DIDYSIS VARGONŲ DIRBĖJAS LIETUVOJE Spausdinti
Parašė J. Žilevičius   
Prieš 60 metų vargonų taisytojas Niemontas, susidėjęs savo įrankius į maišą, iš parapijos parapijon keliaudavo pėsčias, vieno kito pavėžinamas. Kiek vėliau, gražiu vežimėliu, pasikinkęs puikų žirgą, su įrankiais taip pat per parapijas važinėdavo Bukauskas turėjęs nuolatinę dirbtuvėlę (dirbdavo fisharmonijas) Šiauliuose. Abu jie lankydavo Žemaitijoje parapijas vasaros metu; užėję klebonijon, pasisiūlydavo pataisyti sugedusius vargonus, suderinti. Turėjo su savim prieš tai taisytų vargonų klebonų liudijimus, kurie atstojo jiems diplomą. Tuo tarpu Masalskis Panevzžy turėjo vargonų dirbtuvėlę įsisteigęs nuo 1884 m. Jis buvo pradėjęs irgi nuo taisymo, kai įsižiūrėjęs Butkiškės bažnyčioje vargonus, pats pasidarė namuose. Tai ir buvo Masalskio visas mokslas. Vėliau kiek pasitobulinęs pneumatinėje sistemoje, jis pradėjo dirbti to-bulesnius. Tada įsteigė didelę dirbtuvę, kurioje buvo keliolika darbininkų, ir turėjo būtinąsias mašinas. Tai buvo grynai savamoksliai. 1895 m. Juozas Rudavičius buvo iš mažų padidinęs ir pneumatizavęs Kauno katedros vargonus. Apie J. Rudavičių nepasisekė iki šiol surinkti žinių: kur jo dirbtuvė buvo (jei turėjo), iš kur kilęs, ir t.t. Nepatikrintomis žiniomis, esą buvęs latvis ir vertęsis pripuolamais vargonų darbais; kitų buvo teigiama, kad Vilniuje ar Varšuvoje turėjęs vargonų dirbtuvę . .. Bet nemažai klebonų vargonus užsakydavo vokiečių dirbtuvėse. Tokių vargonų nemažai Lietuvoje buvo pastatyta.

šio rašto tikslas yra pakalbėti apie išmokslintą vargonų statytoją Joną Garalevičių.
Jonas Garalevičius buvo gimęs 1871 m. lapkričio 21 d. Dvariškių kaime, Liolių par. Raseinių ap. Ar jis gyvas ar miręs, žinių neturima.

Savotiškas tai buvo kaimas, kai Jonas augo: turėjo beveik pilną "simfoninį" orkestrą, kuriame buvo trys smuikai, didelė violončelė ir kontrabasas. Jis pats irgi dalyvavo šiame orkestre, kuris grieždavo savo malonumui maršus ir šokius. Visus tuos muzikos "kūrinius" patys muzikantai išsigalvodavo. Styginiai didieji instrumentai buvo pačių pasigaminti, tik smuikai buvo daromi kaimyno smuikų dirbėjo žemaičio Saročkos. šalia styginių, orkestrui priklausė dar klarnetas, fleita, kor-netas ir būgnelis. Tėvas buvo smuikininkas, motina didelė dūdelių iš karklo griežike. Pavasariais, tarp miškų griežiant, aidas atsimušdamas girioje be galo veikė jauną Joną. Tik ir svajodavo apie muziką, ypatingai, kai vyrai įtverę ilgą lentą į tarp-miečius, kita skersai pabraukdavo; garsas nuaidėdavo per girias ištisus kilometrus. To garso klausant iš arti, net ausis tekdavo užsiimti, kad būgneliai nesprogtų.

Baigęs Kelmės pradžios ir Raseinių apskrities mokyklas, Jonas Ga-ralavičius porą metų mokėsi Palangoje, kurį laiką Liepojoje ir Kaune. Grįžęs atostogų, tėvams pareiškė kunigu nebūsiąs; tėvai užpykę nebedavė paramos toliau mokytis. Ir su 5 rubliais išvažiavo Rygon tęsti mokslo. Apygardos teisme gavo raštininko menkai apmokamą vietelę, rengė kitus žemesnėms klasėms, pats pasiruošęs baigė realinę Rygoje.

Kol mokėsi Palangoj, padėjo giedoti vargonininkui "godzinkas". Kiek pramokęs vargonuoti, nuvykęs Rygon išgirdo vieną žymų vargonų virtuozą koncertuojant bažnyčioje. Po šio koncerto kelias dienas buvo lyg pamišęs, naktimis nemiegodavo. Apsiraminęs stengėsi susipažinti su Rygos vargonų darbininkais ir per jų protekciją turėjo progos pamatyti, kaip daromi vargonai. Tada jis dar smarkiau ėmėsi mokslo, norėdamas greičiau baigti gimnaziją.

Gimnazija baigęs, J. Garalevičius pateko pas kunigaikštį Liveną Tu-kumo pilyje — raštininku. Paaiškėjo, kad kunigaikštis yra didelis rankdarbių mėgėjas ir visą atliekamą laiką praleisdavo didelėje, paties į-sirengtoje dirbtuvėje su daugybe mašinų ir įvairių įrankių. Arčiau susipažinęs su kunigaikščiu, pasisiūlė Garalevičius bendrai pastatyti kambarinius vargonus. Garalevičius buvo apsirūpinęs statybine vargonų literatūra; kunigaikščiui su įdomumu šį pasiūlymą sutikus, per pusę metų jiedu pastatė vargonus. Visi kunigaikščio pažįstamieji labai stebėjosi šiuo išradingumu ir su malonumu klausydavosi gražios vargonų muzikos. Greit po to Garalevičius, kiek susitaupęs lėšų, išvyko į štetiną: į Grinebergo vargonų dirbtuvę mokytis vargonų statybos. Po kelių metų gavęs baigimo diplomą, 1898 m. atvyko į Kauną, susipažino su J. Nau-jaliu ir per jį gavo taisyti pirmus vargonus Kovarske ir tais pat metais pastatė pirmus naujus vargonus Želvoje. Išsinuomojo Kaune namus (kur vėliau buvo šv. Kazimiero knygumo buvo paskelbtas konkursas užimti profesoriaus vietai. Susirinko keliolika varžovų, kuriuos nugalėjo Aloyzas Butkevičius, atlikdamas sunkų kūrinį — Volkmaro vargonų koncertinę simfoniją. Šioje vietoje jis išbuvo iki mirties. Pas jį greičiausiai yra tekę vargonų kursą tais metais baigti J. Naujaliui. Pas jį yra mokęsis J. Gudavičius, Ratušininkas, Diržys. Tai buvo pirmasis lietuvis, pasiekęs šioje srityje augštą laipsnį. Varšuvoje retkarčiais rengiami jo vargonų muzikos koncertai savo technika stebindavo klausytojus. Su lietuviais mokiniais mėgdavo pasikalbėti lietuviškai. Iš šio Butkevičių lizdo yra žinomi keli muzikai: Miklenburgiškio styginio kvarteto čelistas; Rietavo orkestre griežė triū-ba ir solo celo, rodos, Mykolas — su juo teko man pačiam Žemaitijoje koncertuoti; žymi buvo Varšuvos operos primadona. Nors Mykolas Miklenburgiškio kvarteto čelistą visada vadindavo dėde ir pasakodavo, kaip jis buvęs Rietavo orkestre, bet kai man teko Petrapily koncerto proga sutikti ir prisiminti apie rietaviškius Butkevičius, jis neprisipažino. Kalbėjo vien rusiškai, nors buvo labai panašus iš manierų, ūgio ir veido į Mykolą.
J. Žilevičius.