Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TREČIOJI TAUTOS PRAEITIES KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Gidžiūnas   
Tautos praeitis, istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis žurnalas, t. I, kn. 3. Chicago, 111., 1961. 333-500 p.
Kai žadėjo pasirodyti istorinis laikraštis, tai istorikai laukė rimto mokslo žurnalo, nes tik toks galėjo pateisinti jo atsiradimą. Istorijos eiliniams straipsniams vietos buvo ir yra jau einančiuose laikraščiuose, tik istorikai neturėjo kur spausdinti savo platesnių studijų su visu kritišku aparatu ar išleisti archyvuose surinktus dokumentus. Kiti ilgėjosi ir tebesiilgi Lietuvoje ėjusio "židinio" formato žurnalo. Istorijos mėgėjų suorganizuota redakcija ir administracija, išleidusi pirmąją "Tautos praeities" knygą, istorikų lūkesčius apvylė. Tai matome iš to, kaip A. Šapoka pirmąją knygą vertino 'Tėviškės žiburiuose", o antrąją V. Trumpa "Aiduose". Kiti vėl rašė ir kalbėjo daugiausia neigiamai. Dabar pasirodžius jau trečiajai knygai, galima matyti pažanga, kuria J. Jakštas džiaugiasi "Drauge".

Nors V. Liulevičius aštriai atkirto antrosios knygos recenzentui tuose pačiuose "Aiduose", bet ir jis turi pripažinti, kad rimta kritika, o ne liaupsinimas, prisidėjo prie "Tautos praeities" pažangos, nes trečioje knygoje jau nerandame nei etruskų nei hititų, nors randame panašaus lygio įžanginį. Paskutiniųjų knygų lygį, aišku, pakėlė įsijungę keli dalykų specialistai. Jei su jų straipsniais būtų pradėta, nors ir metais pavėluotai išleidžiant pirmąją knygą, tai "Tautos praeitis" nebūtų susilaukusi tokios aštrios kritikos.

Mano manymu tai, kas nebuvo padaryta pradžioje, galima padaryti dabar, — pirmiausia atsakomuoju redaktorium pakviečiant vieną iš istorikų mokslininkų. Jei tai nebūtų į-manoma, tai bent į kolektyvą įtraukti autoritetingą istoriką, kuris nustatytų, kas istoriniam žurnalui tinka ir kas ne. Jis galėtų duoti naudingų nurodymų, kaip žurnalą tvarkyti ir metodiniu atžvilgiu, (čia turiu minty kritiško aparato suvienodinimą visuose straipsniuose, kas knygos formoje leidžiamame žurnale nesunku padaryti). Esant autoritetingam istorikui kolektyve, daugiau įsijungtų ir istorikai mokslininkai, o nereikėtų remtis mėgėjais. Tada "Tautos praeitis" taptų panaši į kitataučių istorinius žurnalus, ko aš jai iš širdies linkiu.

Trečioji "Tautos praeities" knyga turi 5 istorinius straipsnius. Pirmasis pavadintas "Bendros mintys apie lietuvių kalbos kilmę". Jį paraše anglas R. Sealey, Londono Queen Mary College senųjų kalbų lektorius. Jis tuo įdomus, kad jį parašė svetimtautis, pramokęs lietuviškai, ir vėl mums primena Palemono legendą, Basanavičiaus teoriją ir panašius dalykus, savo teoriją grįsdamas kalbų lyginimu. Dėl šių kalbinių samprotavimų turėtų pasisakyti mūsų kalbininkai.

Antrąjį straipsnį "18-jo amžiaus Lietuvos bruožai" parašė Romos šv. Grigaliaus universiteto istorijos fakulteto profesorius, metodologijos ir paleografijos žinovas dr. P. Rabikauskas, S.J. Studija liečia Pašiaušės jėzuitų kolegijos veiklą ir yra pagrįsta Romos jėzuitų archyvo šaltiniais, o ne Vatikano, kaip "Drauge" 1962.1.13 rašo J. Jakštas. Joje daugiausia remiamasi Litterae an-nuae fondu, kurį autorius šitaip vertina: "Litterae annuae reikia pri-skaityti prie istorijos šaltinių, kurie šalia istorinio charakterio turi dar šalutinį tikslą, šiuo atveju kitų gerą paskatinimą" (346 p.)

Po trumpo šaltinius vertinančio į-vado aprašomas kolegijos įsteigėjas bajoras Stanislovas Beinartas, jo šeimos kilmė, eitos pareigos ir užrašai Pašiaušės kolegijai įkurti. Paliečiami kolegijos įkūrimo sunkumai, sutikti Romos jėzuitų generolo kurijoje, ir jų nugalėjimas. Sužymimos kolegijai užrašytos žemės, įvairūs sunkumai jas valdant, Pašiaušės miestelio įsikūrimas, kolegijos pastatai, įvairūs XVIII a. įvykiai, palietę Pašiaušę ir bažnyčios istoriją. Autorius nušviečia kolegijos kaip mokyklos vertę, dėstomus dalykus, mokytojus ir mokinių veiklą, jų so-daliciją, chorą ir orkestrą. Nušviečiama ir apaštalinė veikla, naikinusi pagonybės liekanas ir prietarus, paskatinusi prie sakramentinės praktikos ir maldingumo. Pašiaušėje jėzuitai su mokinių pagelba įvedė papunkčiui su žmonėmis ir rožinio giedojimą, — ne karunkos, kaip samprotauja J. Jakštas, nes ir mūsų laikais rožinis dažnai lotyniškai tebevadinamas Corona B. V. Mariae. Karunka gi yra pal. Vladislovo iš Gielnovo, pranciškono, sukurta ir Lietuvoje pranciškonų-ber-nardinų įvesta, kaip tai galima matyti ir iš J. Vaišnoros, MIC, "Marijos garbinimas Lietuvoje", 204-203 p. Toliau aprašomos religinės šventės, jubiliejai, iškilmingas šv. Aloyzo ir šv. Stanislovo kanonizacijos paminėjimas, kuriame, be kitų kunigų, dalyvavę Tytuvėnų ir Šiaulių pranciškonai-bernardinai. čia kyla klausimas dėl Šiaulių pranciškonų, nes mano turimomis žiniomis, kurios remiasi senosios provincijos archyvu, Šiauliuose pranciškonai vienuolyno neturėjo. Autorius aprašo ir tai, kad jėzuitai turėję dalyvauti ir raganų deginime, suprantama, jas paruošdami mirčiai. Paminėjęs Šeduvos jėzuitų misiją, jis studiją baigia, gale duodamas priedus: Romos jėzuitų archyvo Litterae annuae tekstus. Ši studija vertinga daugeliu atžvilgių. Ji labai ryškiai nušviečia 18 a. žemaičių gyvenimą anų politinių neramumų laikais, kartu mūsų vaizduotėje palikdama ano meto socialinio, kultūrinio ir religinio gyvenimo vaizdą.

Trečiasis straipsnis yra prof. M. Biržiškos "Nežinomieji L. Rėzos akademiniai raštai". Tai Liudo Rėzos lotyniškieji istoriniai ir tikybiniai raštai, gerau — paskaitos, skaitytos Karaliaučiaus universitete ir vėliau išleistos. Myk. Biržiška 1944 -45 m. žiemą jas surado Greiswaldo universiteto bibliotekoje. Dvi paskaitos yra biblinio ir egzegetinio pobūdžio, kitos dvi apie krikščionių religijos pradžią Lietuvoje: antra ir trečia dalis (pirmoji nesurasta). Septynios yra apie pirmuosius reformatorius Prūsijoje. Viena liečia Augus-taniškos konfesijos istoriją Prūsijoje, o dvi — anabaptistų ir sakra-mentiečių sektas Prūsijoje. Prof. M. Biržiškos studijos mums visiems pažįstamos, šis straipsnis nesiskiria nuo kit-.} profesoriaus raštų. Reikia tik viena priminti, kad jis labai kruopštus ir tikslus, pastebi ir tuoj atitaiso kitų raštuose korektūros klaidas, bet šiame jo straipsnyje korektūros klaidų lotyniškuose tekstuose neišvengta. Viena yra "De . . . fon-te as origine", 393 p., turi būti "De fonte ac origine".

Ketvirtoji studija yra dr. A. Ruk-šos "Diarium societatis Jesu" ir lietuvių kalba Vilniuje (1710-1723). Studija įdomi, nes joje autoriaus lotyniško dienoraščio lietuviškai atpasakotas turinys parodo, kad Vilniaus jėzuitų šv. Jono bažnyčioje pastoviai sekmadieniais ir šventėmis buvo sakomi lietuviški pamokslai. Dienoraštyje minima, kad jėzuitai retkarčiais yra sakę lietuviškus pamokslus ir kitose bažnyčiose. Iš šio dienoraščio atpasakojimo peršasi tolimesnė išvada, kad jei sakė lietuviškus pamokslus jėzuitai, kurių bažnyčias daugiausia lankė bajorai ir miestiečių elitas, tai kiti vienuoliai, kurie buvo skirti liaudžiai, kaip karmelitai ir pranciškonai, dar daugiau apaštalavo lietuvių kalba. Pranciškonų šaltiniuose, gaila, iki šiol mažai kam žinomuose, užtinkame žinių, kad visuose jų vienuolynuose buvo pamokslininkai lietuvių kalba, žinome net ir tai, jog 1654 m. buvo nustatyta, kad pranciškonų vienuolynų viršininkai - gvardijonai turi mokėti lietuviškai ir turi būti gimę Lietuvoje. Nesuprantama todėl, kaip autorius, turėdamas rankose tokį aiškų lietuvių kalbos reikalui dokumentą, daro tokias nepalankias išvadas apie Bažnyčios vaidmenį Lietuvos lenkinimo XVIII amžiuje. Argi mums, istorikams, vertinant praeitį, nereikia prisiminti istorijos metodologijos taisyklę — neteisti praeities iš mūsų laikų estrados? "Kiekviena epocha, kiekvienas praeities šimtmetis turi būti matuojamas ir vertinamas, — kaip to jau reikalavo didysis istorikas Leopoldas Ran-ke, — tik iš savo laiko paimtu mastu". Apie Lietuvos lenkinimą per Bažnyčią daug prikalbėta. Laikas jau būtų kalbėti apie lietuvybės išlaikymą Bažnyčios dėka, kaip tai yra pradėjęs daryti prof. dr. Z. Ivinskis savo paskaitoje "Katalikybės reikšmė lietuvių tautai žvelgiant iš praeities į ateitį", kuri išspausdinta knygoje "Už geresnį pasaulį", Londone 1957, 105-129 p.

Penktasis straipsnis yra mūsų kultūros istoriko dr. J. Matuso, "Lietuvos lokalinės istorijos Lietuvių Enciklopedijoje papildymas". Kaip straipsnio autoriui, taip ir mums visiems yra žinoma, kad jokia enciklopedija negali sutalpinti visų žinių apie vietoves ar asmenis, — tam reikia atskirų monografijų. Autorius, nuolat besiknisinėdamas po įvairius šaltinius, kruopščiai surankiojo apie įvairias vietoves užtiktas žinias ir jas čia pateikė, pradėdamas Akmene ir baigdamas Kėdainiais. Už šias papildomas žinias mes jam galime būti tik dėkingi ir prašyti, kad jis pradėtą darbą tęstų ir toliau.

Po straipsnių eina dar trys skyriai: Istorinė medžiaga, bibliografija ir kronika. Pridedama taip pat ir santrauka angliškai. Istorinės medžiagos skyriuje yra kun. dr. K. M. Rėklaičio Atsiminimai iš Petrapilio veiklos, V. Liulevičiaus — Švietimo židiniai tremtinių stovyklose, kurie pavaizduoti ir gausiomis nuotraukomis, J. Rugio — Pilsudskiai Žemaitijoje, o iš archyvų: M. K. Čiurlionio paskolos raštas, Giesmės Myszes 1830 m., rankraščių faksimilės.

Baigiant šį vertinimą, "Tautos praeičiai", darančiai pažangą, reikia palinkėti sėkmės, kad jis eitų mokslinio istorinio žurnalo keliu.
Viktoras Gidžiūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai