|
|
MAINO UOLOS ALBINO ELSKAUS KŪRYBOJE |
|
|
|
Parašė L. Andriekus
|
Balandžio 7-8 d. Brooklyne, Apreiškimo parapijos salėje, vyko dail. Albino Elskaus tapybos ir piešinių paroda. Ją ruošė Lietuvių Bendruomenė, norėdama šio miesto bei apylinkės lietuvius supažindinti su kylančio jauno dailininko darbais. Apreiškimo salė šiam tikslui yra ypatingai paranki: tose pačiose patalpose veikia Maironio šeštadieninė mokykla, čia pat yra didžiausios Brooklyno lietuvių parapijos bažnyčia, šioje vietoje nuolat vyksta lietuviškas judėjimas. Ne pirmą kartą čia ruošiama ir dailės paroda.
Albinas Elskus New Yorko lietuviams prisistatė su 16 aliejinės tapybos kūrinių ir su 20 piešinių. Tie patys darbai nelabai seniai buvo rodomi ir Čikagoje Taupymo ir Paskolos Banko galerijoje. Parodos atidarymas įvyko kovo 7 d. 6 vl., kur su šio dailininko kūryba žiūrovus supažindino Paulius Jurkus. Abi dienas paroda buvo nuolat lankoma. Parduota keletas paveikslų. Albinas Elskus pirmiausia įdomus tuo, kad jis savo kūrybinio kelio pradžioje linko tai į abstrakciją, tai į realizmą. Anksčiau New Yorke ruoštose parodose mes jį matėme kryžkelėje.
Pickwoodo galerijoje dailininkas pasirodė konkrečiuose pavidaluose, bet, neilgai trukus, Pa-noros galerijoj jį regėjome visiškai abstraktų. Tada jis mėgo daiktus bei įvykius išreikšti visiškai nuo tikrovės atitrauktomis formomis bei spalvomis, bet nejautė, kad tai būtų tikras jo sielos balsas. Dailininkui staiga akys atsivėrė, patekus į Maino valstybės gamtą. Jį tenai visiškai užbūrė jūra su didingomis uolomis, plačiomis smėlio juostomis ir labiausiai ta gilia vienuma, kuri saviškai susilieja su anapusine būtimi. čia dailininkas pasijuto stovįs ant tvirto pagrindo ir suradęs tai, ko taip ilgai jieškojo. Dabar įvyko tasai lemtingas posūkis nuo abstrakcijos tikrovės link. Jis yra tuo įdomus, kad šiais laikais dailininkai paprastai nuo realizmo palaipsniui perina prie abstrakcijos. Su Elskum atsitiko priešingai.
Bet nereikia manyti, kad jis yra jau labai realus. Dailininkas neturi Intencijos kopijuoti uolas — jo siekis yra pagauti uolų ritmą ir jas pačias paversti simboliais, kurie bylotų apie mūsų būties dramą. Uolų ritmas įgauna pilnutinio intensyvumo, kai į jas žiūrima laiko neapribotu žvilgsniu. Juk kadaise tos uolos buvo ugninės srovės, lyg jūra konkuliavusios savo pirminėje masėje. Vėliau Ugnies masė atvėsusi sustingo, bet konvulsinės žymės pasiliko. Kas jas moka skaityti, tam pajūrio uolos bus daugiau negu akmuo.
Vienas iš tokių magikų yra Albinas Elskus. Jis gali į uolas žiūrėti pilnutiniu žvilgsniu ir pagauti jų paslaptingus bangavimus. Nors dailininkas medžiagą siekia sudvasinti, tačiau jis nesijaučia turįs teisės visiškai paneigti jos forminę sąrangą, kuri taip sunkiai išsiskleidė per milijonus metų. Su ja tenka skaitytis ir ją pagerbti. Todėl pas Albiną Elskų esminės uolų formos yra išsaugotos. Gavusios tinkamą vietą ir spalvą, jos iš tikrųjų tampa lūdesio, kančios, vienatvės ir džiaugsmo simboliais. Per jas sukuriama kita tikrovė, tiesa, gimininga mūsiškei, bet ją žymiai pranokstanti.
Sustokime prie paveikslo "Vartai". Jame mūsų pusėje žemė raudona. Už jos sukrauti akmenys, lyg vartai. Už tų vartų geltonas ruožas loliau žalias dangus. Paveiksle lyg dvi tikrovės. Mūsiškė dramatiška — kruvina, už paslaptingų vartų gi gelsva skaidra ir žalia atgaiva. Šis paveikslas surrealizmo ženkle. Panašūs į jį, tik ne tokios gilios perspektyvos ir kitas paveikslas- "Uolos su mėlynu dangum", Ir tenai kita tikrovė — žemė šviesiai rožinė, akmenys oranžiniai, dangus žydras. Labai vykusiai išgautas kažkokios keistos giedros efektas. Giliai draminio pobūdžio yra paveikslas "Saulėlydis". Uolos tamsiai pilkos, dangus tamsiai raudonas. Čia jauti daugiau tas ankstyvas ugnies epochas, kaip mūsų žemės saulėlydį. Gal čia gamtos ir žmogaus gyvenimo finalas? Kitame paveiksle, "Nuo uolų", kur taip pat dangus giliai raudonas, jaučiama lyg medžiagos disintegracija. Atskilęs pilkos uolos gabalas skrenda raudonoj erdvėj. Paveiksle "Popietė" jauti didelę ramybę — dangus gelsvas, jūra žydra, uolos baltos ir juodos. Bet jų rami viršūnė vargu bepasiekiama . žmogui. Tai status, augštas bokštas.
Mėgsta Elskus ir visiškai ramias — pilkas spalvas, kurios jam padeda išreikšti liūdesį. Jos yra Maino miglų seserys. Kartais ten pajūrį uždengia toks tirštas rūkas, jog nieko kito nebematai, kaip tik čia pat besiklostančių bangų baltumą. Migla pasivagia net pilkuosius akmenis. Tokiose nuotaikose yra sukurti paveikslai: "Pilka diena", "Bockshore", "Tyla". Į tą eilę galima įrikiuoti ir labai pavykusį Elskaus paveikslą "Baltos uolos", kur melsva pilkuma nuostabiai išreiškia tylą ir vienumą. Piešiniai daryti taip pat pajūrio temomis tušu. Jie labai geri. Tai greičiausia eskizai aliejiniams paveikslams. Iš pajūrio temos išsiskiria tik du darbai: "Maino mergaitės portretas" ir "Gamtovaizdis". Jie ne tokie būdingi Elskaus dabartinei krypčiai. Dailininkas mėgsta dekoratyvumą — plačius spalvų plėmus, panašiai kaip siurrealistai ir iš dalies Pi-casso bei Matisse, nesileisdami į tapybinius detalių išpuoselėjimus. Jis nėra sekėjas Rouaulto ir Bonardo tapybinės estetikos, kaip apskritai jaunosios kartos pažangieji. Beje, pas jį kai kur dar padvelkia šaltumas.
Albinas Elskus savo kūrybai atramos ir įkvėpimo rado Maino pajūriuose. Tai palaimus radinys, kuris jį išgelbėjo iš jaunatviško blaškymosi ir sutvirtino kelyje į tolimesnę savitą meninę raidą. Jeigu dailininkas nesustings, o sieks dar didesnės kūrybinės gelmės bei platumos, kitose parodose sugrįš jis pas mus su dar brandesniais laimėjimais. Bet ir dabar jau yra nemažai pasiekęs. Vienas iš įdomiausių Elskaus kūrybos efektų tas, kad jo paveiksluose kažkaip jauti abstrakciją mūsų tikrovėje ir mūsų tikrovę abstrakcijoje. Tai gal tik asmeninis įspūdis, skambąs kiek paradoksiškai. Kaip ten bebūtų, tenka pripažinti, kad dailininkas pajėgia apvaldyti emocijas bei vaizdus ir juos suvesti į tokią meninę sandorą, kad žiūrovas suvokia tik vieną estetinį pasaulį. Tas pasaulis yra daugumai prieinamas ir įdomus. Elskaus parodą aplankiusieji pagilino savo žvilgsnį į gamtą ir joje pamatė naujų dimensijų. L. Andriekus
|
|
|
|