asmens laisvei ir pagalbiškumo principui. Todėl enciklika "Mater et Magistrą" griežtai pasisako prieš socialistinį valstybės dirigizmą ir pabrėžia, kad ūkio sritis priklauso privačiai iniciatyvai.16
Tačiau enciklika neneigia ir kolektyvinės nuosavybės, tik ją griežtai apriboja bendrosios gerovės reikalavimais pagal pagalbiškumo principą. Valstybiniai ir kiti viešieji veiksniai gali įsigyti gamybinių priemonių nuosavybę, kai ir kolei šios priemonės, atsidūrusios privačiose rankose, statytų į pavojų bendrąją gerovę. Bet ir šiuo atveju bendroji nuosavybė neturi stelbti ar perimti privačios nuosavybės vaidmenį, bet tik skatinti ir globoti.

Ankstesnieji socialiniai Bažnyčios dokumen-mentai apie bendrąjį gėrį kalbėjo bendrai ir mintyje paprastai turėjo politinės visuomenės, t.y. valstybės, bendrąjį labą. Atsakydama augantiems mūsų laikų reikalavimams, "Mater et Magistrą" jau aiškiai skiria trejopą bendrąjį gėrį ir nurodo jo hierarchiją. Pirmiausia yra tarpinių laisvųjų bendruomenių bendrasis gėris. Jis turi būti vienkart laisvas ir palenktas politinės bendruomenės, arba valstybės, bendrajam labui. Valstybės bendrasis labas taip pat turi būti ir nepriklausomas, ir palenktas visos žmonijos, arba iš atskirų valstybių sudaryto ant-valstybio bendrajai gerovei.

Pagalbiškumo principas papildo Leono XIII suformuluotą bendrojo gėrio principą ir nustato santykį tarp privataus ir bendruomeninio labo. Bendrasis labas yra pagalba, bet tik pagalba atskiram asmeniui esminiams gyvenimo tikslams siekti. Štai kodėl bendrasis labas ir pagrindžia ir apriboja visuomenės kompetenciją, kuri apima visa ir tik visa, ko reikia tikram bendrajam gėriui pasiekti.

Pagalbiškumo dėsnis yra visuomeninės santvarkos tobulumo matas. Visuomeninė santvarka yra tuo tobulesnė, juo mažiau atskiri piliečiai yra varžomi savo interesų siekti ir juo-tikslingiau šie interesai atitinkamų autonominių institucijų pagalba yra pajungiami bendrojo labo tarnybai. Socialinė sistema yra tuo vertingesnė, juo labiau centrinė valdžia veikia per žemesnes savivaldžias bendruomenes. Socialinė santvarka yra tuo pajėgesnė, juo mažiau įstatymais ir juo daugiau pasiekos skatuliais siekia galimai augštesnės bendrosios gerovės. Ideali krikščioniška visuomenės santvarka reikalauja tiek laisvės kiek tik galima, tiek valdinio kišimosi, kiek tik būtina. Juo tad mažiau teisinių potvarkių pakanka viešajai tvarkai ir bendrajam labui laiduoti, tuo daugiau ji priartėja prie šio idealo. Kiek išjungiama natūrali privataus intereso, iniciatyvos ir atsakomybės patrauką, tiek turi įsijungti dirbtinė įstatymų prievarta su vis didėjančiu savim mintančios biurokratijos aparatu.

Pagalbiškumo principas yra priešingas ir individualistiniam liberalizmui, kurio idealas yra "tiek laisvės, kiek tik galima", ir socialistiniam kolektyvizmui, kurio šūkis yra "tiek valstybės, kiek tik galima". Tiesa, kaip paprastai, yra dviejų kraštutinumų viduryje.
Atidžiau įsižiūrėjus, galima pastebėti, kad "Mater et Magistrą" nežymiai praplečia pagalbiškumo dėsnio reikšmę, nustatytą enciklikoje "Quadragesimo anno". Tenai buvo kalbama, kad pagalbiškumo principas iš valstybės reikalauja ne užgniaužti ar perimti laisvą privačią nuosavybę, bet ją "globoti, skatinti, derinti". Prie šitų trijų pareigų Jonas XXIII prideda dar kitas dvi, būtent: "pavaduoti ir papildyti".17 Tai reiškia, kad valstybė laikinai gali papildyti ir net pavaduoti atskirų piliečių ar jų tarpinių bendruomenių iniciatyvą tuose reikaluose, kurių šie negali ar nenori patys atlikti. Šitas pavadavimo principas turi tas pačias bendrosios gerovės užbrėžtas ribas, kaip ir pagelbiškumo dėsnis.

Teisingumo ir teisybės principas yra iš asmens visuomeniškumo kylančių teisių ir pareigų matas, reikalaująs atiduoti ir atsilyginti kiekvienam, kas jam priklauso, ne tik pagal daugiau ar mažiau laisvą susitarimą, bet ir pagal objektyvią tiesą.

Reikia pastebėti, kad šis principas nuo "Quadragesimo anno" laikų buvo vadinamas socialiniu teisingumu ("iustitia socialis"). Tačiau dėl socialinio teisingumo sampročio buvo nemaža ginčijamasi. Vieni jo neskyrė nuo į-statyminio teisingumo ("iustitia legalis"), kurio tikslas yra laiduoti bendrąją gerovę. Kiti jį laikė tarpgrupiniu teisingumu, kurio tikslas yra užtikrinti, kad savivaldžios tarpinės bendruomenės ir klasės atiduotų viena kitai, kas joms priklauso, kartu palenkdamos savo interesus bendrajam labui. Nei pirmoji, nei antroji socialinio teisingumo aptartis pilnai neatitinka Leono XIII ir Pijaus XI mintį, nes teisingo atlygio nustatyme susibėga daugybė labai skirtingų veiksnių, jų tarpe ir valstybė savo pagalbiniame vaidmenyje. Dėl šių tad priež:s-čių "Mater et Magistrą" tai pačiai tiesai išreikšti grįžta prie "Rerum novarum" enciklikos, kuri teisingo atlyginimo nustatyme reikalauja boti teisybės ("aequus rerum iudex") ir prigimtosios teisės ("ex iustitia natūrali"). Atlyginimas bus teisingas tik tada. kai bus atsiteisiama pagal darbo sutartį, bet t^kią, kuri sudaroma ne savavališkai, bet pagsl visą teicybę. O toji teisybė reikalauja atsižvelgti ir į darbininko teisę žmoniškai pragyventi ir aprūpinti savo šeimą bei jos ateitį, ir į dirbančiojo tikrąjį įnašą gamyboje, ir į įmonės ekonomines sąlygas, ir į bendrojo labo reikalavimus: į visų piliečių aprūpinimą darbu, į viešųjų patarnavimų tinklo (elektros, geriamojo vandens, ligoninių, mokyklų, socialinio saugumo) išplėtimą, į privilegijuotų darbo kategorijų susidarymo išvengimą, į deramos tarp algų ir kainų pusiausvyros išlaikymą, į žemdirbystės ir pramonės sąlygų nelygybės šalinimą, ir gamybos priemonių mokslo bei technikos pažangos reikalavimams pritaikymą, į bendrąjį gyvenimo lygio pakėlimą ir 1.1. Pagaliau reikia atsižvelgti dar ir į bendrąją tarptautinę padėtį, į reikalą išvengti žalingos konkurencijos tarp atskirų kraštų, į ekonomiškai atsilikusių kraštų reikmes, į bendrąją visos žmonijos gerovę.

VIZGIRDA GOLGOTA (Vitražas)

Štai kodėl, apeidama visas abejones ir ginčus, naujoji enciklika vietoje "socialinio teisingumo" įveda "teisingumo ir teisybės", t.y. "teisingumo pagal pilną teisybę" terminą. Šis pastarasis yra aiškus savaime, nes atsakydamas į klausimą "kas", o ne "kieno", nusako patį šios sąvokos turinį, o ne vien jos priklausomumą visuomenei.

Pusiausvyros principas persunkia visą encikliką, papildydamas bendrosios gerovės ir pa-galbiškumo dėsnius. Pagalbiškumas reikalauja, kad valstybė derintų ir papildytų atskirų piliečių ir tarpinių bendruomenių iniciatyvą bendrosios gerovės ribose. Ypačiai politinės bendruomenės pareiga yra saugoti pusiausvyrą tarp laisvės ir visuomenėjimo, tarp privačios iniciatyvos varžytynių ir bendrojo gėrio reikalavimų, tarp darbo ir kapitalo, tarp kainų ir uždarbių, tarp ūkinės ir socialinės pažangos, tarp žemdirbystės ir pramonės, tarp tarnautojų ir atskirų gamybos sektorių, tarp atskirų sričių ir valstybių, tarp gyventojų prieauglio ir ūkinių išteklių. Pusiausvyros atstatymas tarp visų šitų ūkinių ir visuomeninių veiksnių yra esminis mūsų laikų socialinis klausimas, kurį sprendžia naujoji enciklika.

3. Krikščioniškojo socialinio mokslo realumas

Bažnyčia su savo dvasinėmis ir dorinėmis vertybėmis persunktu socialiniu mokslu stovi prieš brutalia jėga apsiginklavusius materialistinius internacionalus, kaip beginklis Dovydas prieš Galijotą. Ir todėl dažnai jai metamas realizmo stokos, nepraktiškumo, neįgyvendinamu-mo, utopijos priekaištas.

j Į šitą priekaištą netiesiogiai atsako enciklika "Mater et Magistrą" ketvirtoje dalyje. Pirmiausia ji įspėja, kad utopijos reikia j ieškoti klaidoje. Tiesa visuomet yra tikroviška ir todėl praktiška, įgyvendinama. Klaida yra netikroviška ir todėl utopiška, apgaunanti, klaidinanti ir pražūtinga. "Todėl, nežiūrint visos techninės ir ekonominės pažangos, pasaulyje nebus nei teisingumo, nei taikos, kolei žmonės negrįš prie tvarinių ir Dievo sūnų savimonės; prie Dievo, kuris yra visos Jo sutvertos tikrovės pirmąja priežastimi ir galutiniu tikslu. Atsietas nuo Dievo, žmogus tampa nežmoniškas su savim ir su sau lygiais, nes žmonių sugyvenimas neišvengiamai priklauso nuo deramo asmeninės sąžinės santykio su Dievu, tiesos, teisingumo ir meilės šaltiniu."18

Kaip tik dėl šitos priežasties daugelis klaidingų socialinių ideologijų jau arba išnyko, arba keičia pačius savo pagrindus. Gyvenimas vis prikišamiau parodo, kad utopija yra visi revoliuciniai jėgos metodai visuomenės tvarkai pakeisti. Yra naivu manyti, kad galima sukurti "naują žmogų" ir "naują visuomenę", sugriovus "senąją tvarką" ir visa pradedant "iš nieko". Pradžioje daug kam taip atrodo, bet laiko perspektyvoje vaizdas pasikeičia. Jugoslavijos komunistų teorikas Milovanas Djilas nėra pirmasis, kuris atvirai prisipažino, jog komunistų revoliucija pakeitė tik žmones, bet ne klasinę visuomenę. Toje pačioje Rusijoje senąją aristokratų oligarchiją pakeitė nauja partijos "didžiųjų" oligarchija, kuri turi visą partijos ir valstybės aparatą savo rankose ir daro, ką tik nori. Vietoje senųjų klasių atsirado naujos "planuojančiųjų" ir "planuojamųjų" klasės.

Krikščioniškasis socialinis mokslas revoliuciniais jėgos metodais netiki, tačiau savo esme yra pats ręvoliuciškiausias mokslas pasaulyje. Visuomenės santvarką jis nori iškelti ligi tokio laipsnio, kuris atitiktų Dievo sūnų kilnumą. Tai yra kur kas didesnė revoliucija, negu noras iš žmonių padaryti kolektyvinį skruzdėlyną. Šitos begalinės- permainos Bažnyčia siekia be prievartos ir be noro visa suvienodinti pagal vieną gatavą schemą. Komunizmui svarbu jo schemų įgyvendinimas, ne žmogus. Bažnyčia nėra susirišusi su jokiomis schemomis. Jos tikslas yra pilnutinis žmogaus patenkinimas tokiomis priemonėmis, kurios yra tinkamiausios pagal laiko ir vietos aplinkybes ir kurios atitinka laisvą žmogaus prigimtį. Todėl krikščioniškosios socialinės pažangos variklis nėra brutali revoliucinė jėga, kuri gyvenimo neteisybes užpila didesnėmis neteisybėmis ir duoną parduoda už neįkainojamą laisvę. Krikščioniškoji savimonė — Dievo sūnų būsena ir veiksena — iš vidaus minuoja visas ūkinės ir visuomeninės sanklodos neteisybes ir keičia jas pagal krikščioniškųjų principų reikalavimus. Kaip pavyzdį galime prisiminti nors ir vergijos panaikinimą ir žmogaus laisvių pripažinimą. Vergija kadaise buvo didysis pasaulio socialinis klausimas. Bažnyčia neskelbė revoliucijos ir neišleido dekreto dėl vergijos panaikinimo. Tačiau nuo pat pradžios ji veikė šia kryptimi, nevartodama jėgos metodų. Pastoviai ji skelbė žmonių lygybę ir kilnumą, nuolatai globojo ir gynė vergus, nelaikydama jų daiktais, bet lygiaverčiais broliais Kristuje. Visa tai nepaliaujamai keitė žmogaus ir jo teisių samprotį ir pasiekė to, kad pagaliau ir įstatymais imta drausti vergijos instituciją ir garantuoti visų lygybę ir laisvę.

Taip ir šiandien Bažnyčia, mokydama ir reikalaudama į darbą nežiūrėti kaip į prekę, bet kaip į betarpišką žmogiškojo asmens poreiš-kį, pastoviai artina darbo atlyginimą ligi to laipsnio, kada jis pilnai patenkins visas teisėtas dirbančiojo ir jo šeimos reikmes. Reikalaudama, kad darbas nemenkintų asmens ir neverstų jo automatu be iniciatyvos ir atsakomybės, Bažnyčia kelia darbo sąlygas, plečia darbininko įtaką įmonės valdyme ir 1.1. Pati visuomenės santvarka ir įmonių sąranga gali keistis, bet pastovus lieka pažangos variklis: reikalavimas artėti į galimai pilnesnę gerovę, atitinkančią laisvą žmogaus prigimtį bei Dievo įsūnių orumą pagal teisingumą ir teisybę.

Krikščioniškojo visuomenės mokslo realizavimą Bažnyčia patiki ypačiai pasauliečiams katalikams.1" Iš jų ji reikalauja ko didžiausios kompetencijos savo specialybėje, apdairaus pastabumo, atsargaus sprendimo ir ryžtingos, sa-vimaršios veiklos. Tikėjimas katalikui neduoda skrynutės su gatavais visų problemų sprendimais ir jokios ypatingos kompetencijos laikinuose dalykuose. Jis teduoda jam didžiąsias ūkinės ir socialinės santvarkos prielaidas, taikin-tinas objektyvaus visuomenės mokslo išvadoms ir konkretiems vietos ir laiko reikalavimams. Čia jis lygiai su visais turi studijuoti, tirti, spręsti, dirbti ir bendradarbiauti savo iniciatyva ir savo atsakomybe. Iniciatyva ir atsakomybė reikalauja iš krikščionies veiklios "ofen-syvos", keičiančios pasaulį pagal dieviškąjį krikščioniškosios savimonės raugą, o ne pasyvios "defensyvos", užleidžiančios vis naujas gyvenimo sritis antikrikščioniškoms ir priešžmo-giškoms jėgoms.

1 žodiniu požiūriu "Mater et Magistrą" yra viena pačių ilgiausių enciklikų. Jos tekstą sudaro apie 25,000 žodžių, oficialiame šv. Sosto organe "Actą Apostolicae Sedis" užimančių net 64 didelio formato puslapius (1961, vol. 53, pp. 401-464). Tokiu būdu ji yra bent šešis kartus ilgesnė už Pijaus XII 1941 m. Sekminių kalbą, paskelbtą iš karto net 9 kalbomis ("Actą Apost. Sedis", 1941, vol. 33, pp. 195-293); dešimtadaliu yra ilgesnė už "Quadra-gesimo anno" ir kone trimis ketvirtadaliais už pačią "Rerum novarum" encikliką.
2 Būtų klaida manyti, kad socialinis Pijaus XII palikimas ribojasi jo 1941 m. Sekminių kalba. Jo gausūs pasisakymai socialiniais klausimais paliečia beveik visus enciklikos "Mater et Magistrą" iškeltus klausimus ir yra surinkti didžiuliame 3 tomų (daugiau kaip 4,000 psl.) veikale "Soziale Summe Pius XII". Aufbau und Entfaltung des gesellschaftlichne Lebens. Herausgegeben von A. F. Utz O.P. und J. F. Groner O.P. Paulusverlag, Freiburg (Schweiz) 1954-1961.
3 Plg. mano apybraižą Enciklikos "Mater et Magistrą" mintys ir bruožai, IV, 1 ("Aidai" š.m. spalio nr.). Visos tolimesnės citatos, kurių šaltiniai kitaip nenurodomi, yra paimtos iš atitinkamos "Mater et Maigstra" vietos: romėniškieji skaitmenys nurodo enciklikos dalį, arabiškieji — tos dalies skyrių, aptartą minėtoje apybraižoje. Citatose pasitaiką pabraukimai yra mano.
4 Pig. IV, 4.
5 Pig. II, 4.
6 Plg. III, 2.
7 "Acta Apost. Sedis" 1931, vol. 24, psl. 181.
8 T.p., psl. 190.
9 Plg. I, 4.
10 pig. "Mater et Magistrą" įžangą mano straipsny-
je, apie kurį žiūr. 3-je išnašoje.
11 Pig. IV, 2. Tenka pastebėti, kad žodžiai "visuome-
ninis" ir "socialinis" dažnai yra vartojami skirtinga pras-
me. "Visuomeninis" reiškia bet kokį priklausomumą vi-
suomenei ir atitinka vokiškąjį "gesellschaftlich" ir gal
dalinai prancūziškąjį "sociétaire" arba angliškąjį "so-
cietal". "Socialinis" (vok. "sozial", pranc. ir angl. "so-
cial") yra daugiau vartojamas siauresne normuotine,
saistytine prasme, ypač kai kalbama apie visuomenės
negeroves ir reformas. Todėl skiriame "socialinį klausi-
mą" (visuomeninių negerovių problemą) nuo bet kokio
visuomeninio klausimo; "socialinį veikimą" (visuomeni-
nių santykių gerinimą) nuo bet kokio visuomeninio vei-
kimo; "socialinę politiką" (vok. "Sozialpolitik", pranc.
"politique socaile") nuo bet kokios "visuomenės politi-
kos" (vok. "Gesellschaftspolitik", pranc. "politique so-
ciétere"); "socialinį mokslą", kuriam daugiausia rūpi
"socialinis klausimas" ir visuomenė, kokia ji turėtų būti
pagal pilnutinį žmogaus samprotį, nuo "visuomenės
mokslo", kuris tiria pačią visuomenės duotybę ir jos dės-
ningumą.
12 Plg. IV, 2.
13 Plg. t.p.
14 Plg. IV, 1.
15 Plg. II, 4.
16 Pig. II, 1.
17 Plg. t.p.
18 Plg. IV, 1.
19 Pig. IV, 2. (bus daugiau)