Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIO KŪRINIAI AMERIKIEČIAMS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Jurkus   

šio žurnallo puslapiuose esame prisiminę dail. V. K. Jonyno plačią kūrybą, aptarę jos raidą, nagrinėję grafiką, akvarelę, vitražus.
Dabar norime sustoti ties naujais vitražais Notre Dame seserų vienuolyne Wilton, Conn., ir pažiūrėti, kaip dailininkas sprendė sudėtingas problemas. Šis didelis darbas atiteko Jam konkurso keliu; tad norime atkreipti dėmesį, kokie kūrybiniai privalumai išskyrė jo projektus iš kitų garsių konkurse dalyvavusių studijų.
—o—
Wilton, Conn., yra Notre Dame seseerų motiniškasis namas su mokyto-II; seminarija. Vienuolynas pasistatė naują koplyčią, kurios architek-tas daug dėmesio skyrė vitražam, lis suplanavo koplyčią pailgu lygiašoniu trikampiu. Smailgalyje pastatė didįjį altorių, abiejuose šonuose įvedė didelius vitražus, palikdamas tarpuose tik būtinas konstrukcijas. Telkdamas dėmesį į didįjį altorių, architektas savaip suplanavo langus. Kiekviename šone yra aštuoni skirtingo formato langai. Įžengus pro duris, langai yra žemi ir platūs (13x16 pėdų); artėjant į didijį altorių, langai siaurėja ir augštėja. Paskutinis langas prie altoriaus jau turi 27 pėdas augščio ir 6 pėdas pločio. Tai sustiprina dėmesį didžiajam altoriui kur vyksta Nekruvinoji Auka; tai sudaro įspūdį, kad, atėjęs iš pasaulio, artėdamas prie Dievo, kartu kyli su žėrinčiais langais.

Norėdamos koplyčią praturtinti meniškais vitražais, seserys ir architektas paskelbė konkursą ir pasikvietė jau žinomas vitražų studijas ne tik iš Amerikos, bet ir iš Prancūzijos. Konkursą laimėjo dail. V. K. Jonyno pristatyti piešiniai. Tuo pačiu jo ir Shepherdo studijai atiteko ir vitražų techniškas išpildymas (viso 3400 kv. pėdų).

Temas nustatė seserys vienuolės. Pro duris įėję, kairėje pusėje randame: Apreiškimą, Elzbietos aplankymą, Kristaus gimimą, Marijos į dangų ėmimą, Marijos vainikavimą danguje, pelikaną — Eucharistijos simbolį, žvaigždyną ir abstraktą.
Dešinėje pusėje nuo durų į altorių: Prisikėlimas, Kristaus į dangų žengimas, šv. Dvasios atsiuntimas, šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzum (šoninio altoriaus langas), Kristus Karalius, taurė su ostija, žvaigždynas ir aštuntas — abstraktas.
Visi langai surikiuoti pagal vienų mintį — kelią į Dievą, į išganymą.

Dailininkas štai turėjo uždavinį: išspręsti visus langus atskirai ir sujungti juos į vieną ansamblį pagal vedamąją mintį.
Norėdamas langus sujungti, dailininkas suprojektavo konstrukcijos rėmus, apsprendė šviesos intensyvumą. Paprastai konstrukcijos rėmai vartojami ten, kur reikia langus sustiprinti, kad jie geriau laikytųsi į-statyti. Tokie rėmai eina vertikaliai ir horizontaliai. Šiuo atveju V. K. Jonyno rėmai pakluso piešinio reikalavimams. Dalis jų eina vertikaliai ir horizontaliai, o didelė dalis įžambiai. Iš vieno lango tokie rėmai pereina į kitą, vienur jie kyla, kitur leidžiasi, pabrėždami tematiką. Artėjant prie altoriaus, rėmų kilimas užakcentuotas. Rėmai ne tik sujungia langus, bet duoda ir daug dinamikos.

Daugiausia dėmesio sutelkta šviesos balansavimui, čia pabrėžiama mintis: šviesa ateina iš altoriaus. Prie altoriaus įstatyti langai yra šviesūs, skaisčių žėrinčių spalvų: prie durų — tamsūs, čia dail. V. K. Jonynas parodė ir savo kūrybingumą ir technikinį patyrimą, pravesda-mas visus langus iš tamsiai mėlynų, rudų, žalių spalvų į skaisčias spalvas. Spalvos, lyg juostos, pinasi per langus, sujungdamos visa į bendrą ansamblį. Kad geriau suprastume, kaip dailininkas sprendžia šviesos problemą, sustokime ties Prisikėlimo vitražu (pirmas dešinėje). Visą langą gaubia melsva, ruda, tamsiai žalia spalva. Prisikėlusio Kristaus figūra kontrastuoja tamsiam fonui; kontrastuoja ir iš kapo trykš-tainti šviesa, kuri pereina net per nuristą angos akmenį. Toji šviesa yra tokia galinga, kad ji suardo tamsą. Akmuo netrūko, kai kėlėsi Kristus, bet suskilo tamsa, nes ją palietė laimėjimo šviesa. Prisikėlimas čia įspūdingai sudramatinamas; stiklų formos drąsiai laužomos, įvedami šiltų, šaltų tonų kontrastai.

Kristaus figūra pastumta į kairę. Dešinėje matome trimituojantį angelą, kuris skelbia Prisikėlimo džiaugsmą. Angelas mum gerai pažįstamas; jis paimtas iš lietuviškų koplytstulpių geležinių viršūnių, žėrinčių šiltų spalvų Kristaus ir angelo figūros stipriai įsirėžia dideliame tamsiame fone ir triumfuoja išjudintoje tamsoje.

Iš nuversto antkapio akmens šviesa pereina ir į kitą langą, sudarydama taką. šiame take jau stovi apaštalai, lydėdami Kristų į dangų. Taip čia šviesos pluoštas sujungė abu langu, antrąjį padarydamas lyg pirmojo tęsiniu.
Eidamas iš lango į langą, dailininkas vis daugiau įveda šviesesnių ir šiltesnių tonų. Žėrinčias dangaus sferų spalvas randame paskutiniuose dviejuose languose —žvaigždyne ir abstrakte.

Šie abstraktai nėra taip sau įmesti į ansamblį, lyg būtų išsekusi fantazija. Kai nuo Apreiškimo ir Prisikėlimo einama prie altoriaus, kai per Eucharistiją susijungiama su Kristumi, tada paliečia dieviškoji malonė, tada sužėri žvaigždynai ir atsistojamą veidu prieš Dievą. Bet kas yra Dievas? Ar jo begalybės geriausiai neišsako abstraktas — nesuvokiamas ?

Jau kurdamas vitražus pranciškonų koplyčiai Brooklyne, V. K. Jonynas parodė, kaip jis moka siužetą išlaikyti visiem prieinamoje formoje ir kartu visą vitražą pakelti į kūrybinę plotmę. Ir šiuose vitražuose dailininkas eina tuo pačiu keliu. Langų įvairūs formatai, įvairios temos (nuo Apreiškimo iki abstrakto) suteikė dailininkui daugiau kūrybinės laisvės.

Jei pranciškonų koplyčios Brooklyne vitražuose dailininkas vartoja daug ornamentikos, įveda lietuviškų kryžių fonus ir net peisažą, tai čia jis nubraukia bet kokią ornamentiką. Lango pagrindan yra padėtas abstraktus piešinys. Susidaro įspūdis, lyg kas praeidamas būtų smogęs į langą. Stiklai neišbyra, tik suskyla spinduliuojančiomis formomis. Paliesti saulės, jie žėri ir žaidžia, lyg kokiame audiny pina įvairiausius raštus. Čia, žiūrėk, pasivaidena lyg vasarojų laukas, kur įsiterpia raudoni gėlių taškai. Tai įvairios gamtos spalvos, čia surinktos ir išdėstytos įvairiuose spektruose.

Šviesos ir spalvos centre pamatai sustatytas figūras — siužeto žmones. Būdinga šiem vitražam, kad siužetiniai piešiniai užima tik mažąją lango dalį. Lange dominuoja dinaminės linijos, šviesos ir spalvos žaidimas.

Siužetai labai suprastinti, paliekant tik būtiniausius elementus. Pačios figūros traktuojamos idealizuojant jų veidų išraiškas, bet drabužių klostys jau laužomos pagal bendrą ritmą.

štai Kristaus gimimo vitražas. Centre Marija su Kūdikiu ant rankų, šalia — ėdžios, kiek toliau šv. Juozapas su lazda, kitoje pusėje — jaučio ir asilo apibraižos, viršuje — kalėdinė žvaigždė. Figūros neužima nė pusės lango ploto. Likęs gi plotas yra suskaldytas įvairiom abstra-čiom formom. Spalvos priderintos Kalėdų džiaugsmui.

Įspūdingas Kristaus Karaliaus vitražas. Nors pati figūra yra daug didesnė už natūralų žmogų, bet ji atrodo maža prieš didelius žėrinčius stiklo plotus. Pati figūra iškelta augštai. Ir čia be jokios ornamentikos, be jokių pašalinių atributų šviesos ir spalvos įvairiom formom gražiai trykšta iš Kristaus Valdovo.

Kaip matome, traktuodamas temas, dailininkas atsisakė įprastinių nusistovėjusių standartų, paieškojo naujų sprendimų, įvesdamas daug konstruktyvinio abstrakto. Tai ir prakalbėjo nauja originalia kūryba. Tai ir nulėmė, kad jo piešiniai laimėjo konkursą.

V. K. Jonyno ir Shepherdo studija atliko visus techniškus išpildymo darbus. Dirbo visą praeitą vasarą. Reikia dar pažymėti, kad ypač rūpestingai būvo parengiami piešiniai. Visos figūros yra daug didesnės už natūralų žmogų. Jos buvo išstudijuotos, piešiant iš modelio. Pats V. K. Jonynas figūras nupiešė natūralaus dydžio ir jas išpildė stikle.

Visi techniški darbai atlikti be priekaištų.
Tai pačiai koplyčiai V. K. Jonynas padarė ir dvylika apaštalų didžiajam altoriui. Altorius yra suprojektuotas ramiai. Už jo architektas sustatė dvylika riešuto medžio lentų. Tom lentom dailininkas paruošė natūralaus dydžio dvylika apaštalų piešinius ir paruošė modelį, pagal kurį medyje išpildė V. Kašubą. Lentos paliktos natūralaus medžio spalvos, aureolėse įvesta aukso.

Taip šioje Notre Dame seserų ko-kplyčioje dominuoja dail. V. K. Jonyno kūryba. Jo didingi vitražai čia pasitinka ateinančias seseris ir veda į altoriaus rimtį. Dieną jie aštrią saulės šviesą paverčią į nuostabius spalvų žėrėjimus. Sustoję abiejuose šonuose, jie iškalbingai liudija Kristaus atpirkimą ir nuteikia maldai. O vakare ir naktį, kai užsidegs koplyčios šviesos, jie ir praeiviam sužėrės lyg užburti dieviškieji sodai.

Baigiant reikia pasidžiaugti, kad lietuvis dailininkas išeina į ameri-kečių tarpą. Tai rodo. kad nepriklausomos Lietuvos mokykla mūsų dailininkam davė gerus pagrindus, įdiegė veržlumą ir meilę menui. Jei senoji imigrantų karta šiame krašte sugebėjo pasiekti ekonominio gyvenimo (sukūrė susivienijimus, bankelius), tai naujoji karta jau neša kūrybą. Dailininkai su savo europėji-ne kultūra ir talentu prasimuša pro sunkias užtvaras ir laimėjo pripažinimą.

Tačiau šie kūriniai išeina iš lietuviškosios bendruomenės ribų. Nors jie ir lietuvių dailininkų sukurti, bet lietuviai vargu ar pamatys, net užmirš ir nežinos, kad to pasiekė mūsų menininkai. Tad būtina suregistruoti ir aprašyti tuos dailininkų darbus, kad ateities kartom pasiliktų bent šio žurnalo puslapiuose. Laimingu būdu šias eilutes rašančiam teko matyti ir V. K. Jonyno projektus, teko stebėti ir darbą studijoje ir džiaugtis išpildytais vitražais. Tad nebuvo sunku juos aprašyti. Bet kitų dailininkų darbų nežinome ir negalime jų pasiekti. Būtų gera, kad patys dailininkai pasirūpintų šiuos darbus išfotografuoti ir bent suregistruoti. Šio žurnalo skiltyse atsiras vietos jiems aprašyti. P. Jurkus




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai