Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKAS RŪTŲ VAINIKĖLIS IR ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Matusas   
Kai 1939 m. iš panagių studijavau Konst. Jablonskio paruoštą Lietuvos dvarų inventorių rinkinį, užtikau rūtą, 1563 m. augančią Rokiškio klebonijos darže. Tai kol kas vienintelis tokis dokumentų liudymas (Istorijos Archyvas, Kaunas 1934 m., p. 678). Tą faktą trumpai pažymėjau "Naujojoje Sodyboje" 1941-42 m., rašydamas apie Lietuvos daržoves ir gėles istorijoje. Dalyką pakartojau "Žiburiuose", 1948 m. (Straipsny "Lietuvių Medžiaginė Kultūra Senosios Valstybės Laikais", nn. 84-85 Augsburge, Vokietijoje). Rūtos faktą jau platesniame gėlių ir daržovių kontekste referavau "Aiduose" (1959 m., n-ry 3).

Savaime suprantama, rūtą ir jos vietą Lietuvos liaudies papročiuose įterpiau į bendresnę ir platesnę studiją "Lietuvos Sodas, Daržas ir Darželis iki 16-tojo amž. pabaigos" (ji pasirodė žurnale "Tautos Praeitis", o angliška modifikuota versija "The Gardens in Medieval Lithuania" — Vokietijoje leidžiamuose "Comment. Baltic"). čia gėlės Lietuvoje, t.y., kul-tyvuojamosios daržuose atsekta iki 15-to amž. pradžios. Visi faktai apie daržą, sodą ir darželį paremti Dlugošo "Historiae Polonicae", minėtu "Istorijos Archyvu", "Lietuvos Metrika", "Akty Vilenskoj Archeogr. Komissii", "Sbornik Archeografičes-koj Zomissii", Herberšteino "Mosco-viter Wunderbare Historien" ir kitokiais mažesnės svarbos leidiniais.

Suminėtuose savo rašiniuose aš buvau atsargus su rūta, atseit, kiek ji implikuota Lietuvos liaudies papročiuose. Apie lietuvaičių supintą rūtų vainikėlį teišdrįsau tik tiek pasakyti, kad jojo nešiojimas gražiai derinasi į vidurinių amžių papročius apskritai. Išskaičiavau keletą tos rūšies faktų. Bet dabar mes užtikome naują liudymą. Apie 1450 m. išleisti Rygos miesto nuostatai (Rigische Bur-sprache) štai ką sako; "... Jei tarnaitė yra apkalbama, jos negalima vainikuoti, kuomet ji eina į bažnyčią; taip pat ji neturi maišytis su nekaltomis mergelėmis" ( . . .wannen eyne denstmaget beraden wert, de sal men nicht kronen, wanner se tor kerken geit; ok sal men nicht mit juncfrowen vor er trecken; Liv- Est und Curlaendisches Urkundenbuch, XI, 61). Viduramžinės vokiečių kalbos (tas pat ir dabartinėje) crowne, krone ir crownen, kronen lietuviškai reiškia "karūna", vainikas ir "karūnuoti," vainikuoti. Tie vokiški žodžiai (kaip ir angliški the crown, to crown) paimti iš lotynų corona, coronare (šie gi — iš graikiško ko-ronė). čia visur jų reikšmė ta pati, būtent, vainikas ir vainikuoti, ar tai būtų iš metalo, ar iš augalų bei gėlių.

Nors šis liudymas yra iš Latvijos, atseit, Rygos, bet jį galima imti kone tiesioginiu argumentu ir Lietuvos santykiams. Mat, vėliausia nuo 13-to šimtmečio pradžios iki 14-jo pabaigos Rygoje ir visoje Latvijoje sukurta vokiška kultūra buvo pats svarbiausias veiksnys Lietuvos kultūriniam augimui. Šis faktas istorikų iki šiol buvo ar visiškai neįsisąmonintas, ar nepakankamai pabrėžtas. Tai liečia visus amatus apskritai, o mūrininkus ir mūro statybą ypatingai. Ir krikščionybe Lietuvoje plito (apleidus sporadiškas pastangas Lietuvos pajūryje 9-12 amž. nor-manų laikais) kaip tik iš Rygos. Nuo 13-to amž. pabaigos iki 14-jojo pirmojo ketvirčio Naugarduke ir Vilniuje pastatyta katalikų bažnyčios. Juodvi buvo pranciškonų (dar vieną Vilniuje turėjo domininkonai, bet ir jie, atrodo, buvo atėję iš Livonijos, atseit, Revelio - Talinno). Pranciškonai bus buvę iš Rygos vienuolyno, kuris, turėdamas prieš akis Latvijos ir Lietuvos reikalus, labai dažnai veikė nepriklausomai nuo Lue-becko kustodijos ir Saksonijos provincijos. Juk ir Gedimino krikšto reikalas syte susijęs su pranciškonais.

Krikštą organizavo ir rėmė, nepaisydamas kryžiuočių daromų trukdymų, ne kas kitas, kaip Rygos arkivyskupas Fridrikas, kuris buvo buvęs Rygos pranciškonas ir, pridėsime, mokslo vyras. Ir Gedimino garsieji laiškai, kviečią Vakarų kultūrininkus, bus buvę pranciškonų darbas.

Ši digresija daug ką paaiškina, kadangi Rygos praktika, vainikėlį siejanti su mergelės nekaltybe, buvo aiškiai bažnytinės kilmės. Dar ir šiandien ortodoksų-pravoslavų moterystės liturgijoje ties nuotakos ir jaunikio galvomis laikoma po metalinį vainiką. To atgarsį randame vadinamame Petrikavo rituale, kuris galiojo (tur būt, ir dabar galioja) Lenkijoje ir taip pat Lietuvoje iki atskiros bažnytinės provincijos įsteigimo nepriklausomybės laikais. Taigi tas ritualas turi pastabą prieš nuotakos galvos kaišymą gėlėmis, jei ji yra našlė.

Vadinasi, jau 15-to šimtmečio viduryje Bažnyčios teikiama praktika, mergelėms iškilmingesnėmis progomis nešioti gėlių vainikėlį, Rygoje buvo stipriai įsigyvenusi. Atrodo, taip buvo ir Lenkijoje (pagal 16-to amž. kronikininką Kromerį). Lietuvoje vainikėlio praktika, manytume, pradėjo prigyti apie 15-tojo pabaigą. Kaimą tai bus pasiekę 16-to amž. tarpe. 17-jame bus įsigyvenęs įsipi-lietinęs Lietuvos specifiškas rūtų vainikėlis, ir tai jau pačiame kaime.

Minėtus faktus ir samprotavimus paremia lietuviška patarlė "pajudinti vainiką". Sakoma, jis ar ji supyko supurško, tarytumei, būtų pajudintas jo ar jos vainikas. Aišku, čia suprantama apskritai garbė. Nors tai, iš tikrųjų, atgarsis apkalbamos mergelės reikalo, kurį apibūdino Rygos 15-to amž. dokumentas.
J. Matusas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai