SODYBINIO SKLYPO REIKŠME KOLŪKIEČIUI Spausdinti
Parašė PRANAS ZUNDE   
Lietuvos kolūkiečių uždarbiai yra labai skurdūs. Sakysime, 1958 metais vienas kolūkietis vidutiniškai uždirbo 68.4 rublius ir 452 kg. grūdų.1 Tų grūdų vertė valstybine supirkimo kaina buvo apie 36 rubliai. Taigi jis pelnė 104.40 rublius. Iš tos sumos jis turėjo sumokėti valstybei 18.0 rublių mokesčių už savo sodybinį sklypą. Tuo būdu kolūkiečiui vidutiniškai liko 86.4 rubliai. Minimais 1958 metais kolūkiečiams jau nebereikėjo duoti duoklės valstybei iš savo taip vadinamo pagalbinio ūkio. Anksčiau, kol dar buvo jiems taikomi privalomieji pristatymai, apie kokį nors uždarbį vargu jau galima būtų kalbėti. Sakysime, 1955 metais kolūkiečiai gavo atlyginimo už savo metų darbą bendroje sumoje 12.2 milijonų rublių grynais ir grūdų maždaug 4.4 milijonų rublių vertės, viso maždaug 16.6 milijonų rublių, tuo tarpu mokesčiu jie sumokėjo valstybei 6 milijonus rublių ir dar turėjo pristatyti valstybei produktų, už kuriuos valstybė jiems sumokėjo 21 milijoną rublių mažiau nei jie būtų gavę, jei būtų pardavę tuos produktus turguje. Taigi, tiesioginiais mokesčiais ir privalomųjų pristatymų formoje valstybė iš kolūkiečių pelnė viso 27 milijonų rublių, maždaug 10.4 milijonų rublių daugiau negu buvo bendra kolūkiečiams išmokėta atlyginimo suma. Vadinasi, kolūkiečiai dirbo veltui ir turėjo dar valstybei už tą savo "teisę į darbą" primokėti apie 10.4 milijonus rublių.2

Bet grįžkim prie 1958 metų, kuomet padėtis jau buvo, kaip matome, žymiai geresnė. Nereikia įrodinėti, kad 50.4 rublių grynais, atskaičius mokesčius, ir 452 kg grūdų yra uždarbis, iš kurio ne metus, bet gal kokį mėnesį kolūkietis tegalėjo išgyventi. Gi maždaug tokie pat yra kolūkiečių uždarbiai ir dabar. Tat klausimas, kaip kolūkiečiai Lietuvoje išsiverčia?

Kolūkiečio pagrindinis pajamų šaltinis yra jo sodybinis sklypas, paprastai 0.6 ha dydžio, ir galvijai, kiaulės bei naminiai paukščiai, kuriuos valdžia jam leidžia laikyti. Panagrinėsime čia kolūkiečio privatinio ūkio pajamingu-mą, o drauge ir platesnį klausimą, būtent, koks yra tos rūšies privatinio sektoriaus vaidmuo sovietinėje žemės ūkio sistemoje.

Privatinio sektoriaus gamybinė bazė yra, kaip minėta, kolūkiečių, tarybinių ūkių darbininkų ir kitų sodybiniai sklypai. Bendras kolūkiečių sodybinių sklypų plotas 1958 metais buvo 160,000 ha., o 60,000 ha. žemės buvo privačiai naudojama darbininkų ir tarnautojų. Gi visas žemės ūkio naudmenų plotas tais pačiais metais Lietuvoje buvo 3,820,000 ha, tame tarpe 2,800,000 ha priklausė kolūkiams ir 800,000 ha tarybiniams ūkiams.3 Tuo būdu kolūkiečių privačiai naudojama žemė sudarė 4.2 procentus visų žemės ūkio naudmenų, o drauge su darbininkų ir tarnautojų sodybiniais sklypais — 5.8%

Kolūkiečiai turi teisę privačiai laikyti tam tikrą kiekį gyvojo inventoriaus: vieną ar dvi karves, iki dviejų veršiukų, vieną motininę kiaulę su prieaugliu, iki dešimt štukų avių ir ožkų ir neribotą kiekį triušių bei naminių paukščių.4
Gyvulininkystėje valstybinės kolūkinės nuosavybės santykis su privačia kolūkiečių ir kitų nuosavybe pavaizduotas žemiau dedamoje lentelėje:5

Skaičiuojant sutartiniais vienetais, kolūkiečių privatinėje nuosavybėje 1959 m. sausio 1 dienai buvo 48.6 nuošimčiai visų produktyvių gyvulių, darbininkų ir tarnautojų privatinėje nuosavybėje 10.2 nuošimčiai, o kolūkių ir tarybinių ūkių fermose — 041.2 nuošimčiai.8 Vadinasi kolūkių ir tarybinių ūkių, turinčių savo žinioje 94.2 nuošimčius visų žemės ūkio naudmenų, įnašas gyvulininkystėje buvo mažesnis kaip privataus sektoriaus, kuris valdė tik 5.8% žemės ūkio naudmenų. Matuodami gyvulininkystės ūkio intensyvumą gyvulių skaičium žemės ūkio naudmenų ploto vienetui, gautume, kad kolūkiečių ir bendrai privataus sektoriaus ūkis buvo 23 kartus arba 2200% intensyvesnis už kolūkių ir tarybinių ūkių. Dar didesnis privataus sektoriaus svoris gyvulininkystės produktų gamyboje. Štai ką kalba skaičiai:7

Bendrai privatinio sektoriaus lyginamasis svoris svarbiausių gyvulininkystės produktų gamyboje, suvestoje į pieną, 1959 m. buvo 65.4 procentai, o taip vadinamo visuomeninio sektoriaus — 34.6 procentai.8 Taigi, jei matuotumėm ūkininkavimo intensyvumą produkcijos kiekiu, sakysim, 100 ha žemės ūkio naudmenų, tai gau-tumėm, kad privataus sektoriaus ūkininkavimo intensyvumas buvo kuone 31 kartą arba 3100% didesnis už kolūkių ir tarybinių ūkių.

Privataus kolūkiečių ūkio reikšmė nesibaigia vien gyvulininkyste. Kolūkiečių sodybiniuose sklypuose išaugintomis bulvėmis, daržovėmis ir vaisiais patenkinama didesnioji dalis krašto gyventojų paklausos tiems produktams. Štai ką rodo daviniai apie bulvių ir daržovių pasėlius:
Pasodinta bulvių 9

Panašiai kaip ir gyvulininkystėje, privataus sektoriaus reikšmė buvo dar didesnė tų žemės ūkio produktų gamyboje. Tai parodo žemiau dedama lentelė:11

Dalį tų žemės ūkio produktų gamintojai, t. y. kolūkiečiai ir kiti, parduoda valstybei, dalį parduoda laisvoje rinkoje ir dalį panaudoja saviems reikalams. Kad nustatyti vidutines kolūkiečių pajamas iš jų sodybinių sklypų, mums reikia žinoti bendrą tų produktų vertę. Tokių davinių iki šiol nebuvo skelbta. Bandysime tad patys tas jų pajamas įvertinti. Įvertinsime kalbamą produkciją vidutinėmis kainomis, kurias 1958 m. valstybė mokėjo kolūkiams už produktus supirkimo tvarka (ne už privalomus pristatymus). Sovietiniais duomenimis kainos buvo tokios:12
Mėsa (gyvuoju svoriu) 96.48 rub. už 100 kg.
Pienas                             12.90
Bulvės                              3.82

Nėra duomenų apie vidutines daržovių ir vaisių supirkimo kainas. Mūsų spaudoje ir leidiniuose, matomai iš dalies pasirėmus Vilniaus radijo pranešimais ir repatrijantų informacijomis, buvo minėtos šios atskirų produktų supirkimo kainos 1956-58 metų periode.13
Vilna                            237.00-410.00 "
Kiaušiniai                        0.60 rub. už 10 št.
Kopūstai                           3.80 rub. už 100 kg
Agurkai                            8.00 "
Svogūnai                         18.00
Pomidorai                        9.00 "


Pastariesiems produktams valstybinės supirkimo kainos po 1956 m. buvo kiek pakeltos. Tad daug neapsiriksime ir tikrai nepervertinsime, jei savo apskaičiavimuose naudosime tokias vidutines supirkimo kainas:
Vilna                     300.00 rub. už 100 kg
Kiaušiniai                0.60 rub. už 10 št.
Daržovės ir vaisiai 8.00 rub. už 100 kg

Br. Murinas sodo kampelis (akvarelė)

Tuo būdu gyvulininkystėje privataus sektoriaus bendra produkcijos vertė 1958 metų valstybinėmis supirkimo kainomis buvo (mili-jon. rublių):

                    1953 1956 1959
Mėsa            114.0 140.0 173.0
Pienas           95.8 103.5 133.0
Vilna                  2.4  4.0   2.4
Kiaušiniai         16.6 18.9 24.4
Viso                  228.8 266.4 332.8

Bulvių, daržovių ir vaisių, išaugintų sodybiniuose sklypuose, bendra vertė buvo (mil. rublių 1958 metų valstybinėmis supirkimo ka; nomis):

                                       1953 1956 1959
Bulvės                           78.2  76.6  75.7
Daržovės, vaisiai,        10.4  26.0   22.4
Viso                               88.6 102.6  98.1

Tolimesniam nagrinėjimui mums svarbu žinoti, kokia dalis tų privataus sektoriaus pajamų išpuolė kolūkiečiams. Kadangi kolūkiečiai laikė maždaug 80% visų privačioj nuosavybėj esančių galvijų ir kiaulių, ir kadangi jų sodybiniai sklypai sudarė 73% bendro sodybinių sklypų ploto, tai galime šu didele tikimybe prileisti, kad jų daliai teko 80% anksčiau nurodytų pajamų iš gyvulininkystės ir 73% pajamų iš daržininkystės.

Tuo būdu kolūkiečių privati gamyba vertintina (mil. rublių 1958 m. valstybinėmis supirkimo kainomis):

                                     1953    1956  1959
Gyvulininkystės
produktų                   182.0   213.0   266.0
Daržininkystės ir
sodininkystės pr.        64.5    74.8     71.5
Viso                            246.5  287.8    337.5

Kolūkiečių kiemų skaičius, o tuo pačiu ir kolūkiečių sodybinių sklypų skaičius 1953 m. buvo 360,600, 1956 m. — 355,00, 1959 m. — 309,700.18 Taigi vidutiniškai kolūkiečių kiemui išpuolė privačios žemės ūkio produkcijos 1958 m. valstybinėmis supirkimo kainomis 1953 m. už 685 rublius, 1956 m. už 812 rublių ir 1959 m. už 1,900 rublių.10 Apskaičiuosime, kiek pajamų iš asmeninio ar taip vadinamo pagalbinio ūkio vidutiniškai teko vienam darbingam kolūkiečiui. Darbingų kolūkiečių, dalyvavusių kolūkinėje gamyboje, 1953 m. buvo 534,700 asmenų, 1956 m. — 508,000 ir 1959 m. — 523,300 asmenų.17 Nesunku apskaičiuoti, kad vienam darbingam kolūkiečiui pajamų iš asmeninio pagalbinio ūkio vidutiniškai teko:
1953 m. 462 rublių
1956 m. 566
1959 m. 645

Faktinai tos produkcijos vertė buvo didesnė kaip čia nurodyta. Kad galima būtų objektyviai palyginti kolūkiečių sodybinio ūkio pajamas su pajamomis, kurias kolūkiečiai gavo už darbą kolūkyje, produkcija čia buvo įvertinta valstybinėmis supirkimo kainomis, Tuo tarpu tikrumoje toji produkcija buvo realizuota taip: dalis jos buvo kolūkiečių sunaudota savo reikalams, dalis jos buvo parduota valstybei anksčiau minėtomis supirkimo kainomis,18 ir dalis buvo parduota kolūkiniuose turguose ar šiaip betarpiai privatiems naudotojams. Pastaruoju atveju, t.y. parduodami vartotojams betarpiai, kolūkiečiai pelnė gerokai daugiau kaip parduodami valstybei, nes mažmeninės kainos buvo ir yra gerokai augštesnės už valstybines supirkimo kainas. Tai matome vien jau iš žemiau patiekiamų pieno ir bulvių palyginamų kainų 1958 metais:1"
Valstybinė supirkimo Mažmenins
kaina rub. kaina rub.
Pienas 1 Itr. 0.129 0.25
Bulvės 1 kg. 0.038 0.065

Straipsnio pradžioje buvo pasakyta, kad 1958 m. vienas darbingas kolūkietis už visą savo metų darbą kolūkyje vidutiniškai gavo, atskaičius mokesčius, 86.40 rublius, įskaitant, ir atpirkimo kainomis. Sovietų duomenimis, vidutinis darbininko atlyginimas mieste tuo pat me-

Br. Murinas Žvejai grįžta (aliejus)

tu buvo 76.50 rubliai, o įskaitant ir netiesiogines pajamas įvairių lengvatų formoje, kaip tai nemokamą gydymą, socialinį aprūpinimą ir t.t. — 88.20 rubliai.20 Tas darbininko atlyginimo vidurkis laikytinas ir pragyvenimo minimumu Lietuvoje. Išeina, kad kolūkietis gauna iš kolūkio už savo visų metų darbą maždaug tiek, kiek mieste darbininkas į mėnesį. Vadinasi, kolūkiečio pajamos iš kolūkio duoda jam tik 8-10 procentų pragyvenimo minimumo. Tikrasis jo pragyvenimo šaltinis yra tas taip vadinamas pagalbinis ūkis. Iš jo pastaruoju laiku jis gaudavo pajamų 7-8 kartus daugiau, kaip už savo darbą kolūkyje. Anksčiau tas skirtumas buvo dar didesnis. Taigi, sovietinis terminas "pagalbinis ūkis", kaip ir daugelyje kitų atsitikimų, pasirodo esąs labai reliatyvus: kolūkiečiui jis buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Jis gal tik valstybės akimis buvo pagalbinis, nes kolūkietis galėjo jame dirbti tik atspėjamu nuo darbo kolūkyje laiku.

Chruščiovas savo kalboje Sovietų Sąjungos KP CK plenume Maskvoje 1962 m. kovo mėn. 6 d. pareiškė:21
"Kalbėdamas apie Pabaltijo respublikas, laikau reikalinga padaryti šias pastabas. Lietuvos, Latvijos, Estijos partinės organizacijos kol kas blogai išnaudoja galimybes visuomeninei gyvulininkystei vystyti. Savo metu mes darėme nuolaidų šių respublikų kolūkiams ir tarybiniams ūkiams dėl to, kad jie buvo jauni ir neprityrę. Bet nuo to laiko, kai Pabaltyje nugalėjo kolūkinė santvarka, praėjo jau daugiau kaip 10 metų. Laikas daugiau pareikalauti iš Pabaltijo respublikų kolūkių ir tarybinių ūkių.
Jeigu paimsime mėsos ir pieno gamybą visų kategorijų ūkiuose, tai kolūkiams ir tarybiniams ūkiams 1961 metais teko (procentais):
Lietuva 42 38
Latvija 50 51
Estija 54 57

Tokios padėties negalima pripažinti normalia. Partinės organizacijos turi imtis priemonių, kad visuomeninė gyvulininkystė būtų vystoma spartesniais tempais."
Kadangi Chruščiovas savo kalboje taip pat pabrėžė reikalą daugiau materialiai suinteresuoti kolūkiečius darbo našumo kėlimu, kaikas bando daryti išvadą, kad kolūkiečiams gali būti padidinti sodybiniai sklypai. Atrodo, kad to tikėtis nėra jokio pagrindo. Materialiniu paskatinimu Sovietų Sąjungoje vadinamas diferencijuotas atlyginimas vienetinėje sistemoje. Tai būtų didesnės priemokos viršijusiems darbo normas, premijos darbo pirmūnams, didesnės algos pirmaujančių kolūkių pirmininkams ir pan. Galima taip pat tikėtis, kad bus kiek padidintas vidutinis atlyginimas už darbadienį sąskai-ton atskaitymų į įvairius fondus. Bet kas dėl sodybinių sklypų, tai Sovietų Sąjungoje jau ne kartą buvo aiškių užuominų, kad artimiausioje ateityje jie tapsią "bereikalingu balastu kolūkiečiams" ir todėl "išnyksią". Kaip matėme, Chruščiovas minėtame KP CK posėdyje taip pat aiškiai pareikalavo, kad būtų žymiai sparčiau vystomas "visuomeninis" žemės ūkio sektorius.

Kokių priemonių sovietų valdžia gali imtis savo ketinimams įgyvendinti? Paprasčiausias būdas būtų "suvisuomeninti" kolūkiečių ir šiaip privačių asmenų nuosavybėje esančius galvijus, kiaules ir t.t. ir perduoti juos kolūkiams bei tarybiniams ūkiams. Tokia praktika sovietams esmėje nėra neįprasta. Bet šiuo metu ji gal nelabai derintųsi su komunistų partijos vedama politika. Tačiau tikrai galima tikėtis didesnio spaudimo į kolūkiečius ir darbininkus,^kad jie parduotų privačiai laikomus galvijus kolūkiams ir tarybiniams ūkiams. Tas taip vadinamas galvijų "kontraktavimas" praktikuojamas jau nuo seniau. Taipogi galima tikėtis paspartinto kolūkiečių perkėlimo į kolūkinius centrus ir sąryšy su tuo tam tikrų suvaržymų laikyti privačiai galvijus, kiaules ir pan. Kaip žinia, 1959 metais buvo uždrausta laikyti galvijus ir kiaules didesniuose miestuose22, tat tas potvarkis lengvai gali būti išplėstas ir mažesnėms vietovėms. Žodžiu, galima tikėtis naujų to kolūkiečių "pagalbinio ūkio" suvaržymų. Ar nuostoliai, kurie dėl to susidarys kolūkiečiams, bus išlyginti svaresniu darbadieniu už darbą kolūkyje, yra klausimas. Jei ne, tai bus padaryta dar viena didelė skriauda žmonėms, kurių nedalia ir taip jau yra labai skaudi.

1 Plg. autoriaus straipsnį Aiduose Nr. 2, 1962 m. Atlyginimai, kainos etc. čia ir toliau nauja valiuta (1.00 naujas rublis = 10.00 senų rublių).
2 Smulkiau tuo klausimu žiūr. Pr. Zunde, "Die Landwirtschaft Sowjetlitauens", Marburg/Lahn, 1962.
3 Seljskoje chozjaistvo SSSR, Maskva 1960 m., 124 p.
4 Lietuvos TSR įstatymų, Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakų ir vyriausybės nutarimų rinkinys, t. II, Vilnius, 1957, 33 p.
5 Cislennostj skota v SSSR, Maskva, 1957, 53-203 pp. Narodnoje chozjaistvo SSSR v 1958 g., Maskva, 1959, 460 ir 462 pp.
Seljskoje chozjaistvo SSSR, Maskva, 1960, 272-292 ir 295-299 pp.
6 M. Gregorauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940-1960, Vilnius, 1960, 306-307 pp. « M. Gregorauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940-1960, Vilnius, 1960, 311 p.
7 Seljskoje chozjaistvo SSSR, Maskva, 1960, 338-347 ir 350-359 pp.

8 M. Gregorauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940-1960, Vilnius, 1960, 403 p.
9 Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis, Vilnius, 1960, 148-149, 154-155 pp. ir 158 p.
10 Seljsk. chozjaistvo SSSR, Maskva, 1960, 172-177 pp.
11 Ibd., 235-238, 240-243, 254 pp.
12 M. Gregorauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940-1960, Vilnius, 1960, 376 p.
13 S. Miglinas, Pavergtoji Lietuva, Memmingen, 120 p. Juozas Audėnas, Okupuotos Lietuvos susovietintas žemės ūkis, leidinyje Lietuva okupacijoje, Niujorkas, 1958, 21 p.
14 Skaityta, kad 1953 ir 1956 metais vaisių privačiai išauginta 80% bendro derliaus kaip ir 1959 m.
15 Seljskoje chozjaistvo SSSR, Maskva, 1960, 52 p.
16 M. Gregorauskas knygoje "Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940-1960" 377 p. rašo: "Nuo 1958 m. buvo visiškai panaikinti privalomieji pristatymai iš asmeninio pagalbinio ūkio. Dėl to kolūkiečio šeima laimėjo vidutiniškai apie 220 rb. per metus, arba dar apie 4% visų pajamų, gaunamų iš asmeninio pagalbinio ūkio." Pagal tai išeitų, kad vienos kolūkiečių šeimos vidutinės pajamos iš asmeninio pagalbinio ūkio sudarė apie 550 rublių į metus. Kadangi vienam kolūkiečių kiemui paprastai išpuola kelios šeimos — pav. tėvai ir suaugę vaikai su šeimomis ar be, jei tik jie gyvena drauge vienoje sodyboje, sudaro vieną kolūkiečių kiemą — tai tas tik patvirtina šio straipsnio autoriaus apskaičiavimo teisingumą.
17 Lietuvos TSR liaudies ūkis, Vilnius, 1957, 135 p. ir Seljskoje chozjaistvo SSSR, Maskva, 1960, 460-461 pp.
18 Pavyzdžiui, 1958 metais valstybė supirko iš pavienių asmenų žemės ūkio produktų už 79.1 mil. rublių, kas sudarė maždaug 20% visos privataus sektoriaus produkcijos. Plg. Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis, Vilnius, 1960, 207 ir 223 pp.
19 Ginaitė, S., Pramonės darbininkų padėtis, Komunistas, Nr. 12, Vilnius, 1958 m., 71-72 pp.
20 Ibd., 70 p.
21 Tiesa, Nr. 55, Vilnius, 1962. III. 6 d.
22 Tiesa, Vilnius, 1959. VIII. 6 d.