1961 M. LITERATŪRINĖS PREMIJOS ISPANIJOJE Spausdinti
Parašė Birutė Ciplijauskaitė   
Iš ką tik pasirodžiusių naujųjų laureatų Ispanijoje kiek ryškiau išsiskiria dvi figūros: Blas de Otero, gavęs Premio Fastenrath už poezijos rinkinį "Ančia", ir Juan Antonio Payno, kuriam atiteko Premio Eu-genio Nadal už romaną "EI Curso" ("Mokslo Metai").

Blas de Otero jau gerai pažįstamas visiems poezijos mėgėjams, nebe pirmą kartą išleidžiąs poezijos knygą. Jis ir nebe iš pačių jaunųjų: spėjęs persiristi per 45 metus, su pirmąja knyga išėjęs viešumon jau 1942 m. Premijuotasis rinkinys, kurio vardas neišverčiamas (jis susideda iš pirmojo ir paskutinio skiemens dviejų žodžių: "angelas" ir "sąžinė"), taip pat jau keli metai matomas knygynų vitrinose, ši premija patvirtina daugelio skaitytojų bei kritikų nuomonę: kad iš "jaunesnės kartos" poetų Otero yra pats stipriausias. Stipri jo poezija ir turiniu ir forma. Ją skaitant, jaučiamas savo amžiaus problemas giliai išgyvenančio bei galvojančio žmogaus pulsas. Ančia (kuris gal neatsitiktinai skamba beveik taip pat, kaip "ansia": troškimas, nerimas) pripildyta Vienos minties: žmogus, pasimetęs šiame pasaulyje, gyvenimo blaškomas lyg bejėgis žaislelis, šaukiasi Dievo. Dievo, į kurį jis beveik netiki, ir kuris jam nėra aiški sąvoka. Tačiau jis žino, kad be antgamtinės paramos visa jo būtis bus panaši į mirtį, kad niekad neišbris iš tamsumos, kurioj paskendus jo siela. Net ir poemose, kuriose vyrauja meilės tematika, išryškėja, kad tikroji meilė, kurios poetas trokšta, yra meilė Dievui, ir žmogiškoji meilė, priimama tik kaip susiliejimas to pačio skausmo, trykštančio iš dviejų pasimetusių sielų.

Otero žmogus dažnai lyginamas su išrautu medžiu, jis gyvena nuolatinėj kovoj, nuolatinėj dvejonėj. Tad ir jo poezija pilna tamsių tonų, gaivališkų žodžių. Reta joje atrasti gracingą melodiją: visuomet vyrauja mintis, ir forma seka šią beviltišką žmogaus kovą. Jo eilės kampuotos, aštrios, taip kaip ir jausmai, kuriuos jis išgyvena. Jose labai ryškiai atsispindi šių dienų žmogaus neviltis, jo kova už būvį, jo noras surasti kokią nors vertybę, kuria jis galėtų tikėti. Tai nėra poezija, kuri skaitytoją perkeltų į idealų pasaulį. Anaiptol, joje tvinksi tikras gyvenimas; ji dažnai apkartus, kaip ir žmonės, kuriuos sutinkam. Negalima jos pavadinti nei religinga, nes joje baškomas žmogus jokių nuostatų nepripažįsta. Tačiau ji tokia nuoširdi ir taip persisunkusi autoriaus išgyvenama neviltim, jo troškimu savo sielvartu pasidalinti su visais, ir taip stipri stilistiniu požiūriu, kad skaitytojo širdyje iš karto randa atgarsį. Tai tikrai poezija, kuri ir po eilės metų bus aktuali ir vertinga.

Žymiai daugiau kalbų ir triukšmo sukėlė romano premija, kuri atiteko vos tik pradedančiam rašyt jaunuoliui, 20 m. studentui. Romano siužetas: pirmieji mokslo metai universitete, išgyvenami gana nevienodos sudėties grupės "fuchsų". Pagrindinio veikėjo ten nėra: visa knyga susideda iš epizodų, ir jų veiksmą pasidalina visa grupė. Toks stilius paskutiniųjų metų bėgyje tapo gana populiarus Ispanijoje, tad šiuo atžvilgiu premijuotasis romanas nieko naujo neatneša. Vertinant jį stilistiniu požiūriu, jis rimtos kritikos neatlaiko; jaučiama "naujoko" ranka, pasitaiko net sintaksės ar gramatikos klaidų. Nors autorius stengiasi perduoti šių laikų dvasią bei universiteto įsigalėjusį žargoną, skaitant sukelia tik pasigailėjimą, kad taip suprastinama kalba, kuri net nelabai gyvai pateikiama. Didžiausias "Mokslo metų" autoriaus nuopelnas yra tikslus šių dienų jaunimą dominančių bei varginančių problemų pagavimas, įsijautimas jų psi-chologijon. Matyti, kad Payno labai akylai stebi visa, kas vyksta aplink jį, ir nepasitenkina išoriniu aprašymu, o gilinasi į priežastis ir bando surasti išeitį. Labai akivaizdžiai atsistoja prieš skaitytojo akis visa eilė Madrido studentų, iš įvairių luomų bei įvairių Ispanijos vietovių. Vieną priekaištą tačiau reikia ir čia autoriui padaryti: jo vaizduojamasis jaunimas gyvena beveik be jokių idealų, paskendęs materialiniuose bei seksualiniuose rūpesčiuose. Visų širdyse įsigali nusivylimas viskuo, o daugiausia tuo, ko tikėjosi iš universiteto. Ir tai nevisai atitinka tiesą. Taigi, knyga neatneša daug naujo nei stilistiniu, nei ideologiniu požiūriu. Ir daugumos kritikų bei literatūros mėgėjų nuomonė ta pati: ji verta susidomėjimo, tačiau jokiu būdu ne tokios rimtos premijos. Klausiant, kodėl betgi premija paskirta Payno, atsakymų netrūksta: paskutinių metų bėgyje tikrai gerų romanų nepasirodė; gi "Mokslo metai" užtikrino leidėją savo populiarumu: šiomis dienomis retai pasitaiko, įėjus į knygyną, neišgirst keno nors prašant šios knygos; matoma ji ir ant staliukų kavinėse, ant suolų parkuose, tarp rūpestingai aplenktų gimnazistų knygų. Ir ne vienas skaitytojas krato galva, versdamas puslapius . ..

Sugretinant abi premijuotąsias knygas, labai aiškiai matomas Ančia pranašumas. Tačiau jų ir lygint neįmanoma, nes vienos autorius vos tik pradedąs jaunuolis, tuo tarpu kai kita yra jau subrendusio poeto kūrinys. Bendra išvada, kylanti jas perskaičius, gal ir neklaidinga: paskutiniųjų 50-60 m. laikotarpyje Ispanijoje poezija žymiai stipresnė, negu proza. Gal tai būtų galima pasakyti net apie jų visą literatūrą, pradedant nuo. pat viduramžių.
Birutė Ciplijauskaitė