Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REPLIKA p. M. GIMBUTIENĖS RECENZIJAI MANO VEIKALO „PARENTE DES LANGUES HITTITE ET LITUANIENNE ET LA PREHISTOIRE“ PDF Spausdinti El. paštas
P. M. Gimbutienė atpasakojo 3-čiame Nr. „Aidų“ trumpą turinį mano knygos „Parentė des langues hittite et lituanienne 'eKla Prėhistoire“ su kai kuriais komentarais.“

Aš turiu pastebėti, kad turinio atpasakojimas toli gražu netikslus, o komentarai su visu nevykę. Autorė neviską suprato, gal dėl nepakankamo Prancūzų kalbos mokėjimo, dėl nepilno priešistorijos mokslo pažinimo ir absoliutaus lingvistikos elementarių dėsnių nežinojimo.

Pavyzdžiui, autorė supainiojo tautovardį: GETAI su GUTI, HATI, HETH (ne HETHI), HITTIM (o ne HITTITOS), pirmieji du rasti Asyriečių kronikose, o antrieji du randami Biblijoj-Šventrašty. Autorė nesuprato, kad ta pati tauta buvo įvairiai vadinama įvairių tautų sulig jų kalbų savybių. Asyriečiai neskyrė d nuo t, dėl to originalus GUDU vardas virto pas juos GUTI, HATI. Ebrajai (Žydai) tą patį vardą iškreipė į HETH, HITTIM, kai kur Šventrašty GETH (Dovydas slapstėsi pas karalių AKIS, giminės GETH — Rikiai I, 27, 2). Kai pradžioj šio amžiaus (190/ m.) buvo surasta GETŲ metraščiai jų sostinės griuvėsiuos HATUSE (Maž. Azijoj), vietovėj dabar vadinamoj Bogaz — kėni ir kylinis jų raštas dar nebuvo išaiškintas ir suprastas, vieni priešistorikai — Vokiečiai pagal Bibliją juos vadino HE-THEENS (nuo HETH), o Prancūzai. Italai, Anglai — HITTITES (nuo HITTIM). Bet tikras jų vardas buvo GUDAI, kaip jie patys save vadino, ko įrodymą randame pačių Getų metraščiuos, kur rikis ANMANAILA, vadas GUDŲ SU — (jung) A (autentiškai!), — tai yra koalicijos 17 kitų Gudų rikių Maž. Azijoj, pralaimėjus, karą prieš Asyrijos valdovą Naram Sin turi jam mokėti duoklę. Tad .normaliai mes turėtume juos vadinti GUDAIS, bet atskyrimui nuo dabartinių mūs rytinių kaimynų Gudų, kuriuos mūs tauta nuo senovės taip vadina, — patogiau priešistorinius Gudus vadinti, sekant Graikų istoriko Gerodoto pavyzdį, — GETAIS.

Visa tai yra išdėstyta mano veikale, bet autorė netiksliai suprato ir GETUS vadina mums svetimu HETITŲ (?) vardu.

Tas pat su GUDŲ vardo prasme etimologijai. Šis pavadinimas yra kilęs, kaip aš išaiškinau (pusi. 94), iš GU (ovs) + DA, kur GU (ovs) liet. dial. latv. »raguotis, galvijas«, o ne AVIS, kaip teigia autorė. Ji supainiojo prancūzų kalboj BOVIDE = raguotis su OVIDE = avių veislės, avis. tad GUDŲ vardo prasmė yra »raguočių, galvijų turėtojai, augintojai«. Šis pavadinimas atatinka tikrovę, nes žmonės, ką bastėsi iš Dunojaus upyno į rytus, tyrlaukiuos iki Iranui ir Indijai, negalėjo nieku kitu užsiimti, kaip tik galvijų auginimu ir ganymu.

Kažkodėl autorė KYLINĮ Getų raštą vadina DANTYRAŠČTU (?), juk tai raštas panašus į kylius, nieko bendro su dantim neturi.

Kažkodėl autorė užsispyrus pravardžiuoja ARIJUS indoeuropiečiais, juk rodos, aš tiksliai įrodžiau (psl. 15—24), kad šis Bopp'o nukaltas prieš 100 metų geografinis pavadinimas yra pasenęs, absurdiškas, neatatinkąs tikrovei. Rimti priešistorikai: S. Reinach, G. Sergi, Tylor,. Gordon Childe, G. Poisson, Zaborovski atsisakė savo raštuse vartoti „indoeuropiečių“ terminą, kaipo absurdišką. Autorė sekdama savo mokytojų Vokiečių pavyzdį, kurie atsilikę nuo pažangos, nenori pasiduoti mano logiškai argumentacijai ir kartoja savo „maitre'ų“ klaidas, deja ne vien terminologijos, bet ir esminiuos priešistorijos klausimuos.

Ką reiškia posakis: „Gudų (= hetitų) imperija, KAIP TOLIAU AUTORIUS BANDO (?) ĮRODYTI (mano pabraukta) nuo Dunojaus — Alpių — Adrijos jūros pietuose turėjusi plisti į šiaurę iki Baltijos jūros ir Skandinavijos.“ Autorė - reiškia savo abejojimą, bet neduoda jokių įrodymų tam abejojimui paremti.

Iš mano argumentacijos (p. p. 129—140) autorė galėjo įsitikinti, kad aš nebandžiau, bet pozityviai tai įrodžiau ne vien lingvistiniais, bet archeologiniais ir antropologiniais duomenimis. Autorė galėjo įsitikinti, kad nei viena mano hypotezė nekybo ore, jos visos yra pagrįstos įrodymais. Jeigu mano įrodymai klaidingi, tai reikia įrodyti, ką, berods, autorė nepajėgia padaryti, o savo abejojimą pareiškia taip sau.

„Gudai — hetitai esą buvę, — sulig recenzentės, — ir Skandinavijoj.“ Bet kiek žemiau ji pati sau prieštarauja, teigdama, kad „Gotai apie 1000 m. pr. Kr. iš Skandinavijos kraustėsi Europon“ ir jai esą pažįstami „kaip viena stipriausių Germanų kūčių.“ Tai liudija, kad recenzente skaityti skaitė mano veikalą, bet, deja, ne viską suprato ir ne viską „suvirškino“.

Juk aš dokumentaliai įrodžiau (p. p. 141—155), kad Gotai, pažįstami autorei kaipo stipriausia Germanų kiltis, patys save vadino GUDAIS runrašty, rastam Norvegijoj—kaip ir Maž. Azijos GETAI. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad viena dalis Gudų, kilusių iš Dunojaus upyno išemigravo į rytus ir pasiekė Maž. Aziją, Palestiną, Iraną, Indiją,. — kita gi dalis emigravo į Europos vakarus ir šiaurę. Istoriniais laikais pirmuosius vadino OSTROGOTAIS, t. y. Rytiniais Gotais, o antruosius VISIGOTAIS, t. y. Vakariniais Gotais.

Argi recenzente neskaitė mano knygoj skyriaus: „Identitė ethniąue des Gudai — Guti, des Gėtes et des Guts“ (p. p. 141—147), kur aš tiksliai įrodau identiškumą GOTŲ su GETAIS, kurių vieni ir km patys save vadino GUUAIŠ.

Recenzente vis negali nusikratyti jos mokytojų Vokiečių priešistorikų ir istorikų įtakos, kad būk Goti buvę Vokiečių ainiai. Nieko panašaus! Juk aš įrodžiau (p. p. 160—175) lingvistiniais, archeologiniais ir antroppologiniais duomenimis, kad proto — Germanai buvo Suomių — lapių — Samojėdų kilmės, kad jie buvo arianizuoti vidury I tūkstantmečio pr. Kr. Gudų-Gotų, iš kurių jie pasisavino visą jų zociyno dalį, liečiančią politinį, tikybinį ir socialį gyvenimą. Pats žodis GOT — vokiškai DIEVAS, liudija, kad DIEVYBES sąvoka Proto - Germanų buvo pasisavinta iš GOT'Ų, nes GOTAS = »valdovas« buvo jų „viešpats“, viešpaties sąvoka pasidarė ilgainiui dievybės sąvoka.
Argi aš neįrodžiau (p. p. 145—147), Kad germanistų svaičiojimai buk Gotai „stipriausioji Germanų kiltis“, yra atsikrausčiusi iš Skandinavijos — yra nesąmonė. Kaip žinoma, jie yra pagrįsti GIRDONIO (Vokiečiai jį pravardžiuoja JORNANDES, o Prancūzai JORDAN), Ravenos vyskupo. VI-tam šimtmety išleista Gotų istorija, sukompiliuota iš didelio 12 tomų Gotų istorijos veikalo, deja dingusio, parašyto KASSIODORO, TEODORIKO DIDŽIOJO ministerio. Ten, tarp kitko, Girdonis, kalbėdamas apie Gotų žygius, pažymi, kad Gotai „tribustantum navibus“ = tiktai trimi laivais — atsibastė iš Skandinavijos in Visklos deltą — salą, kurią jie pavadino GOTISCANDZA, t. y. GUDŲ — GOTŲ SKANDA, matomai dėl to, kad priklaukiant prie Visklos deltos, jų laivai įstrigo in smėlį ir nemaža jų paskendo. Si apystova tarp kitko liudija, kad Gotai dėl tų pat priežasčių pavadino ir pusiasalį anapus Baltijos juros Skandinavija. Esama germanistų „specialistų“ kaip prof. Biume, Kossina ir Karsten, Gotisskandza neatskiriančių nuo Skandinavijos.

Ir neįtikėtina, kad grupė kelių šimtų Gotų, juk trimi Vikingų laivais negalėjo atplaukti daugiau dviejų — trijų šimtų vyrų., atsibasčiusių iš Skandinavijos butų galėję sukurti galingą tautą, prieš kurią drebėjo galinga Romos imperija, sugniužusi pagaliau po jų spaudimu. Girdonis, be abejo, mini vieną daugelio Gotų žygių Europos šiaurėj. Minėti ir kiti germanistai, norėdami įrodyti germanišką Gotų kilmę, remiasi šiuo Girdonio posakiu. Jie kritiškai jo neįvertina ir neduoda kitų rimtesnių įrodymų, užmiršdami, kad be Vakarų Gotų, jų keliamų iš Skandinavijos, buvo dar Rytų Gotai — Ostrogotai kurių imperija užėmė visą erdvę nuo Baltijos iki Juodųjų — Kaspijos jūrų. Argi ir Ostrogotai būtų atsikraustę iš Skandinavijos?

Kad Vokiečiai yra pratę savintis, kas jiem nepriguli — ne tik žemes, žmones, bet ir pavadinimus, tai recenzentei turėtų būti žinoma iš mus tautos istorijos, nes tų dalykų jos vokiškieji „maitre'ai“ be abejo jai neaiškino. Jeigu Vokiečiai, išnaikinę Protenus — Parusius — seru— ' Prusus, pasisavinę, jų žemę, pasisavino ir Prūsų vardą, jeigu viduramžy jie pasisavino vardą Romos imperijos (tariamai „šventosios“), tai kodėl jiem nesisavint didingos Gudų—Gotų tautos, prieš kurią drebėjo Rytų imperijos: Akadas, Sumeris, Asyrija, Babilonas ir Vakarų Imperija — Roma. Juk argi lietuvių kalboj pavadinimas Vokietis nėra lygus »vagis — kietas«. Žinoma, recenzentei visa tai yra svetima, nes juk jos mokytojai Vokiečiai priešistorikai, atsilikę nuo tyro, objektingo mokslo nuo Hitlerio įsigalėjimo meto (1933), tepažino tik ) oficialų „mokslą“, teigiantį Vokiečius — Germanus esant tikraisiais ARIJAIS, ainiais visų ariškos kilmės tautų. Bet mokslas kitose šalyse nestovėjo vietoje. Vokiečiai priešistorikai tepažįsta archeologinį ir antropologinį tyrinėjimo metodus. Lingvistinis metodas jiems, kaip ir recenzentei, visai svetimas. Aš gi mano veikale įrodžiau, kad šis metodas yra daug tobulesnis ir tikresnis, negu virš minėtieji. Recenzente, sekdama vokiečių priešistorikus, nepasitiki lingvistiniu metodu: „vardų etimologija, — sako ji, — neduoda labai tvirto pagrindo daugeliui tezių paremti“. Dėl ko? Dėl to, kad priešistorikai nepakankamai apsipažinę su lingvistika, nepakankamai ar visai nepažindami senųjų Proto — Arijų kalbų: Getų, Lietuvių, Zendų, Sanskrito, sen. Graikų, Lotynų ir sen. Slavų nesugeba išaiškinti prasmės vietovardžių, žmonių — atseit tautybių ir dievybių vardų, išsaugotų Asyrijos, Babilono. Getų metraščiuos ir vėliau Graikų ir Romėnų autorių. Jie bando aiškinti NEŽINOMĄ kitu NEŽINOMU, tarytum algebros lygtį galima butų išspręsti vien x,.| y. z. pagelba. Šitą metodą prof. Daurat (Paryžius) vadina „aplinkybių metodu“ (methode de aires), o prof. Karsten (Helsinki) „žodžių keleiviu (?)“ (mot voya-geur). Juk tai nesąmonė! Tarytum mes norėtume išaiškinti prasmę visiem žjnomų žodžių: „telegrafas, automobilis“ ir daugybę kitų neologizmų, nepažindami Graikų ir Lotynų kalbų.
Pati recenzente turi labai menką supratimą apie lingvistiką, ką liudija tarp kitko šis posakis: „iš visos eilės patiektų žodžių etimologijų kai kurios sudarytos iš klausos.“ Juk tai nesąmonė! Autorė neatskiria fonetikos nuo etimologijos ir duoda pavyzdžiu žodį: „WALHALA (klaidingai jos pavadinta WALKALA). Recenzente remdamosi KLAUSA nori šį. žodį išvesti iš VEL—e, VEL—ionis, bet ką gi ji padaro su šaknine priebalse h, — ji ją visiškai ignoruoja; šaknyje žodžio VALHALA yra trys priebalsės: v 1 h, o ne dvi: v 1, kaip recenzentei, remiantis klausa, atrodo. Ji privalėtų žinoti, kad etimologijoj sprendžiamąjį vaidmenį turi PRIEBALSES, o ne balsės. Recenzentei, matomai, šis pagrindinis dėsnis visai nėra žinomas, nes ji pirmiau aiškindama TARTESSOS, TURDULOI, TURTULIAI etimologiją sako: „TARTESSOS pavadinime turime tik kitų BALSIŲ (?) kaitos laipsnį.“ Šiame atvejy, kaip ir viršminėtam, šakninės priebalsės t r d (t) turi sprendžiamąją reikšmę, o ne balsė u priesagos —essos, — ulis neturi lemiamos reikšmės žodžio etimologijai.

Grįžtant prie žodžio WALH—ALA etimologijos, recenzente nežino, kad padarius žodžio etimologiją, suradus jo prasmę, reikia patikrinti ar jo etimologija — prasmė atatinka tikrovę. Sulig mano etimologijos, pavadinimas Germanų mirusiųjų „karalystės“ — WALH— ALA yra išvedama iš veiksmažodžio VALGYTI, aš įrodau mano vpikale (p. 57—58), kad Getų žodis „VVALHI reiškė: „dievų gėrimas“ ir gretinu su liet. VALG—YTI (Getų kalboj skambioji priebalsė g suminkštėjo į kurčiąją h, kuri visai svetima mus kalbai). Ar reikia stebėtis, kad mirusieji Germanai amžinoj karalystėj girkšnojo „dievų gėrimą“. Žodžio prasmei atatinka tikrovė!

Recenzente klysta teigdama, būk ,,Cro-Magnon rasės lopšys tegalįs būti Pirėnuose — Andalūzijoj“. Tokios išvados iš mano knygos turinio negalima padaryti. Aš aiškiai sakau (p, 187): „Cro-Magnon rasės, kaipo skirtingos nuo visų kitų rasių sename kontinente, kilmės problema yra neišspręsta.“ Toliau (p. 188), kalbėdamas apie buvimą Cro-Magnon rasės žmonių Andalūzijoj, sakau: „Mes galime laikyti Andalūziją Cro-Magnon žmonių veislės EXPANSUOS CENTRU.“ Expansijos centras — tai ne lopšys!
Nesenai paskelbtame Prancūzų priešistonko G. Poisson veikale „Atlantide devant la Science“ .yra įrodyta, Kad cro-Magnon žmonių veisle yra KUUSI iš Atlantidos ir iš ten atsibasčius! mūsų žemynan PALEOLITO periode prieš paskęsiant Atlantidai. Jo išvados, kas dėl didžiulės reikšmės Cro-Magnon Europos kultūrai, sutampa su mano išvadomis. Aš NUJAUČIAU, kad Cro-Magnon galėjo kaiti iš Atlantidos, bet neturėdamas pakankamai įrodymų, tepasaKiau, kad jų kilme dar nesusekta.

Recenzentei „vardų etimologija yra itin jautrus dalykas“. Taip, ypač nežinant elementarių Ungvistikos dėsnių ir nepažįstant virš minėtų Proto-Arijų Kalbų, tad ir atsieina daryti MIGLOVAKIŠKAS etimologijas, remiantis klausa, sulig kurios VOKIOS pilies KOLN pavadinimą lengvai galima būtų išvesti iš liet. „Kelmų“.

Recenzente prikiša man; „lituanistinė, tiek kalbinė, tiek proistorinė (?) medžiaga Šveicarijoje gyvenančiam autoriui, matyt, buvo mažiau pažįstama, dėl to jaudama spragų.“ Kokių? Kodėl nenurodoma? Man, gyvenusiam prieš antrąjį pasaulinį Karą ne vien Šveicarijoje, bet ir Paryžiuj ir Lietuvoj ir važinėjusiam skersai ir išilgai po visą Europą renkant ir tikrinant medžiagą mano veikalui, nestigo nei priešistorines, nei kalbinės, nei lituanistines medžiagos. Recenzentei vaizduojasi, kad mano veikalas yra vien kabinetinis, daktariškai — profesoriškas darbas. Ne, ton gražu, nedaugelio mano hypotezių patikrinimui reikėjo esminių įrodymų, kuriuos tegalima buvo rasti tik vietoj, apie kurią ėjo kalba. Pavyzdžiui, mano megalitine teorija (p. p. 181—198) turėjo būti patikrinta mano tyrinėjimais; Portugalijoj, Ispanijoj, Bretanijoj (Prancūzija), Airijoj, Danijoj. Švedijoj, visur kur tik randami megalitai. Duosiu kitą pavyzdi mažesnio masto. Upės RHONOS, sen. RHODANUS pavadinimą aš išvedu iš liet. žodžio RAUDONAS, etimologiniai imant aišku: šakninės priebalsės r d liudija žodžių šaknų identiškumą, liet. dvibalsė au virsta o (ilgąja) dar pailginta aspir. h. Lingvistiniai rodos viskas tvarkoj, nėr ko jaudintis, joks filologas (net ir gerb. recenzente) nieko negali užmesti. Bet, deja, pas kiekvieną mokslo vyrą yra jausmas vadinamas: „probitė intellectuelie“ (nežinau ar VOK. profesoriai įterpia tą jausmą savo mokiniam), neleidžiantis „nurimti, kol visi abejojimai yra SANZININGAI nuraminti. Abejojimo kirminas mane graužė: kodėl ta upė galėjo būti pavadinta RAUDONA? Kas nors ten turėjo būti raudona. Vanduo? Krantai? Grįždamas iš Portugalijos ir Ispanijos, apsistojau keliom dienom Lyon'e. Žiūriu, gelžkelio balastas išklotas raudonu skaidiniu. Heureka! Teirau-juos iš kur paimti balasto skaidiniai? Iš AVIGNON'O ir CHATEAU NEUF apylinkės. Nuvykstu į minėtas vietoves, patikrinu: raudonieji akmens paimti iš Rhonos krantų. Tad tikrovė patvirtina Rhonos — Rhodanus etimologiją.

Gerb. Recenzente gal įsitikins, kad priešistorinės ir kalbinės medžiagos man nestigo, — aš ją rasdavau ne vien bibliotekose, bet ir gyvoj Europos erdvėj.

Kas dėl lituanistinės medžiagos, jos man irgi nestigo, nors ir tankiai gyvenančiam už Lietuvos ribų. Tą medžiagą — brangiąją mūsų kalbą, aš visų pirma iščiulpiau su motinos pienu, paskui, nuo susipažinimo ir bendradarbiavimo- su Basanavičium ir Kudirka, aš įgijau meilę gimtosios kalbos ir mūs tautos garbingos istorijos, tad per visą mano gyvenimą stropiai rinkau visą kas lietė vieną ir kitą. Nors žymi dalis mano knygyno žuvo Lietuvoje (Klaipėdoj) ir Paryžiuj, bet vertingiausi lituanistikos veikalai, Aušros, Varpo, Ūkininko, Naujienų komplektai V. Kudirkos rankraščiai ir mano išleisti jo raštai, Petro Duisburgo kronika, Narbuto istorija, Kuršaičio ir Schleicer'io žodynai ir gramatikos ir tūli kiti veikalai mažesnės vertės išliko, prieš karą atgabenti Šveicarijon. Tad, kaip gerb. recenzente gali įsitikinti, lituanistinės medžiagos man irgi nestigo.
Nors mano veikalas turi ne mažos vertės lituanistikai, bet mano tikslas jį rašant buvo grynai moksliškas. Surinkimas ir patikrinimas medžiagos tąsėsi virš 30 metų. Pradėtą dar studentaujant po asmenišku Basanavičiaus impulsu, tęsiamą vėliau Paryžiuje, kalbininkui Meillet ir istorikui Seignabos padedant (kurių atminčiai, berods, ir paaukavau mano veikalą), užbaigiau, sutvarkiau ir išleidau tik II-ojo pasaulinio karo metu, per pusketvirtų metų. Tad gero. recenzentei palieku spręsti ar mano hipotezes paremtos tik bandymais jas įrodyti, kaip ji teigia.

Kunti vakarų Europos priešistorikai savo recenzijose man tokių priekaištų nedaro.

Recenzente daro didelę klaidą, teigdama, kad mano tyrinėjimo metodas yra sintetinis. Argi ji neatskirtų sintezės nuo analizės? Argi gerb. recenzente nepastebėjo, kad mano veikalo įvade, grynai kalbinėj daly, aš analizuoju, lyginu virš 200 Getų kylinės kalbos šaknų su Lietuvių kalbos šaknimis ir morfologija, paskui išanalizavęs Getų ierogufines kalbos pavyktų, prieinu išvados, kad kylinė kalba yra Getų liaudies kalba, sugadinta azianiškais ir chamito — semitiškais barbarizmais, ieroguiinė kalba buvo vartojama valdovų, šventikų, didikų — daug grynesnė ir panašesnė į Lietuvių kalbą (p. 755) Taip pat ir visi kiti skyriai: iš pradžių analize, paskui sintetinė išvada. Gale knygos: Conclusions — išvados viso veikalo, kur aš išvedu penkias didžiąsias, pirmaeiles pastoviąsias ir šešioiisa mažųjų, antraeilių pastoviųjų, liečiančių priešistorijos mokslą. Tad ar galima tok; metodą pavadinti sintetiniu, aprioristiniu.

Recenzente stebisi, kad aš Baltiečių skyrių pailiustravau RUMAVOS atvaizdu su Perkūnu, Pikuoliu ir Patrimpu, paimtu iš Duisburgo — Hartknoeh'o kronikos. Jos nuomone šis vaizdas nesirišą su tekstu. Argi tekste (p. 233) nekalbama apie PERKŪNĄ, audros dievaitį, bendrą Lietuvių ir Getų tautom. Argi tekste nėr pasakyta, kad Slavai pasisavinę mūs mitologiją, pasisavino Perkūną, sudarkydami jo vardą į PERUN? Argi nėr pasakyta, kad kūmavo buvo rezidencija Krivės — Krivaičio? Tad kodėl nepailiustruoti šventovės atvaizdu, kad kitataučiai nemanytų, jog Lietuvių ainiai buvo koki barbarai.

Dar vienas labai naivus priekaištas: „Gerulių kalba, kuri pagal autorių, turėtų būti įterptina tarp Lietuvių ir sen. Prūsių (o ne Prūsų) kalbų Baltų kalbotyros specialistam nėr žinom a.“ Daug kas tiem „specialistam“ yra nežinoma: Ar tai gali būti pateisinama priežastimi, man, suradusiam senuose Petro DUISBURGO kronikos komentaruose labai brangintiną Gerulių kalbos pavyzdį jį užslėpti ir praeiti pro jį tyla?! Juk tai būtų nusikaltimas prieš kiekvienam mokslininkui privalomą „PROBITE INTELECTUELLE“ — INTELECTUALO PADORUMĄ. Aišku, „Baltų kalbotyros specialistų“ ignoracija man nerūpėjo! (Aš įdėjau knygon fotografinę mano surasto dokumento reprodukciją, idant „specialistai“ negalėtų užginčyti). Matomai, gerb. recenzente nesuprato ir neįvertino reikšmės Gerulių kalbos pavyzdžio, kaipo giminingos Lietuvių kalbai. Reik žinoti kas buvo Geruliai. Tai buvo GUDŲ — GOTU ELITAS, tai buvo tie Gotai, ką nebuvo asimiliavęs su užkariautom tautom, tai buvo GERIEJI Gudai — Gotai iš kurių tarpo kitos Gudų-Gotų tautelės rinkdavosi aukštus pareigūnus, atseit RIKIUS. Ne be reikalo ir tūli germanistai, kaip antai Kluge, Holder priskaitė Gerulius prie Gotų elito, kunigaikščių, bet jų nuomone, kaip ir didžiumos germanistų, tiek Gotai, tiek jų elitas — Geruliai buvo „tikri Germanai“.

S&d mano pacituotasai facsimale (p. 150), Gerulių kalbos pavyzdys nieko bendra neturintis su Germanų kalbom, argi nesugriauna visas germanistų teorijas apie Gotų -germaniškąją kilmę. Aš manau, kad pagaliaus, šitas mano argumentas itikins ir pačią recenzente, kad aš nebandau įrodinėti, bet i š t i e s ų įrodau tai, kas turi būti įrodyta.
Kaip recenzente, nesupratusi ir neįvertinusi prideramai mano įrodymų, drįsta mesti man apkaltinimą: „pasigendama pakankamų įrodymų didelėms išvadoms pagrįsti?“ Čia pacituoti argumentai. tarp daugelio kitų, argi nėra pakankami įrodymų didžiulės problemos: NEARISKOS. GERMANU KILMES. Jaunąją mano recenzentą, tik ką baigusią mokslą, tetyrinėjusią žmonių griaučius, karstus ir kapus „stebina sprendžiamų problemų apimtis“. Nėra ko stebėtis! Mano knygoj sprendžiamąsias didžiules problemas aš studijuoju, tikrinu, kaip viršuj minėjau arti keturiasdešimties metų. Man atsiėjo sugriauti daug nuo senai įsišaknijusių klaidingų teorijų ĮRODYTI Vokiečių nearišKumą, Gotų nevokiškumą, Iberų ariškumą, lndo-Europiecių ir Indo-Germanų terminų absurdiškumą, Arijų Europoj atsiradimą ne iš Rytų, bet iš Vakarų.

Bet argi būtų buvę prasmės prirašyti arti 300 puslapių (288, o ne 228 kaip recenzente teigia) ne vien tam, kad kartoti kitų nesąmones ir klaidas. Nėra ko stebėtis, jeigu aš ieškodams tiesos, tarnaudamas grynam mokslui, priverstas buvau sugriauti daug nuo senai nusistovėjusių, sutrūnijusių teorijų. Tai JUK revoliucijoniškas aktas! — pasakys man gerb. recenzente. Taip! Kodėl ne? Argi mes negyvename nepaprastam laikotarpy, kaip yra perkainuojamos visos vertybės. Kas yra supuvę, sutrūniję, kas neatitinka tikrovei, turi būti atmesta.
Recenzente pripratusi prie Vokiečių mokslininkų sunKios, netašytos kalbos, stebisi mano lengvu, elegantišku stiliumi, „kas jai nesudarą grynai mokslinės knygos įspūdžio.“ Ir čia recenzente išsiduoda atsilikusi nuo Vakarų Europos mokslo vyrų pažangos. Moksliškas, nuobodus stmus senai yra atmestas į praeitį. MOKSIO veikalai rašomi lengva, visiems prieinama kalba. Jeigu aš būčiau rašęs nuobodžiu vokišku stiliumi, tai mano knyga būtų pelijusi knygynuose. Ar reikia stebėtis, kad dabar mano veikalo pirmoji laida senai išpirKta, kad daromi vertimai in Anglų ir Ispanų kalbas! Kad mane kviečia su paskaitom Prancūzijos, Olandijos, Ispanijos universitetai.

Recenzente klysta, manydama, kad mano veikalo „pagrindinės idėjos gal pasiteisins vėliau“. Kodėl? Jos pasitvirtina dabar! Nereikia užmiršti, kad mes gyvename elektros, radio, atominiam amžiuje. Viskas plinta žaibo greitumu. Gaunu atgarsius mano veikalo iš Siaur. Amerikos, iš Australijos, iš Pietų Afrikos. Daug mokslo vyrų pritaria mano teorijom.

Baigdamas turiu pažymėti, kad gerb. recenzente stengėsi atlikti savo užduotį sulig išgalės, sureziumuoti mano veikalą šiaip taip, nors ir su klaidom, pavydo; kas dėl komentarų, tai jie, kaip matėme viršuj, suvisu nevykę. Tenka tad man su Virgilium tarti: UT DESINT VIRĘS, TAMEN EST LAUDANDA VOLUNTAS — jeigu stinga jėgų, tačiaus girtina valia (noras)!

Dar lieka man tarti žodis, kas dėl gerb. recenzentės ir aplamai mūsų priešistorikų terminologijos. Kažkodėl iš priešistorijos jie padarė p r o i s tore? Juk tai nesąmonė!
Neologizmai privalo būti kuriami sulig analogijos dėsniais ir turi atatikti tikrovei. Mokslas, tyrinėjęs žmonijos įvykius, atsitikusius prieš tą laikotarpį, kaip atsirado rašyti dokumentai, metraščiai, kuriais remiasi istorija, — privalo vadintis priešistorija. Prievardis pro turi veiksmo prasmę „eina pro duris, žiūri pro langą“, tad prois-t o r ė būtų mokslas, einąs, žengiąs pro istoriją, — nesąmonė!

Priešingai, prievardis — prieš turi prasmę to, kas yra, ar buvo pirma, k. a.:, priešpietis, prieškambaris, — tad sulig analogijos: priešistorija yra tai, kas/ buvo, kas atsitiko prieš istorijos užregistruotus įvykius. Pagaliaus argi galima sudarkyti žodį istorija inistorė ir paskui padaryti p r oi s t o r ė ?

Priešistorijos mokslas dar labai jaunas, atsiradęs antroj pusėj XIX amžiaus yra formavimosi stadijoj. Priešistorikai vartojo iki šiol „ geologinį, archeologinį ir antropologinį metodus, aš gi suradau naują metodą, daug tobulesnį būtent: Lingvistinį — onomatistinį — paremtą toponymija, anthroponymija ir thėonymija.

Lai bus man leista pacituoti nuomonę, kas dėl mano veikalo, priešistoriko Jean de Villart (Mois Suisse N 64): „Didelė vertė šio veikalo filologijai ir lingvistikai, ir neabejotina, bet didžiausios reikšmės autoriaus išrastas lingvistinis metodas turės priešistorijai. Sis mokslas ineis dabar in naują fazę, vartodamas greta archiologinio, anthropologinio ir lingvistinį metodą, kas atidaro priešistorijai naujus horizontus.“
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai