Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dūžtančio liberalizmo romanas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Miliušis   

VERTINIMAI

Vincas Ramonas KRYŽIAI, romanas, Išleido PATRIA Tubingen, 1947 — 400 lietuviškos knygos sukakties — metais, 286 psl. Kaina 10 RM.

Kai Vakaruose (Prancūzuose) pastaraisiais laikais gausiausiai astovaujamas literatūros žanras yra romanas, tai lietuviuose tą vietą užima lyrika. Taip buvo prieš karą Lietuvoj, taip dabar yra tremtyje — lyrikai pirmauja ir gana stiprių kūrinių duoda. Tai gal ir normalu lyrikų tautoje. Tačiau negalima pasakyti, kad šitaip mūsų tautos visas kūrybinis pajėgumas būtų plėtojamas ir kad šitokia padėtis mus patenkintų. Mes ir seniau pasigesdavome pasakotojų-romanistų, kurie iškeltų svarbias problemas ir atskleistų platesnį ir gilesnį gyvenimą. Todėl reikia džiaugtis, kad V. Ramonas su savo „Kryžių“ romanu į šituos mūsų lūkesčius atsiliepė ne taip sau atsitiktinai, atkiūtinai, bet davė tikrą romaną.


Kaip literatūros, teoretikai sako, romanas paprastai plačiai atskleidžia kokią nors svarbią problemą plačiame visuomeniniame fone, turi išvystytus ir psichologiškai pagrįstus charakterius, nekalbant apie menišką kalbą, kuri privaloma kiekvienam literatūros kūriniui. Jei išeidami iš šitų romano apibrėžos apmatų, mesime žvilgsnį į V. Ramono „Kryžius“, tai turėsime pripažinti, kad jo kūrinys tuos elementus didesniame arba mažesniame laipsnyje turi.

„Kryžių“ romano keliama problema — idėjinė-psichologinė — liberalistinio materializmo sudužimas jo paties sukurtose gyvenimo aplinkybėse. Mums tai labai svarbi, aktuali ir tiesiog tragiškai pastatyta problema. Jos tragiką Vincas Ramonas sukoncentruoja apie vieną šeimą, tikriau apie stambų Suvalkijos ūkininką Kreivėną. Jis — maždaug šliupiškų pažiūrų žmogus. Jis netiki nei į Dievą, nei į sielą ir kovoja su kunigais, kaip su žmonių mulkintojais. Jis skaito materialistinės krypties „Kultūros“ žurnalą ir tiki, kad visas problemas išsprendė arba greit išspręs mokslas. Todėl jis taip pat tiki į žmonijos pažangą ir pats yra tos savotiškai suprastos pažangos skleidėjas ir vykdytojas. Jis stengiasi ūkį tvarkyti moderniškai, be tradicinių sentimentų, su technikos ir mokslo pagalba.. Tą savo tikėjimą pažanga ir jos vykdymą jis afišuoja net pieninių karvių vardais — Elektra, Turbina, Opera, Pažanga.

Kreivėnas pagal savo materialistines pažiūras turi susiformavęs ir savo dorovę — be krikščioniškų dėsnių. Todėl jam atrodo viskas leista, kas nekenkia jo interesams. Jis šitaip ir elgiasi.v Jis — „laisvas“ žodžiuose, „laisvas“ poelgiuose su kaimynais, ypač „laisvas“ su moterimis. Kaip šių pastarųjų laisvių rezultatą jis turi nelegalų sūnų, kuris- nešioja Giružio pavardę.

Savo „pažangias“ pažiūras ir savo „laisvą“ dorovę Kreivėnas skleidžia ir skiepija savo artimiausioj aplinkoj. Jis dėl to nuolat pjaunasi su savo žmona, kuri, kaip aiški katalikė, nepritaria vyro ateizmui ir auklėja vaikus savo dvasioje. Tiesa, sūnų Petrą, jau agronomijos studentą, Kreivėnui yra pavykę pasukti liberalistinio materializmo kryptimi, padaryti jį varpininku, tačiau šis jo laimėjimas gana paviršutinis. Jam geriau sekasi su nelegaliu sūnum, Juozu Giružių. „Gyvenimas — kova. Atmintinai išmokau. Ponas Kreivėnas dar mažą išmokė... Dabar man ir be mokslų aišku, kad pasauly vieta tik stipresniam ir gudresniam“, pareiškia račius Giružis (38 s. psl.). Ir tarnus Kreivėnas stengiasi turėti „pažangius“, be „prietarų“, neinančius į bažnyčią. Ypač jis jieško tokių tarnaičių. Tik jų pažangumas dar turi reikštis sveikata ir grožiu, nes prie tokių Kreivėnui smagiau meilintis ir, palankioms aplinkybėms susidėjus, seksualinius reikalus patenkinti.

Tačiau šitas teorinis ir praktinis materializmas nusigręžia prieš Kreivėną, kai Sovietų Sąjungos kariuomenė okupuoja Lietuvą. Tie pažangieji jo tarnai ima prieš jį „sukilti“. Jie pradeda nebeklausyti jo įsakymų. Per žemės parceliaciją Kreivėno kumetis gauna derlingus rėžius iš savo šeimininko branginto lauko. Tada ir Kreivėno ūkinė pažanga ir gerovė ima šlyti. Ir psichologinės sunkenybės jam pačiam susidaro. Štai jo sūnus Petras, grįžęs atostogų iš Dotnuvos, jau nebėra materialistinės pažangos entuziastas. Jis jau yra pamatęs, kad mūsiškiai socialistai ir nemaža tariamųjų pažangiųjų yra pasidarę svetimųjų (Rusijos komunistų) tarnais ir beveik savo krašto bei žmogiškų teisių išdavikais. Kaimynės Elziutės Grūstaitės draugystėje Petras aiškiai grįžta prie tikėjimo savo ujamos motinos tyliam džiaugsmui ir tėvo pykčiui bei nusiminimui. Tada Kreivėnas ir žmonos kritikai, nukreiptai prieš „pažangiuosius“ ir jį patį, nebepajėgia efektingai atsikirsti, nes gyvenimo faktai jos kritiką pradeda patvirtinti. O Kreivėno nelegalus sūnus, ypač suaktyvėjęs per tariamojo liaudies seimo rinkimus, vis labiau iškyla, kaip komunistinis Veikėjas, prieš kurį Kreivėnas turi lenktis. Tiesa, Kreivėnas, kuris ligi šiol turėjo Giružį savo įtakoj, stengiasi ir toliau jį išlaikyti sau palankų. Tuo tikslu jis vis dar stengiasi supiršti tą. račių su pasiturinčio ūkininko dukterim Elziute. Tačiau kai šitie planai nepavyksta, o Giružis sužino, kad Kreivėnas meilinasi audėjai Magdutei, kurią Giružis nuo seniai myli, ypač kai jam paaiškėja, kad jo meilės varžovas yra drauge ir jo nelegalus tėvas, tada šis komunistinis veikėjas ima siautėti prieš Kreivėno klasę — visus „buožes“ ir „liaudies priešus“, Kai Kreivėnas vokiečių-sovietų karo pradžioje nuo kapinaičių su paslėptu džiaugsmu stebi bėgančią bolševikine kariuomenę, įsiutęs, nes priverstas bėgti į Rusiją, Giružis įskundžia Kreivėną kaip sovietinės kariuomenės kenkėją ir vokiečių talkininką. Enkavedistai tuojau jį likviduoja drauge su kaimynu Grūstu prie improvizuotų kryžių. Šitokiu būdu aršus kovotojas prieš kryžių netiesiog tampa nukryžiuotas savo paties auklėtinio.

Taigi, iš šios tragikos analizės matyti, kadleorinio bei praktinio materializmo ir ateizmo problemą V. Ramonas savo romane yra pastatęs aštriai, kritiškai ir aktualiai. Jis parodo kaip materialistinės teorijos, vaizduodamos žmogų, kaip gyvą materijos gniužulą, atpalaiduodamos jį nuo dorovės, priveda gyvenimą iki tokio būvio, kad nuoseklesni materializmo vaikai (komunistai) ima ėsti ir naikinti liberalistinio ateizmo tėvus. V. Ramonas „Kryžiuose“ atskleidžia, prie ko veda gyvenimas, kai atmetamas bent vienas Įgimtosios žmonių dorovės dėsnių, kurie yra išreikšti dešimty Dievo įsakymų.

Šitą liberalistinio materializmo kritiką mums ir Kreivėnui išdėsto jo paties sūnus Petras, komunistinio antplūdžio sukrėstas. Jis nurodo, kad bolševikai yra nuoseklūs: ,,Jeigu jie paskelbę, kad Dievo nėra, atmetė visus Jo įsakymus, tai turėjo atmesti ir šitą: „Nenorėk nė jaučio, nė asilo... ir taip toliau, kuris yra tavo artimo“. Nesuprantu tik, kodėl mūsų kairieji... pažangieji... bedieviai (kaip juos geriau pavadinti?) kodėl jie tokie nenuoseklūs? Net juokinga ir kartu pykti reikia. „Ponai bedieviai“, norisi jiems pasakyti: „Dievo nepripažįstat, taigi atmetat ir Jo įsakymus. Svetimoteriauti leidžiat ir patys svetimoteriaujat“. „Kam varžyti žmogaus laisvę, jeigu tas sveikatai nekenkia“. Juk taip sakot? — nusijuokė Petras. — Bet kada iš jūs nori atimti penkių aukštų namą, tai tuoj atsimenat Dievo įsakymą: „Nenorėk nė jaučio, nė asilo...“ Turbūt dėl to atsimenat, kad tame penkių aukštų name yra minkštesnė lova. Paleidot gyvulį, o kada jis pribėgo prie jūsų kupetos, tada rėkiat. E, nerėkit, nesulaikysit!

— Koki gyvulį? — suriko tėvas, nustebimo perblokštas.

— Mane! Jeigu Dievo nėra, tai žmogus neturi sielos, ergo, aš gyvulys, o jeigu gyvulys, tai turiu būti tikras gyvulys ir kuo didesnis, tuo geriau. Duokit man ragus kuo ilgiausius, kad galėčiau prisimušt prie lovio. Jūs leidžiat svetimoteriauti, o tas man, gyvuliui, patinka. O vogt, užmušt? Nenorėtumėt leist? Uždrausit?

— Yra įstatymai. Tu, ką čia dabar? — stebėjosi tėvas išpūtęs akis.

— „Dievo ar žmonių įstatymai? Jei jie ne Dievo, tai man tik nusispjauti. Ko man bijoti, jei viskas baigiasi čia, jeigu po mirties man nereiks atsakyti? Užmušiu, nudursiu savo ragais kiekvieną, nudursiu dėl patelės ar samčio jovalo. O aš esu ir pavydus. Kodėl jūs, ponai, galit turėti truputį aukso, o aš ne? Aš apsidairau, susijieškau daugiau tokių kaip aš, galvijų. Mes iškeliam kruviną vėliavą ir šaukiam: „Išalkusi minia pirmyn!“

Atsakydamas į tėvo replikas, jo sūnus toliau tęsia: „Taigi mes vienijamės ir griaujam jūsų įstatymus. Mes leidžiam naujus: „Mirtis mūsų klasės priešams!“ Ir užmušam juos. Užmušam viešai, net pasauliui pasigirdami tuo. Visi kiti tur mums pritarti, o jei ne — užmušam ir juos. Žinoma, mes patys nenorim, kad mus užmuštų. Kaip gi gyvulys galėtų to norėt?.. Žinoma, mes vienas kitą irgi subadom, ir mus už tai baudžia. Ką padarysi, kad tave vieną bausti užpuolė visas būrys. Neapsiginsi, ragai per silpni, bet sąžinės griaužimo dėl mūsų padarytos žmogžudystės mes nejaučiam. Sąžinės griaužimo! Sąžinės nėra, nes sielos nėra. Pagaliau ... jeigu mus ir nubaudžia... kad ir mirtimi... tai bausmė nedidelė. Sutrumpino tik laiką kapstytis po šitą mėšlyną, kurį jūs vadinat žeme“ (155— 157 psl.). Vaizdžiai ir kritiškai išdėstęs nustebusiam tėvui idėjinę raidą nuo liberalizmo iki bolševizmo, Petras daro šitokias išvadas: „Dievo įsakymai, kaip laikrodžio ratukai. Išimk vieną, ir visas mechanizmas sustos“. „Man viena aišku — arba su bolševizmu, arba su Dievu. Vidurio kelio nėra“ (158 psl.). „Kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą. Ko susot prie nuosavo namo, prie tarno ir tarnaitės?“ (157 psl.).

Be abejo šita liberalistinio materializmo ir atejizmo kritika, kurią atskleidžia V. Ramono „Kryžiai“, užkietėjusiems tų pasaulėžiūrų sekėjams nepatiks. Bet tiesesniems ir atviresniems tų nuotaikų žmonėms ji duos progą sąžinės sąskaitai padaryti. O tai kaip tik kalba už romano idėjinį svorį, nes paprastai idėjos, kurios visiems patinka, dažniausiai yra banalios, paviršutinės idėjos.

Tačiau idėjinis literatūros veikalo svoris nebūtinai pasako jo meniškąją vertę. Čia svarbu ne vien idėjų reikšmingumas ar aktualumas, bet daugiau jų įkūnijimas tokia forma, kad ji sudarytų tikrovės iliuziją. O kaip gi yra su „Kryžių“ idėjos įkūnijimu? — Bendrai imant, reikia pasakyti, ji yra glaudžiai sutapusi su medžiaga, daugely atvejų iš tikrųjų sudaro tikrovės iliuziją. Kadangi aktualią problemą autoriui yra sunkiau realizuoti negu labiau nuo dienos rūpesčių nutolusią, galima sakyti, kad Ramonui „Kryžių“ romanas apskritai pasisekė, nors atskirose vietose ir pasiliko trūkumų.

V. Ramonas iš aktualijų pavojaus gana laimingai išėjo todėl, kad jis, kaip tikras romanistas, savo veikėjais yra pastatęs į labai konkrečias aplinkybes tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu. Kreivėno liberalistinė materializmo krizė ir katastrofa vyksta pasaulinių sukrėtimų pradžioj, antrajam pasauliniam karui prasidėjus, nuo 1939 m. Kalėdų iki 1941 m. birželio mėn. 22 d. (vokiečių — sovietų karo pradžios). Kreivėno ir jo šeimos drama yra glaudžiai susieta su visos Lietuvos to laiko įvykiais — su tuo didžiuliu visokeriopu sukrėtimu, kuris prasidėjo Lietuvoj su bolševikų įgulų atėjimu ir aukščiausio laipsnio pasiekė su. 1941 m. birželio 14—17 dienos lietuvių masinėmis deportacijomis į Sibirą ir. kruvinomis egzekucijomis birželio 22—26 dienomis. Konkretumo iliuziją romane sustiprina ir labai aiškiai nusakyta veiksmo vieta — tarp Marijampolės ir Liudvinavo yra Kreivėno ir jo kaimynų sodybos. Ir visi svarbieji veikėjai iš čia. Nors Kreivėnas ir Giružis kartais nuklysta į periferiją, pas Magdutę prie Alytiškės girios, tačiau ir toji periferija yra tik už kilometrų, o ne už dešimčių. Dėl rašytojo pastabumo ir susigyvenimo su ta apylinke visi svarbesnieji veikėjai yra aiškūs kapsai nuo Mariampolės, išskyrus vieną nedzūkišką dzūką Grūstą. Be šios išimties visi.jie kalba, kaip tikri kapsai, gudraudami, visada su sąmojum ir neretai su ironija. Todėl vienas skaitytojas, kuris pažįsta Mariampolės apylinkes, yra pasakęs, kad tokių paraduojančių storkaklių ūkininkų, kaip Kreivėnas, jis turįs prieš akis ne vieną. Ir V. Ramonas savo pagrindinį veikėją sukūręs pagal vieną savo pažįstamą tos apylinkės ūkininką.

Galbūt, kad taip ir yra. Tos apylinkės gyvų žmonių stebėjimas ir jų psichikos pažinimas bus padėjęs Ramonui sukurti nevieną „Kryžių“ personažą, pirmoj eilėj Kreivėną, kuris išėjo ryškiausias ir vispusiškiausias. Nors ant jo visu svoriu gula meniškai nepalanki liberalistinio materializmo kritika, tačiau dėl to jis neišėjo autoriui schematiškas. Priešingai, Kreivėnas — gyvas, ryškus, fiziškai, tiek psichiškai. Kreivėnas yra liberalistinio materializmo apaštalas praktikas ne tiek dėl grynos idėjos meilės, bet ir dėl savo prigimties, nes jis primiausiai yra juslių ir instinktų žmogus, kuriam sunku suvokti intelektualinio ir dvasinio gyvenimo subtilumus. Tiesa, jis neturi tam nė reikiamo pasiruošimo. Tam nedidelio mokslo žmogui užtenka mados šūkių, kurių jis randa laikraščių pluošte ir naujo „Kultūros“ numerio ateistiniuose straipsniuose, nes Kreivėno mokslas ir gyvenimas — paradinis. Tačiau nemažiau jo pažiūrose sveria jo prigimties gaivalingumas ir juslingumas. Pamatęs V. Ramono kūriny, kaip riebiai ir gausiai valgo Kreivėnas, tuoj supranti, kad jis atrodytų juokingas, jei autorius būtų pamėginęs iš jo padaryti dvasinių vertybių šalininką. Tas sveikas, riebus, kraujingas vyras yra visa būtybe suaugęs su žeme ir jos smagumais. Tai kaimo fazanas. Jei jis neapkenčia savo žmonos ir ją niekina, tai ne vien dėl jos „atžagareiviškų“ pažiūrų. Be abejo, jam nemalonu, kad jo žmona religinga, savo vaikus nori išauklėti katalikais, dukterei leidžia būti ateitininke ir vėliau įstoti į vienuolyną. Tačiau Kreivėnas savo žmonos nemėgsta taip pat dėl to kad ji ligota ir nebegali patenkinti jo galingo seksualinio instinkto. Kreivėnas rytais keliasi pirma žmonos, kad nematytų, kaip atsisėdusi tuoj daro kryžiaus ženklą; bet jis taip pat anksti palieka lovą todėl, kad jis jaučia nesmagumą, matydamas besikeliančios žmonos nuogas sulysusias kojas, o be to dar nori pats pažadinti tarnaitę Petronę, kad po jos antklode galėtų, pakišęs ranką, pakutenti jos koją. Kreivėnas nemėgsta klausyti per radiją smuiko ir vargonų ne vien dėlto, kad suminėtų instrumentų muzika labiau susijusi su dvasine sritimi, bet dėl to, kad gera muzika jo prigimčiai apskritai svetima. Jis tegali paklausyti armonikos ir šiek tiek skradinių dužių triukšmo, tačiau šie keistu būdu jame sužadina apetitą, ir jis tada ima žmonos prašyti kepti blynų.

Trumpai tariant, Kreivėnas — žmogus be subtilumų. Jo demonstruojama grubi pasaulėžiūra sutampa su jo kūniška prigimtimi ir drauge yra padariusios jį žemės žmogum, kraujo žmogum, kuris, pavasariui suklestėjus, nerimsta vietoje. Jis dūsauja ir rąžosi žiūrėdamas Alytiškės girios kryptimi, kur gyvena Magdutė. Jis dažnai galvoja apie naujus „meilės“ nuotykius ir naujas vedybas. Jis padaro nėščią savo mėgstamą tarnaitę Petronę, kuri, pas vieną moterį „besigydydama“, gauna galą. Jis laukia mirštant savo žmonos, kad galėtų vesti mylimą Magdutę. Kai žmona apserga, jis tuoj ten ir važiuoja su nauja viltimi ir naujomis dovanomis. Tačiau čia autorius savo juslingąjį heroją šiek tiek pertempia. Būtent tada, kai Kreivėnas nebesitenkina laukęs susirgusios žmonos mirties, bet ją mėgina nunuodyti, tyčiom kelius kartus padidindamas dozę vaistų, kurių pavojingumą buvo nurodęs vaistininkas. Tiesa, šitaip leisdamas Kreivėnui sulaužyti visus dešimt Dievo įsakymų ir jų tarpe „neužmušk“, autorius morališkai lyg ir paruošia skaitytoją žiauriai paties Kreivėno mirčiai prie improvizuoto kryžiaus, tačiau psichologiškai tai atrodo perdaug. Tegu Kreivėnas ir pažiūromis ir fizine struktūra yra materialistas, tačiau jis vis dėlto yra išaugęs krikščioniškoj tautoj. O krikščionybės įtakos ne taip lengva nusikratyti pirmosios kartos ateistams juo labiau, kad krikščionybė patenkina net nekrikščionio sielos giliąsias aspiracijas. Suprantame, kad žmogus, ypač toks, kaip Kreivėnas, gali mintimis nusižengti prieš visus Dievo įsakymus, bet kad prieš1 visus nusikalstų darbais, jau sunkiau įtikėti.

Sunkumas įtikėti padidėja prisiminus, kad ant Kreivėno sąžinės gula dar du stambūs nusikaltimai, žmogišku ir krikščionišku žvilgsniu žiūrint; būtent, Grūsto kluono padegimas ir senų kryžių iš kapinaičių iškirtimas be reikalo, tik provokuojant Dievą. Nuvokiame Kreivėno motyvus prie tų nusikaltimų privedusius, tačiau jie nėra pakankamai išryškinti, psichologiškai paruošti, kad skaitytojas juos priimtų be kritikos. Kodėl taip atsitiko, paaiškinsime vėliau. Tuo tarpu norisi pažymėti, kad minėti, tinkamai nepagrįsti nusikaltimai gali sudaryti skaitytojuose tendencijos įspūdį. Tačiau, kad ir šitais trūkumais, Kreivėnas yra plačiai ir gyvai nupieštas charakteris. Jo ryškios spalvos galės padaryti jį klasišką lietuvių literatūros tipų galerijoj.

Antraeilių charakterių tarpe dažniausiai parodoma Kreivėno žmona. Ji tikras vyro kontrastas. V. Ramonas ją šitaip trumpai charakterizuoja: „Ji visa buvo smulkutė, veidas sulysęs, lūpos siaurutės, bekraujės Visa lyg iš ligos patalo pakilusi. Ir tamsiai rudos akys žvelgia nuolaidžiai ir maldaujamai“ (14 psl.). Tai visiška priešingybė sveikam, staigiam ir grubiam Kreivėnui. Jo asmens ir pažiūrų grubumas žeidžia ir slegia Kreivėnienę. Į vyro šiurkščius priekaištus dėl religijos, dėl namų tvarkos ji atsikerta ir pati vyro „pažangas“ pakritikuoja. Bet šiaip ta ligota moteris yra gera, puiki audėja — menininkė, labai darbšti, gera šeimininkė. Ja ūkis ir laikosi, nes tik ji daug kuo išlygina vyro išlaidžias fantazijas. „Žinau ir aš, kas gardu ir gražu, sako ji vyrui, — bet taip neišeina; jei esi ūkininkas, tai žiūrėk į savo karves, o ne kokiam klube grožio karalienes rinkti“ (109 p.).

Kai Kreivėnas yra pasiėmęs smagumų ir paradavimo teisę (jam ūkis — demonstruoti ir realizuoti „pažangai“; jis lanko bei glosto karves, nes tai kelia jo pasididžiavimą ir smagumą rankoms; jis eina apsižvalgyti po javų laukus, nes tai maloniai kutena jo žvilgsnį ir leidžia pajusti žemėj slypintį gaivalingumą), tai Kreivėnienė ūkį tvarko ir prižiūri iš pareigos Ji su tarnaitėmis atlieka tuos gausius smulkius ir nuolat pasikartojančius darbus, kurių niekam nepademonstruosi. Kai jos vyras atvangos jieško medžioklėj, restorane, kaimynuose, su moterimis, Kreivėnienė atvangą randa maldaknygėj, bažnyčioj, muzikoj (per radiją), savo meniškuose audiniuose. Todėl jos moralinė įtaka yra tokia žymi, kad net Kreivėnui sunku kovoti. Nors jam pavyksta kurį. laiką sūnų Petrą ištraukti iš jos įtakos ir padaryti „pažangiu“, tačiau atėjus sukrėtimo dienoms, kada gyvenimo faktai reikalauja pasirinkti bolševizmą arba Dievą, sūnus apsisprendžia motinos dvasioj ir savo intymiuosius jausmus (meilę Elziutei Grūstaitei), prieš bėgdamas per sieną, patiki motinai.

Kita moteris, kuri fiziškai toliau stovi nuo Kreivėno, bet didesnės reikšmės turi jo tragiškam galui, yra Magdutė nuo Alytiškės. Ji — Kreivėno tolimoji meilės mūza. Nors ir rečiau rodydamas Magdutę negu Kreivėnienę autorius ją nupiešė gal net ryškiau ir gyviau. Kai Kreivėnienė — daugiau dvasinio gyvenimo ir valios moteris, Magdutė — jausmų, kuriuos ji vis dėlto pajėgia suvaldyti, kai reikia jai pasukti naudos ir garbės kryptimi. Jai charakteringas bruožas — intymūs santykiai su vyrais. Būdama graži, ji žaidžia savo moterišku patrauklumu ir pati turi iš to erotinio smagumo, tačiau sunku būtų pasakyti, ar ji su savo pretendentais nueina toliau bučiavimosi ir pasiglėbesčiavimo. Magdutė psichologiškai įdomi tuo, kad svyruoja tarp Kreivėno ir Giružio. Ji aiškiai myli račių, bet ištekėti norėtų už Kreivėno, kad iš paprastos audėjos taptų stambia ūkininke. Ji matomai laukia, kol mirs Kreivėnienė. Ji gal ir neturėtų kantrybės laukti, jei Giružis ją kietai paimtų. Tačiau šis, nors ir mušasi iki kraujo, su bernais, kurie artinasi prie Magdutės, pats su savo mylimąja yra neryžtingas, nevyriškas. Dėl to ji erzinasi. Kada Kreivėno prikalbėtas račius taikstosi prie Elziutės, ji pavyduliauja, norėtų sau jį turėti, bet ir -Kreivėno neatstumti ir jo impulsyvumą bent minimaliai patenkinti. Tas priešingų interesų susidūrimas jos sieloj, jos svyravimas ir žaidimas moteriškumu, padaro Magdutę gyvą, žmogišką, kad ir žemesnės dorovės už Kreivėnienę.

Nors tuodvi moterys turi nemaža reikšmės Kreivėno gyvenime, tačiau juodvi to materialisto dramos neįtemptų iki katastrofos, jei nebūtų Giružio, kuris be to dar išryškina liberalistinio materializmo konsekvencijas. Šis veikėjas yra fizinis ir ideologinis Kreivėno sūnus, kuris patampa jo priešu erotinėj ir visuomeninėj srityse. Giružis, kaip ir jo nelegalus tėvas, instinktų ir aistrų žmogus, tik be Kreivėno praktiško gudrumo ir apsukrumo. Kai šis savo aistrų ir nusikaltimų padarinius moka uždailinti ir nuslėpti, Giružiui viskas išeina atvirai, su triukšmu, net su muštynėmis, ypač dėl to, kad jis mėgsta stipriai išgerti; jis tačiau pajėgia susivaldyti tada, kai prieš akis turi pozityvų tikslą (vedybas su Elziute). Giružis, kaip ir jo tėvas, linksta prie moterų ir dėl jų kovoja, tačiau be gudrumo jis nepajėgia laimėti net tos, kuri jį myli. Eidamas iki kraštutinumų, jis nuo: sekliai išvysto Kreivėno įdiegtą ideologiją, ir iš paprasto ateisto tampa aktyviu komunistu ir NKVD agentu. Kai paaiškėja, kad Kreivėnas yra ne tik jo meilės varžovas, bet ir tėvas, tada Giružio neapykanta visai „buožių“ klasei nebenumaldoma, o paties Kreivėno atžvilgiu net nebeturi ribų.

Tačiau šitą Giružio kerštą autorius, atrodo, pertempė arba nepakankamai pagrindė. Gal todėl ir Giružio charakteris i romano pabaiga suschematintas.

Kreivėno kontrastas yrą jo kaimynas Grūstas. Jis yra daugiau tradicijų negu pažangos žmogus. Jam brangu tai, kas brangu buvo tėvams, kas gražu, kas gera, kas miela širdžiai, nors tai ir nėra naudinga, pelninga, prašmatnu ir moderniška. Todėl Grūstas labiau sielojasi dėl apdegusio ąžuolo negu dėl sudegusio kluono. Nors Grūstas ir sužino savo padegėją, tačiau jam nekelia bylos, nes šitaip padarytos skriaudos prieš Dievą vis tiek neatitaisysi, o nesantaiką tarp kaimynų tikrai sukursi. Grūštui labiau rūpi audros iš lizdo išmestas žvirbliukas negu lauke suryjamas kviečių vežimas, kurį bernas būtų parvežęs į kluoną, jei nebūtų prisėję išmesto žvirbliuko įkelti į lizdą. Nevaidindamas jokio ūkinės pažangos kaimiško ministerio, kokiu atrodo Kreivėnas, dirbdamas visus darbus su visa šeimyna, būdamas teisingas, Grūstas ir bolševikų okupacijos metus pergyvena lengviau — neturi nesusipratimų su samdiniais, kaip Kreivėnas.

Religinga, gera simpatiška, kaip ir jos tėvas, yra Grūsto duktė Elziutė, kurią Kreivėnas nori išpiršti padaužai Giružiui, nors pačios Elziutės širdis linksta prie vaikystės draugo, Kreivėno sūnaus Petro, kuris taip pat ją myli ir dėl to susipyksta su tėvu. Nors Grūsto, jo dukters ir net Giružio charakteriai ryškūs, tačiau neatrodo pakankamai platūs ir gilūs, nes maža teparodyta jų vidaus gyvenimo kovų. Jų šiek tiek matome Giružį, vieną momentą vidaus kova prasiveržia Elziutėje, kai prie jos mylimo Petro taikstosi Kreivėno pristatyta Arminaitė; tačiau to nematome Grūste net tada, kai jo samdinys Jonas siūlo kluono padegėją Kreivėną atiduoti teismui, o Grūstas atsisako. Todėl Elziutės ir juo labiau Grūsto gerumas atrodo statiškas. Tuo tarpu gyvame žmoguje dažnai būna kitaip. Jei gyvenime net ūkinės gėrybės neįgyjamos be pastangų, tai juo labiau pastangų, kovų ir budėjimo reikia moralinėms vertybėms ne tik įgyti, bet ir įgytas išlaikyti. Štai ko stinga Grūštui ir trečiaeiliams veikėjams (pav. tarnaitei Julei), kad jie būtų gilesni, gyvesni, platesni, kad ir ne tokiu mastu, kaip Kreivėnas.

Be abejo, gėrį rašytojui visada sunkiau vaizduoti negu blogį, tačiau V. Ramonui pajėgumo užtektų Grūsto ir kitų veikėjų psichikai giliau ir plačiau atskleisti bei jų veiksmams labiau pagrįsti, jei „Kryžių“ autorius nebūtų taip prisirišęs prie savo impresionistinio vaizdavimo būdo. Tuo tarpu V. Ramonas išviršinį ir psichinį gyvenimą stengiasi pavaizduoti regimų ir girdimų įspūdžių menišku registravimu. Negalėtume pasakyti, kad V. Ramono mėgstamas vaizdavimo būdas būtų apskritai netikęs. Ne, jis nėra toks.
Impresionistinis vaizdavimo būdas turi gerų ypatybių, kurių kitiems net stinga. Jis vaizdus, nes visada atremtas į konkrečius faktus ir įspūdžius kas matoma ir girdima, Jis — efektyvus, nes iškelia pačias charakteringiausias smulkmenas, kurios, kaip simbolinės atitikmenos, išreikštų žmogaus vidų. Tačiau tuoj pat kyla klausimas, ar galima iš žmogaus veiksmų, pozos, gestų, mimikos, žodžių atskleisti visus sielos pergyvenimus? Juk gilieji, dvasingieji, subtilieji sielos virpėjimai dažniausia nebūna susieti su judesiu ar kita matoma kūnine išraiška. Iš išviršinių visiems matomų, girdimų ir suprantamų ženklų dvasinės ir idėjinės kovos dažnai nepastebimos. Išviršiniais judesiais tepasireiškia stiprieji afektai, elementarūs stiprūs jausmai, bet ne dorovinės, estetinės, intelektualinės religinės emocijos, nes nežymus jų atsiliepimas paviršiuje (pvz. veido nušvitimas) negali nieko pasakyti apie tos emocijos rūšį. Tiesa, kad gabus rašytojas, turįs didelį gyvenimo patyrimą, didelį pastabumą ir intuiciją, mokėdamas gerai surasti simbolines aplinkos atitikmenis ir meistriškai operuodamas dialogu gali ir su impresionistiniu metodu daug ką atskleisti iš žmogaus sielos; tačiau tada tenka pririnkti labai daug faktų — įspūdžių, kad vidaus gyvenimas pasirodytų pilniau ir giliau.

Nesakome, kad tokių gabumų V. Ramonas neturėtų. Daugelis „Kryžių“ vietų įrodo, kad jis jų turi gana aukštame laipsny. Tam patvirtinti gali būti čia paminėtas puikus epizodas, atskleidžiąs Kreivėno blogą nuotaiką po jo žemės parceliacijos, kada priešiškai nusiteikę tarnai linksminasi, nebežiūri ūkio tvarkos, sauvališkai melžiasi karves, o šeimininkas nebeturi drąsos jiems nieko pasakyti (192 —195 psl.). Kitas geras pavyzdys — Kreivėno nuotaika, padegus kaimyno Grūsto kluoną. V. Ramonas ją perduoda šitaip: „Rankos lyg svetimos. Nėr kur dėti dešinės, ir jis įkišo ją į kišenę. Eidamas pro vartus vėl ištraukė iš kišenės, bet tas nesuprantamas jausmas tiesiog erzino jį. Pagaliau jis užmetė rankas už juosmens, dešiniąja suspaudė kairiąją, ir lyg palengvėjo“ (70 psl.).

Be abejo, kad šitais išviršiniais gestais rašytojas vykusiai perduoda Kreivėno sąžinės nerimą, kurio šiaip tas gaivalingas fazanas nepažįsta. Tačiau šis gestų aprašymas gerai leidžia pajusti vidaus gyvenimą, greičiausia dėl to, kad autorius šį kartą nebepasitenkino išviršinių reiškinių pavaizdavimu, bet prieš tai priminė jausminę — taigi išvidinę — būseną bent dviem sakiniais: „Jis jautė, kad jam kažin ko trūksta, rašo autorius. Toks jausmas, lyg turėtų paimti ką nors ir neštis“ (70 psl. mūsų pabraukta). Galbūt, kad kalbėdamas apie trūkumo jausmą, rašytojas turi galvoj Kreivėno paliktą lazdą, prie padegto kluono, tačiau tas vidaus gyvenimo priminimas ir gestų aprašymas vienas kitą papildo, vienas kitą sustiprina, ir šitokiu būdu Kreivėno sielos būsena (baimė ir nerimas dėl padaryto blogio) skaitytojui atsiskleidžia daug pilniau negu būtų atsiskleidę per vienų gestų aprašymą.

Šitokių trumpų vidaus gyvenimo priminimų greta išviršinių dalykų V. Ramonas savo romane duoda ir daugiau. Vienoj kitoj vietoj jis net leidžia veikėjui pasakyti sau tylų monologą (ryškiausias pavyzdys —Kreivėno mintiniai priekaištai Grūštui dėl jo nepažangumo ūky, 15 psl.). Šitie negausūs pavyzdžiai sako, kad V. Ramonas pats tarpais jaučia, jog išviršinio vaizdavimo būdas yra per siauras ir nepakankamas psichikai atskleisti. Todėl galima daryti romanistui priekaištą, kad jis vidine veikėjų sielos analize per maža pasinaudojo, savo personažus vaizduodamas.

Toks metodas, kurį vartoja V. Ramonas savo apysakose ir romanuose labiausiai tinka tada, kada pasirenkami gaivaliniai jusliniai žmonės, gyvenantieji aistromis ir stipriais jausmais. Kitaip sakant, tas metodas labiau tinka nesudėtingos, daugmaž elementarios sielos žmonėms, gyvenantiems arti gamtos, vaizduoti. Tuo tarpu „Kryžiai“ — idėjinės problematikos romanas su gana ryškiu visuomeniniu fonu. Jame susiduriame su pačiais pagrindiniais religiniais — pasaulėžiūriniais ir socialiniais klausimais, dėl kurių veikėjai turi savo minčių ir abejonių. Dėl savo metodo trapumo autorius yra priverstas tuos reikšmingus dalykus daugiau ar mažiau eliminuoti iš veikėjų vidaus gyvenimo. O kai kuriose scenose, kur autorius iškelia veikėjų mintis dialogais, ten kartais išeina kiek kitoks stilius, kuris šiek tiek nesiderina su smulkių įspūdinių faktų fiksavimu.
Iš dalies dėl metodo „Kryžių“ Kreivėnas išėjo pilniausias ir gyviausias veikėjas. Taip atsitiko ne vien todėl, kad jo asmuo matomas didelėje daugumoj romano epizodų, bet greičiausiai dėl to, kad tas storkaklis ūkininkas yra gaivalinis juslinis charakteris, kurio sielos pergyvenimai tuoj apsireiškia veiksmais, žodžiais, gestais, mimika. Juos autoriui buvo lengviausia savo metodu pavaizduoti. Tačiau ir šitokio gaivalinio asmens veiksmų pagrindime pasitaikė dvi stambesnės spragos. Tai Grūsto kluono padegimas ir kryžių iškirtimas senosiose kapinaitėse. Taip, rodos, atsitiko dėl to, kad šiems reikšmingiems veiksmams pagrįsti gal būtų reikėję leistis į Kreivėno sielos analizę, ko išviršiniu metodu nebuvo galima padaryti. Tiesa, iš duoto teksto suprantame, kad Kreivėnas padega Grūsto kluoną, nuorėdamas savo kaimyną įstumti į ekonominius sunkumus ir šitaip priversti jį priimti į žentus Giružį. Bet kad net toks žmogus, kaip Kreivėnas, be vidaus svyravimų, staiga griebtųsi tokio rizikingo nusikalstamo darbo — padegimo, — to negalime Įsivaizduoti.

Tas juo labiau tinka pasakyti dėl antros spragos — kapinaičių kryžių iškirtimo. Suprantame, kad juos naikindamas Kreivėnas nori įrodyti savo „prietarų“ nepaisymą ir drąsą prieš Dievą, sustiprinti savo susvyravusį ateizmą po to, kai jo perspėjantis sapnas apie dukters vienuolės mirtį tapo tikrove. Šitokiam reikšmingam veiksmui atlikti, kurį net rusų komunistai privengdavo viešai vykdyti (rodos, jie lietuviškus kryžius nupjaudavo arba nukirsdavo naktį, arba žmonėms nematant), atrodo, neužtenka tik šitokios replikos žmonai: ,,Dievas? Gerai. Jis mane, anot tavęs, įspėja, o aš parodysiu savo valią. Visiem parodysiu. Parvažiavus sužinosi, ar aš bijau tuščių niekų, ar ne“ (276 psl.), O šitokio pagrindimo neužtenka dėl to, kad į šito demonstratyvaus ateisto sielą po metų komunistinio valdymo sukrėtimų (Kreivėno ašaros naktį po jo žemės parceliacijos, 195 psl.), ypač po sapno apie dukters Marytės mirtį, jau yra išsiveržęs abejojimas materializmo tikrumu, o su tuo abejojimu jau drauge veržiasi, tegul dar šiek tiek prietaringas, tikėjimas į Dievą ir sielą. Taigi, šitos abejonės pavaizdavimo ir parodymo, kaip tą svyravimą Kreivėnas ryžtasi nugalėti, iškirsdamas kapinaites, romane ir pasigendame. Atrodo, kad Ši spraga atsirado dėl to, kad pavaizduoti iš dalies religiniam, iš dalies ideologiniam abejojimui ir jo nugalėjimui impresionistinis vaizdavimo būdas dar kartą pasirodė nepakankamas. Čia jau neužteko į Kreivėno sielą žvilgterėti prabėgom iš lauko, bet reikėjo giliau ir plačiau pažiūrėti įsibrovus į vidų. Tiesa, kad impulsyvaus, juslinio, instinktais gyvenančio, kad ir gudraus Kreivėno siela negali būti tokia komplikuota, gili ir turtinga, kaip Dostojevskio herojų (Kreivėnas intelektuališkai neišlavintas žmogus), tačiau bent minimalus vidaus gyvenimas turėtų joj būti ir reikšmingų apsisprendimų momentais (kad svarbūs veiksmai neatrodytų nepagrįsti) turėtų būti atskleistas, kaip V. Ramonas visai vykusiai, nors ir trumpai, atskleidė Kreivėno sūnaus Petro religinį apsisprendimą už Dievą ir tikėjimą jau sielos išvidiniu vaizdavimu. (207 psl.)

Ką čia pasakėme apie impresionistinio metodo silpnybes dėl dviejų reikšmingų Kreivėno nusikaltimų, maždaug tas pats tektų pakartoti ir dėl pagrindimo Giružio keršto visai
ūkininkų klasei ir dėl Kreivėno bei Grūsto įskundimo karine diversija prieš sovietinę kariuomenę,— įskundimo, kurio pasėkoj tie du ūkininkai buvo žiauriai nužudyti prie kryžių. Galbūt šiuo atveju ir nebuvo būtino reikalo impresionistinį metodą papildyti psichinės analizės metodu, tačiau autoriui reikėjo duoti bent keletą epizodų, kur komunisto račiaus kerštas ir neapykanta prieš Kreivėną, ir jo klasę būtų pakartotinai prasiveržę. Tačiau vargiai su savo vaizdavimo būdu „Kryžių“ autorius būtų galėjęs išsiversti, jei būtų panorėjęs giliau pavaizduoti Kreivėnienės ir jos sūnaus Petro, Elziutės sielas, ypač jos tėvo gerumą. Grūsto ramus ir santūrus būdas — nepalankus veiksmui ir gestams, kurie išreikštų jo sielą. O kadangi autorius jo sielos bangavimų nepavaizdavo, tai tas gerasis, morališkai ir sociališkai pavyzdingas ūkininkas ir tėvas išėjo, kaip sakėm, statiškas.

Jei impresionistinis vaizdavimo būdas nepakankamas sudėtingesnėms ir gilesnėms sielos būsenoms atskleisti, tai jis visai gerai tinka gyvenimo paviršiui, ypač gamtos grožiui pavaizduoti ir išreikšti. V. Ramonas čia meisteris. Žvilgterėkime bent kiek arčiau į vieną jo vaizdelį: „Beržas sprogsta. Kai pažiūri Kreivėnas iš ryto į beržą, rodos, kas teptuku žalių taškučių pritaškė mėlynam dangaus audekle, o tarp tų taškučių privedžiojo juodų kreivų brūkšnelių. Kvepia. Ir beržas ir žemė, kvepia ir žalios žolės adatėlės. Pievose pribarstyta geltonų gėlių, o po orą sparnais ūžia pempės. O dangus kaip nupraustas. Ir tie balti debesėliai, kaip iškarštos vilnos. Ir danguj ir upelyj tie debesėliai, ir lyg kas iš lėto, iš lėto krutina juos. Tai vieversio giesmė juos krutina. Ir pilna tos giesmės — pilnas dangus ir laukai, net beržo šakelės linksta nuo jos. Ir šilta toji giesmė. Pro atdarus langus srovena ji. Net mergų akys lyg įkaitusios žiba. Rodos, jos tik ką pabudo iš saldaus miego. Šypsosi lūpos, koja trepsi, kai skiedryne ima švilpauti bernas. Ir saldi ta giesmė. Kaip klevo sula. Ir neramumo pilna. Kaip šitos pavasario miglos, kur skleidžiasi drėgnuose laukuose ir toli, toli aptvindo mišką mėlynu ilgesiu. Tą Alytiškę... (51 psl.)

Čia gamta vykusiai susieta su žmonių įspūdžiais ir atvaizduota charakteringais, smulkiais, sodriais brūkšneliais, lyg kokio impresionisto tapytojo paveikslas, į kurį reikia žiūrėti gerokai iš tolo, kad nesimatytų teptuko brūkšnių, bet gautųsi virpantis. visumos vaizdas. Šitokios gamtos puikių iškarpų, išviršinio gyvenimo atatikmenų veikėjų nuotaikoms būtų galima nemaža pacituoti. Jie visi gerai atestuoja autorių, o knyga galutinėj išvadoj menišku atžvilgiu palieka teigiamą įspūdį. Jis atrodo stipresnis ir teigiamesnis, negu „Vieškelio Dulkių“ romano — „Kryžiuose“ ir pati pastatyta problema gilesnė bei svaresnė, ir kai kurie charakteriai, ypač Kreivėno, išėjo imponuojantys.
Kad ir džiaugiamės naujuoju Ramono kūriniu, tačiau mūsų džiaugsmas nėra pilnas dėl aukščiau minėto vaizdavimo būdo. Jis buvo ne tik kliūtimi pilniau veikėjų psichikai atskleisti bei svarbiems veiksmams motyvuoti, bet taip pat ne visai teigiamai atsiliepė ir į romano kompoziciją. Mat impresionistinis metodas vis dėlto buvo ir pasilieka brūkšnių—brūkšnelių analitinis metodas, nesiekiąs sintetinės visumos ir pilnumos. Jis pasitenkina dėjimu smulkmenos prie smulkmenos, epizodo prie epizodo, o visumą palieka susidaryti daugiausia skaitytojui. Todėl šitaip parašytas meno veikalas paprastai būna laisvokas epizodų junginys, lyg apmatai, stambesniais ar smulkesniais tarpais teatausti. Šitokį iš dalies eskizinį įspūdį palieka ir „Kryžiai“. Ypač į romano pabaigą apmatų neatausti tarpai didėja. Atrodo, kad į galą autoriui nusibodo dėstyti gabaliuką prie gabaliuko, sceną prie scenos, todėl ėmė palikti tarp jų didesnius tarpus, pavaizduoti arba papasakoti tik stambesnius įvykius. To pasėkoj pasidarė spragos, svarbūs sprendžiamieji veiksmai išėjo nepakankamai nušviesti, o tai atsiliepė į „dviejų idėjinių ir kraujinių giminių, bet psichologinių ir socialinių priešų — Kreivėno ir Giružio — charakterius, nes juose paliko spragų. Tiesiog gaila, kad tos spragos nebuvo išvengtos ir romanas į pabaigą ėmė per greitai smailėti. Atrodo nebedaug pastangų bereikėjo, kad tuos trūkumus būtų buvę galima pašalinti ta kryptimi, kaip aukščiau nurodėme.

Kad ateity „Kryžių“ romanas toks, koks yra, taps istoriniu, iš kurio lietuviai vaizduotėje mėgins pergyventi ir vaizdais pažinti bolševikmečio ideologinę kilmę, to laiko nuotaikas ir stambesnius socialinius įvykius, atrodo, abejoti dėl to netenka. Ir dabar jis lietuvių bus mielai skaitomas ir diskutuojamas. Tai gali versti autorių ruošti antrą „Kryžių“ laidą. Tačiau šitam atvejui norėtume pageidauti, kad rašytojas praleistų vieną kitą per stiprų erotinį brūkšnį, kurie veikėjų charakteriams pasirodyti nereikalingi, ir papildytų savo vaizdavimo priemones bent trumpomis išvidinės analizės pastabomis ar brūkšniais. Tai, be abejo, teigiamai atsilieptų į veikėjų charakterius, romano storį padidintų, bet už tai visuma galėtų tapti dar didesniu ir svaresniu literatūros kūriniu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai