ROMANAS APIE REZISTENTO NELAIMINGĄ MEILĘ Spausdinti
Parašė Dr. J. Grinius   
(Alė Rūta: BROLIAI, London 1961, Nidos klubo leidinys, 319 psl.)
Šis "Brolių" romanas įeina penktuoju į Alės Rūtos romanų seriją, pavadinta "Didžiąja meile". Ką šis bendras vardas tikrai reiškia -— sunku pasakyti. Jei tai yra gaivalinis (vitalinis) susirišimas su savo gimtine žeme ir jos žmonėmis, tai šis vardas gana gerai tinka "Brolių" romanui, kur Alė Rūta atskleidžia dviejų ūkininkų šeimų — tradicinių Mikėnų ir sukomunistėjusių Buteikių — priešginybes dėl tėviškės ir tėvynės Lietuvos per antrą pasaulinį karą. Nors tos priešginybes iškyla vokiečių sovietų karo pradžioje (1941 m.), bet didžiausios į-tampos pasiekia, sovietinei kariuomenei grįžtant į Lietuvą 1944 metais. Romano veiksmas ir trunka per kelis tų metų mėnesius (nuo ankstybo pavasario iki rudens).

Svarbiausiu to veiksmo herojum rašytoja atvaizdavo jauną ūkininkaitį Kazį Mikėną, kuris vokiečių sovietų karo pradžioje su ginklu vijo rusų komunistus iš Lietuvos, o vokiečių okupacijos metais nuvažiuodavo į Ginvylų kaimą apdirbti vokiečių sušaudyto savo dėdės Buteikio ir savo motinos tėviškės ūkį.

Sovietiniam antplūdžiui antru kartu užliejant Lietuvą, Kaziui vėl teko imtis ginklo, čia valant apylinkę nuo sovietinių desantininkų, čia vėliau kovojant prieš sovietinę kariuomenę, kurios eilėse grįžta Kazio pusbroliai Buteikiai. šita kova jam ir jo draugams sudėtinga ir sunki nevienu atžvilgiu. Pirmiausia Kazys Mikėnas su savo draugais — lietuviais partizanais — yra atsidūręs tarp dviejų milžiniškų karo galybių — Sovietijos ir Vokietijos, kurios abi nori pavergti Lietuvą. Todėl Kaziui Mikėnui, kaip daugumai lietuvių patriotų, jos abi buvo priešai. Tarp jų rasti savarankišką poziciją menkai ginkluotiems lietuvių partizanams nepaprastai sunku, o Kaziui dvigubai sunkiau, nes didžiojo priešo — rusų komunistų — eilėse grįžta jo pusbroliai Buteikiai atsiimti savo tėviškės. Kaziui kova pasunkėja ir susikomplikuoja dar todėl, kad jis giliai myli Buteikių tarnaitę Albiną. Bet ją myli ir Tomas Buteikis, kuris prieš pabėgdamas su sovietine kariuomene į Rusiją, buvo liepęs Albinai laukti, o ši laukia ir sulaukia, nors protu jau buvo pradėjusi linkti į Kazį. Taigi šiam kova už Lietuvą ir už tėviškę yra drauge kovą už mylimą moterį, kitaip tariant — už trilypę daugiau ar mažiau sąmoningą meilę,

šitoj sudėtinėj Kazio meilėj opiausia pusė — meilė moteriai, meilė pusbrolių tarnaitei Albinai. Jei ši būtų aktyvi ir aiškiai apsisprendusi, ji galėtų Kaziui kovą dėl tėvynės ir tėviškės palengvinti. Bet Albina visą laiką plėšo jo širdį įvairiausiais jausmais, nors pati to nenorėdama. Dėl jos Kazys beveik niekada nėra tikras ir ramus: net tada, kada atrodo, kad jis Albiną yra laimėjęs, tai greit niekais paverčia sugrįžęs Tomas Buteikis. Šis be vargo susigrąžina Albiną, o sovietiniai rusai pavergia Kazio tėvynę Lietuvą. Kova dėl Albinos ir Lietuvos intensy-vėdama, keldama abejones, nusivylimus, vilties pragiedrulius, kančią, ryžtą ir neviltį Kazio širdy, pasibaigia visišku pralaimėjimu.
šitokį dvejopos meilės ir dvejopos kovos sutapdinimą ir lygiagretį išvystymą iki visiško praradimo reikia laikyti svarbiausiu Alės Rūtos literatūriniu laimėjimu "Brolių" romane. Ir tos vietos, kur rašytoja analizuoja Kazio abejones, banguojančias tarp vilties ir nevilties, atrodo bene pačios gražiausios, štai viena jų su vilties pragiedruliu: "Atsišliejęs į jauną skroblą, Kazys žvelgė į laukus ir akimis matavo savo kelią. Toli dunksojo giria, kur buvo susispietę partizanai. Tenai turėjo atsidurti, dar tamsai nesutirštėjus.

Jis išpūtė krūtinę, patraukė augštyn kelnes; peržvelgė artimiausią tarpą, kuriuo turės sparčiai nužingsniuoti. Bet, galiuką paėjus, jį apėmė baisus ilgesys. Tarytum kas geso su saule, tirpo nesulaikomai. Lyg jo paties gyvenimas būtų baigęsis su tuo saulėlydžiu Ir dabar vėl jam prieš akis atsistojo Albina. Tartum gyvą ją mate čia pat, įaudonomis, lyg aviečių uogos, lūpomis, smulkią, mergišką ir šypsančią. Dabar jo nebekankino tas vaizdas, tik viliojo, žinojo, kad ne ji apskundė tėvus. Jo mintyse Albina vėl pasidarė šviesi, gera. Vėl ją mylėjo karštai ir tyrai, be jokios neapykantos, be įtarinėjimų" (252 psl.).

šitokių dvilypių ir prieštaraujančių jausmų bangavimas Kazio k utinėje šį rezistentą padaro nevi-rada ryžtingą, bet gyvą ir dramatišką, ir drauge sugestionuoja partizano be-biltiškas sunkenybes. Atrodo, kad, piešiant Kazio Mikėno paveikslą,rašytojai rūpėjo ne rezistentų herojiz-mas, kiek nepaprastai sunkus bei sudėtingas sielos stovis vidutinio lietuviško kaimo jaunuolio, kuris neturėjo plačių ambicijų, bet turėjo jautrią širdį ir visuomeninės pareigos sąmonę. Normaliu laiku jis būtų likęs pavyzdingu žemės darbininku. Tik antižmoniški jo tėvynės okupantai jį išprovokavo paimti ginklą, kovoti ir atlikti savo pareigą, nors ji buvo beviltiškai sunki. Nors Alės Rūtos nutapytas Kazio paveikslas nesutampa su lietuvio rezistento herojiniu vaizdu, kokį turime susidarę iš tolo, bet jis neprieštarauja nei antro pasaulinio karo metų lietuviškai tikrovei, nei meniškai tiesai. Kadangi Kazio personažas romane dominuoja, atskleisdamas lietuvio rezistento sunkią ir sudėtingą būseną, tai ir "Broliai" yra romanas apie lietuvio rezistento vidines sunkenybes ir drauge apie nelaimingą meilę.

Ta mergina, kuri šitokią meilę pažadino, yra beveik to rezistento-ūkininko tėviškės simbolis, nes Albina beveik panaši į tėviškės žemę, gražią, tvarkingą, sukeliančią svajones, bet pasyvią, atitenkančią tam, kas sugeba ją pasiimti ir išlaikyti be poezijos. Tėviškė tai abejinga pasyvi tarnaitė, kaip ir Albina. Nuo vaikystės betarnaudama pas Butei-kius, Albina buvo prie jų pripratusi ir pagaliau pamilo Tomą, kuris jai imponavo daugiau fiziškai, kaip vyriškis, kuris ją kartais prievarta pabučiuodavo Išbėgdamas su komunistais į Rusiją, jis buvo liepęs jai laukti, ir Albina laukė, stengėsi drauge su savo motina išlaikyti Butei-kių ūkį. būti jiems ištikima, nors nei rusų nei komunistų ji nemėgo ir smerkė lietuvius, kurie kivirčijosi dėl talkininkavimo svetimiesiems. Kai Kazys Mikėnas atkreipė į ją savo dėmesį, ji stengėsi jam būti abejinga. Bet Kazys savo išvaizda buvo panašus į pusbrolį Tomą, tik už šį Švelnesnis, geresnis, paslaugesnis. Jo užsidegimo sukeltos mintys vertė Albiną svyruoti tarp simpatijos svajingam žmoniškam Kaziui ir ištikimybės tolimam vyriškam Tomui: "Ji nemanė už Kazio tekėti; neįsivaizdavo jo savo vyru. Kiekvienas jo prisilietimas teikė jai ramybės. Tarytum kokį globėją būtų įsigijusi, kuris viskuo už ją pasirūpintų, kuris ją gintų nuo šalčių ir vargų. Jai gera buvo su Kaziu, bet Kazio aistroj ji matė Tomą... Tomas nebuvo jai parodęs aistros, bet ji to iš Tomo laukė. Tai ją traukė, žavėjo, atimdavo kvapą. Ji verkė, kai Tomas iškeliavo. Verkė, kad jis išeina, ir nežinia kada grįš. Verkė drauge ir dėl to, kad ją pabučiavo paskubomis, ne taip, kaip ji tikėjosi. Kažkas dar buvo Tomo neišsakyta, ir tai ją kankino, bet drauge vertė apie jį sapnuoti. Tomas ją kalbindavo irgi trumpai, lyg erzindamas. Kazys atsivėrė visas. Kazys atidavė jai savo širdį. Užtai jį mylėjo, kaip geriausią ir labiausiai jai atsidavusį žmogų" (219 s. psl.). Bet naujas sovietinis antplūdis į Lietuvą sugrąžino Tomą, kuris be ceremonijų pasiėmė Albiną. Net tai, kad jis Rusijoj buvo vedęs žydę partietę, jai nebesudarė didelės kliūties apsispręsti už Tomą ir tai pasakyti nelaimingam Kaziui, nes melo Albina nemėgo.

Pasyvioji Albina vis dėlto nėra abstraktus tėviškės simbolis, nes Alė Rūta ją atvaizdavo dinamišką, svyruojančią. Tik jos svyravimai nėra tokie ryškūs, kaip Kazio. Iki pusės romano ir jos vidaus pasaulį rašytoja teatskleidė tik išviršinėmis jos reakcijomis, gestais, žodžiais. Tik nuo tada, kai sugrįžta Tomas, rašytoja pradėjo iš vidaus atskleisti Albinos mintis ir jausmus. Taigi, nors romane jai paskyrė antraeilį vaidmenį, vis dėlto Albina išėjo gyvas ir ryškus personažas, kaip Kazys Mikėnas. Albina — naujas moteriškas atvaizdas Alės Rūtos piešiamų moterų galerijoj ir drauge tikras "Brolių" romano veikėjas šalia Kazio. Kiti romano dalyviai (Kazio motina, tėvas ir brolis, Albinos motina, Tomas ir Lionginas Butei-kiai, ūkininkai Pečiulis ir Kirkilą, mokytoja Aldona Juknaitė) tėra daugiau ar mažiau individualūs škicai, neįjungti į Kazio ir Albinos dramą O vis dėlto būtų buvę naudinga į ją glaudžiau įjungti nors Juknaitę, kur reiškė Kaziui palankumo ne tik kaip ištikimam ir rimtam rezistentui. Kadangi mokytoja Juknaitė yra lietuvių rezistentų inspiratorė, jos paveikslo išryškinimas rezistencinei temai buvo reikalingesnis, negu ilgas rezistentų posėdis pas tą mokytoją.

Išryškinta ir aktyviai įjungta j Kazio bei Albinos dramą, Juknaitė būtų galėjusi sustiprinti ir paįvairinti romaną kompoziciniu atžvilgiu. Nenorint tos mokytojos padaryti aktyvia Albinos konkurente, mažai teturi prasmės ir Kazio sesers Stefutės vestuvių ilgas epizodas. Juk per tas vestuves Kazys nesuartėjo su Albina, o artimai susidraugavo su Juknaite. Bet kai autorė nesiryžta jos paversti Albinos varžove, visas vestuvių epizodas yra tapęs daugiau visuomeninio fono elementu. Tokio ilgio jis nereikalingas, nes nesiderina su ta sovietinio anplūdžio grėsme, kuri romano pabaigoj išsiveržia didžiule nelaime. (Jau pačioj "Brolių" romano pradžioj rašytoja sakė: Kelintą dieną rytuose dunda frontas. Vakarais ir pašvaistės matyti.. ." (17 psl.), o Kazys Mikėnas su broliu jau galvojo vėl mušti bolševikus, kaip 1941 m.). Net šitokiai grėsmei kybant ant galvos, gyvenime galėjo būti ir šaunių vestuvių, tačiau jų ilgas vaizdavimas romane vargiai pateisinamas šnekomis apie tą grėsmę. Be abejo, romano prasmei reikalingesnis rezistentų susirinkimas pas mokytoją Juknaitę. Tik, deja, jis rašytojai išėjo per oficialus ir per pilkas, lyginant jį su Stefutės vestuvėmis. O pilką jį padarė ilgi dialogai, taip pat kaip ūkininkų Pečiulio ir Kirkilos ginčą dėl bendradarbiavimo su rusų komunistais ir vokiečių naciais, nors šį dialogą įtemptai iš pasalų sekė Kazys, norėdamas galutinai įsitikinti, ar Albina yra komunistų simpatikė, ar ne.

Bet šių pilkumų konstatavimas nereiškia, kad Alė Rūta nepajėgtų į-domiai pavaizduoti objektyvinės tikrovės. Kad ji tai sugeba, liudija gamtos reiškinių bei kaimiečių darbų paveikslai ir karo vaizdai Ginvy-lų kaime Bet čia tuoj pat reikia priminti, kad tuos paveikslus rašytoja tapė savo pačios parinktais žodžiais, o ne veikėjų dialogais, šie rašytojai gerai tepasiseka ten, kur jie būna trumpi, arba skirti emocijoms atskleisti, kaip Kazio ir Albinos dialogai. Nieko negalima prikišti ir Tomo bei Kazio dialogui miške, kai juodu netikėtai susitinka per sovietinį miško košimą. Tik pats epizodas atrodo dirbtinai pritemptas, nes neturi jokios įtakos svarbiųjų veikėjų — Kazio ir Albinos — likimui. Jis atrodo parašytas tam, kad Tomas Buteikis išeitų visai žmoniškas ir primintų, kad nevisi sovietų kolaborantai lietuviai paneigia giminystės ir bendros tautybės jausmus, kaip Lionginas Buteikis. Bet ar šitokio tų dviejų brolių skirtumo nebuvo galima parodyti per juodviejų susitikimą su Kazio motina ir tėvu Ginvyluose ?

"Brolių" romano epizoduose abejonių kelia augalų bei gyvių pasireiškimo sinchronizacija su metų eiga Lietuvos gamtoj. Sakysim, sunku patikėti, kad prieš pat šienapjūtę (birželio mėn.) 1944 metais būtų galėjusios žydėti alyvos, kurių kvapu gėrisi Kazys (121 ir 125 psl.), arba kad jis būtų galėjęs nugirsti lakštingalą po rugiapjūtės (253 psl.), arba tuo pačiu laiku būtų žydėjusios liepos (241 psl ). Be abejo, tai smulkūs sinchronizacijos trūkumai, kurių nepastebės Lietuvos gamtos nepažįstąs, o ją pažįstąs tai gali palaikyti licencia litteratica. Prie panašių neaiškumų romane priskirtinas ir Kazio bei Albinos amžius. "Brolių" pradžioje autorė nurodo, kad Kazys negalėjo toli pažengti moksle, nes buvo komunistų įkalintas ar deportuotas jo mokytas brolis Vaclovas. Tai reiškia, kad 1944 metais Kazys negalėjo būti vyresnis negu 20-21 metų. Šitokiame amžiuje suprantamas ir jo pirmas stiprus įsimylėjimas. Iš Albinos lieknumo, smulkumo bei judrumo galima spėti, kad ji buvo maždaug Kazio amžiaus. Bet romano antroj pusėj autorė pasako, kad Albina "buvo netoli trisdešimt metų" (233 psl.). Tada tampa neaiškus ir Kazio amžius ir kaip per eilę metų sunkius ūkio darbus dirbusi Albina galėjo išlaikyti pirmos jaunystės bruožus, arba kaip Kazys galėjo įsimylėti merginą už save vyresnę. Bet šituos neaiškumus rašytoja meistriškai paslepia, nurodydama, kad Kazys susidomėjo ta mergina dėl politinių patriotinių motyvų. Per trejetą vokiškos okupacijos metų nuvažiuodamas į Butekius padėti ūkio darbuose, Kazys buvo nekartą matęs Albiną, bet jam rūpėjo daugiau "darbas, laikraščiai, visokie bendri reikalai, o ne merginų sijonai" (33 psl.). Ir Albina tada jam atrodė: "Tarnaitė — kaip tarnaitė. Merga — kaip visos mergos. Smulki, bet gera, greita šeimininkė" (32 psl.). Tačiau 1944 m. pavasarį, kai dundėjo frontas, Kazys Buteikių seklyčioj po lova rado rusiškų cigarečių tuščią dėžutę. Tada jam kilo mintis, kad Albina bendradarbiauja su komunistais. Norėdamas įsitikrinti, jis pradeda ją stebėti, pamato, kad ji graži, bet jos žvilgsnis dažnai būna liūdnas, ir dėl to gailestis suvirpina jo širdį. Šitoks Kazio jausmo įsižie-bimas Albinai, įtartai dėl rusiškų cigarečių dėžutės, yra rašytojos gerai apgalvotas motyvas tėvynės bei tėviškės meilei ir rezistento pareigoms susieti su meile moteriai. Jei Alė Rūta būtų šitaip apgalvojusi ir pa-grindusi visus savo romano elementus, kaip ji pagrindė Kazio įsipainiojimą į erotinius jausmus, būtų galima kalbėti apie šedevrą. Bet iš tikrųjų šitaip nėra.

"Brolių" romano epizodai ir jų elementai gerokai nelygūs. Greta gražių objektyvinį pasaulį vaizduojančių vietų yra gal dar gražesnių Kazio ir Albinos išvidinio gyvenimo analizių. Ypač puikiai atvaizduota Kazio neviltis ir sąžinės priekaištai, kai partizanų būrį ištinka nelaimė dėl to, kad Kazys dėl pasimatymo su Albina susivėlino sugrįžti į būrį ir jam pranešti apie galimą komunistų puolimą. Bet greta šitokių pakilių vietų yra lėkštų prozaiškų duobių dialoguose, ypač visuomeninio pobūdžio dialoguose, tartum autorė nežinotų, kad visuomeniniai - politiniai reiškiniai, svarbūs gyvenime, greit miršta literatūroj ir mažiausiai tinka aplinkybes vaizduojančiam dialogui. Meniškai pilkos duobės ir duobutės greta meniškai žydinčių kalvų, arba greta vaizdingų puokščių ir įspūdingų aforistiškų frazių romane atsirado ne vien dėl autorės skuboto rašymo, bet greičiau dėl stokos vieningo vaizduojamojo žvilgsnio: vienuose romano epizoduose ražytoja yra labai objektyvi, tartum koks garsinio filmo aparatas, kuris teregistruoja asmenis, jų veiksmus ir žodžius be subjektyvių operatoriaus komentarų, o kitais atvejais ji pasirodo subjektyvi ir intuityvi vaizduotoja, kuri įsibrauna į savo veikėjų slaptas mintis ir jų jausmus, kartais visai neturinčius ryšio su tuo išviršiniu pasauliu, kuriame tuo momentu jis yra. Kadangi šaltas protokolinis vaizdavimas menkiau a-titinka Alės Rūtos prigimtį negu subjektyviškai intuityvinis atskleidimas, dėl to ir atsirado romane duobės ir kalvutės, arba apvytęs šienas greta žydinčios gėlės. Kitaip tariant, geros tos vietos, kuriose autorė savais žodžiais atskleidžia veikėjų psichinį stovį, arba pasakoja subjektyviais vaizdais, susietais su veikėjų emocijomis, o menkesni tie epizodai ir epizodėliai kuriuos užfiksuoja nesijaudinanti registratorė.
Dėl to ir romano personažai skirtingai sukurti. Kazys Mikėnas per visą romaną vaizduojamas beveik vien iš vidaus (ką jis mato, girdi, galvoja ir jaučia); maždaug nuo antrosios pusės romano panašiai vaizduojama ir Albina, kai tuo tarpu beveik visi kiti veikėjai patenka į šaltą objektyvą registratorės, kuri išimtį tepadaro vieną momentą Kazio motinai ir Tomui Buteikiui. Dėl to romane tėra tik du tikri veikėjai — Kazys ir Albina, o visi kiti — didesni ar mažesni statistai, neįjungti į pagrindiniųjų dramą, išskyrus Tomą. Nors jie patiria savas nelaimes, kurias neša karas ir sovietinė okupacija, bet jos skaitytojo nejaudina, išskyrus tą momentą, kada Kazio motina Agota Mikėnienė susitinka su savo brolio sukomunistėju-siais vaikais, kurie, grįžę rusiškomis uniformomis, ją, nekaltai į-skųstą, išvaro iš tėviškės. Bet tą momentą, primiršusi registratorės objektyvą, Alė Rūtą pažiūrėjo į šios moteriškės sielą intuityviai iš vidaus. Be abejo, norint interpretuoti "Brolių" romaną palankiausiai, galima spėti, kad partizano Kazio Mikėno vidaus dramą rašytoja tyčiom pastatė tokioj plotmėj, kad jai įtakos neturi niekas, išskyrus tėvynės priešus rusus ir jų talkininkus lietuvius (Buteikius, Kirkilą). Taip pat galima manyti, kad Kazio dramos išskirtiniu vaizdavimu ir jos apstatymu statistais rašytoja norėjo parodyti, koks vienišas yra nelaimingas žmogus, ypač didžiųjų nelaimių rykštėms plakant visą tėvynę. Prileidus šitokias autorės intencijas,vis dėlto dar reiktų išaiškinti, kodėl tokie objektyvinio vaizdavimo epizodai, kaip partizanų susirinkimas pas mokytoją Juknaitę, išėjo romane pilki. Deja, atrodo, kad tai nėra sąmoningos intencijos vaisius, bet nevieningo vaizduojamojo žvilgsnio pasėka. Prie romano nelygumo prisidėjo ir skubotas rašymas, kurį paliudija kai kurie pasikartojimai. Dar tektų pridurti, kad romane, kai ateina rusai, nejaučiama tokio realybės tikrumo, kaip anksčiau, todėl pabaiga blyškesnė.

Baigiant reikia pasakyti, kad Alė Rūta savo "Broliuose" šalia rezistencijos problemos iškelia vieną svarbiųjų okupacijos nelaimių —savo tautiečių įdavinėjimą svetimiesiems. Įdomiai jos pastebėta problema — lietuvių ūkininkų oportunizmas: "Karai ar marai, vienoki priešai ar kitoki, o mes ant savo žemelės kaip likom, taip liksim. .. Žemė nelaukia, pakol bus įvesta sava valdžia. Reikia apsėti kasmet" (100 s. psl.). Romane yra ir taiklių psichologinių pastabų. Bene įdomiausias Albinos jausmas, kai ji staiga paregi, kad pasauly nieko nėra nenykstančio nė patvaraus (217 psl.). Tik keista, kad Alės Rūtos atvaizduoti lietuviai tik išimtinais atvejais tenukreipia savo mintis į Dievą. Padoriausia ūkininkė ir jautriausia moteris, Kazio motina kažin kodėl nesudeda nė kryžiaus ženklo, kai ją tėviškėj staigiai užklumpa karo veiksmai. Tada iš įpročio ir baimės tesimeldžia tik Albinos motina, kurią rašytoja pavaizduoja vergiškos dvasios. Tik Kazys teatsiveria tikrai maldai, kai kovos lauke naktį jam nepavyksta surasti brolio ir pusbrolio lavonų, kuriuos jis būtinai nori pakasti, kad dėl jų, komunistų atpažintų, nenukentėtų jo motina. Dr. J. Grinius