BR. MURINO PARODA Spausdinti
Parašė V. Vizgirda   
Dabarties meno keliai yra įvairūs ir šakoti. Sunku taip pat nustatyti ribą, kur baigiasi praeitis ir prasideda jau šių dienų menas, vadinamas moderniniu. Dabarties meno neatstovauja vien modernizmas ar kraštutiniausios bedaiktinės dailės srovės. Dvidešimtojo amžiaus mene susipina visi laikotarpiai, visų praeities mokyklų, visų srovių ir visų tautų kūrybinių laimėjimų palikimas. Ir kartais abstraktiniame dailės kūrinyje galima rasti daugiau realizmo ir grožio pajautimo, negu paveiksle, kuriame enciklopediniu tikslumu aprašomas mūsų regimasis pasaulis. Lygiai taip pat tradiciniame dailės kūrinyje kartais galima įžiūrėti pradų, toli gražu negamtiškų ir bedaiktiškumu dvelkiančių.

Praeityje sukurtos meno vertybės daugeliu atvejų tampa mastu meno kūrybai vertinti. Betgi neišmanymui ar blogai valiai esant, jos gali būti panaudotos ir meniniam nuosmukiui ar meno spekuliacijai pateisinti. Abstraktiniame gi mene, kuris dar neturi savo praeities, nusistovėjusių dogmų ir kriterijų, pasikliaujant vien individualiais pojūčiais, atsiveria dar platesnė dirva tam pačiam nuosmukiui ir spekuliacijai. Tad reikia vertinti kiekvieną dailės kūrybą pagal tai, kiek ji yra nuoširdi ir brandi, neatsižvelgiant į jokias sroves, stilius ar užmačias.

Su šia samprata tenka sutikti ir B. Murino dailės parodą. Kiekvienu atveju, tai yra svarus įnašas į lietuvių dailę ir jos ugdymą tremtyje.

Dailininkas B. Murinas savo meninį veidą suformavo dar būdamas Lietuvoje, čia, tremtyje, jis praplėtė savo horizontus, subrendo kūrybiškai. Jo akvarelinės tapybos technika yra laisva ir apvaldyta. Spalvos kontrastiškos ir žaismingos skaidrūs ir saulėtais spinduliais žėrin-tieji tonai laisvai liejasi jo paveiksluose. Jaunatviškas temperamentas prasiveržia visoje jo tapyboje — na-ture morte, portrete ir peizažuose, kur laukai, vanduo, medžiai ir dangus jungiasi į darnią, realią ir gyvybe dvelkiančią visumą.

Lietuvių dailėje vienas ryškiausių menininkų akvarelės tapyboje buvo K. Sklėrius-šklerys (1876-1932). šis gero skonio dailininkas puikiai valdė vandeninių dažų techniką savo impresionistinėje tapyboje. Atrodo, kad B. Murinas, jau jaunesniosios kartos dailininkas, perėmė daugelį jo puikių savybių, tiesiogiai nepasiduodamas jo meno į-takai. Kada Šklėrius brendo užsienio šviesuomenės aristokratiškame stiliuje ir muziejų estetinėje aplinkoje, tai B. Murinas, jau kaip lietuviškosios dailės mokyklos auklėtinis, savo meninę pasaulėžiūrą suformavo savo buities aplinkoje. Lietuviško peizažo žaluma ir kitų varsų aštrumas yra būdingi jo kūrybai.

Savo mene Murinas niekad nenu-tolsta nuo realybės, kurią jis stebi gyvenimo aplinkoje. Dažnai labai paprastomis priemonėmis gamtos architektūrą jis kruopščiai perkelia į kūrinius, visada pabrėždamas gamtos kūnų dinamiką. Jo darbai atkreipia dėmesį savo impresionistine nuotaika ir žaismu linijų, kurios tarytum giliai įsibrėžia į darbų paviršių. Balta popierio spalva čia dažnai vaidina lemiamą vaidmenį, o tai yra tradicinis privalumas ir kokybė akvarelės tapyboje. Dideli tonų kontrastai jo kūriniuose visada pabrėžia siužetų vidinę dramą, ar tai būtų vaizduojama sėdinti ar susimąsčiusi žmogaus figūra, ar audringas gamtovaizdis.

Dail. Murino piešinyje linijos kartais nutrūksta ir formos atrodo tarytum būtų neišbaigtos. Bet tai yra tik temperamento ypatybė, nes teptuko pabraukimai visada yra drąsūs, taikliai dedami ir pačiam žiūrovui paliekama savo vaizduotėje papildyti tai, kas dailininko yra neišsakyta.

Motyvų savo kūriniams Murinas nejieško vien puošnioje aplinkoje su saulėlydžiais, pievomis ir gėlynais, ar vien purvinuose skersgatviuose ir fabrikų rajonuose. Jis juos randa kiekviename žingsnyje — kambario kertėje, kiemo pakraštyje, medžių pavėsyje, laivų prieplaukoje, pakelėje, upės pakrantėje, rudens ir pavasario nuotaikoje ir visur, kur tik gyvenimo kasdienybė mus veda. Murinas suranda grožį ten, kur jo tarytum nebūtų. Ir vaizduoja jis tą grožį taip paprastai, nebrisdamas į jokius dabarties izmų labirintus.
Tai yra natūralus jo, kaip dailininko, balsas, paveldėtas iš prigimties. V. Vizgirda