Pauliaus Augiaus iliustruotoji „Žalčio pasaka“ Spausdinti
Pauliaus Augiaus 101 iliustracija, iš jų 62 spaustų tiesiog nuo medžio rėžinių. Tekstas prie iliustracijų S. Bačinskaitės. 400-taisiais lietuviškos knygos sukakties metais. Į prancūzų kalbą vertė Ida Luettin. Išleista Dailininkų „Forma“ kolektyvo. 112 p.

Šios didelės ir gražios pasakų pasaulio knygos pirmame puslapyje randame įrėžtą skaudžią tikrovės žaizdą: dedikaciją: „Mano brangiems Tėvams ir neužmirštamiems Broliams ir Seserims, raudonojo maro aukoms.“ Ir taip krūpteliame akimirksnį ir susimąstome, padėję savo ranką ant pasakų pasaulio durų rankenos, apie mūsų žemės ir jos vaikų nuožmų likimą ir apie tai, kokios gūdžios nakties apsupti mes dabar ateiname į dailininko rankų išpuoštą ir vienos gabiausių mūsų poečių sueiliuotąjį lietuvių liaudies lobį.

Ir mus atėjusius pasitinka, iš tiesų, akinantis pasaulis, mūsų sielai suteikiąs tiek daug pasigėrėjimo ir nuostabos. Argi kas galėtų tvirtinti, kad tauta, taurinti tokius dvasios lobius, kada nors sužlugs ir nebeprisikels? Ar kas nors drįstų neigti, kad mūsų šalis, kaip tiktai šitas niekad nesenstančias ir neprarandančias savos vertės brangenybes, talentingų kūrėjų rankomis saulės švieson iškeldama, neišliks labiausiai nemirtinga ir ne įrodys pasauliui savo teisės į laisvę ir gyvastį?! Nublanksta tada visos smulkios politinės rietenos ir didžiosios intrygos — kad ir prieš šią vieną mūsų žemės žmonių pasaką, kurioje jaučiame suradę tikrąją. Lietuvos gyvasties versmę.

Seniai, rudens vakarais, motinos sektoji pasaka čia vėliai mus pasitinka puošni ir žavinti, lyriniu rūbu aprengta, ir mes valandų valandomis užsimirštame ir buvojame, jos gražiam ir tolimam pasaulyje. Pauliaus Augiaus meninis kelias nėra labai ilgas laiko žvilgsniu, bet įvairus ir kupinas kruopštaus jieškojimo. Nesu meno kritikas ir todėl nenoriu savų teigimų išplėsti toliau asmeninių teigimų ribos, bet .“Žalčio pasakos“ medžio raižiniais, man atrodo, Augius yra suradęs savo tikrąjį grafinį stilių. ir meninį pasaulį. Visa tai, kas mūsų liaudies kūryboje taip esminga ir žavu, jis iškelia savo ryškiai juodai-baltu dekoratyviai-estetiniu, bet ir nepaprastai nuoširdžiu, kaltu išorėn. Savotiškas naivumas ir paprastumas, laki fantazija, supynimas pilkosios buities ir pasakiškųjų elementų, gamtos gyvastingumas ir josios nesudėtingas personifikavimas, gėrio ir teisybės pajautimas, — visa tai randame „Eglėj, žalčių karalienėj“, o taip pat ir Augiaus grafikoje. Jau tituliniame lape mes regime tiek daug lietuviškosios buities, lietuvio žemdirbio širdies ir jo svajojamo pasaulio, kad tuščia kalba tebūtų, jei stengčiausi savo žodžiais išnarplioti atskiruosius elementus ir atsakinėti į klausimus kodėl? ir kaip? Viskas Augiaus raižiniuose ir piešiniuose yra lietuviška ir sava, kiekviena detalė alsuoja mūsų žeme: pilkos, skurdžios lūšnelės, nerangūs mažyčiai ir truputį juokingi žmogeliai, karūnuoti žalčiai, žydintys medžiai ir vikriai suręstos ir supintos kiemų tvoros. Pagrindiniai raižinių kompoziciniai elementai nuolat kartojasi, bet vis kitokiose apystovose, kitokiam sudėstyme, naujam grafiniam rūbe. Tas pats medžio motyvas beveik kiekvienam raižiny pasikartoja, bet ne-nubosta, nes jis pražysta vis ir vis juodam dangaus fone visais savo fantastiškais žiedais ir lapais, nutūptas raibuliuojančių pasakos paukščių. Ir jis ne tiktai neuždengia tuščios dangaus erdvės, bet suteikia jai lengvumo, skaidrumo . ir gyvybės: pro jį plūsta į mus lygumų vėjas ir saulės šviesa. Paukščiai, atskridę nuo mūsų kaimo kraitinių dėžių, juostų ir langinių, savo pasakiškomis plunksnomis išsipustę, gyvai dalyvauja žmonių džiaugsmuose ir kančioj. Arba žuvys — sidabrinės, išdykusios nardo jos ežero gelmėj, permatomus burbulus leisdamos į paviršių, ir lydi Eglę j povandeninius Žilvino rūmus... Žmonės, kuriuos sutinkame Augiaus raižiniuose — mielos, mažytės, lininėm skarom apsigobusios moterėlės ir narsūs, klumpėti bernai — nėra individualizuoti, tai daugiau schemos, bendromis apybraižomis sukurti pavidalai. O tai būdingas moderninio meno bruožas: paaukoti portretinį, individualų personažų traktavimą bendriems paveikslo visumos dėminiams arba spalviniams sprendimams. Tačiau šituose tipizuotuose žmonėse kiek daug nemeluotos mūsų kaimo žmogaus širdies, jo būdo ir buities! Visi Augiaus atkurtieji pasakos herojai yra plėšte išplėšti iš mūsų kaimo arimų ir pirkių. Mūsų jaunųjų grafikų karta, pasiryžusi iškelti naujam spindesy mūsų liaudies primityvų ir gilų pasaulio pajautimą, yra pasiekusi nepaneigiamų laimėjimų. Vienas šių dailininkų kaip tiktai yra ir Paulius Augius. Gali būti, kad jie turės dar ilgai ir kantriai kovoti už savąjį meninį kelią mūsų visuomenės tarpe (svetimieji seniai jau juos pripažino!) ir dar daug priekaištų, pajuokos ir šmeižtų pakelti, bet tatai tėra skaudi tiesa ir kaltinimas mums patiems. Ir šita knyga yra dar vienas vertingas ir didelis žingsnis pirmyn, ir įrodymas, kad mūsų grafikai eina, nieko nepaisydami savo pasirinktuoju, ir neabejotinai teisingu, keliu.

Negirdėtai skaudi mūsų žemės tragedija simboliškai kalba ir šiuose raižiniuose į kiekvieną mūsų, atvertusį „Žalčio pasakos“ puslapius. Prasminga ir sąmoninga Augiaus užrašytoji pirmame knygos puslapyje dedikacija: pasakos žodžiuose ir paveiksluose glūdinti kančia, yra, gal būt, aidas visų mūsų gimtinės žemės skausmo. Jeigu mums „Žalčio pasaka“ bus dėlei to dvigubai brangesnė, kiekvienam kitam ji kalbės apie ryškų Pauliaus Augiaus meninį talentą, jo savistovumą ir gilų, savos šalies širdyje glūdinčio, liaudies genijaus pajautimą.