|
Parašė JUOZAS MIKUCKIS
|
KODĖL
Kodėl čigonui stygas palietus,
Pravirksta smuikas rauda našlaičio?
Čigono kelias per šerkšną, lietus
Be savo namo, be žemės kraičio.
Kodėl nerimsta narvely paukštis,
Sparnais lig kraujo kodėl jis daužos?
Kas skraidė kartą, tą šaukia augštis,
Tiktai nurims tas, sparnus palaužęs.
Kodėl šiandieną tiktai elegija,
Tik liūdnos dainos, Smūtkeliui giesmės?
Ak, neviltis ta be galo slegia,
Kad jau tėvynės gal neregėsim.
Ak, neberimsta narvely paukštis,
Rauda našlaičio pravirksta stygos, —
Pakilti nuolat vilioja augštis,
Negyja skausmas širdin įsmigęs.
VAKARO VARPAI
Už pilkojo debesio saulė nuslinko,
Nušvito danguj purpurinė žara.
Ir varpo skambėjimas aidi aplinkui: —
Malda vakarinė — ramybės malda.
Ar laimės jieškojau Dievybės pastogėj,
Ar tėvą, ar draugą į kapą lydėjau,
Ar buvo gyvenimo metai pablogę,
Ar žygy . . . Visur aš tą varpą girdėjau.
Jis jaudino mano nerimstančią širdį,
Tai liūdesiu, tai viltimi ją pripildęs,
Ir trokštančią sielą džiaugsmu jis pagirdė
Ir tarp svetimųjų ją vienišą šildė.
LŪKESYS
Netekusi gimtųjų tolių,
Tu paskutinį kartą
Žieduos magnolijų
Klauseis Mocarto.
Paskui prie lango
Žengei svajingai
Ir nevilty žabangų
Visa sustingai.
Ir kažinko lig ryto
Tu akimis jieškojai,
Ir ašara nukrito
Po tavo kojom.
ŽIEDAIS TĄ NAKTĮ LIJO
Žiedais tą naktį lijo:
Žydėjo vyšnios, obelys ir slyvos,
Svaigino baltos, mėlynos alyvos!
Žiedais tą naktį lijo . . .
Tu atėjai į skaistųjį gėlyną
Ir, sekdamas žvaigždes, mylėdams saulę,
Žiūrėdamas dangaus mėlynėn,
Audringas, neramus, slėpei apgaulę. . .
Žiedai nuo medžių krito —
Žiedais tą naktį lijo. ..
Sumindžiojai leliją
Ir išėjai, nelaukęs ryto.
Rytą. . . Balti sumindžioti žiedai,
Žiedai išblyškusių lelijų
Man skundėsi: vilioja dangiški skliautai,
O tu lelijos sielvarto nepajutai!..
Ir ašaromis visą rytą lijo... |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
