SENIAUSIOSIOS LIETUVOS SOSTINES KLAUSIMAS Spausdinti
Parašė DR. ADOLFAS ŠAPOKA   
(IS STUDIJOS "SENASIS VILNIUS")

1. SENOSIOS LIETUVOS VALSTYBĖS PRADŽIA.
Kaip žinoma, senoji Lietuva istorijos sce-non išėjo palyginus gana vėlai. Istoriniuose šaltiniuose gausiau žinių apie lietuvius ir Lietuvą užtinkame vos nuo XIII amž. Tiesa, pripuolamus paminėjimus randame ir ankstyvesniuose šaltiniuose, tačiau tai yra tik palaidos nuotrupos, iš kurių tikslesnio vaizdo susidaryti neįmanoma.

Kodėl taip atsitiko, nesunku suprasti. Lietuviai, mat rašto nepažino, vertėsi be jo ir mažai teturėjo santykių su raštą vartoj a nčiomis tautomis. XIII amž. šiuo atžvilgiu padėtis labai pasikeitė. Kaip tik to amžiaus pradžioje Lietuvos kaimynystėje įsikūrė dvi koloni j alinės vokiškos valstybės — viena padauguvy (vad. Livonijoje), antra Prūsuose, kuriuose raštas buvo jau kasdieniškas reiškinys. Be to, maždaug tuo pačiu metu suvienytoji Lietuvos valstybė gana griežtai susidūrė su savo galybės apogėjų pasiekusia Haličo-Volynės kunigaikštija, kurios metraštininkams taip pat kasmet tekdavo užregistruoti eilę savo užsienio politikos faktų, susijusių su Lietuva.

Livonijos, Prūsų ir Haličo - Volynės šaltiniai mums, galima sakyti, ir atskleidžia pirmuosius mūsų istorijos lapus.

Tie patys šaltiniai mums suteikia kiek daugiau žinių ir apie pirmąjį žinomą suvienytos Lietuvos valdovą karalių Mindaugą. Kadangi jo vardas iškyla pirmasis iš nežinios miglų, tai populiariai istoriją dėstant jis vadinamas pirmuoju valstybės kūrėju1. Ir nemažinant šio didelio politiko bei valstybininko nuopelnų, vis dėlto tenka pabrėžti, kad čia labai perdedamą. Nūdienis Lietuvos istorijos mokslas Mindaugą laiko ne valstybės kūrėju, bet greičiau centrali-zatorium, atbaigusiu visos virtinės savo pirma-takų darbą2. Jo pirmatakų vardų mes nežinome, tačiau iš to dar neseka, kad jų nebūtų buvę. Pavienių valstybinio gyvenimo faktų mes žinome jau nuo IX amž. vidurio3. Rusų kronikų suregistruoti jų kunigaikščių XI amžiuje žygiai į Lietuvą, be abejonės, buvo daromi ne prieš palaidą lietuvių masę, bet prieš organizuotą visuomenę. Lygiai taip pat nuo XII amž. gausiai minimi lietuvių žygiai į tolimus Rusų kraštus, žinoma, buvo ruošiami ne palaidų miškų bastūnų, bet organizuotos bendruomenės. Su Mindaugo vardu istorijos šaltiniuose iškyla taip pat eilė smulkesnių kunigaikščių vardų, turėjusių savas kunigaikštijas. Nejaugi ir tie smulkesnieji politiniai vienetai lygiai tuo pačiu metu susikūrė? Jie, žinoma, iš seno buvo. Buvo taip pat vyresniųjų kunigaikščių. Tai mums įsakmiai liudija šaltiniai.4 Ar buvo valdovas, kurio būtų klausę visos lietuviškos sritys, tiesa, nežinome. Tačiau juk ir Mindaugui kai kurios sritys nepriklausė, o žemaičiai savaimiai tvarkėsi iki pat Vytauto laikų. Bet argi dėl to mindauginė arba gedimininė valstybė jau nebuvo Lietuvos valstybė? Mindaugą, tiesa, istorijos šaltiniai mums parodo nuo pat pradžių kovojantį su kitais kunigaikščiais, tačiau tai ne būtinai dėl to, kad jis norėjo kitiems primesti savo valdžią, bet greičiau dėl to, kaip nurodo prof. Paszkiewi-czius,5 kad norėjo apdrausti savo paveldėjamasias teises, apsisaugoti nuo konkurentų brolvaikių ir gal centralizuoti valstybę.

Nesigilindami čia į šią sunkią problemą, mes galime konstatuoti, kad Mindaugas visoje savo veikloje rėmėsi sava paveldėtąja sritimi Augštaičiuose. Tiesa, tos srities sienų mums nepaaiškina joks šaltinis, tačiau mes vis dėlto žinome eilę sričių, turinčių savus kunigaikščius, vadinasi, Mindaugui tiesiogiai nepriklausiusių. Taip, pvz., žinome, kad turėjo savus kunigaikščius Žemaičiai ir Deltuvos bei Nalšėnų sritys. Mindaugo tiesioginėje valdžioje neabejotinai buvo pietų Augštaičių sritis, visų senųjų šaltinių vadinama Lietuva. Galimas dalykas, kad jam taip pat priklausė bent dalis Kauno-Upytės ruožo, apie kurio santykius Mindaugo laikais beveik nieko nežinome. Betgi tai jau nebus buvusios paveldėjamos jo žemės. Paveldėjamoji Mindaugo sritis buvo minėtoji Lietuva, į rytus nuo vidurinio Nemuno, maždaug tarp Nemuno ir Neries. Neries vidurupy Lietuvos srities siena greičiausia bus siekusi bent iki Širvintų, o gal ir dar toliau. Į šiaurę nuo Lietuvos buvo Deltuvos, o į rytus bei šiaurės rytus Nalšėnų sritis.6 Mindauginės ir vėlyvesnės valstybės branduolys buvo Lietuvos sritis. Kai kitos minėtosios ir smulkesnės kunigaikštijos buvo panaikintos, kai jų kunigaikščiai išnyko, kai jos pasidarė branduolinės kunigaikštijos dalimis, jų vardas dingo. Visa sujungtoji lietuviškoji valstybė buvo vadinama jau vienu Lietuvos vardu. Iš pradžių šiuo vardu buvo vadinami maždaug Augštaičiai, XIV a. — Vilniaus kunigaikštija (Algirdo - Kęstučio laikų Vilniaus ir Trakų kunigaikštijos). XIV a. — istorinių šaltinių kalboje Lietuva visada reiškia Vilniaus kunigaikštiją, t.y. Augštaičius su prie jų prijungtomis dabartinių gudų ir ukrainiečių artimosiomis sritimis.7 Lietuvos valstybės išsiplėtimo laikais, kada jos rytinės ir pietinės sienos buvo nukeltos toli į rusiškuosius kraštus, šaltinių kalboje rusiškos sritys paprastai vadinamos Ruse, o Lietuva reiškia tik vieną Vilniaus, eventualiai Vilniaus-Trakų, sritį. Žemaičiai visada sudarė atskirą vienetą.

2. MINDAUGO SOSTINĖS KLAUSIMAS.
Vadinasi, istorinės Lietuvos valstybės branduolys bei lopšys buvo Augštaičiai, tiksliau — pietinė jų dalis, XIII amžiaus Lietuvos sritis. Suprantama, kad šitoje srityje turėjo būti ir seniausioji istorinės Lietuvos sostinė, greičiausia iš tėvų Mindaugo paveldėtoji pilis. Šitoje srityje yra žinoma daugelis senų vietovių bei pilių, tačiau kuri iš jų yra buvusi ta sostinė, deja, nežinome. Net nuostabu — Mindaugą šaltiniai mini gana ilgą laikotarpį, per 30 m. jis buvo sujungtos valstybės valdovas, turėjęs gana gyvų ryšių su užsieniu, vedęs didelių karų, ilgai kovojęs viduje, o kur jis gyveno, taip ir nežinome. Jo sostinės nemini joks šaltinis.

Istorinėje literatūroje Mindaugo sostinės klausimas jau daug kartų keltas, bet įtikinančio atsakymo dar niekas nėra davęs. Užtai spėjimų yra įvairiausių. Ir kiekvienas iš jų yra kuo nors paremtas. Tą klausimą sprendžiant, paprastai jieškoma Mindaugo karūnacijos vietos, jo arba jam priskiriamųjų dokumentų surašymo vietos ir Vorutos pilies, kurioje jis buvo užsidaręs nuo puolančiųjų priešų 1250 m. Tiesa, Mindaugas galėjo ir karūnuotis, ir dokumentus rašyti, ir gintis ne sostinėje, tačiau bent vieną tokią vietą atsekę, vis dėlto galėtume prileisti ją sostine buvus. Betgi blogiausia, kad iš tų trijų j ieškomų vietovių mes nė vienos negalime atspėti. Jau daug buvo spėta, bet visiškai įtikimų ir visų priimtų spėjimų taip ir neatsirado ligšiol. Dėl visko betgi su jais susipažinkime.

Pradėkime nuo karūnacijos vietos. Visa eilė neabejotinų šaltinių mums liudija, kad 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, tačiau nė vienas to paties laiko šaltinis nemini karūnacijos vietos. Tik XVI amž. antroje pusėje savo kroniką rašęs Strijkovskis, o juo sekdamas ir Gustyno metraščio (XVII amž.) autorius rašo, kad tai įvykę Naugarduke. Sekdami šia Strijkovskio paleista versija, kai kurie autoriai Naugarduką laiko Mindaugo sostine. Ši prielaida ypač populiari yra buvusi senesniųjų autorių tarpe. Gyva ji tebėra ir dabar (ypač gudų tarpe), tačiau dėl jos priimtinumo gali būti labai didelių abejonių. Naugardukas buvo toli gražu ne mūsų jau aptartame valstybės branduolyje, Mindaugo valdymo pradžioje buvo valdomas Volynės kunigaikščių, 8 vėliau Naugarduką ir visą sritį valdė Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris 1254 m. Naugarduką perleido Volynės Danieliaus sūnui Romanui, o kitas sritis jo broliui Švarnui. Jau vien šitų faktų užtenka, kad Naugarduką sostine buvus prileisti yra neįmanoma. Taip lengvai su sostinėmis nesielgiama. Kai kurie istorikai, Strijkovskio pastabą laikydami patikima tradicija, dar nori prileisti, kad Mindaugas Naugarduke karūnavę-sis, nors jis ir nebuvęs sostinė. Esą, tuo buvę norima parodyti politinės ekspansijos kryptį. Karališkasis titulas, esą, suponavęs pretenzijas nukariauti tas sritis. Bet juk visa tai tik pliki samprotavimai. Jau patikimesnis būtų aiškinimas, kad Naugarduku pasirinkdamas, Mindaugas bus vengęs krikščionišku karūnacijos aktu erzinti pagoniškosios Lietuvos plačiąsias mases. Galima dar prileisti, kad kovų su Volynės kunigaikščiais metu Mindaugas bus buvęs Naugarduke ir, nenorėdamas dėl karūnacijos iš šitų sričių išvykti, bus pasikvietęs čia popiežiaus į-galiotąjį Kulmo vyskupą Henriką bei kitus vyskupus ir svečius, jei jų buvo atvykę. Samprotauti ir spėlioti galima, tačiau visa tai bus tik paprastos prielaidos. O iš tikrųjų Mindaugo karūnacijos, kaip ir prieš dvejus metus įvykusio krikšto, vieta yra nežinoma.9 Bent krikštas tikriausiai ne Naugarduke bus įvykęs. Viena, mes neturime jokių įrodymų, kad Mindaugas 1251m. ten būtų buvęs, o antra, Naugardukas būtų buvęs per tolima vieta livoniškiams svečiams, dalyvavusiems iškilmėse.

Kaip minėta, Mindaugo sostinės klausimą išspręsti galėtų jo duotųjų dokumentų datavimo vieta, jei ji būtų atsekama. Bet, deja, ir jos negalime atspėti. Mindaugo dokumentų yra žinoma iš viso 10. Tiesa, didžiausios jų dalies yra abejotinas autentiškumas,10 tačiau ir sufabrikuoto dokumento nurodymas būtų labai vertingas, nes sunku prileisti, kad fabrikatoriai amžininkai nebūtų žinoję Mindaugo gyvenamosios vietos vardo. Iš tų minėtųjų 10 dokumentų pilnai datuotų — su vieta — tėra vos 2. Vienas yra 1253 m. liepos mėn., o antras 1260 m. birželio vidurio. Pirmajame rašome: "Datum in LETTOWIA in curia nostra". In Lettowia ir Lettowie čia turėtų reikšti vietovę. Tuose pačiuose dokumentuose Mindaugas tituluojamas "rex Lettowiae". Normaliai datuotuose dokumentuose šis Lettowiae vienu atveju reikštų kraštą, antru — vietovę. Iš to tektų daryti išvadą, kad Mindaugo valstybėje turėjusi būti Lietuvos vardo vietovė, tačiau tokios vietovės, deja, nežinome. Galima, žinoma, prileisti, kad ir dokumento "Lettowie" reiškia kraštą, o vietovės vardas nepaminėtas, pasitenkinta bendru posakiu "mūsų dvare" (in curia nostra). Betgi literatūroje yra pasirodę eilė spėjimų, norint lokalizuoti kur nors ir "Lettowiae" vietovę. Pirmiausia Kętrzynskis iškėlė teoriją, kad dokumentų "Lettowiae" esanti klaida. Turi būti "Lecowiae", o tai jau galėtų reikšti Betygalos Lekavą. Šioje srityje Kętrzynskis apsistoja ties Uturiais, kurie turį būti ta pati Voruta. Tarp Lekavos ir Uturių esą net išlikęs senųjų sutvirtinimų pylimas. Kitas tyrinėtojas — Krzywickis —Mindaugo sostinės j ieškodamas taip pat Betygalos (Lekavos) apylinkėje, sustojo ties Račiš-kių piliakalnių kairiajame Dubysos krante. Volteris, o pastaruoju metu ir eilė lietuvių Mindaugo sostinės jieškotojų, jos ėmė dairytis kur nors prie Latuvos upelės, Šventosios intako, Andrioniškio valsčiuje. Čia smalsios akys nukrypo, be abejo, dėl vardų panašumo.
1261 m. Sėlių krašto sienas nusakančiame dokumente, tariamai Mindaugo duotame, bet greičiausia sufabrikuotame vėliau, Latuvos upelis vadinamas "Lettowiae" upeliu. Taip pat abejotino tikrumo 1392 m. panašiame dokumente jau minima ir to paties vardo pilis (Usque bor-chwal nomine LETTOW). Iš kitų šaltinių tokios pilies nežinome. Jei anksčiau minėtąją Lekavą tenka atmesti kaip dirbtinai sulipdytą prielaidą, o be to, kad Mindaugui nepriklausiusiuose ir jam dažniausiai priešingai nusiteikusiuose Žemaičiuose jo sostinė negalėjo būti, tai Latuva yra vis dėlto svarstytina. Tiesa, sunku yra įtikėti, kad tame pačiame dokumente "Lettowia" vieną kartą reikštų kraštą (rex L.), o kitą kartą tik vietovę. Betgi vis dėlto negalima ginčyti, kad tokio vardo vietovės negalėję būtų būti. Toks dalykas yra galimas. Tačiau Šventosios intako Latuvos pakrantėse Mindaugo sostinė, atrodo, negalėjo būti jau vien dėl to, kad ši sritis nepriklausė mūsų jau minėtajai branduolinei Lietuvos sričiai, Lietuvai siaurąja prasme. Tai buvo greičiausia Nalšėnų ar gal ir Deltuvos srities kraštas. Sunku taip pat prileisti, kad Mindaugas, viešėdamas, t.y. pripuolamai sustojęs, čia būtų davęs tuos du dokumentus. Taigi iš dokumentų datavimo Mindaugo sostinė toli gražu nepaaiškėja.11

Pagaliau trečioji gairė Mindaugo sostinės j ieškotojams galėtų būti jau minėtoji Vorutos pilis, kurioje Mindaugas gynėsi nuo savo priešų 1250 m. Tačiau, deja, ir šią pilį lokalizuoti yra neįmanoma. Jos vardas tėra minimas tik vad. Volynės kronikos, minimas tik vieną kartą ir nė apytikriai nenurodant jos vietos. Apie tą patį įvykį kalbanti Livonijos eiliuotoji kronika mini tik bevardę pilį ir taip pat nenurodo nei srities, kur ji buvo. Dėl to yra daug spėjimų, ir vis dar neaišku, ar kuris nors iš jų yra tikras. Jau minėtas Kętrzynskio spėjimas, kad Voruta būsią Uturiai, arba Krzywickio spėjamoji Vere-duvaitė (Girkalnio valsč.) atpuola jau vien dėl to, kad 1250 m. įvykiai ėjo ne Žemaičiuose. Šiems įvykiams nušviesti pagrindinis šaltinis yra Volynės kronika. O pasak jos, Tautvilas nuo Vorutos grįžęs į Žemaičius. Dėl to gali būti svarstomi tik įvairias Augštaičių vietoves liečia spėjimai. Jų yra taip pat nemažai. Pirmosios Mindaugo bei jo laikų monografijos autorius Latkowskis Vorutą sutapdina su Varnėnais (į rytus nuo Vilniaus). Antras panašios monografijos autorius Totoraitis Vorutos j ieško prie Nemuno ir spėja tai buvus Liškiavą,12 kurioje dar iki mūsų laikų yra išsilikusių senosios pilies griuvėsių. Iš naujesniųjų tyrinėtojų Low-mianskis Vorutos j ieško kur nors prie Varėnos upelės, gal pačioje Varėnoje arba į vakarus nuo Daugų, kur nurodo porą kaimų vardų, pasak jo, daugiau ar mažiau primenančią Vorutą (Arčiū-nų ir Pavartes). F. Papee, Zajączkowskis ir Paszkiewiczius prileidžia, kad j ieškomoj i Mindaugo pilis greičiausia būsianti Kernavė, kuri, remiantis eiliuotosios kronikos nors ir neįsakmiu liudijimu, yra visų laikoma Traidenio sostine. Šis pastarasis faktas jiems atrodo reikšmingas. Tačiau kategoriškai už Kernavę pasisakė tik Papee ir Paszkiewiczius.13

Žinodamas K. Būgos išvedžiojimus, kad Voruta gal visai nebus buvęs tikrinis, bet bendrinis vardas ir reiškiąs maždaug tvirtovę, sutvirtintą vietą, Paszkiewiczius nė nebando j ieškoti Vorutą primenančio vietovardžio. Tuo tarpu Zajączkowskis greta Kernavės stato Naugarduką, kurį jam pakišo Strijkovskio pasakojimas apie Mindaugo karūnaciją Naugarduke, ir lenkų geografinio žodyno pastaba, kad netoli Naugarduko esanti Horodišče vietovė seniau buvusi vadinama Vruta ir kad ten tebesą senųjų sutvirtinimo žymių. Kuris iš šių visų spėjimų gali būti laikomas patikimiausiu, sunku pasakyti. Aišku yra, kad j ieškomoj i Mindaugo pilis bus buvusi pietvakarių Augštaičiuose ("Lietuvoje"). Totoraičio spėjamoji Liškiava yra visai nepatikima, nes būtų buvusi pačiame srities pakrašty, net kitame Nemuno krante. Latkowskio Varnėnai greičiausia bus buvę jau Nalšėnų srityje, bet ne mindauginėje Lietuvoje, arba geriausiu atveju taip pat jos pakrašty. Mindau-ginės sostinės greičiausia tenka j ieškoti apie Lietuvos centrą. Iš suminėtų spėjamųjų vieto-

Gedimino pilies rūmu griuvėsiai Vilniuje (XIV - XV a.)

vių patikimiausia atrodo Varėnės upės sritis ir Kernavė. Pirmosios srities vietovių vardai primena Vorutą, antroji gali pretenduoti sau min-dauginės sostinės vardą, kaip spėjamoji Traidenio sostinė. O laiko tarpas tarp abiejų valdovų labai nedidelis. Pastaruoju metu lokalinių patriotų Kernavė yra išgarsinta kaip Mindaugo sostinė. Tuo tarpu to vis dėlto negalime nei teigti, nei neigti.

Baigiant pastabas apie Vorutą, dar tenka nurodyti, kad, pasak eiliuotosios Livonijos kronikos, kryžiuočių magistras prie Mindaugo pilies (kronika jos vardo nemini) su kariuomene žygiavęs per Nalšėnų kraštą. Tai mums vėl rodo, kad toji pilis tikrai turėjo būti "Lietuvoje", tačiau smulkesnių išvadų iš tokios pastabos vis dėlto negalime pasidaryti, nes mes nežinome nei tikslių Nalšėnų srities sienų, nei per kurį jos kraštą kryžiuočiai pražygiavo, nei pagaliau šiųjų išeities taško. Šita kronikos pastaba neužkerta kelio nei vienai "Lietuvos" vietovei Mindaugo sostinės vardo sulaukti.

Sutraukiant viską, kas buvo pasakyta, tenka konstatuoti, kad Mindaugo sostinė tebėra neatspėta. Yra tik aišku, kad ji turėjo būti jo tė-voniškojoje, paveldėtoje srityje, Lietuvoje siaurąja prasme, t.y. pietvakarinėje Augštaičių dalyje. Gal tai buvo Kernavė, gal kuri nors pilis prie Varėnės, gal dar kuri kita vietovė. Tačiau yra aišku, kad ji buvo toje pačioje srityje, kuri dabar paprastai vadinama Vilniaus sritimi, o gal net pats Vilnius.

Vilnių kaip sostinę žinome nuo 1323 m., tačiau jokiu būdu nėra negalimas dalykas, kad sostine jis bus buvęs ir žymiai anksčiau. Paprastai yra sakoma, kad Gediminas persikėlęs 4 "Vilnių iš kurios nors kitos savo pilies, pasak vėlyvo padavimo — iš Trakų. Iš tikrųjų gi mes neturime absoliučiai jokių žinių, kad Trakai kada nors būtų buvę krašto sostinė. Mes taip pat nežincme nieko apie bet kokį Gedimino atsikraustymą į Vilnių iš kurios nors kitos pilies. Vilnius į istorijos šviesą išeina kaip sostinė ir tokia lieka iki mūsų laikų. Pirmą kartą šaltiniuose Vilnius paminimas 1323 m. Gedimino garsiuose laiškuose, rašytuose popiežiui, vienuolių ordinams ir Vokietijos miestams.14 Laiškai datuojami IN CIVITATE NOSTRA REGIA VILNA DICTA (mūsų karališkame mieste, vadinamame Vilniumi). Ar tai buvo tik jo pasirinktoji ar ir tėvų sostinė, iš to juk negalima spręsti. Prielaidai, kad Vilnius bus buvęs net Mindaugo sostinė, prieštarautų visuotinai pripažįstama prielaida, kad Traidenio sostinė buvusi Kernavė. Tačiau juk tai taip pat nėra absoliučiai tikras dalykas. Ši prielaida yra paremta Livonijos eiliuotosios ir kitų kronikų 1279 m. kovo mėnesio livoniškių kryžiuočių žygio aprašymu. Jame iš tikrųjų įsakmiai teigiama, kad puolimas buvęs nukreiptas į Kernavę,15 "karaliaus" Traidenio kraštą ("do wart kuniges Thoreiden lant beroubet vul und verbrant"). Bet juk šitą posakį galima suprasti ir nebūtinai taip, kad Kernavė bus buvusi sostinė. Galima suprasti ir taip, kad tai tik Traidenio krašto pilis, o sostinė galėjo būti nors ir tas pats Vilnius.

3. SENIAUSIOS ISTORINĖS ŽINIOS APIE VILNIŲ
Kaip visa Lietuva, taip ir Vilniaus kraštas bei pats Vilniaus miestas archeologiškai tebėra mažai tetyrinėtas. Tačiau ir iš netaip jau gausios turimos medžiagos archeologai daro mūsų reikalui įdomią išvadą, būtent, kad Vilniaus kraštas bei Vilniaus apylinkės gana tirštai buvo gyvenamos nuo seniausių laikų — nuo pat akmens amžiaus. Toliau archeologai konstatuoja, kad rytų Augštaičiuose taip pat nuo seniausių laikų (toli prieš mūsų eros pradžią) tirščiausiai gyvenamos sritys prasidėjo į pietus nuo Švenčionių, ypač nuo kairiojo Neries kranto ir kad šitoje srityje ypatingai prasikišo Vilniaus, Trakų, Ašmenos ir Lydos apylinkės. Vadinasi, dar prieškristiniais laikais prasidėjo formuotis tie centrai, kurie ištisus amžius dominavo istoriniais laikais. Taigi Vilnius įsikūrė ne kokioje nors dykroje ar gūdžioje girioje, bet nuo amžių tirštai gyvenamoje apylinkėje.16 Kaip senai yra gyvenama vietovė pats Vilnius, archeologai tuo tarpu negali pasakyti.
Bet archeologiniai duomenys Vilniaus pradžią nukelia į daug senesnius priešgedimini-nius laikus.

Istorinės žinios tačiau šiuo atžvilgiu, deja, nieko nesako. Jos iš tikrųjų prasideda tik Gedimino laikais. Iš ankstyvesnių laikų mes neturime nei vieno neabejotino Vilniaus paminėjimo. Visa, kas yra iš senesnių laikų, yra labai abejotina. Taip vienoje islandų sagoje IX a. poetas keliauninkas sakosi aplankęs daugelį kraštų, tarp kitų buvęs ir "Veleną and Vylna and vala ri-ces". Kai kas nori spėti, kad tai esanti minima Veliuona ir Vilnius.17 Vardai iš tikrųjų skamba panašiai, tačiau spręsti vien iš vardų sąskambio, žinoma, būtų perdaug skubu. O bet kokių kitų davinių nėra.

Toliau vėl labai abejotinos vertės žinutė yra kartojama iš X a. pradžios. Jau 1800 T. Čac-kis viename savo veikale paskelbė atpasakojimą Islandijos keliauninko istoriko Snarre-Sturluson (1240) kelionės aprašymo vienos vietos, kurioje jis sakąsis buvęs Lietuvoje ir lankęsis tarp kitko "Velni" ir "Tryk" vietovėse. Ten jis, esą, galėjęs suprasti vietos gyventojų kalbą. Iš to daroma išvada, kad Snarrės būta Vilniuje bei Trakuose ir kad ten gyventa IX-X a. atsibas-čiusių normanų palikuonių, kalbėjusių skandinavų dar suprantama kalba.18

Čackio laikais, XIX a. pradžioje, Sturlesono kronika tebebuvo nespausdinta ir saugoma Kopenhagos bibliotekoje. Kaip Čackis iš jos tą žinią gavo, jis nenurodo, nei nurodo, kuriame iš daugybės Sturlesono kelionių aprašymų tai minima. Tačiau visą 100 metų įvairūs autoriai kartojo Čackio žinią, nors kartais ir suabejodami jos tikrumu. Niekas nesiryžo ją patikrinti, nors Sturlesono raštai jau senai išspausdinti ir net išversti į įvairias kalbas.

Peržiūrėjus visus Snarre Sturleson raštus, nieko panašaus surasti nepasisekė, nors buvo žiūrėta įvairių leidinių jo raštai. Šis tas panašaus į Čackio Velni yra tik garsiajame Snarre Sturleson veikale Heimskringla. Tenai Inglin-ga sagoje pasakojama, kad Odinas turėjęs du brolius: "vieno vardas buvo Ve, o antro Vili". Kai Odinas buvęs išvykęs, tie du broliai valdę Norvegų karalystę.19

Bet čia Vili, ne Velni, ir asmens vardas, bet ne miesto. Jokio vardo, kuris primintų Tryk, neteko užtikti. Tuo būdu Čackio žinią tegalime priminti tik kaip vieną iš įvairenybių.

Vėlyvosios rusų kronikos Vilnių taip pat gana anksti pradeda minėti — dar XI a., tačiau, deja, amžininkės kronikos jo nemini nė XIII a. Dėl to tai ir vėlyvesniųjų kronikų santraukų liudijimas negali būti laikomas patikimu. Tikrai pirmą kartą Vilnius paminimas ne kronikų, bet dokumentuose, būtent 1323 m. Gedimino garsiųjų laiškų Vokietijos miestams ir vienuolynams datose ir vieno laiško tekste. Gedimino yra žinomi 5 laiškai, iš kurių 4 yra datuoti Vilniuje (Datum Vilna . . .). Taip pat datuotame laiške vienuolynams, kreipdamasis į Saksonijos pranciškonus, sako, kad savo krašte pranciškonams esąs jau pastatęs dvi bažnyčias: "Vieną mūsų karališkajame Vilniaus mieste, o antrą Naugarduke" (unam in civitate nostra regia Vilna, aliam in Nougardia). Kai kas dalį šitų Gedimino laiškų laiko amžininkų falsifikatais.20 Mūsų kalbamajam reikalui tai neturi jokio skirtumo. Jei ir ne jis pats, bet kas kitas laiškų datoje ir tekste paminėjo Vilnių, mums vistiek tai rodo, kad Gedimino laikais Vilnius buvo Lietuvos sostinė. Nuo šio meto jis iš istorijos scenos jau nebeišnyksta ir lieka Lietuvos sostine ištisus amžius.

Taigi Vilnius neabejotinų istorinių šaltinių pirmą kartą paminimas tik 1323 m. Senesnio-je literatūroje kartais minimi 1305 m. Tačiau tai yra nesusipratimas. Jam atsirasti davė progos Dusburgo Prūsijos kronikoje 1305-1330 m. laikotarpy net 5 kartus minima Gedimino Pilis (castrum Gedimini). Prūsijos istorikas Voig-tas ir Rusijos istorikas Karamzinas šią pilį su-tapatybino su Vilniumi. Jais pasekė ir kai kurie vėlyvesnį istorikai. Tačiau Dusburgo ir prancūzų poeto Machaut, dalyvavusio Jono Luk-semburgiečio 1329 m. žygyje į Žemaičius, minimoji Gedimino Pilis neabejotinai yra buvusi Žemaičiuose, vad. Pagraudės srityje, turbūt, palei Graumeną, Kvėdarnos valsč. Su kunigaikščiu Gediminu ši pilis greičiausia neturi jokio ryšio.21 Gedimino vardas Lietuvoje nebuvo taip jau retas. Ir šiandieną dar Žemaičiuose tebėra net du Gedimino vardo dvarai ir du kaimai. Greičiausia tai bus buvusi bajoro Gedimino pilis. Kad ši pilis buvo Žemaičiuose, yra aišku iš aprašymo tų kryžiuočių žygių, kurių metu ji buvo paliesta. O Vilnius 1305-1330 m. laikotarpy kryžiuočių puolimų dar toli gražu nebūdavo pasiekiamas. Pirmą kartą jis buvo pasiektas tik 1365, antrą kartą 1367 ir tretį kartą tik po 10 metų — 1377 m.

Iš to, kas buvo pasakyta apie seniausiąją Lietuvos sostinę bei apie Vilniaus pradžią, matome, kad Vilnius buvo nuo žiliausios senovės tirštai gyvenamoje srityje, kad jis buvo maždaug centre pietvakarių Augštaičių srities, istorinių laikų pradžioje šaltinių vadinamos Lietuva, vadinasi, srityje buvusioje vieningos lietuvių valstybės lopšiu ir branduoliu. Ar Vilnius nuo amžių bus buvęs Lietuvos sostine, sunku pasakyti, nes jokių žinių neturime. O tai nėra negalimas dalykas. Bent šitokiai prielaidai neprieštarauja jokie istoriniai šaltiniai. Be to, yra visiškai aišku, kad jei ir ne Vilnius bus buvęs senąja sostine, tai toji sostinė turėjo būti kur nors netoli Vilniaus. Gediminui ar kam kitam iš tos senosios sostinės į Vilnių persikelti tikrai nebuvo toli.

Šitom išvadom gali būti daromas priekaištas, kad čia nesiskaitoma su geležinio vilko legenda, nes kaip visi padavimai, taip ir šis turi turėti kokį nors istorinį pagrindą. Tačiau nereikia pamiršti, kada ši legenda atsirado. Juk XVI a. iš viso legendų kūrimo amžius. Legendom sukurti tada pakakdavo kokio nors vieno vardo.

Juk tada buvo sukurtas visas mūsų istorijos tūkstantmetis, iki pat Palemono-Publijaus Li-bono laikų, nors tikrų istorinių žinių tebuvo tik iki XIII a. Taip pat tada eilei didžiūnų šeimų buvo sukurtos fantastiškiausios geneologijos. Nepamirština taip pat, kad visos senųjų Lietuvos kronikininkų istorinės žinios toliau Gedimino netoli tesiekė. Nuo jo buvo pradedama kunigaikščių šeimos geneologija ir visos valstybės istorija. Tad nenuostabu, kad Gediminui buvo priskirta ir sostinės Vilniaus įkūrimo garbė.

Vilnius į istorijos sceną iškyla kaip politinis centras, kaip valdovo — Gedimino sostinė. Jei jį būtų įkūręs Gediminas, tai jis, be abejo, būtų turėjęs ir politinių sumetimų, kurie vargu ar būtų likę nepastebėti ordino ir neužfiksuoti jo kronikininkų ar jo žmonių korespondencijoje. Juk tai, rodos, nebūtų eilinis įvykis.

Geležinio vilko sapno pranašystės legenda rodo, kad ji turėjo atsirasti Vilniaus politinio klestėjimo laikais. Legenda yra užrašyta XVI amž. kronikininkų, nuo Gedimino laikų praėjus bent 200 metų, kai Vilnius buvo jau nebe sritinių kunigaikštijų centras, bet centralizuotos monarchijos sostinė. Legendos formuotojai, be abejo, žiūrėjo į savo meto ir netolimos praeities Vilnių, turėdami galvoje jo garso sklidimą Lietuvos politinės galybės kulminacijos laikotarpy.

1 Apie Mindaugą yra keletas ir specialių studijų: J. Latkowski, Mendog kröl litewski. Rozpr. Akad. Umie-jętn. T. 28, Krakow 1892; J. Totoraitis, Die Litauer unter dem Koenig Mindowe bis z. J. 1263, Freiburg 1905; perdirbta lietuviškai: Mindaugas Lietuvos karalius, Marijampolė 1932; K. A. Steponaitis, Mindaugas ir vakarai, Kaunas 1937; J. Stakauskas, Lietuva ir vakarų Europa XIII a., Kaunas 1934; Ph. Klymenko, Die Urkunden Mindowes für d. livl. Orden, Altpr. Mon. 1929; K. Male-czynski, W sprawie autentycznošci dok. Mendoga, Aten. Wil. XI, 1936.
2 H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, I, War-szawa 1933; — Z zagadnien ustrojawych Litwy przed-chrzešcijanskiej; Kunigasi a problem ekspasiji litewskiej na Rusi, Kwartalnik Histor. 44, 1930, psl. 308 sqq; The Origin of Russia, London 1954.
3 Pirmą paminėjimą Lietuvos ar jos dalies valstybinės organizacijos užtinkame šv. Ansgaro, Skandinavijos apaštalo, biografijoje, kur paminimas karaliaus Olafo žygis į Pabaltijį bei apgulimas čionykštės tvirtovės — pilies Apuolės, kuri tada buvusi mums nežinomo dydžio valstybės sostinė. Liet. Encikloped. ji vadinama Kuršo sostine, bet kuo tai paremta?
4 Plg. St. Lowmianski, Studja nad początkami spo-leczenstwa i panstwa litewskiego, I, II, Wilno 1931, 1932.
5 H. Paszkiewicz, Jagiellonowie . ..
6 Lowmianski, II, 107-109 psl.; Paszkiewicz, Jagiellonowie, 85 psl.
7 Seniausieji istoriniai šaltiniai, pvz., Poviest vre-mennych liet arba Henriko Latvio kronika žino tik Lietuvą. Nemini nei žemaičių, nei Augštaičių. Livonijos eiliuotoji kronika mini ir žemaičus, tačiau geografiniame krašto aprašyme kalba tik apie Lietuvą bendrai. Ir dokumentuose žemaičių bei Augštaičių vardas iškyla gerokai vėliau, kaip Lietuvos: ž. pirmą kartą 1257 m., o A. dar vėliau — 1323 m. Gedimino sutarty su Livonijos pajėgomis. Iš kronikininkų Augštaičių vardą pirmas pamini Dusburgas. Rusų kronikos jo visai nežino. Jos težino vien "Litva". Plg. Lowmiañski, II, 69. — Plačiai ir daugybę šaltinių nurodydamas žemaičių ir Augštaičių klausimu rašė, nors ir viską sujaukdamas, Vaciau Pa-nucevič, žamojdž i Litva, Roznyja krainy i Narody, I, Chicago 1953-1954, 353 sq. Mimeogarfinis leidinys.
8 Tai visai tiksliai pastebėjo jau Latkowski, o.c.
9 Be Latkowskio, Totoraičio, Stakausko studijų dar žiūr. V. Gidžiūnas, De fratribus minoribus in Lituania (1245-1517), Romae 1950. Taip pat Archivum Francis-canum Historicum. An. XLII, 1949, ir atspaudas iš ten 1950, Collegium S. Bonaventurae ad clara Agnės, Flo-rentiae. — A. Prochaska, Dwie koronacye, Przegl. Hist. I, 1905.
10 Klymenko, Maleczynski. o.c.
11 W. Kętrzynski, Najdawniejsza stolica litewska, Kwart. Hist. XXI, 1907, 604-611 psl.; L. Krzywicki, W poszukiwaniu grodu Mendoga, Przgl. Hist. VIII, 1909, 20-48 psl.; E. A. Volter, Gorod Mendovga iii gdie iskat Letoviju 13 vieką, Izvestija otdelenija Russkago jazyka i slovesnosti Imper. Akad. Nauk 1909, XIV, sąs. III, St. Petersburg 1910, 95-102 psl.; P. Būtėnas, Mindaugo sostinės pėdsakų ieškojimas, židinys, XXI, 1935, 207-209 psl.; E. Volteris, Kur reikėtų ieškoti Mindaugo sostinės, Židinys, XXII, 1935, 413-416 psl.
12 Taip Totoraitis spėja savo vokiškame darbe. Lietuviškoje šios studijos laidoje, kuri yra kiek sutrumpinta, Liškiava jau visiškai neminima. Kur Voruta buvusi, esą nežinia, bet esanti nuomonė, jog tai turėjusi būti Kernavė. Be abejo, vėlyvesnių tyrinėtojų spėliojimai bus čia paveikę Totoraitį.
13 F. Papée, Początki Litwy, Kw. Hist. XLI, 1927; Paszkiewicz, Jag. a M., I; The Origin of Russia, 197-198 psl. St. Zajączkovvski, Studja nad dziejami Žmudzi w XIII, Lwow 1925; — Przegląd badan nad dziejami Litwy do r. 1385, Pamiętnik VI powszechnego zjazdu histor. polskich w Wilnie 1935, I; — Przyczynki do hypotezy o pochodzeniu dinastiji Gedymina ze Žmudzi, At. Wileñ.
1927. — Papėe ir Paszkiewicziaus išvadžiojimus rimčiausiais linkęs laikyti ir prof. dr. Z. Ivinskis, Mindaugas und seine Krone, Zeitschrift für Ostforschung, III Jahrgang, 1954, Heft 3, 360-386 psl.
14 A. Prochaska, O prawdziwosci listöw Gedymina. Rozpr. Akad. Umiejętn. 32, 1895; K. Forstreuter, Die Bekehrung Gedimins. Altprs. Forsch. V, 1928; J. Jakštas, Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu, Senovė I, 1935; — Gedimino laiškai, Senovė II, 1936; Dr. Herbert Spliet, Die Briefe Gedimins, Sinsheim 1953.
15 H. Paszkiewicz, Regesta Lithuaniae. Plg. 13 išnašoje nurodytą literatūrą.
16 M. Limanowski, Najstarsze Wilno, Wilno i Zie-mia Wilenska, I, 1930; Elena ir Vlad. Holubovičiai, Gedimino kalno Vilniuje 1940 m. kasinėjimų pranešimas, Liet. Praeitis I. Perspausdinta 1956 m. Chicagoje. Plg. M. Alseikaitė-Gimbutienė, Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, Tuebingen 1946. Dr. J. Puzino strp. Liet. Enciklopedijoje — Gedimino kalnas.
17 W. Kamieniecki, Geneza spoleczenstwa i panstwa litewskiego, Przegl. Hist. 1915; plg. Balinskio ir Kra-szewskio Vilniaus miesto istorijas.
18 Ten pat ir P. Klimas, Mūsų kovos dėl Vilniaus, Kaunas 1920.
19 Heimskringla of the Lives of the Norse Kings, by Snorre Sturlusson. Edited with notes by Erling Mon-sen and translated into English with the assistance of A. H. Smith. Cambridge, Heffer Sons Ltd. 1932, 2 psl.
20 A. Prochaska, O prawdziwosci listöw; K. Forstreuter, J. Jakštas, H. Spliet, o.e.
21 St. Zajączkovvski, Studja nad dziejami Žmudzi w XIII w., 1925, 33-34 psl.; — Wehelm de Machaut... Kwart. Hist. 1929; — O pochodzeniu dynast ji Gedymina, Aten. VU. 1927, 411-412; K. Chlodynicki, Geneza dynastji Gedymina, Kw. Hist. 1926, 565-566 psl.; J. Puzyna, Kim byl i jak nazywal Puhuver, ojeiec Gedymina, At. Wil. 1935, 25-27 psl.; J. Jakštas, Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu, Senovė, I, 142-144 psl.; A. Vaičiulaitis, Viduramžių poetas Machaut Lietuvoj, Židinys 1939, Nr. 2.