Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBOTYRINIS DARBAS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. SKARDŽIUS   
Tęsinys

Apskritai imant, A. Juškos žodynas, kurio pasirodžiusios dalies spausdinimas tęsėsi nuo 1897 ligi 1922 m., ilgai buvo svarbus lietuvių kalbos šaltinis tiek patiems lietuviams, besirūpinantiems savo gimtąja kalba ir jos mokslu, tiek užsienio kalbininkams mokslininkams; savo reikšmės jis iš dalies ir dabar nenustoja, nes jo medžiaga vienokiu ar kitokiu būdu yra toliau panaudojama. B. Tolutienė padarė didelį darbą, nušviesdama A. Juškos žodynininko veiklą; būtų gerai, kad kas kritiškai ir naujai ištirtų visus abejotinus A. Juškos žodyne duotuosius žodžius ir nurodytų, kas jo buvo tikrai klaidingai ar dirbtinai padaryta. Pvz. B. Tolutienė (153 psl.) nurodo, kaip iš tariamos mažybinės lyties bakūžė buvo dirbtinai jo atstatyta baka "chata (nędzna)", bet šis žodis vėliau žodynuose nebepasirodė. Arba štai vėl J. Jablonskis savo pranešime Mokslų Akademijai mano, kad tokie žodžiai kaip gudas "įprotis, įpratimas" ir gudas, -a "įgudęs; paprastas, įprastinis" esą ne kas kita, kaip A. Juškos naujadarai arba tiesiog nesusipratimai; bet dabartiniame didžiajame lietuvių kalbos žodyne tie žodžiai duodami vien iš A. Juškos žodyno be jokios kritikos ir pastabos, su visais net dirbtiniais pavyzdžiais, kaip antai: gudas karklas vadinasi gudkarklis ir kt. Kad čia šaknis gud- būtų susijusi su gundu, gusti "prasti", dabar turbūt niekas iš kalbininkų nebetikės; plg. E. Fraenkel, Lit. etym Wb. 174 psl. Yra galimas daiktas, kad yra ir daugiau tokių A. Juškos žodyno žodžių, kurių gyvoji žmonių kalba visai nepaliudija, bet kuriuos mūsų žodynai toliau kartoja. Šitos rūšies išsamus tyrinėjimas, kaip reikiant paremtas paties A. Juškos žodyno palikimu ir gyvosios žmonių kalbos duomenimis, būtų tikrai didelė paslauga mūsų kalbos žodžių darybos ir jų istorijos tyrinėtojams.

Pats lietuvių kalbos didysis žodynas, kuriam medžiagą K. Būga yra pradėjęs rinkti dar prieš pirmąjį pasaul. karą, spausdinamas irgi gana lėtai: pirmajam tomui leisti reikėjo daugiau 10 metų, o antrajam apie 8 m.; trečiasis tomas (raidės G-H) pasirodė 1956, ketvirtasis (I-J) 1957 ir penktasis (K-klausutis) 1959 m. Paskutinio tomo redakcinę kolegiją sudaro: K. Ulvydas (ats. redaktorius), Z. Jonikaitė, B. Vosylytė, J. Kruopas ir J. Kabelka. Napalys Grigas, buvęs ilgametis žodyno redakcijos sekretorius prie J. Balčikonio, vėl dirba to žodyno redakcijoj, bet į redakcinę kolegiją neįtrauktas. Redakcinė šio tomo praktika yra beveik ta pati, kaip ir trečiojo (plg. 1958 m. Aidų 447-448 psl.), padarytos tik tam tikros antrinės atmainos; pvz. hibridais čia laikomi ne tik lietuviškos šaknies žodžiai su nelietuviškomis priesagomis arba nelietuviškais priešdėliais, bet ir sudėtiniai žodžiai, kurių viena dalis yra nelietuviška, pvz. fcaiZiadefcis.

Kad ir ne gryni kalbotyriniai, bet lietuvių kalbos mokslui, ypač lietuvių kalbos istorijai didžiai svarbūs yra neseniai Lietuvoj išleisti du ankstyvesnieji lietuviški rašytiniai paminklai— tai S. Slavočinskio giesmynas ir Prūsų valdžios įsakai. Šalia 1957 m. išleistos "Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos", kurią sudaro fotogra-fuotiniu būdu atspausdinta D. Kleino 1653 m. "Grammatica Litvanica" ir 1654 m. "Compen-dium Litvanico-Germanicum" (žr. 1958 m. Aidų 459 psl.), 1646 m. S.M. Slavočinskio "Giesmės tikėjimui katalickam priderančios" (Vilnius, 1956, 556 psl.) yra to pat amžiaus ir tuo pat būdu išleistas kitas senosios lietuvių raštijos kūrinys. Tai yra pirmas žinomas Didžiosios Lietuvos giesmynas, kuris dėl savo retumo ilgai nebuvo prieinamoas net bibliografams ir dėl to lig šiol beveik visai netyrinėtas.
 Vienintelis žinomas išlikęs to giesmyno egzempliorius yra Varšuvos Nacionalinėj Bibliotekoj; juo buvo pasinaudota ir šiam fotografuotiniam leidimui. Beveik visos giesmės (iš viso 190, jų tarpe 48 psalmės) verstos iš lotynų ir lenkų kalbų. Versta ne aklai, bet apylaisviai, stengiantis, kiek anuomet buvo įmanoma, vertimo kalbą padaryti geresnę. Kaip iš visko matyti, vertėjas savo kalboj yra toliau ėjęs M. Daukšos ir K. Sirvydo pramintu keliu; ypač jis daug yra pasinaudojęs iš pastarojo raštų. Jo giesmyno kalboje apsčiai vartojama būdingų lietuviškų žodžių, kurių vietoj kituose senuosiuose raštuose dažnai būdavo vartojamos svetimybės, pvz. būtis (buvimas, egzistencija), gydytojas, įsčios, kalavijas, kalinys, nuodėmė, pamatas, pasaulis, pranašas, stebuklas, taurė, valanda ir kt.; vienas kitas jo vartojamas ir širvydinis naujadaras, pvz. didėžuvis (banginis), miestdkelis (gatvė), tiesadarys (teisėjas) ir kt. Apskritai imant, S. Slavočinskio giesmynas yra įdomus ir vertingas tiek savo kalba, tiek ir tobulesne negu ankstyvesnių giesmynų silabine eilėdara. Įvadą (bendrą informaciją apie giesmyną) ir giesmyno žodynėlį paruošė J. Lebedys, o pluoštą S. Slavočinskio biografijos žinių pateikė K. Jablonskis.

P. Pakarklio sudarytame ir K. Jablonskio redaguotame fotografuotiniame leidinyje "Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams" (Vilnius, 1960, 665 psl.) spausdinami Prūsijos valdovų į lietuvių kalbą išversti įsakymai yra tarp ko kito vertingi ir lietuvių kalbos istorijai. Pirmasis iš šių įsakymų yra 1589 m. rugsėjo 22 d. Prūsijos kunigaikščio Jurgio Friedricho; paskutinieji iš jų yra XIX amžiaus pradžios. Tuos įsakymus daugiausia yra vertę Karaliaučiuje gyvenę lietuvių bažnyčios kunigai ar kantoriai, universiteto docentai ar studentai ir kt.; kelis iš jų yra vertęs K. Donelaitis ir G. Milkus. Nevisi vertėjai pakankamai lietuviškai mokėjo, todėl ir vertimai nevisur vienodi. Daugiausia tie į-sakymai buvo verčiami vietine Maž. Lietuvos kalba, su daugybe senesnių slavybių bei vėlesnių, vietomis dar visai žalių vokietybių (germanizmų). Bet visdėlto ir tokioje kalboje yra apsčiai gana įdomių ir nepaprastų žodžių, pvz. apžadėti "apkerėti", dalyvas "bendrininkas", gyvgyslė "pulsas", kaimynas "to paties kaimo gyventojas", kunigystė "kunigaikštystė", medinis "miškinis", pagilbti "pasveikti", priepenas "globėjas", šeimynykštis "samdinys", vaikaitis "paauglys" ir kt. Ypač įdomu, kad tais laikais buvo vartojama daugiau ir iš dalies kitokesnių mėnesių pavadinimų kaip dabar, pvz. beržinis (arba beržų) mėnuo "birželio mėn.", degėsis "rugpjūčio mėn.", paukštlekis "t.p.", pavasaris "sausio mėn.", pūdymo mėnuo "birželio mėn.", rudenio mėnuo (arba rudugys) "rugsėjo mėn.", sausinis (arba sausis) "sausio mėn.", sėjos mėnuo (arba sėmenis) "birželio mėn.", strazdinis "rugsėjo mėn.", sultekis "balandžio mėn.", vasaris (arba vasarinis) "sausio mėn." ir kt.

Tam tikros reikšmės lietuvių kalbos mokslui turi ir Z. Zinkevičiaus spaudai paruošti K. Būgos "Rinktiniai raštai", kurių pirmasis tomas išspausdintas 1958, o antrasis 1959 m. Kaip jau pats leidinio pavadinimas rodo, buvo stengtasi pakartoti ne visus, bet tik tam tikrus, pasirinktus, K. Būgos raštus. Į šį rinkinį neįtraukti kaikurie ankstyvesnieji K. Būgos veikalai, "parašyti aiškioje K. Jauniaus įtakoje ir vėliau paties Būgos kritikuoti," taip pat "jau gerokai pasenę ir dabar mažiau aktualūs straipsneliai kalbos klausimais." Pirmuosiuose dviejuose tomuose (dar numatomas išleisti ir trečiasis tomas) išspausdinta pvz. "Kalbos dalykai" (1909), "Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai" (1908-1909), "Apie lietuvių asmens vardus" (1911), "Báltica" (1911), "Slaviano-bal-tijskije etimologii" (1912), "Lithuanica" (1912), "Dėl mūsų rašybos" (Rašybos mažmožiai 1913), "Kalbų mokslas bei mūsų senovė" (1913), "Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiete nachweisen" (1914), "Kalbos mažmožiai" (1914), "Kalba ir senovė" (1920-1922), "Priesagos -unas ir dvibalsio uo kilmė" (1921), "Die Metatonie im Litauischen und Lettischen" (1916-1924) ir kt. Visi šitie dalykai daugiau ar mažiau tebėra naudingi ne tik lietuvių kalbos mokslui, bet ir jos praktikai. Bet šios rūšies "Rinktiniai raštai" negali nušviesti visos K. Būgos kalbotyrinio brendimo raidos. Šių naujosios laidos raštų nauda yra ta, kad jų bent žymesnė dalis tuo būdu padaryta prieinamesnė dabartiniam lietuvių kalbos tyrinėtojui pačioj Lietuvoj ar užsieny. Su K. Būgos gyvenimu ir jo moksliniais darbais skaitytoją supažindina platokas Z. Zinkevičiaus ir J. Kabelkos pirmojo tomo įvadas (13-99 psl.)

Panašiai kaip K. Būgos, yra išleisti ir J. Jablonskio dviejų tomų "Rinktiniai raštai" (I 1957, II 1959). Pirmasis tomas apima jo keturis vadovėlius: 1901 m. "Lietuviškos kalbos gramatiką", 1922 m. "Lietuvių kalbos gramatiką", 1911 m. "Lietuvių kalbos sintaksę" ir 1928 m. "Linksnius ir prielinksnius"; antrajame tome sudėti įvairūs parinkti kalbos dalykai (taisymai, kalbinės recenzijos ir kt.). Vertindamas J. Jablonskio taisymus, jo raštų sudarytojas J. Palionis randa, kad J. Jablonskis, daugelį metų puoselėdamas bendrinę lietuvių kalbą, apskritai imant, ėjęs geru keliu: jo taisymuose jau bemaž iš pradžios buvęs "nužymėtas teisingas liaudinis lietuvių nacionalinės literatūrinės kalbos kūrimo ir norminimo kelias" (II 53). Nors kartais jis ir klysdavęs (pvz. savo laiku smerkęs tokius žodžius kaip balsiai, esybė, keliauninkas, kitatautis, noriai, sekantis, turtuolis ir kt.), bet jo nuopelnai esą visdėlto gana dideli: be J. Jablonskio "sunku net įsivaizduoti, kokią literatūrinę kalbą mes turėtume dabar ir kaip ji skambėtų mokykloj ir viešajame gyvenime" (t.p.). Bet gyvenimui nuolat žengiant pirmyn, dabar jau daug kur esą nebegalima laikytis vien tik žmonių kalbos, kaip kad J. Jablonskis pageidaudavo, nes daugelio dalykų joje visiškai nesą; taip pat, "nustatant literatūrinės kalbos normas, ne visada galima pasivaduoti ir analoginiu Jablonskio taisymų metodu." Vadinas, J. Jablonskis, būdamas savo laiko žmogus, dabar nebe visus begali patenkinti šių dienų bendrinės (literatūrinės) kalbos kultūros reikalavimus, ir todėl, toliau tęsiant jo darbą, tenka kaikuriuos jo metodus kiek pakeisti, papildyti ir priderinti prie dabartinio gyvenimo keliamų vis naujų reikalavimų. Tai yra maždaug ta pati pažiūra, kaip ir kaikurių kalbininkų reikštoji dar prieš karą, nepriklausomojoj Lietuvoj.

Dar aiškiau J. Palionio pažiūra į šių dienų bendrinės (literatūrinės) kalbos kultūrą yra išdėstyta jo straipsnyje "Apie literatūrinės kalbos norminimo pagrindus bei kriterijus" straipsnių rinkinyje "Dabartinė lietuvių kalba" (Vilnius, 1961, 5-22 psl.). Jo supratimu literatūrinė kalba "tai daugiau ar mažiau apdorota, sunorminta vienos ar kitos epochos liaudies kalba, tarnaujanti kurios nors tautybės ar nacijos bendriesiems tarpusavio susižinojimo ir ypač kultūros bei civilizacijos reikalams" (8 psl.). Čia literatūrine (kartais nacionaline literatūrine) kalba laikoma tai, kas nepriklausomojoj Lietuvoj jau plačiai buvo vadinama bendrine kalba (Gemeinsprache), t.y. kalba, vartojama bendriesiems visos tautos tarpusavinio susižinojimo reikalams, ir tuo būdu ji buvo skiriama nuo tiesioginės literatūrinės (t.y. tik literatūros reikalams vartojamos) kalbos. Dabar literatūrinės kalbos sąvoka Lietuvoj vartojama dviem skirtingom reikšmėm ir todėl dažnai maišoma; norint tad išvengti tos maišaties, kartais bendrinė kalba dar vadinama bendranaci-nė literatūrinė kalba (rus. obščenarodnyj lite-raturnyj jazyk). Taip suprantama literatūrinė (t.y. bendrinė) kalba esanti ne liaudies šnekamosios kalbos kopija, ne liaudinė tarmė, bet iš jos išaugusi ir savais dėsniais besiplėtojanti atskira kalbinė sistema, ir todėl jos norminimo kelias tegalįs būti jos pačios vartosena, jos sukauptųjų kalbinių priemonių atsarga. Tos kalbos lytims atrinkti bei vertinti ir jos normoms nustatyti esąs reikalingas visų kriterijų (kalbos grynumo, taisyklingumo, aiškumo ir tikslumo) derinimas, bet ypač žiūrėtina funkcinio kriterijo, tikslingumo, kuriam esą pajungti ir kalbos grynumo, aiškumo ir tikslumo bei taisyklingumo kriterijai. Visi kiti (estetikos, logikos, kalbos jausmo) kriterijai esą mažiau susiję su kalbos esme arba labai riboti, subjektyvūs, todėl jais plačiau operuoti esą didžiai neatsargu. Iš esmės čia autorius beveik nieko naujo nepasako, nes visi tie dalykai jau prieš karą buvo svarstomi Lietuvių Kalbos Draugijos susirinkimuose ir, be to, P. Jonikas gana išsamiai apie tai yra rašęs savo straipsnyje "Mūsų bendrinės rašomosios kalbos kultūros problema" (Židinys, 1957, Nr. 12, 529-544 psl.).

Drauge su J. Palionio jau minėtuoju straipsniu tame pat rinkinyje dar išspausdinti keli kiti įdomūs straipsniai, pvz. J. Pikčilingio "Kalbos glaustumas" (23-64 psl.), V. Urbučio "Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba" (65-121 psl.), A. Laigonaitės "Daiktavardžių giminės ir skaičiaus kategorijos" (122-147 psl.) ir kt. Kad ir praktiniai, kalbotyrai itin įdomūs yra du pastarieji straipsniai: V. Urbutis nagrinėja sudėtinių daiktavardžių reikšmę bei formą, svarsto atskirų darinių tipų produktyvumą ir nurodo būdingesnius dabartinių sudėtinių žodžių darybos polinkius, o A. Laigonaitė apžvelgia daiktavardžių gimines bei skaičius, aiškina šių gramatinių kategorijų reikšmes bei morfologinį jų žymėjimą ir iškelia aikštėn kaikurias papildomas tų kategorijų funkcijas dabartinėje lietuvių kalboje.
Be augščiau minėtųjų mokslinių darbų, pastaraisiais metais yra pasirodęs dar vienas kitas praktinis lietuvių kalbos vadovėlis ar žodynas, kuris gali būti įdomus ir lietuvių kalbos tyrinėtojui. Toks darbas pvz. yra A. Lyberio "Lietuvių kalbos sinonimų žodynas" (Kaunas, 1961). Autorius iš esmės nesiima nagrinėti, kas ir kokie yra lietuvių kalbos sinonimai, kokios jų yra reikšminės grupės, kaip santykiauja lietuvių kalbos sinonimai su antonimais, t.y. prie-šybinės, kontrastinės reikšmės žodžiais, ir tt. Jam daugiau rūpėjo ne sinonimikos pagrindai, bet kasdienybės reikalas. "Sudarant sinominių žodžių grupes, — rašo autorius savo prakalboje, — vadovautasi

Aleksandra Kašubienė Mozaika
Vienas iš dviejų kūrinių, kurį dailininkė buvo išstačiusi Taikomosios Dailės Muziejuje New Yorke (The Museum of Contemporary Crafts) kovo mėnesį. Jis darytas mozaikos technikoje iš paprastų akmenėlių, kai kur jmaišant spalvoto stiklo fragmentų, šis ornamentinis abstraktas buvo įdėtas ir į parodos katalogą.

ne tiek griežtais sinonimų sąvokos principais, kiek praktiniais sumetimais: žiūrėta, kad sinonimų žodynas būtų naudingas turintiems reikalo su žodžių atranka" (6 psl.). Tam tikslui atitinkamai tvarkoma ir žody ninė sinonimų medžiaga: pat pradžioj duodama sinoniminių žodžių eilė, sudaryta pagal pirmąjį būdingesnį ar plačiau vartojamą žodį; toliau seka bendroji duodamųjų sinonimų reikšmė ir kiekvieno atskiro sinonimo reikšmės atspalviai. Žodžiai paprastai aiškinami ir tuojau pat pavaizduojami jų vartosenos pavyzdžiais. Štai keli sinonimų lizdai: abejoti, dvejoti, svyruoti; aiškus, ryškus, raidus, įvaizdus, akivaizdus ir kt. Lig šiol šiokių žodžių reikšmės mūsų kalboj nebuvo mėginamos griežčiau vienos nuo kitų skirti savo atspalviais; daug kur tos rūšies žodžiai vartojami lygiareikšmiškai; daug kur sinoniminių žodžių reikšmės atspalviai labai įvairuoja ir sunkiai duodasi grupuojami, dar sunkiau paaiškinami. Pvz. mes visi gerai žinome, kas yra kvailas, paikas ir glušas, bet nekiekvienas galime jų reikšmių skirtumus nusakyti. Taigi ir autorius, pačius pirmuosius žingsnius žengdamas, daug kur rungiasi su panašiomis sunkenybėmis, ir nevi-sur jam vienodai sekasi kalbamąjį dalyką kaip reikiant išaiškinti, išdėstyti, o kai ko net ir visai nepaaiškina; pvz. jis visai yra praleidęs gana dažną, bet painoką daikto ir dalyko vartoseną. Arba štai duodamas sinonimų lizdas: aklas, žabalas, spangas, žlibas, spitras, kušlas. Visų šių sinonimų bendroji reikšmė sudaroma šiokia: "Neturintis regėjimo, nematantis arba neprimatantis." Aklas skiriamas nuo žabalo: pirmasis esąs vartojamas kalbant apie žmones arba gyvulius, o antrasis kalbant apie gyvulius, o apie žmones tik menkinamai. Spangas, žlibas, spitras, kušlas — nevisai aklas, o tik neprimatantis. Bet iš tikrųjų yra kiek kitaip: daug kur aklas visai nepažįstamas, ir jo vietoje tevartojamas žabalas, tiek kalbant apie žmones, tiek apie gyvulius, be jokio paniekinimo; aklas, žabalas yra "nematąs, negalįs matyti, neregys", o kušlas, spangas, spitras, žlibas reiškia "ne-primatąs, menkai matąs, silpnų akių, trumparegis." Taigi gana sunku yra į bendrą reikšmę suimti visišką nematymą ir neprimatymą, silpną matymą, trumparegiškumą.

Kitas vėl pavyzdys: poetas, dainius, vaidila. Poetas pagal autorių yra poezijos dalykų kūrėjas, dainius — iškilmingas kalbos žodis, vaidila — keliaujantis senovės lietuvių dainius. Bet dainius visų pirma yra tas pat, kas ir dainininkas — kas mėgsta, moka dainuoti, yra dainų specialistas; plg. balnius ir balnininkas, de-gučius ir degutininkas ir kt. Šalia to dainius yra dar ir "dainų kūrėjas, poetas". Kad dainius būtų tik iškilmingas žodis, tenka pirmą kartą girdėti. Vaidila, kaip rodo jo kilmė (plg. prūsų waidimai "mes žinome"), visų pirma yra "žynys, žinūnas"; iš čia pagal K. Būgą KS. 116 yra kilęs ir pr. ivaidelotte "kunigas" (iš *vaidilutis). Taigi greta poeto "poezinių dalykų kūrėjo" yra dainius "dainininkas; dainų kūrėjas" ir vaidila "žynys, žinūnas; keliaujantis senovės lietuvių dainius".

Iš visko atrodo, kad pirmasis bandomasis lietuvių kalbos sinonimų žodynas, nors ir vien praktikos reikalams skirtas ir nesiekiąs jokio moksliškumo, yra visdėlto nelengvas dalykas. Bet linkėtina, kad šios rūšies darbas būtų toliau dirbamas: padarius gerą pradžią, ilgainiui, atsiradus geriau įsidirbusių darbininkų, kas nors gal parašys ir išsamesnių sinonimikos darbų, kur bus aiškiau ir tiksliau nagrinėjami ne tik sinonimai, bet ir antonimai, t.y. tolygios, analoginės ir priešybinės, kontrastinės reikšmės žodžiai. Būtų gerai, kad kada nors susilauktume visai gero lietuviško Websterio sinonimų žodyno!

Pagaliau, baigiant šį apžvalginį straipsnį, reikia dar pastebėti, kad vienas kitas lietuvių jaunesniųjų kalbininkų darbas jau pasirodo ir kitomis kalbomis. Štai Z. Zinkevičiaus 1955 m. birželio 24 d. Vilniaus Universitete apgintoji disertacija "Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai" ir tuo pat pavadinimu 1957 m. išleista atskira knyga (žr. Zeitschrift fuer slav. Philologie. 1959, XXVII, 444 -445), 1956 m. buvo rusų kalba išspausdinta TSRS Mokslų Akademijos Slavistikos instituto leidinyje "Voprosy slavianskogo jazykoznani-ja" (III, 50-100) antrašte "Nekotoryje voprosy obrazovanija mestoimennych prilagatel' nych v litovskom jazyke". Čia pirmykštis autoriaus darbas sistemingiau sutvarkytas, kaikurios dalys kiek išplėstos, pridėta daugiau naujų duomenų, todėl viskas atrodo solidžiau ir sudaro geresnį įspūdį. Tame pat leidinyje paskelbtas ir V. Mažiulio straipsnis "Proischoždenije pris-tavki da- v baltijskich jazykach" (127-133 psl.). Priešingai ankstyvesniems tyrinėtojams, kurie negalėjo visai griežtai pasisakyti dėl šio priešdėlio slaviškumo, autorius nesvyruodamas daro išvadą, kad tai yra slaviško kilimo, nors kai-kurie jo įrodinėjimai nėra visai įtikinami. Visas šis klausimas yra reikalingas dar pagrindesnio tyrinėjimo.

Iš visa to, kas augščiau šiame straipsnyje pasakyta, galima susidaryti maždaug tokį dabar Lietuvoj dirbamo kalbotyrinio darbo vaizdą. Ten daugiau įsidirbusių ir plačiau pasireiškiančių lietuvių kalbos tyrinėtojų tuo tarpu vis dar nepasirodo. Praktikuojamas daugiau kolektyvi-zacinis darbo metodas — ruošiant lingvistinį atlasą, rašant normatyvinę lietuvių kalbos gramatiką, organizuojant dialektografines ekskursijas ir t.t., bet lig šiol dar nei vienas šiuo būdu paruoštas darbas nėra pasirodęs. Vienas iš didžiausių kolektyvinių darbų tuo tarpu tėra tolimesnis didžiojo lietuvių kalbos žodyno leidimas, bet tai nėra vienos tarybinės valdžios nuopelnas: svarbiausia, pagrindinė to žodyno dalis buvo jau suorganizuota dar K. Būgos ir daugiausia papildyta nepriklausomybės (t.y. "buržuazinės valdžios") laikais, vadovaujant tam pačiam A. Smetonos paskirtam J. Balčikoniui, kuris tą darbą toliau tęsė ir Lietuvą okupavus; pirmas tomas buvo parašytas ir išspausdintas dar prieš 1940 m., o tais pat metais, rusams okupavus Lietuvą, jis buvo komunistinės cenzūros konfiskuotas ir viešai pasirodė tik 1941 m., rusams pasitraukus iš Lietuvos; taip pat vokiečių okupacijos metu beveik visas antras tomas buvo suredaguotas redakcinės komisijos, kurios didesnę narių dalį sudarė į Vakarus pasitraukę kalbininkai, bet ir jo galutinis išleidimas buvo nudelstas net ligi 1947 metų. Ligi 1959 m., tiesa, buvo išleisti trys tolimesni tomai, bet gerokai "sutarybinti", t.y. visas žodynas, užuot buvęs ištisu lietuvių kalbos lobynu, buvo paverstas tik aiškinamąja literatūrinės kalbos priemone, su geroka komunistinės propagandos doze. Jau seniai reklamuojamas šeštasis tomas vis dar nepasirodo.

Iš kandidatinių disertacijų lig šiol ištisai arba bent didesne dalimi buvo išspausdintos tik kelios: Z. Zinkevičiaus, A. Valeckienės, VI. Grinaveckio B. Tolutienės ir dar viena kita, o kaikurių kitų disertacijų tėra pasirodžiusios tik atskiros dalys; tam tikra jų dalis dar net visai nespausdinta.

Viena iš plačiau tiriamų kalbotyros sričių yra dialektografija. Leksikos ir leksikografijos srity lig šiol labai maža kas tepadaryta. Senovinės lietuvių kalbos tyrinėjimų taip pat visai nedaug. Iš senovinių lietuvių kalbos paminklų tėra išleista D. Kleino gramatika, S. Slavočins-kio giesmynas, Prūsijos valdžios įsakymai, o kiek anksčiau ir K. Donelaičio rankraščiai, kuriais remiantis Tamaros Buchienės gana rūpestingai, moksliškai parašyta ir pernai išleista "Die Akzentuierung des Christian Donelaitis" (Lenkijos Mokslų Akademijos Kalbotyros komiteto leidinys). Lietuvių bendrinės (Lietuvoj griozdiškai vadinamos "bendratautinės literatūrinės") kalbos istorijos srities tėra tik vienas kitas nuotrupinis straipsnis. O sintaksė, etimologijos ir kitos panašios kalbotyrinės sritys dar visiškai tebedirvonuoja.



Baigiant šį straipsnį, dar įdomu pažiūrėti, kaip dabartiniai Lietuvos kalbininkai žiūri į kasdieninius bendrinės kalbos dalykus. Lig šiol vienas kitas iš jų dėl to pareikšdavo savo nuomones tik retkarčiais, įvairiuose laikraščiuose ar žurnaluose, ir tai gana santūriai, išblaškytai. Pernai štai pasirodė pirmasis Lietuvos Mokslų Akademijos, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto leidžiamas "Kalbos kultūros" numeris (64 psl., knygelės pavidalo), kurio atsakomasis redaktorius yra K. Ulvydas. Kasmet ketinama išleisti po du, tris sąsiuvinius. Kaip paprastai, ir šis leidinys pradedamas trafaretine komunistine maldele, išdėstyta K. Ulvydo įžanginiame straipsnyje "Kalbos kultūros ugdymo uždaviniai": buržuazijos valdomoje Lietuvoje nebuvę sudaryta reikiamų sąlygų lietuvių literatūrinei kalbai tarpti; kalbos kultūros klausimas turįs didžiulę politinę visuomeninę reikšmę, nes kalba, pagal V. I. Leniną (J. Stalinas jau dingęs autoritetas!) būdama svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, tuo pat metu esanti ir "galingas mūsų už komunizmo sukūrimą įrankis". Kad gimtoji kalba yra didžiai svarbi visų pirma pačiai tautai, tos tautos tiesioginiams reikalams, beveik neprisimenama; nutylima ir aštuonerius metus nepriklausomoj Lietuvoj leistoji Gimtoji Kalba. Bet tiek to; svarbesnis dalykas yra "Kalbos kultūros" turinys. Pirmieji du straipsniai yra aiškinamieji: A.Valeckienė nurodo, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai žymi tam tikrą žinomą daiktą arba pabrėžia būdingą žinomą daikto ypatybę, o V. Ambra-zas aprašo įvairias padalyvines žodžių grupes bei jų reikšmes. J. Pikčilingis savo straipsnyje "Vaizdinės priemonės ir jų vartojimas" vykusiai iškelia visą eilę stilistinių trūkumų bei klaidų, pvz. paskutinė gulbės giesmė ir kt. A. Savukynas atkreipia dėmesį į iškraipytus arba nevykusiai tarmiškai rašomus vietovardžius, pvz. Nedzingė, Dangė, Nimerzatė, Inturkė, Ažagys, Gondinga, Drūseikiai (turėtų būti: Nedingė, Danė, Nėmir-seta, Anturkė, Ežegys, Gandinga, Drąseikiai ir kt.). Taip pat nustatant vietovardžių formas literatūrinei kalbai, autoriaus nuomone, reikėtų visiškai išsaugoti jų darybą bei morfologiją, pvz. užuot Lampėdžiai, Paluknė, Saugai, turėtų būti vartojama Lampėdis, Paluknys, Saugos. N. Šli-žienė primena vis dar tebevartojamą galininką su bendratimi tikslui reikšti, pvz.: pačią ekonominę pagalbą jie vertina kaip savotišką ginklą tęsti šaltąjį karą (turėtų būti: šaltajam karui tęsti).

Iš kitų svarstomų dalykų dar paminėtini šie įdomesnieji. Veiksmažodis "kainuoti "atsieiti, kaštuoti", kad ir sudarytas iš kaina (plg. vaga: vagoti), dėl plataus vartojimo turėtų būti paliktas ir nekeičiamas į kdinoti, kuris dabar vartojamas kita reikšme — nustatyti kainą, vertinti, pvz. kiek kdinoji šį namą? V. Urbutis aiškina, kad tokie būdvardžiai kaip rašytojinis prieštarauja mūsų žodžių darybos dėsniams ir paprastai nėra sudaromi; tokie posakiai kaip rašytojinis darbas, rašytojinė organizacija esą ne kas kita kaip vertimai iš rusų pisatel'skij trud, pisalteV-skaja organizacija ir kt.; čia visur būdvardžio vietoj lietuvių kalboj tebevartotinas kilmininkas: rašytojų organizacija ir kt. A. Kučinskaitės aiškinimu vartoti reiškia "tenkinti kokius nors poreikius kalbamuoju metu" (pvz.: kai medaus turime, cukraus beveik nevarto jame; riebalų daug vartoti nesveika), o naudoti reiškia "vartoti, patiriant kokią nors naudą iš kalbamojo objekto"; pvz. sakydami Visą aliejų suvartojo, turime galvoje, kad to aliejaus kiekis jau visai sunyko, kad to aliejaus jau nebėra, nebeliko, o sakydami Ir tą drumzliną aliejų sunaudojo, pabrėžiame, kad tą aliejų veikėjas suvartojo naudingai, kad jo nenuleido niekais, neišpylė. J. Kruopas pageidauja, kad šiokių vis dar kartais tebevartojamų nevykėlių vietoj kaip abzacas, apart, atsakomin-gas, bujoti, gerbūvis, išmislas, išdirbinys, neužilgo, savistovus, spausdinys, šposas, žingeidus literatūrinėj kalboj turėtų būti vartojama: pastraipa, be (arba išskyrus), atsakingas, klestėti (arba vešėti, augti), gerovė, prasimanymas (arba išmonė), dirbinys, netrukus (arba greitai), savarankiškas, spaudinys, pokštas (arba išdaiga, juokas), smalsus ir kt. Pagal V. Grinaveckį atmintinai "iš atminties" skirtina nuo mintinai (veiksmažodžio menu, minti būdinio), pvz: jis atmintinai išmoko eilėraštį ir jis mintinai (minte) minė ir atminė (atspėjo). Panašiai ir dirbtinis "padirbtas, padarytas, netikras" skirtinas nuo reikiamybės dalyvio dirbtinas "kurį reikia dirbti", pvz. nedirbtinė, nuoširdi užuojauta; dirbtinė (ne: dirbtina) šypsena ir t.t. Pagaliau J. Palionis įrodinėja, kad tokie teisiniai terminai kaip bendra-kaltininkis (rus. sovinovnik) ir pareigybė (rus. dolžnost') yra nevykę naujadarai: pagal bendradarbis, bendravardis ir kt. reikėtų vartoti bend-rakaltis, taip pat bendranuomis (rus. sonanima-tel', soarendator) ir kt., o šalia parama, pastanga, pažanga, iš kurių nesusidarome paramybės, pastangybės, pažangybės, galėtų pasilikti ir į-prastinė pareiga, pvz.: jis buvo atleistas iš teisėjo pareigų (ne: pareigybės).

Iš čia suminėtų pavyzdžių matyti, kad "Kalbos kultūra" praktiškai eina beveik tuo pat keliu, kuriuo yra ėjusi ir dabar tebeina "Gimtoji kalba": bendrinė (literatūrinė) kalba remiama žmonių kalbos įpročiais bei tradicijomis; norima, kad tos kalbos vartosena būtų ko natūralesnė, savesnė, lietuviškesnė ir artimesnė, įmanomesnė plačiajai visuomenei, be nereikalingų svetimybių arba nevykusių, griozdiškų darinių arba vertinių, pvz. bendrakaltininkis, elektrosuvirintojas ir kt.


A. Vitkauskaitė-Merker           Muzikantas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai