ŽEMAIČIŲ GYVENOS BRUOŽAI Spausdinti
Parašė A. Mažiulis   
Senosios mūsų gyvenos kiek platesni spausdinti aprašai negausūs. Prisimename S. Daukanto Būdą, vysk. M. Valančiaus Palangos Juzę ir Paaugusių žmonių knygelę, P. Višinskio (Mūsų Tautosaka X 1935; rusiškai), C. Cappellerio Kaip senieji lietuvininkai gyveno 1904 (ir vokiškai), kun. J. Staugaičio Zanavykus(Švietimo Darbas 1921), M. Katkaus Balanos gadynę (M. Tautosaka IV 1931, atskirai 1949), E. Glemžaitės-Dulaitienės Kupiškėnų senovę 1958, o toliau jau tik vienas kitas prisimename vokiškai Lepnerj, Praeto-rių, Zwecką .. ., lenkiškai Jucevičių (dabar jau ir vertimą turime), Wi-tartą.. ., kai ką dar rusiškai..., atskirus straipsnius Gimtajame Krašte, Wisloje ir t.t. Kartais dar susigriebiame tų gyvenos aprašų nuotrupų St. Raštikio, St. Kairio, K. FJielinio ir kitų prisiminimuose.

Todėl paskutiniu metu pasirodžiusias dviejų dalių prof. Igno Končiaus Žemaičio šnekas imi su didžia meile, nes tai vieno iš mūsų kraštotyrininkų darbas, žmogaus, kuris jau 1922 Dotnuvoje sudarė kraštotyrininkų būrelį, drauge su J. Ruokiu paruošė Palangos kraštą, dar 1934 vadovavo Drobūkščių k. tyrinėjimams ir jį gana smulkiai aprašė, nuo 1912 m. žymėjo žemaičių pakelių kryžius ir pastogėlės (2424 km. kelio su 3234 vienetais; Soter 1932, 1936, 1937 ir 1938, Gimtasai Kraštas 1943), ilgametis Šiaulių Aušros muziejaus bendradarbis, Telšių Alkos vienas iš steigėjų ir visos eilės kraštotyrinių kursų paskaitininkas ir t.t. Tai žmogus, kuris šiemet nulinko po 75 metų amžiaus našta ir kuris daug giliau negu kitas įmynė pėdas į savo gimtąją žemaičių žemę, ir pačią žmogaus gyveną.

Pačias knygas, nežiūrint visos eilės antrinių įtarpų, noriu laikyti kraštotyrinių - tautotyrinių aprašų ir pastabų rinkiniu, kokiu ir pats autorius įvade nusako — "norima šiame rašinyje ne iš knygų išskaitytų, tik iš savo atminties surašytų pateikti gyvenimiškų pokalbių-veiks-mų paviršutines nuotrupas siaurame Žemaitijos Gimtosios Padangės lopelyje prieš geras šešias dešimtis metų" (6 puslapis). Todėl ten pat jis aiškiai pabrėžia, kad čia bus gausu ir smulkmenų, būtent tų smulkmenų, kurios tautotyrinėms studijoms itin reikšmingos. Taigi žemaičio šnekas peržvelgdamas ir težvelgiu į jas kaip vieną žemaičių gyvenos aprašą ir jam noriu taikyti šios rūšies aprašų, bet ne kokių atsiminimų ar šiaip pasiskaitymų reikalavimus, nors is įvado lyg ir nujaustina, kad autorius šiuos aprašus bus skyręs dar ir jaunimui geriau savo tėvų kraštą pažinti ir pan. Ir nors autorius savo įvade nuo visų priekaištų ir pastabų apsidraudė, pasiūlydamas pikčiurnoms kiekvienam savo kraštą ir gyveną aprašyti, deja, aš būdamas ne tik žymiai jaunesnis ir dar ne žemaitis, nekartą iš paties prof. Ig. Končiaus senųjų aprašų gero pramokęs, ir iki šiai dienai dar savo krpš-to būtovės ir gyvenos neaprašęs, vis-tik noriu būti šiokiu tokiu nenaudėliu ir daugelį aprašo vietų neliaupsinti ir tik apgailėti, kad žemaičio šnekos daug ko neduoda, ką turėjo iškelti ir t.t.

žemaičio šnekos padalintos atskirais skyriais (I: Gyventojai-savinin-kai, Sodybos, Gyvenimo eiga, Gy-ventojai-samdiniai ir Pats gyvenimas; II: Aplinka, Pramogos ir Savybėje), o šie dar smulkesniais poskyriais. Tačiau žvelgiant į visos padalos visumą, pajunti, kad autorius yra gana nenuoseklus ir nevientisas. Man visai neaišku, kodėl pagrindiniais skyriais išskirti Gyventojai - savininkai, o už kelių tokių pat skyrių nukrausdinti Gyventojai -samdiniai, nemažiau sunku surasti Gyvenimo eigos, Paties gyvenimo ir Savybės kokias nors skyrių skirtybes, nors jie dar vis tokiais pat pagrindiniais kitais skyriais praskirs-tyti. Nevisada skaitydamas sugriebi ir atskirų poskyrių skirstymo pagrindus, o ypač tų poskyrių vienos ar kitos sekos priežastis; nemanau, kad visi šie šokinėjimai ir nenuoseklumai padarytų Šnekas patrauklesnes skaityti, greičiau tik skaitytoją nuvilia pasikartojimais. Tačiau visi šie atsitiktiniai skirstymai skaitančiojo dar labai piktai nenuteikia, ypač kai lietuviai autoriai ir leidėjai dabar šiame krašte pripratino knygas skaityti be knygos turinio, sumaišytais puslapiais, skiltimis, baisiausiai sumurzintas ir su kitomis dažnomis leidėjų gudrybėmis, kad lietuvis kuo greičiau atprastų lietuviškai skaityti, — bet tik toji "nežinoma audra", kuri sujaukė autoriui rankraščių puslapius, jog paskui jau niekas Šnekoms nebeįstengė nuoseklos ir vientisos atstatyti, o dabar tas medžiagos jau-kinys vietomis skaitančiajam nebeleidžia ir apypilnio vaizdo susidaryti. Tokiais būdingai jaukaliniais skirsniais laikyčiau sodybą su kiemu, sodu (ten nei iš šio, nei iš to aprašyta ir smulkesnio ūkininko trobesiai ir kt., I 76 p.), žydus (lietuvių amatininkų įtarpas, pagaliau net ir Šv. Mergelės Marijos dogminis į-spraudas, I 44 p.), dainas (tai rie-šutavimo, uogavimo tęsinys, nes pati daina mažai ir teliečiama, II 111 -113 p.), metus, t. y. samdos metai, bet ne be kelių sakinių kūčių papročiai (I 148 p.) ir t.t.; ir mažai terasi poskyrių, kur nebus kas nors iš visai kito poskyrio atsitiktinai į-terpta, pakartota, kai jam skirtame poskyryje daugelio tokių pastabų visai nesurasi ir taip ištisai per abi Šnekų dalis, jau visai neįskaitant gausių patarlių, posakių ir pan. smulkiosios tautosakos įtarpėlių, kurie taip pat nežinia kodėl įrašydinti čia, bet ne kitur, kur jiems vieta savo nusakymo esme turėjo būti. Aplamai, kai taip medžiaga poskyriuose sujaukta ir gale šnekų nėra daiktų sąrašo, tai žemaičių gyvena besi-domantysis turi visas šnekas susi-karpyti ir prie vienos ar kitos tvarkos prisitempti.

Tautotyriniam darbui pati šnekų aprašomoji gyvenos medžiaga gana nevienodos aprašomosios vertės. Geriausiai aprašyta, tegu ir ne be spragų, gimtosios apylinkės medžiaginė gyvenos pusė, o silpniausiai, ir dažnai atskiesta knygų įtaka, — dvasinė žemaičio būsena. Nors Šnekų autorius gana smulkiai išvedžioja po savo tėviškės gyv. namą, klėtis, tvartus, daržinę, jaują, visą sodybą ir jos aplinką keliais, tiltais, takais ir lieptais bei supažindina su apylinkės paukščiais ir kt., tačiau skaitančiajam vistik nesusidaro dažnai pilno tos gyvenos vaizdo. Pvz. su didžia meile aprašė gyv. namą ir kitus trobesius, deja, pasigendi vienos tokios 'smulkmenos', kaip tie trobesiai buvo pastatyti, kaip sunerta jų kertės, stogas ir kt. Ši 'smulkmena' namo-tyrai nėra smulkmena, nes ir tuose pat žemaičiuose trobesių kertės gana įvairios. Vienos jų ilgomis iškištomis įžambinėmis įkartomis, kitos jau trumpomis to paties kirtimo — naros kertėmis, toliau — kitos vad. žvirblinės, bet taip pat nevienodos. Nevienodos sandaros ir žemaičiuose gegnės, nes vienos glaustines ir tik paprastai tesusietos juostomis, kitos jau kabintinės, na, o galų viršutinė sankaba, arba 'rožė', ir keleriopa; vienos gegnės gula tiesiog ant sienos, o kitos — ant pogegnio, kurį

Žemaičių kryžiai

žemaičiai vietomis vadina svetimu 'murliotu'. Todėl apleidus šnekoms šias smulkmenas, pats aprašas daug ko nustojo ir nepapildo Lietuvos statybinės kartografijos, jis Jieka bereikšmis ir kada nors kieno rengiamam mūsų namotyros atlasui. Taip pat pasigendame ir platesnio numo aprašo, kurių Šnekų autoriui teko nevienas dar matyti ir, kiek prisimenu, inventorizuoti; čia 'numas -tvartai' mūsų namotyrai labai maža ką tesako. Tokių pastabų galima nemaža prilasioti ir kitiems aprašo poskyriams, bet šios apžvalgos vieta tai neleidžia. Geriausiai visose Šnekose pavykę yra tvorų aprašai, ir šiam skyreliui beveik nieko negali prikišti, nebent pastebėti, kad neišryškinta laukų žėglinė, arba džiugas, krūmokšlių lankstytinė tvora. Labai geras vartų, visokių kelių, takų poskyris, taip pat ir oro spėjimų bei gyduolių. Ir jeigu šnekų autorius su tokiu pat kruopštumu būtų paruošęs visas Šnekas kaip tvorų poskyrį, tai šios knygos būtų pavyzdinės ne tik mūsų sritinės, bet kartu ir visos Lietuvos gyvenos aprašomosios knygos.

Jei medžiaginė mūsų gyvenos pusė dažnai ne vienam geriau pavykusi aprašyti, taip pat ji daugiau ir aprašyta aplamai, tai mūsų įvairūs tarpusavės, būtent šeimos, bendruomeniniai ir luominiai santykiai iki šiol mažai tesusilaukę domės, šnekų autorius šiems santykiams daug vietos skiria. Juos ryškina visame Gyvenimo eigos skyriuje, gyventojuose, savybėje ir kt. Geriausiai jam pavyko praskleisti ūkininko ir jo šeimos vidinius bei su aplinka susijusius santykius. Jiems Šnekos skiria ne tik daug domės, bet ir praskleidžia jų vidinę šilumą, jie tampa dideliu į-našu šios srities mūsų tautotyrai ir jais atsirėmus galima daryti tam tikrų išvadų. Tačiau ne visi šie santykių aprašai patarnaus tautotyri-ninkui, kiti jį ir labai gali suklaidinti. Samdinių, trobelninkų ir kumečių vaizdas klaidinantis, ten nebejauti Šnekų autoriaus tik stebėtojo ir paprastai aprašančio, bet dar prieš pirmą pasaulinį karą agitacinių , aprašų įtaką, jauti, kad pereita į kraštutinumus, socialinės spalvos perdaug sutirštintos, prieštarauja anksčiau ryškintiems ūkininko su kitais žmonėmis santykiams. Ir nors žemaičių kumečio gyvena dažnai buvo nepavydėtina, ypač ūkininkų kume--tynuose (kokių iš viso kitose Lietuvos vietose visai nesurandame), tačiau nemanyčiau, kad jo atšiaurumui ir kitai neigiamai kumečio būdo raidai (I 174 ir kt. p.) tik kumetyno sąlygos ir toji neviltis pakilti viena, neva, luomine pakopa tėra priežastis, juo labiau, kad ir žemaičių kumečių vaikai virsdavo amatininkais, o nepriklausomos Lietuvos laikais gavę iš dvaro žemės, jie sugebėjo neprasčiau už kitų Lietuvos vietų kumečius savarankiškai įsikurti ir t.t. Taip pat nejauti aprašinė-jančio stebėtojo bajorų, ponų, kunigaikščių ir žydų poskyriuose; čia Šnekų autorius, atrodo, tikrai vienašališkas, nes negali manyti, kad visi jo apylinkės ponai, dvarelių savininkai buvo tik silpnapročiai ir kitoki nusikaltėliai, kas, atrodo, taip pat bus susiklostę j patį aprašą kaip s:avos rūšies knygų įtaka. Neįtikima taip pat, kad žydus liečia kai kurie talmudiniai dalykai būtų žinomi seniesiems žemaičiams buvę, jie čia įvelti greičiausia iš tokio dr. Pohl Talmudo dvasios. Nors įvade ir pažymėjęs, kad nerašys iš knygų, pats Šnekų autorius mėgsta knyginių ir kitokių šiems aprašams nereikalingų įnašų, tai geriausiai liudija, pvz. I 7-10 psl. kalbiniai postringavimai, nes tikrai ir gudrūs žemaičiai prieš 60 m. dar nežinojo, kaip sudarytos dvišaknės mūsų pavardes, taip pat plg. I 60 p. ūkių statistiką, nežinia kam įjungtą į sodybos aprašus, I 21 p. bajorui ryškinti vysk. M. Valančiaus laiškas ir t.t. Arba kartais jis įjungia kitų kraštų matytus vaizdus, pvz. Bavarijos mėšlyną palangėmis ir kt.

Mažiausia mūsų gyvenos aprašuose iki šiol liesta yra dvasinės gyvenos sritis: žmogaus santykis su gamtine aplinka, dvasiomis ir krikščionybe. Šnekų autorius šią užmirštą sritį dažnai užgriebia, tik, deja, dažnai neįtikinamai, pateikia ne senojo žemaičio, kokį jis matė, su kokiu šnekėjo prieš 60 m , bet visokius savus šnekėjimus, tegu ir pagrįstus fizikos ar kitais mokslais, tačiau tau-totyrininkui jie visai svetimi ir klaidinantys dalykai. Ir tokių postringavimų užtikęs, dažnai negalėdamas patikrinti kitais šaltiniais, tautotyri-ninkas dažnai visus numoja ranka ir visai nepasinaudoja. Užtenka tik pasiskaityti tokius Šnekų autoriaus, neva senojo žemaičio, gyvenusio savo senysta prieš 60 m. "Nebevaldo žmogaus kūno vidujinis jo pasaulis, nusidėvėjo kūnas, apleido jį valdo-vas-išmintis, protas, ir aižėja kūno dalelės katra sau, nebesusiklausyda-mos... Medžiagų pakaita čia krypsta į lakiąją pusę — į skystį, į dujas. O šie vėl pasaulio tvėrybai reikalingi. Klajoja, kolei suranda tvarkantį pradą — gemalą..." (I 132-3 p.). Ir tikrai būta labai protingų mūsų kaimo senukų prieš 60 m., kad taip suvokė medžiagos paslaptis! Panašių tautotyrininko akimis postringavimų pribarstyta per visą knygą. Ir jei šioje, ką tik minėtoje vietoje, visi tie mokslingi dalykai dar labai ryškūs, kad jie tikrai ne kaimo žmogaus galvojimai, tai kitose vietose taip į šio senojo, prieš 60 m. senysta gyvenusio žemaičio, galvojimus į-sprausti, jog labai sunku ir beatrink-ti, kas priklauso anam senajam žemaičiui ir kas pačiam prof. Ig. Končiui, daug pasaulio mačiusiam ir daug knygų skaičiusiam. Tokie tau-totyrininką klaidinantieji dalykai yra aplamai žemaičio visokį religingumą ir jo santykį su krikščionybe liečia aiškinimai ir vienšališki žemaičio žmojraus neva praskleidimai (I 252 ir kt. savotiškas panteizmas ar kas panašaus, bet toliau atbaigiamas net elektronais I 258; arba II 163-180 p., II 215-224 p. ir t.t.). Todėl aplamai šios medžiagos, nors ir vietomis gana retos bei įdomios tauto-tyrinini-ias dažnai negalės savo tyrinėjimams panaudoti, jei kiekvienai tai apraiškai nesuras lietuviuose kitų, patikimų užrašų. Ir nors jos bus jam labai gaila, bet teks jos vengti, nenorint pačiam suklysti ir kitų klaidinti.

šnekose gausu žemaitybių ir svetimybių. Kai kurios gal svetimybės buvo būdingos tik autoriaus vaikystės metais jo šeimai, kitos ir plačiau žinomos. Apie Kražius, Viduklę, Luokę ir kt. pastebėjau, kad žemaitis ūkininkas svetimybių mažai te-vartoja, išskyrus bajorus ir neva bajorus; į juos nusižiūrėjęs ir ūkininkas svečiui vietoj savo senojo žodžio, vietoje savo seno daikto vardo, pavartoja svetimybę, tikėdamas tave geriau suprasiant ir pn. Ir mano didžiam nustebimui, viena senutė apie Kražius pasakodama, kaip grietine gydydavo suplaišiojusias kojas, visą laiką šnekėjo apie "paviršėlį", o kai lyg suabejojo, jog tas man žodis nežinomas, pridėjo, kad reikia tepti 'pastijolka', kurį autorius čia taip dažnai kaip ir kitas svetimybes vartoja, šnekų gale pridėtas žemaitybių ir kt. žodžių aiškinamasis žodynėlis, tačiau mūsų jaunimui, kuriam iš dalies šnekas ir skiria, toli gražu nepakankamas. Aplamai Žemaičio šnekos yra gana mielas žemaičių gyvenos aprašas, nors savo verte tautotyrininkui labai nevienodas, neišlygintas ir vietomis tiesiog klaidinantis juodraštinis darbas.

Nors tiesiogiai su žemaičio šnekomis nesusijusi, bet autoriaus knygų sąraše išspausdinta viena pastaba į-siprašo naujos pastabos. Ten išspausdinta: Elektros kursas ir skliausteliuose įrašytas įdomus prierašas "savo vardu išspausdino Dr. A. Juška, autorių išvežus į Červenę", šiandien dr. A. Juška šio priekaišto negali atsakyti. Įdomu tik viena, kodėl prof. Ig. Končius viešai niekur neprotestavo 1941-44 m. ? Antra, ar autorius dar prisimena, kaip ir kodėl bolševikų metais nuo vadovėlių dingdavo autorių pavardės ir kieno įsakymu? Tai kuo čia dėtas tada dr. A. Juška, jei prof. Ig. Končių suėmus ir iš Kauno kalėjimo išvežus ar dar ten tebesant, tuometinė leidykla ir bolševikinė cenzūra pati savaime pašalino nepageidaujamą jiems pavardę? O bolševikai mėgsta daug žmonių taip pat pašalinti, jų pavardes iš visų leidinių iškirpti, užtenka prisiminti Sovietų enciklopedijose Berijos likimą, vis dar neišeinantį tą tomą, kur turėjo būti Stalinas ir t.t. Ir man atrodo, jei autorius būtų pasitikrinęs Bibliografijos Žinias, šios skliaustelinės pastabos taip pat nebūtų įrašęs. Taip pat norėčiau dar autorių paklausti, ar šį vadovėlį su Juška naujai rašėte, ar buvo paimtas tas pat rankraštis, kurį dar 1940 dr. A. Juška buvo Sakalui paruošęs ir, rodos, į sovietinę leidyklą pakliuvo iš likviduotos švietimo ministerijos, kur jis ten dar žymiai anksčiau buvo įteiktas peržiūrėti; kiek prisimenu, tas senasis jo rankraštis buvo atiduotas, pagal visas sovietines instrukcijas, leidyklos kitiems peržiūrėti, parašytas naujas bolševikinis įvadas ir t.t. Tada, žinoma, jau vėl būtų kita šneka.

Ignas Končius ŽEMAIČIO ŠNEKOS I ir II dalis, Nidos knygų klubo leidinys, Londonas 1961, 285 ir 239 psl. in 12°.
A. Mažiulis