L. K. MOKSLO AKADEMIJOS PENKTASIS SUVAŽIAVIMAS IŠ PERSPEKTYVOS Spausdinti
Parašė J. Grinius   

Laisvųjų lietuvių, ypač Amerikos lietuvių gyvenime, 1951 metais istorikas turės pažymėti du pirmos reikšmės kultūrinius įvykius: JAV ir Kanados lietuvių antrąją dainų šventę, įvykusią liepos 2 d. Čikagoje, ir Liet. Kat. Mokslo Akademijos penktąjį suvažiavimą, įvykusį rugsėjo 1-3 d. toje pat Čikagoje. Pirmasis sąskrydis atstovavo menui, tiksliau — populiariai dainai ir buvo skirtas lietuvių visuomenės plačiųjų sluogsnių estetinei kultūrai; antras suvažiavimas atstovavo mokslui ir buvo skirtas lietuvių siauresnei visuomenei — mokslininkų ir mokslo mėgėjų intelektualinei kultūrai. Be abejo šį L. K. M. Akademijos suvažiavimą tiksliau tebus galima įvertinti tada, kai bus atspausdintos jo paskaitos; tačiau įvairūs laikraščiai, kurie apie tą suvažiavimą rašė, yra davę tiek medžiagos, kad apie jį apytikrį vaizdą galima susidaryti iš tolo ir daugiau ar mažiau sutikti su rašiusiųjų teigimu, kad penktasis suvažiavimas pavyko "savo dalyvių skaičiumi ir iškeltųjų klausimų svarumu bei geru parengimu" (A. Baltinis "Aidų" Nr. 8).

šitokias bendras išvadas papildo ir pakoreguoja šito suvažiavimo palyginimas su L. K. M. Akademijos ketvirtuoju suvažiavimu Romoj 1957 m. spalių 2-4 d. Nors šio suvažiavimo oficialus aprašymas nemini dalyvių skaičiaus, tačiau, žinant Šv. Kazimiero Kolegijos salę, kur vyko posėdžiai, yra pagrindo manyti, kad tada dalyvių skaičius buvo apie 50 asmenų. Tuo tarpu penktojo suvažiavimo Čikagoje atidaromajame posėdy dalyvavo apie 400 asmenų, o baigiamajame — apie 800 asm. ("Aidai" Nr. 7). Be abejo sekcijų posėdžiuose dalyvių buvo mažiau. Čikagos suvažiavimas buvo taip pat imponuojantis paskaitų bei pranešimų skaičiumi (23), palyginus su Romos suvažiavimu, kur tebuvo 6 paskaitos. Šis suvažiavimas teturėjo 5 sekcijas, kai tuo tarpu Čikagos suvažiavime jų buvo 7 (jame prisidėjo sociologijos, pedagogikos, tiksliųjų bei gamtos mokslų, bet iškrito teisės sekcija, kuri buvo Romoj). Paskaitų skaičiumi įspūdinga buvo gamtos ir tiksliųjų mokslų sekcija. Taigi kiekybi-biniu atžvilgiu penktasis suvažiavimas žymiai pralenkė ketvirtąjį. Bet tuo labai nereikia stebėtis. Ketvirtasis suvažiavimas įvyko, Akademijai neseniai atsikūrus tremty. Į tą suvažiavimą niekas iš lietuvių nebuvo atvykęs iš JAV-bių, o Europoj gyveną mokslininkai bei mokslo mėgėjai taip pat nevisi jame tegalėjo dalyvauti. Daug palenkesnės sąlygos buvo penktajam suvažiavimui Čikagoj, kur lietuvių daug ir kur jis buvo tikra naujenybė. Ją dar padidino trys Akademijos nariai iš Europos — prel. L. Tulaba, dr. J. Eretas ir dr. Z. Ivinskis. Pastaruosius du suvažiavime dalyvauti įgalino macena-tai prel. Pr. Juras ir inž. A. Rudis. Tokių mecenatų Romos suvažiavimas neturėjo.

Džiaugiantis L.K.M. Akademijos penktojo suvažiavimo kiekybe, negalima en block džiaugtis jo kokybe, kuri nebuvo lygi. Šio suvažiavimo aprašymuose pvz. neteko užtikti, kad paskaitos sekcijose būtų turėjusios koreferentus. Tuo tarpu Romos suvažiavime tokių koreferentų buvo nors ne prie visų paskaitų. Tai reiškia, kad ketvirtajame suvažiavime į paskaitas buvo rimčiau žiūrėta negu penktajame. O prie prelegento priskyrimas koreferento svarbus tiek problemos gilesniam ir tikslesniam išnagrinėjimui, tiek diskusijoms. Be koreferento šios dažnai nukrypsta į antraeilius dalykus, nes mokslo mėpėjai dažniausiai nebūna tiek pasiruošę, kad galėtų stoti su referentu į rimtus svarstymus pagrindiniais klausimais. Gal todėl penktojo suvažiavimo aprašinėtojai nė nemėgino pagirti diskusijų. Iš jų santūrumo buvo jaučiama, kad diskusijose buvo paviršutiniškumo ir mėginimų nuklysti į "laukus". Tam progos davė ir kai kurie referentai. Pvz. sociologijos sekcijoj vieno atžvilgio neturinti paskaita apie socialinės santvarkos krizę pačiam referentui atvėrė galimybę plačiai pavažinėti po istoriją ir nepadaryti jokių išvadų (Lietuvių Dienos, Nr. 9). Taigi gaila, kad prie paskaitų sekcijose nebuvo koreferentų.

Apie penktojo suvažiavimo kokybę galima spręsti iš paskaitų temų ir jų priderinimo prie bendrosios temos — krikščioniškoji kultūra ir jos uždaviniai dabartiniame amžiuje. Nėra abejonės, kad toną davė ir prie bendrosios temos gerai priside-derino visumos posėdžių prelegentai
— prof. kun. St. Yla, dr. J. Girnius ir dr. J. Eretas. Du pastarieji stipriai griebė į klausimus, aktualius krikščionims lietuviams. Tai pripažįstant, vis dėlto reikia konstatuoti, kad nebuvo paskaitos apie lietuvio šviesuolio krikščionio uždavinius A-merikoj. Tiesa, šį klausimą šiek tiek palietė savo paskaitose kun. dr. R. Jančauskas ir prof. dr. J. Eretas. Iškeldamas atlantinės kultūros mintį, šis pastarasis pabrėžė, kad "lietuvio kelias į atlantinę kultūrą veda per lietuvių kalbą, kad savo kultūrinius sugebėjimus reikia skirti Lietuvai, kad mūsų istorinis uždavinys — Lietuvos brolių ir seserų dvasinis išgelbėjimas" (Lietuvių Dienos Nr. 8). Teisingos ir girtinos mintys. Bet tai tik viena klausimo pusė, nes vis dėlto daug lietuvių šviesuolių gyvena Amerikos kontinente. Savaime suprantamas lojalumas tam kraštui, kuriame jie dabar gyvena, dar nėra joks pozityvus uždavinys to krašto kultūrai. Priimdami prof. J. Ereto mintį eiti į besikuriančią atlantinę kultūrą, daug lietuvių šviesuolių šiandien turi dvejopą uždavinį

— Lietuvai ir Amerikai. Ir šios atžvilgiu jie turi vykdyti tokius uždavinius, kokių negali atlikti grynas "yankees" šviesuolis, nes šis yra pan-čiojamas XVIII a. šviečiamosios ideologijos liekanų, konformizmo, patogaus familiarizmo ("take it easy"), izoliacionizmo ir kitko. Jei lietuvis šviesuolis visu kuo pasektų "jankiu", jis taptų didelis nulis atlanti-nei kultūrai; bet kai jis pasilieka lietuviu su atlantiniu žvilgsniu ir krikščioniškais principais, jis gali tapti daugiau negu lašas, nes gali atlikti originalių uždavinių, kokių kitas negali. Bet tuos uždavinius reikia iškelti ir išryškinti, kad lietuvių akademinis jaunimas Amerikoj juos suprastų, įsisąmonintų ir paverstų savo pareigomis Lietuvai ir Amerikai. Prof. J. Eretas negalėjo tų uždavinių išryškinti, neiškrypdamas iš savo temos. Bet tai turėjo atlikti kitas prelegentas, kad lietuvių akademinis jaunimas nepasiliktų skeptiškas (skepticizmo, matyt, pasiliko, jei dr. A. Baltinis savo straipsny apie L.K.M. Akademijos suvažiavimą "Aiduose" mėgino jį išsklaidyti). Apie lietuvio šviesuolio krikščionio uždavinius buvo kvalifikuotas kalbėti prof. kun. St. Yla, kuris ne nuo šiandien jais sielojasi; bet jo paskaitos tema buvo istorinė ir siauroka. Todėl ir liko nepanagrinėti svarbūs ir aktualūs specialių uždavinių klausimai, kurie tiko suvažiavimo bendrajai temai ir kurie galėtų įkvėpti jaunus akademikus kūrybiniams uždaviniams. Neiškeltas nė prof. K. Pakšto konkretus įkvepiantis pavyzdys.

Tikintis, kad čia minimą L K.M. Akademijos penktoji suvažiavimo spragą greit užpildys koks nors kitas kvalifikuotas šviesuolių sambūris (pvz. Ateitininkų Sendraugių Sąjunga), reikia konstatuoti, kad to suvažiavimo bendrajai temai gerai talkininkavo ir specialiais atžvilgiais problemas pagilino teologijos ir filosofijos sekcijų paskaitininkai. Sun kiaušiai prie bendrosios temos buvo prisiderinti tiksliųjų bei gamtoa mokslų ir medicinos sekcijoms. Tačiau reikia džiaugtis, kad bent pusę paskaitų tose sekcijose buvo gerai orientuotos. Tačiau tai sunku pasakyti apie istorijos, sociologijos ir pedagogikos sekcijas. Tiesa istorikų stovis visada tampa nepavydėtinai keblus, kai mokslinio suvažiavimo bendroji tema pabrėžia dabartį. Tuo tarpu istorikai yra praeities tyrinėtojai. Akademijos ketvirtajame suvažiavime prie bendrosios temos Jie prisiderino bent tuo, kad kalbėjo ne apie popiežių direktyvas, bet apie Šv. Sosto santykius su Lietuva. Tokio prisiderinimo visai nebuvo matyti penktajame suvažiavime; kiekvienas jų kalbėjo apie jiems rūpimus lietuvių istorijos klausimus. Juos galima suprasti ir iš dalies pateisinti tuo, kad visi trys sekcijos paskaitininkai buvo lituanistai, kuriems lietuviški klausimai tokie pat svarbūs, kaip ir krikščioniškos kultūros problemos. Bet sunkiau panašų stovį suprasti sociologijos ir pedagogikos sekcijose. Kodėl pvz. sociologijos sekcijoj nerasta jokio ryšio su sukaktuvinėmis Rerum novarum ir Qua-dragesimo anno enciklikomis? Ką bendro su krikščionių kultūros uždaviniais turėjo palyginimas auklėjimo tendencijų JAV-se ir Sovietų Sąjungoj ? Be abejo, Amerikoj tai gali būti aktuali tema, bet ne duotuose suvažiavimo rėmuose. Ar jau nebuvo galima JAV-bių auklėjimo tendencijų sugretinti su St. Šalkauskio ugdymo principais ?
Tada būtų iškilusi amerikinio auklėjimo vertė krikščionišku atžvilgiu ir būtų buvęs paminėtas paskutinis nepriklausomoj Lietuvoj L.K.M. Akademijos pirmininkas, nuo kurio gimimo šiemet sukako 75 ir nuo mirties — 20 metų. Kodėl tokia silpnoka išėjo pedagogikos sekcija, sunku suprasti, nežinant detalių. Gal priežastis organizatoriuose, gal paskaitininkų nedisciplinuotume ir nesiorientavime, nors mokytų pedagogų lietuviuose ir aktualių temų krikščioniškai pedagogikai nestinga.

Kalbant apie penktojo suvažiavimo specialias sekcijas, negalima neapgailestauti, kad jame nebuvo teises, meno, literatūros ir kalbos sekcijų. Del literatūros sekcijos "Draugo" kultūrinio priedo redaktorius X. 21. rašė: "Laisvoj Lietuvoj anksčiau vykusieji Liet. Kat. Mokslo Akademijos suvažiavimai... turėjo net po keletą paskaitų literatūros, kalbotyros ir panašiomis temomis. Turint prieš akis dabartinę mūsų tautos kultūrinę situaciją, tremties mokslinių institucijų suvažiavimuose lituanistinį sektorių privalu ne primiršti, o atvirkščiai, kiek tik įmanoma išryškinti". Tai visai teisinga pastaba, nes iš tikrųjų ketvirtojo ir penktojo suvažiavimo rengėjai nesuorganizavo nei meno, nei literatūros sekcijų, arba jų nepajėgė suorganizuoti. Bet abejonių kelia "Draugo" pastaba dėl tokio stovio priežasties, kai jis rašo: "Organizatoriai buvo kreipęsi net į dvylika apie lietuvių literatūrą kompetetingų žmonių, ir . .. visi atsisakė. Nežinau, ar pakaktų čia žodžio geda. Tačiau faktas yra sukrečiantis". Aišku, faktas nemalonus, bet aiškinimas neteisingas, kai to fakto kaltė priskiriama vien literatūros mokslo daktarams ir nepriklausomos Lietuvos universitetų dėstytojams. Argi galima tikėti, kad jie visi būtų buvę be atsakomybės jausmo ?
Antai, vienas tų apkaltintų profesorių savo laiške 1961.IV.27 dėl savo atsisakymo rašė: "Tema man atrodė archaiška. Ir archaiška man atrodė kalbėti mokslo vardu tiem, kurie seniai su mokslu neturi nieko bendro". Gal šis antras sakinys per pesimistiškas, bet to profesoriaus atsisakymas daugiau negu pateisinamas, kai jis sumini, kad jam būtų reikėję išleisti "vien kelionei daugiau kaip pusės mėnesio savo uždarbį". Dar prastesnė buvo situacija šias eilutes rašančio, kuris nebuvo kviestas su jokia paskaita, bet kuris pats siūlėsi ir L.K.M. Akademijos Valdybai ir suvažiavimo organizatoriams per tarpininkus (neturėta jų adreso), kai buvo žinoma, kad eilė kviestų prelegentų atsisakė. Deja, tas pasisiūlymas liko be atgarsio iš suvažiavimo rengėjų pusės.

Su kviestų prelegentų atsisakymais iškyla ir to mokslinio suvažiavimo uždavinių, pobūdžio ir organizacijos klausimai. Antai, augščiau cituotas atsisakęs profesorius trys mėnesiai prieš suvažiavimą rašė: "Siūlau savo atsakyme, kad telktų tuos, kurie yra aktualiai akademiniame darbe, ypač jaunimą; o tokių ačiū Dievui, turime. Šitas kelias, man rodės, yra gyvos organizacijos kelias. Metas rodytis su naujom tekančiom jėgom, ne su išsenkan-čiom". Tai labai sveika mintis. Tokių suvažiavimų, kaip buvusis, vienas iš uždavinių — padėti jauniesiems akademikams išeiti į viešumą ir juos įpareigoti kūrybiniam darbui. Kodėl šis uždavinys L. K. M. Akademijos penktajame suvažiavime nebuvo tinkamai realizuotas, nežinia. Betgi faktas lieka faktu, kad tarp jo prelegentų tik du tebuvo jaunesnieji, mokslus baigę JAV-se — tai dr. A. Liulevičius ir dr. A. Balčytė - Gravrokienė. Du iš 23. Tai aiškiai per maža proporcija. Antra vertus, gerai, kad jaunųjų buvo nors tiek. Gal ir jų nevienas atsisakė, arba dėl netinkamos pasiūlytos Temos, arba dėl per trumpo laiko jai paruošti. Šitokius reiškinius atskleidžia kitas suvažiavime nedalyvavusių profesorių, savo 1961.V.24 laiške rašydamas: "Tas reikalas dar rūpėjo prieš metus. Vienas kitas rašė Romon . .. Siūlėme atidėti bent metam, persvarstyti temas, palikti organizaciniam komitetui tik techniškąjį organizacinį darbą. Atrodo, išėjo kitaip. Komitetas angažavo ir paskaitininkus ir tokiom temom, kurios su mokslu mažai ką bendro turi. Pasiūlyti savas temas, kaip rašote, jau buvo vėlu. Antra vertus, visos turėjo būti suvertos ant vienos pagrindinės. Suneštinis triūsas greičiau padaro maišatį, o ne darnumą". Trečias profesorius, kuris buvo atsisakęs, 1961.IV.30 laiške rašė: "Sugestionavau, kad būtų įdomiau ne apžvalgomis verstis, o problemų pa-jieškoti.. . Jokio atsakymo į tą laišką negavau". Jis taip pat pažymi, kad prelegentais buvo kviečiami "daugiau išsireklamavę negu nusipelnę".

Iš čia pacituotų laiškų matyti, kad vyresnieji L.K.M. Akademijos nariai ėjo organizatoriams į pagalbą su pozityviais siūlymais, siekdami augš-tesnio suvažiavimo lygio ir jaunųjų akademikų dalyvavimo. Kai kurie trūkumai prieš suvažiavimą buvo pašalinti (pvz. įgalino suvažiavime dalyvauti dr. J. Girnių), bet nevisi. Kodėl nevisi, sunku pasakyti. Galima manyti, kad suvažiavimui ruošti komitetas pervertino savo jėgas ir kompetencijas. Gal rengėjai turėjo per mažai laiko savo uždaviniams, gal jiems stigo patyrimo, gal į suvažiavimą pažiūrėjo kiek paviršutiniškai ir reklamiškai ? Bet čia minimais kritiškais klausimais nenorima rengėjų darbo sumenkinti. Jis buvo didelis, sunkus ir reikšmingas.

Trūkumai čia keliami, kad jaunieji akademikai nesusidarytų klaidingo įspūdžio, esą, lietuvių mokslui užtenka daugiau ar mažiau atsitiktinių improvizacijų. Bet dar svarbiau, kad iš atsiskleidusių trūkumų pasidarytų išvadas būsimų suvažiavimų tiesioginiai ir netiesioginiai rengėjai.

Kur bus šeštasis L.K.M. Akademijos suvažiavimas? Europoj, A-merikoj ? Jei JAV-se, gal New Yor-ke, gal Bostone? Jei Kanadoj, gal Montrealy, arba Toronte? Apsisprendžiant dėl vietos, svarbus motyvas, kiek vienur ar kitur yra L.K.M. A-kademijos narių. Suvažiavimo vietą ir metus Akademijos Valdyba turėtų nutarti iš anksto taip, kad kviečiamiems paskaitininkams liktų pakankamai laiko medžiagai prisirinkti, atostogoms sutvarkyti, kad atsisakiusiųjų vieton būtų galima pakviesti kitus, kad būtų suorganizuota lėšų tolimesnėms prelegentų kelionėms apmokėti. Nemažiau svarbūs kontaktai tarp Akademijos centrinių organų (valdybos ir suvažiavimui ruošti komiteto) ir Akademijos narių. Ligi šiol kontaktas buvo per menkas ir beveik atsitiktinis, ypač turint galvoj, kad L.K.M. Akademijos valdyba turi savotišką senatą — narių mokslininkų instituciją, kurios žodis kai kuriais klausimais yra lemiamas. Nariai mokslininkai yra valdybos artimiausi patarėjai mokslų klausimais. Todėl jie turėtų būti atsiklausiami ir dėl suvažiavimų principinių klausimų. Tuo tarpu nariai mokslininkai net nebuvo laiku painformuoti nei apie ketvirtąjį nei apie penktąjį suvažiavimą. Kai kurie tų narių gavo tik pakvietimą į suvažiavimą, kada visi klausimai buvo galutinai išspręsti ir nebebuvo galima pasiūlyti jokių korektūrų. Atrodo, kad Romos ir Čikagos suvažiavimuose kai kurios sekcijos nebūtų iškritusios, arba jos būtų buvusios stipresnės, jei suvažiavimo planas iš anksto būtų buvęs pasiųstas bent narių mokslininkų pozityviai kritikai, jei su juo nebuvo įmanoma supažindinti visų Akademijos narių. Deja, to visko nebuvo. Bet to nereiktų pamiršti ateičiai, kai sudaromi Akademijos veiklos ir suvažiavimų planai. Viena, tai susietų išblaškytus narius; antra, tai galėtų duoti naudingų sugestijų valdybai (ir suvažiavimui rengti komitetui), nes aišku, kad tuose organuose dirbą žmonės negali būti pakankamai kompetentingi įvairių mokslų įvairiose problemose.
Dr. J. Grinius
L. K. Mokslo Akademijos narys - mokslininkas