TAUTINIŲ PARAPIJŲ PROBLEMĄ SVARSTANT Spausdinti
Parašė Juozas Kojelis   
J. Šoliūno straipsnis (žiūr. Aidai, 1962 m. Nr. 1) "Tautinių parapijų problema" vertas ypatingo Amerikos lietuvių katalikų dėmesio. Ir vertas ne dėl autoriaus daromų pasiūlymų šiai problemai išspręsti, o dėl pačios temos aktualumo. Autorius teisus sakydamas, jog šiuo klausimu "turėtų būti rėkte rėkiama". Rėkti tikrai reikia, nors ir ne dėl tų motyvų, kuriuos Šoliūnas nori įpiršti. Iš esmės, priėmus ano straipsnio autoriaus tezes, rėkti nebereiktų, o tik ramiai pasiruošti kelionei į tą, jo paties žodžiais aptartą, nuolat augančią lietuvišką koloniją . . . kapines.

J.Š. siūlymų problemai išspręsti ir nedaro. Trumpas apeliavimas į A-merikos lietuvius nebėgti iš sukurtų kolonijų arba, išbėgus, burtis į naujas kolonijas su savom bažnyčiom sueina į tiesioginį konfliktą su pagrindinėmis tezėmis, k.t.: "Turime sutikti, kad tokios (t.y. tautinės — J.K.) parapijos buvimas yra laikina, nenormalių gyvenimo sąlygų iššaukta, pasėka. Užtat kaip į laikiną dalyką ir turime žvelgti" arba: "Gi man rodos, kad tokių parapijų (t.y. tautinių —J.K.) negalima laikyti natūraliu dalyku, bet į jų gyvavimą tenka žvelgti, kaip į laikiną reiškinį, kuris egzistuoja pereinamame laikotarpyje ir kuris savaime turi į-silieti į natūralią gyvenimo vagą" arba ". . .tik tokią (t.y. teritorinę — J.K.) parapiją mes ir norime laikyti natūraliu reiškiniu Bažnyčios organizuotame gyvenime" ir t.t. Būtų galima iškelti ir daugiau kontra-dikcinių pareiškimų, bet taupydami vietą ir laiką, kritikinėje šių pastabų dalyje norime paminėti tik vieną sunkiai suprantamą autoriaus motyvą, siekiantį pateisinti tautinių parapijų naikinimą. Jis teigia, kad nusilpusių tautinių parapijų teritorijas galį užimti kitatikiai ir kad toks užleidimas "būtų nusikaltimas prieš katalikiškąjį apaštalavimą". Tačiau mes žinome, kad jokie įstatymai nevaržo kitatikiams kurtis tiek tautinių, tiek teritorinių parapijų ribose.

Iš viso, perskaičius straipsnį, susidaro įspūdis, kad autorius ir neturėjo tikslo pajieškoti šiai problemai sprendimų, o tik norėjo pateisinti tautinių parapijų nykimą bei naikinimą.

Kokios parapijos funkcijos?
Aptardamas parapijos funkcijas, autorius duoda eilę teigiamų bei neigiamų definicijų ir citatų. Šiaip ar taip, bet parapija pirmoje eilėje yra tik administracinis vienetas. Dieviškųjų malonių perteikėjas, sakramentų administratorius (tai ką autorius vadina "pirmaeilėmis parapijos funkcijomis") yra žmogus-kunigas. Jis tik operuoja iš tam tikros bazės, kuria dažniausiai yra parapija. Tokiomis bazėmis taip pat yra vienuolynai, misijų stotys ir, kaip žinome pavyzdžių iš dabartinio gyvenimo Sibire, atskiro kunigo ištikimybė savo pareigoms.
Taipgi vargu tikslinga būtų, aptariant parapiją kaip bendruomenę, "artimą aplinką" laikyti esmine sąvokos žyme. Yra katalikų parapijų, kurių ribos nusitęsia ne dešimtimis, bet šimtais mylių. Ir tokių parapijų yra ne vien tik Azijoje ar Afrikoje, bet ir Šiaurės Amerikoje. Pagaliau "artumo" sąvokai aptarti irgi reiktų daugiau precizijos. Prieš 40 metų gyenti vieną mylią nuo bažnyčios buvo "toliau", negu šiandien dešimt mylių, jei "artumą" matuosime laiku, per kurį bažnyčią galima pasiekti.

Taigi, įnešus kai kurių pataisų į J. Šoliūno pateiktas premisas, jo padarytos išvados, kad ir "realistinėmis" vadinamos, kelia stiprių abejojimų. Nepretenduodamas į šio klausimo ekspertus, gal tik turėjęs progų stebėti kai kuriuos praktiškuosius šios problemos aspektus, manyčiau, jog idealiam parapijos aptarimui pakaktų straipsnio autoriaus cituotų popiežiaus Pijaus XII žodžiių: "Parapija yra religinio gyvenimo ir misijų centras. Bendruomeniniame gyvenime parapija turi sukurti savitarpio paramos ir broliškumo atmosferą visiems savo parapijiečiams".

Yra ir kitas sprendimas
J. Šoliūnas tautinių parapijų problemos sprendimą suveda į tokį atsakymą: "šito natūralaus keitimosi metu ilgainiui tautybių parapija natūraliu būdu taps teritorine parapija". Tačiau yra ir kitas problemos sprendimas, kuris duoda ir skirtingą atsakymą.

Tiesa, kad socialinio gyvenimo struktūra su technologine pažanga diena iš dienos kinta. "Viskas teka", teigė senovės graikų išminčiai. Tekėjimo tempas šiandien be galo greitas ir vis greitėja. Tik kitimo procese yra ir vienas pastovus elementas — tiesa, nors jis nekartą apsireiškia ir naujais aspektais. Ir vargas, jei kas sustoja laiko tėkmėje, o dar blogiau, jei kas savo nuomonę (ima identifikuoti su pačia tiesa.
Nesileisdami į teoretinius šiuo klausimu samprotavimus, grįžkime prie mūsų pačių nūdienio gyvenimo, kurio faktus lengvai kiekvienas galime patikrinti. Kai prieš 12-13 metų gausios tremtinių masės įsiliejo į čionykštį gyvenimą, rado, to meto akimis žiūrint, gražiai veikiantį organizuotą Lietuvos laisvinimo aparatą, suvestą į keturių srovių centrinį organą.

Gyvenimas bėgo, socialinė Amerikos lietuvių visuomenės struktūra kito, nestovėjo vietoje nei jos ideologinė nei politinė diferenciacija. Tie, kurie prieš 15 m. nemokėjo anglų kalbos, šiandien tapo universitetų profesoriais, kurie vilkėjo dipukų apdarą, pasidarė didžiules apyvartas darančių įmonių vadovai. O ano meto politinės veiklos viršūnė vis guodėsi, manydama, kad visa visuomenė dar tebesirikiuoja jų užpakalyje į keturių srovių eiles. Vadai sustingo savo darbo metoduose bei mąstymo kategorijose, ir atsidūrė užpakalyje tų, kuriems manė vadovaują. Ir dar šiandien net labai stiprūs realybės smūgiai iš iliuzinių sapnų jų išbudinti nepajėgia.

J. Šoliūnas savo straipsnyje konstatavo eilę faktų, kurie turėtų vesti, mūsų nuomone, ne prie jo siūlomų "realistinių" išvadų, bet prie susimąstymo bei blaivaus padėties įvertinimo. Tiesa, kad lietuviai keliasi iš senųjų kolonijų, tiesa, kad jie turtėja ir jieško gyvenimo siūlomų didesnių patogumų, tiesa, kad dėl šios migracijos iškyla problemų tautinei parapijai. Bet tai ne specifinė tautinių parapijų problema. Dėl to sau galvas laužo didžioji prekyba, centrinės valdžios įstaigos ir t.t. Ne tik bažnyčių, bet nei prekybos įmonių nei įstaigų lengvai neperkelsi, žmonėms bėgant iš "downtown'ų" į priemiesčius. Ir vad. teritorinės parapijos susiduria su panašiais sunkumais. Dėl minėtos migracijos susidaro ir kitokių rūpesčių. Sakysime, dabartinė Los Angeles katedra, kuri kadaise didžiavosi reprezentacine aplinka, šiandien tapo spalvočių apsupta ir pasijuto burleskų bei blogos reputacijos viešbučių kaimynystėje. Bet ji ten tebestovi ir savas funkcijas atlieka. Niekas nesiruošia nei prekybos įmonių, nei valdžios įstaigų, nei katedrų griauti ar likviduoti. Perdaug kapitalo investuota. Spręsdami šias problemas, galvas laužo suinteresuotieji, ir atsakymus paprastai suveda į vieną žodį — atrakciją.

Kas darytina?
Tų klaidų, kurias padarė mūsų politiniai vadai, baugu, kad nepakartotų ir mūsų parapijų vadovai. Ir kun. A. Juškos straipsnis Į Laisvę žurnale (1960 metų Nr. 22), regis, yra nukreiptas ne vien į pasauliečius. Bendradarbiavimas per vokelį nėra tikroji priemonė "sukurti savitarpio paramos ir broliškumo atmosferą visiems savo parapijiečiams". Nepakanka matyti, kad fizine prasme lietuviai nuo savo parapijos pastatų tolsta, reiktų pasirūpinti, kad širdys nenutoltų, ir to pakaks lietuviškai tautinių parapijų ateičiai užtikrinti. Juk pats J. šoliūnas teisingai tvirtina, kad "parapija nėra tik bažnytiniai pastatai, parapija nėra tik tam tikras teritorijos plotas..." Būkime tikri, kad šaltu formalizmu širdžių prie parapijų (net ir teritorinių) pririšti nepasiseks, ir istorinė kaltė už lietuvių parapijų likimą neguls vien ant tų, kurie parapijos teritoriją apleido. Juk dvasinės teritorijos ribos yra be galo plačios, šių žodžių autorius yrą liudininkas atvejo, kaip J. šoliūno mintijimo kelias buvo pratęstas iki tokio loginio išbaigimo: — Šiandien dar domisi, bet kada nors lietuviai savo parapija ims jau nebesidomėti. Tam turime būti pasiruošę". Ir tos "logikos" rezultate lietuvių tautinė parapija buvo su-teritorinta pačiame kolonijos bei parapijos augime bei klestėjime.

J. Šoliūnas ir Girnius
J. Šoliūnas palietė mažą sektorių tos problemos, kurią pilnumoje nagrinėja dr. Juozas Girnius "Tauta ir tautinė ištikimybe" knygoje. Pirmasis operuoja statistika, istoriniais daviniais, ūkiniais argumentais ir kitais realiais faktais. J. Grinius ateina žėrėdamas nepalaužiamu tikėjimu idealais, kurių prasmingumo jokia statistika pažeisti negali. Jis herojišku užsidegimu skelbia tikėjimą neviltyje ir ištikimybę net tiems, kurie jos neverti. Perskaičius J. Šoliūno straipsnį, peršasi išvada, kad mums reikia sudėti kovos ginklus ir tautines parapijas nurašyti į garantuotus nuostolius. J. Girnius, laikydamasis principų, jog "vertybės galioja nepriklausomai nuo to, kad tikrovėje jos dažnai yra išduodamos" (801 p.) ir kad "ne išorinio pasisekimo galimumai, o siekiamosios vertybės yra žmogiškai prasmingos
veikklos norma(295 p.)", ragina lietuviškąją kovą tęsti, "neklausiant laimėjimo galimumų." (295-6 p.) "Kol kovojama", teigia J. Girnius, "tol lygiai atviros abi galimybės — ir laimėjimas ir pralaimėjimas". (292p.)

Gi "kas apskritai netenka vilties, tas nebegali teikti prasmės nė kovui, o kas pasitraukia iš kovos, ją tikrai pralaimi" (291 p.).

Vilties prarasti ir ginklų sudėti neturėtume ir kovoje už tautinių parapijų likimą. Kaip kun. A. Juška liudija tame pačiame Į Laisvę straipsnyje, dar yra praėjusiame šimtmetyje suorganizuotų parapijų, veikusių su tautiniu statusu, gi yra ir tokių, kurios šį statusą prarado pačiame savo augime ir žydėjime. Iš šių kontradikcinių faktų išplaukia viena tikra išvada: tautinių parapijų likimą lemia ne vienas elementas — parapijiečiai, bet ir antras — parapijų vadovybės. Antrųjų lemtis yra dar reikšmingesnė. Jei fizinis nuotolis tarp parapijiečių ir parapijų centrų didėja, tai tie centrai savus parapijiečius turi traukti didesne atrakcine jėga. Klebonijos turi vėl tapti pilnutiniais lietuvių tikinčių veiklos centrais, iš kurių, popiežiaus žodžiais tariant, dvelktų "savitarpio paramos ir broliškumo atmosfera".

Ir moralinių ir materialinių išteklių pakankamai turime savosioms parapijoms išlaikyti. Raktas, kuriuo būtų galima atrakinti duris į naują lietuviškų parapijų renesansą, yra parapijų vadovybių rankose. Juozas Kojelis