| |
|
|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
 ŽAIZDA
Tu palmės lapą įdrėksta sugydai,
O man širdis vis lieka sužeista.
Jau nežinau,
Kas Tau brangesnis, Viešpatie,
Ar palmės lapas,
Ar žmogaus širdis?
Lapelis laikosi lietum ir saule,
Širdis gyvuoja meile ir kančia.
Jei ir užgydytum
Žaizdas malonės balzamu,
Visvien jau liktų
Dideli randai.
KANKINIAI
Červenė
Ten gema Nemunas,
O jūs gi mirštate.
Kokia tai sopulinga valanda —
Joje susitvenkė
Mirties ir gimdymo skausmai.
Krauju bei ašarom
Raistus užtvindėte —
Dabar, gedėdami, raminsimės,
Kad gema Nemunas
Iš mūsų ašarų ir kraujo.
Skubės per užtvankas
Namo šventa srovė —
Skubėkit, broliai, seserys,
Namo šventa srove —
Dabar jau esate laisvi.
Daugiau, negu laisvi —
Laisvi nelaisvėje .. .
Kai iš krantų vaduosis Nemunas,
Mum šauksit jo balsu,
Jog artinas išsivadavimas.
Išsivadavimas
Per kraują, ašaras —
Nūn verksmo žemėje bus Nemunas,
Kaip gysla mėlyna,
Užtvinus motinos smilkiniuose.
KAINO VAIKAI
Visi mes esame
Dviejų tėvų vaikai.
Tai lengva atpažint,
Į veidą nežiūrėjus.
Žinai, kuris yra iš Kaino,
Kuris iš Abelio —
Nereikia klausti.
Klausimas būtų čia
Tik veidmainiavimas —
Gana jau veidmainiaut,
Gana meluoti!
Nereikia, kad ateitų liudyti
Rainių miškelio pušys —
Nekaltas brolio kraujas
Į dangų keršto šaukia.
Gailiuos lakštingalos,
Krauju aptiškusios,
Kurios jau neišpraus
Pavasario lietus.
Lakštingala giedojo žmogžudžiui,
Kai kiekviena pušelė verkė —
Lakštingala — duktė
Beširdžio Kaino .. .
Bet ašarų nelies
Išgraužtos dūmų akys,
Nors amžiais vanagai
Draskytų brolio kūną.
Klajoja baugūs dūmai pažemiu
Kadaise Dievo atmestos aukos,
Ir Kaino sūnūs Tamsybėn slenka.
NAŠLAITĖ
Atsimenu devynis brolius
Ir seserį jų Elenutę,
Atsimenu tave,
Visų paniekintą našlaitę,
Ir nieko kito nesakau:
Būk man sesuo.
Kažin kokie ten buvo broliai,
Kad savo seserį paliko
Pas žiaurią pamotę.
Jieškojo jų sesuo —
Ne jie sesers —
Jieškojo brolių palikta sesuo,
Kaip aš tavęs šiandieną jieškau,
Prikeltas devynių žirgų
Gailaus žvengimo.
Skaudu, kad broliai pasiklysta,
Su ragana linksmai puotauja —
Nebepažįsta jau sesers .. .
Jie nusijuoks, kai aš sakysiu:
Ne mūsų čia sesuo,
Čia ragana —
Kur jūsų, broliai, akys?
BRIEDIS
Kažkur tenai,
Prie Kuršių Nerijos,
Į vandenį įbridęs, briedis gers.
Laimingas jis,
Kad smėlio pusnyse
Nėra kentėjęs troškulio.
Laimingas jis,
Kad jam vis Nemunas
Marias pripildo vandeniu gėlu.
Tą patį vandenį
Iš tų pačių dirvožemių
Visi mes godžiai geriame.
Tuojau, tuojau,
Atsigaivinęs mariose,
Per užpustytą kaimą briedis bris,
Ir jo galva
Augštai bus iškelta
Fata morganų raibuliavime.
Žiūrėkite,
Kokie vaizdai gyvi
Kadaise užnešto gyvenimo smėliu!
Ne amžinai
Čia jis palaidotas
Po seno briedžio kojomis.
Kažkur tenai,
Prie Kuršių Nerijos,
Atsigaivinęs briedis nežinos,
Kad mūsų šuliniai
Šią vasarą tušti,
O marios persipildžiusios.
ANGELAS
Lengviau suklyst,
Kaip vėl surasti kelią —
O angele,
Stipriau man ranką spausk!
Šią naktį danguje
Pradingo žvaigždės,
Ir žemėje
Nubudę paukščiai
Nenori sveikinti aušros.
Tikrai žinau,
Jog čia seniau klaidino —
Dar šiurpulį
Paklydusio žmogaus juntu.
Čia mano protėvius
Klaidino tavo brolis —
Juodasis angelas —
Lyg būtų jie gyvenę
Be angelų sargų.
O kaip graudu
Gimtuos laukuos paklysti
Ir nepažint
Vaikystėj išmintų takų!
Mes nepažįstamais takais
Ilgai keliavome, O angele,
Bet šiąnakt atpažįstu
Takus, kuriais einu.
Tu vesk mane
Per tą bežvaigždę naktį,
Kol iš tamsos
Pirma kalvelė išsiners.
Paskui galėsi grįžt
Prie Sopulingos Motinos
Pakalnėmis —
Aš jau surasiu vienas
Senųjų durų skąstį.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
