ERŠKĖTIS Spausdinti
Parašė NELĖ MAZALAITĖ   
Kunigas klausė išpažinties.
Jo ausis buvo priglausta prie pat kalbančiojo lūpų, nors kunigo klausa buvo aiški, ir jis nesėdėjo klausykloje, ir nestebėjo eilė laukiančiųjų, o bažnyčia nebuvo perpildyta žmonėmis.
Buvo valanda po vidurnakčio, kada į kunigo langą pasibeldė — skambėjo stiklas, kaip gąsdinantis pavojaus varpas, ir pažadino labai greitai, nes miegas dabar buvo retas, kaip kretilas, ir slesnas, tačiau atsikelti nebuvo lengva — jo kaulai visi smelkė ir kas naktį darėsi sunkesni, tarsi akmenėjo minutėmis.

Stiklas vis skambėjo; kas stovėjo už lango, buvo nekantrus ar baimingas, bet kunigas priėjo ten ramiai; tie, kurie dabar įsilaužinėja, įeina pro duris. Be to, jo bijojimo laikas buvo seniai pasibaigęs.
Jis atidarė langą ir pažino žmogų:
— Kodėl ateini tokiu nelaiku, Kazimierai, tarė kunigas, — ar susirgo pati?

— Baisiau, klebonėli, baisiau! — jis kalbėjo per langą, tarsi juos skyrė ir jungė klausykla — ir taip iš tikrųjų buvo, galvojo kunigas, kai girdėjo žmogų pasakojant, kas buvo nutikę!

Kazimieras Šauklys, senas meistras, trobų statytojas, altorių išdrožinėtojas — dabar darė grėblius ir rišo šluotas, ir atleisk, Viešpatie, vagystę — tiktai vėlai vakarais išdrįsdavo nueiti į savo buvusį miškelį pasi j ieškoti medžiagos dabartiniams dirbiniams. Šį vakarą jis j ieškojo beržų šluotoms, bet ūmai išgirdo balsą, tokį, kokiu nė paukštis gieda, nė medžiai šnera: labai tyliai, susivaldydamas dejavo žmogus. Kadugiuose, kur ir zuikis nelindo, bijodamas sudraskyti savo kailį, gulėjo jaunas vyras, įsikniaubęs į žolę, kad jo skaudėjimo balsas būtų nuslopintas, bet ir tamsoje kaip šviesa degė jo kraujas, šviežias ir gyvas. Kai jis išgirdo prisiartinant, jo ranka nuslydo prie ginklo — kunigas girdėjo, kaip taikus ir nedrąsus senas meistras beveik didžiavosi sužeistojo drąsumu, tačiau ranka nebeturėjo jėgos.

Ir jis tuojau pažino, kad atėjo ne priešas. Kunigas girdėjo džiaugsmą seno šluotų rišėjo balse, kad jis buvo net mirštančio atskirtas nuo nedorųjų, — jaunas partizanas taip ir pasakė, net nusišypsodamas, tamsoje galėjai matyti, — jog Dievas yra maloningas, kad paskutinę minutę leidžia matyti savo žmogų, lietuvį. — Kunigas regėjo, kad Kazimieras Šauklys nusišluostė akis, ir tuojau kalbėjo, skubėdamas — jis buvo pasakęs jaunam vyrui, jog pasiims jį į savo trobelę — ir tasai pasipriešino. Ne, sakė jis, ir jo balsas buvo griežtas, gal jis buvo iš tų, kurie patys vadovavo kitiems ir buvo klausomas: jis tarė, jog, gal buvo priverstas kitais kartais išstatyti dorus žmones į pavojų, kai vyrams reikėjo maisto ar poilsio. Tačiau jie ir apginti galėjo tuos žmones. Bet nūnai jis nebegali net pasijudinti, ne tiktai nueiti — ir mirdamas jis nenori, jis negali prisiimti naujos baimės už jų geras širdis. Jis tiktai dėkoja ir yra laimingas — kalbėjo jaunas vyras, — kad išgirdo tokius brangius žodžius, jis nebenori nieko kito. Nieko, nes tai būtų stebuklas, jeigu paskutinis jo troškimas būtų išpildytas — kunigo.

Ir kunigas dabar, palinkęs per langą, girdėjo skelbiant stebuklą: dabartinis kolchoznin-kas Kazimieras Šauklys, kuriam buvo atimta mažoji sodyba, vaikai, mėgstamas darbas, sveikata — ant savo pečių atnešė jauną, augštą vyrą. Jis vos išsiteko, nesiekdamas žemės kojomis ir galva — girdėjo kunigas, kaip Kazimieras stebėjosi jaunuolio augštumu. Ir jis negalėjo priešintis, jaunasis, jis buvo pusiau be sąmonės — tačiau kai jis atsipeikėjo, prieš pat jiems prisiartinant kaimo pakraštyje Kazimiero Šauklio trobą, sužeistasis tapo vėl stiprus dvasioje, sakė jis jokiu būdu tegu neneša jo į vidų — ar nėra kur daržinės ar tvarto. Jis net susijuokė — sako, ir Dievas teikėsi atsilankyti tvartelyje. Ir Kazimieras išpildė tai — jis įnešė sužeistąjį į pašiūrę. Ten buvo jo meistrystės vieta kadaise, ir dabar jis ten drožinėjo grėbliams dantis ir paguldė jį ant varstoto. Ir tada sužeistasis pravėrė akis, ir jos buvo —kaip šventojo kankinio, pasakė per langą kunigui Kazimieras Šauklys — ir kaip vaiko, kaip tikro jo sūnaus. Net balsas buvo panašus, kai su-žnibždėjo:
"Kunigo!" —
Kazimieras pasišaukė savo senąją pačią, baimingą, pavargusią nuo sielvartų, ankančią nuo ašarų — ir išbėgo. Jam atrodė, kad jis bėgo, — sako pasiteisinamai per langą Kazimieras Šauklys, — tačiau jis prisipažino tuojau, jog iš tikrųjų jis labai ilgai ėjo tuos tris kilometrus, kol pasibeldė į klebono langą.

— Bėkim, — tarė klebonas, — skubėkim. Tu nepyk, kad aš nesiūlau tau pailsėti, Kazimierai.
— Paskui, — atsakė Kazimieras, bet jis stovėjo atsirėmęs į sieną ilsėdamas, tačiau jam atrodė, jog negavo nė atsikvėpti, taip greitai atsirado šalia jo klebonas. Jie įėjo tylomis į zakristiją, ir bažnyčioje degė tik ta šviesa kuri šviečia amžinai, kad jokia nereikalinga akis miestelyje nepastebėtų, kur pašauktas Dievas.

Dabar jie žengė tylomis, abu senieji. Tačiau kunigui atrodė, jog Trečiasis visą laiką kalba — per akmenis miestelio rinkoje, ir debesis nakties pakraščiuose, kur labai lėtai smelkėsi aušra, tarytum kažkas iš už kalno artėjo su žiburiu. Ir kalbėjo keliaujant per pievas ir mažą giraitę, kur atsibusdavo paukščiai, kaip paliestos vargonų dūdos, ir kaip smuiko stygos, ir kaip maži švilpukai. Ir kalbėjo nematomos gėlės, paslėptos lapuose ir naktyje, bet varvin-damos kvepėjimą. Ir kalbėjo Viešpaties kalba žmonės savo tyloje — senas meistras, prašydamas Dievo, kad jo žingsniai nebūtų buvę be reikalo, kad jis nebūtų perdaug užgaišęs — ir senas kunigas, maldaudamas, kad jam būtų leista ateiti laiku. Jam atrodė, kad jo visas gyvenimas buvo skirtas šiai kelionei, nes argi jis, liguistas ir pavargęs, jau prieš pirmą bolševikmetį nuėjęs į altaristus, o dabar, nebetekus klebono nei vikaro, — ar jis nebuvo iš naujo pašauktas, kaip jaunas klierikas pašventintas, kad nešiotų Raktus? Kad guostų ir laimintų, laidotų ir krikštytų ištikimuosius? Tačiau jie visi galėjo atkeliauti patys ir surasti kelią, jie buvo iš šios vietos, šios parapijos, jie žinojo, kada ateiti, nors ir tektų truputį slėptis, bet dėl to, kuris savo valia, panašiai, kaip šventieji, aukojosi gimtai Žemei ir jos žmonėms, kuriem nebeliko kraujo kojose nei krūtinėje pačiam ateiti pas Tave, Dieve — dėl jo neskaityk mano devyniasdešimties metų, sutvirtink mano žingsnius ir širdies plakimą. Dėl savo vaiko, kurį šauki pas save, Viešpatie. Leisk jį rasti dar gyvą!

Jis buvo gyvas.
Ir kunigas regėjo, jog šioje naktyje stebuklai neišsenka; senoji moteris buvo padariusi nemažiau kaip jos vyras, atnešęs į jų pašiūrę nežinomų tėvų vaiką: ji buvo atkėlus sunkų sužeistą kūną, ir paklojo po juo savo balčiausias paklodes, o padėjo baltos drobės pagalvę, ir buvo sutvarsčius jo žaizdas, kiek mokėjo. Jis regėjo, kunigas, kaip ant seno stuobrio, ant kurio Kazimieras Šauklys tašydavo pliauskas, buvo padarytas komunijos stalas, ten stovėjo kryželis, šventinto vandens moliniame dubinėlyje, ir krapyla, padaryta iš plonų drožlių, kaip ir tinka dailidės namuose. Ir degė graudulinė, užstatyta dideliu ąsočiu, negalėjai iš tolo regėti jokios šviesos. Net prisiartinus iš lauko tema-tei baigiantį blėsti mėnulį, šviečiantį pašiūrės tarpduryje, kaip vandens srovę tarp dviejų kalvų.

Senoji motina sėdėjo prie nežinomų tėvų sūnaus ir šluostė jo kaktą, o kunigas regėjo, kad ji buvo padėjusi jam laukti ir kvėpuoti. Ir dabar ji pasitraukė iš savo sargybos, atsiklaupė prieš Dievą ir pasitraukė su savo vyrų. Jie atsisėdo ant žolės prie pašiūrės, kad būtų pašaukti, atėjus laikui.

Kunigas klausė išpažinties.
Jo ausis buvo priglausta prie kalbančiojo lūpų, ir per jas regėjo prasivėrusią sielos uždangą-
Ir ūmai suskambėjo, kaip sudaužytas stiklas, kaip laužomas molis — už pašiūrės durų du seni balsai sušuko, ir nutrūko. Į vidų įgriuvo penki, stumdami prieš save abu senius.
Keturi vilkėjo uniformas, o penktas atrodė šio krašto gyventojas — ir taip buvo, nes jis atsiliepė:
— Taip ir nutvėrėm — iš karto kelis nusikaltėlius! Pasitrauk, kunige, o tu, bandite, nevaidink, kelkis!
Kunigas atsisuko — jis nebuvo pakilęs nuo varstoto krašto. Tiktai atkėlė galvą nuo sužeistojo veido, — jis pasakė ramiai:
— Girdžiu, pagal kalbą, esi gimęs čia — būk žmogus, leisk, netrukdyk baigti švento reikalo.
— Pasitrauk! Dabar ateivis sušuko, galėjai matyti, jog jis dėjosi labai reikalingas, ir norėjo prieš juos pasirodyti. Pasitrauk, sakau, mums netrukdyk atlikti valstybinių pareigų. Slėpti banditus! Juk jūs žinote, kad tai didžiausias nedorumas! Jis priėjo prie kunigo ir pakėlė ranką pastumti jį į šalį, ir kunigas tuo pat metu ištiesė savo ranką sulaikydamas.
— Palauk, — tarė jis, — argi nesi Vinco Jurginio sūnus?
Ateivis krūptelėjo, tarytum būtų trenktas — jis pažvelgė į rusus, ir jo veidas atrodė kaltas, kad buvo pavadintas savo tėvo vardu.
— Kokia laimė tavo tėvams, kad jų neištiko šita bausmė — matyt savo sūnų išdaviką. Tu žinai, kad tavo tėvas buvo savanoris, kad jis savo gyvybę buvo užstatęs už Lietuvą. Tu atsimeni. Aš nemanau, kad gali užmiršti tokius dalykus, kartą išgirdęs. Bet gal tu nežinai, kad tėvas be galo džiaugėsi, sulaukęs tavęs tais pačiais Nepriklausomybės atėjimo metais. Ir aš krikštijau tave! Ar blogai krikštijau? — sako kunigas liūdnai, žiūrėdamas į tą buvusį lietuvį. Ir žiūri į gulintį ant varstoto, išbalusį ir užvi-rom akim. — Ne, tai yra nuo Išganytojo laikų, kad paskui ištikimuosius tiktai vieną žingsnį teatsilieka Judas. Ar esi toks? Maldauju, leisk man baigti išpažintį.

Ir ateivis ėmė kvatoti — jis kalbėjo rusiškai savo bendrams, o tie juokėsi, — ir tada prabilo:
— Gerai, gerai, baikite! Mes pabūsim liudininkais. Ko lauki, kalbėk!
Kunigas pažvelgė vėl. Kaip gali, būti žmogus toks, kaip gali — ir, Dieve, atleisk, argi tai yra žmogus!
Tačiau tas, kurio tėvas kadaise buvo kariavęs už savo žemės laisvę prieš bolševikus, ir kuris dabar buvo atėjęs su rusais, niršo vis labiau. Jis išraudo ir rėkė:
— Ko jūs neatliekate išpažinties? Ko tu tyli, bandite? — Jis nustūmė kunigą ir, pasilenkęs prie sužeistojo ėmė jį draskyti: —Kalbėk, kalbėk, bandite, kur yra tavo bendrai?
Ir kunigas ūmai pasidarė labai stiprus. Jis su didele jėga, kaip lankstus jaunuolis, pasilenkė tarp gulinčiojo ir buvusio žmogaus ir atstūmė draskančius pirštus. Ir paskui vėl atsisuko ir vėl pažvelgė tiesiai į akis išdavikui, ir tarė:
— Kada mūsų Išganytojas buvo išduotas savo mokinio, nuteistas neteisingų teisėjų — Jis buvo atiduotas svetimų kareivių ir jų nedorų tarnų valiai. Tie uždėjo ant Jo galvos erškėčių vainiką, spaudė jį, kad giliai sužeistų, ir niekino Jį, ir spjaudė į Jo veidą, ir ištikinėjo Jį savo rankų plaštakomis. Tarp jų buvo vienas didelis bailys — jis labai norėjo pasirodyti galingas, tačiau tiktai tada, kada Jėzaus galva buvo pavargus, o Jo akys užbėgę kraujų, kad Jis nebegalėjo jų praverti, tiktai tada bailys išdrįso prieiti ir smogti savo ranka. Ir buvo taip, kad jis ištiko Viešpaties veidą, kai Jo galva buvo visai nusvirus, ir nedora ranka palietė erškėčių vainiko vieną spyglį. Labai paviršiuj, vos prisitiko, bet žaizda niekuomet nebeužgijo. Jis numirė toks pat nedoras ir bailus, tačiau niekas neištraukė to spyglio.

— Imkit juos! — suriko buvęs lietuvis rusams, ir nors jie buvo jo ponai, tačiau dabar skubiai paklausė. Kai jie nutvėrė gulintįjį, jis atmerkė akis, pažvelgė į senuosius vyrą ir moterį, ir garsiai tarė, žiūrėdamas į kunigą:
— Aš beturiu vieną nuodėmę nepasakytą: aš ginklu priverčiau šiuos geruosius žmones suteikti man pastogę ir atvesti kunigą — jie nieku nekalti.
— Jūs girdit, — tarė tyliai kunigas, — jūs girdit, tai yra išpažintis — paleiskit senuosius žmones.
Keturi rusai ir buvęs lietuvis išsivarė Kazimierą Šauklį, jo žmoną, kunigą, kuris kalbėjo išrišimą. Ir partizano lavoną.
Ir eidamas su ta eisena iki sunkvežimio, ir važiuodamas, ir išaušus, ir kitą naktį — buvęs lietuvis nenustojo žiūrėjęs į savo dešinę. Ir liesdamas ją jis juto viduje kažinką rėžiantį — tai galėjo būti užlūžęs peilio ašmuo, bet tai buvo panašus į pjautuvo išlenkimą. Niekas nežino valandos, kada ateis pabaiga — tačiau ir tą valandą jis tebėjus tą spyglį. Jis — ir daugelis.