MIRĖ TĖV. KAZIMIERAS ČEPULIS, O. F. M Spausdinti
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.   

1962 m. kovo 30 d. nuo kraujo išsiliejimo galvos smegenyse Lietuvoje mirė ilgametis pranciškonų provincijolas ir nuo pirmosios bolševikų okupacijos (1940) generalinis delegatas — Tėv. Kazimieras Čepulis. Palaidotas balandžio 3 d. Panevėžyje. Šio tauraus vyro, kunigo ir vienuolio, darbai, pagrįsti Dievo ir tėvynės meile, tarsi dvi nuostabaus grožio gijos, darniai suaustos jo gyvenimo juoston, nevienam mūsų gali būti pavyzdžiu ir paskatinimu. Pravartu čia bent prabėgomis pažvelgti į jo gyvenimą ir darbus, remiantis įvairių asmenų prisiminimų nuotrupomis.

Velionis gimė 1884 m. lapkričio 14 d. Meškuičių parapijoje, tuometinėj žemaičių vyskupijoj, Šiaulių apskrityje ir buvo pakrikštytas Pranciškum. Kur Pranciškus mokėsi iki įstojimo į kunigų seminariją, nežinome. Gimnazijos bent 4 ar 5 klases greičiausiai bus išėjęs Šiauliuose ir, pagal kan. M. Vaitkų, 1902 m. įstojęs į žemaičių seminariją Kaune. Lietuvos pranciškonų elencho žiniomis jis 1907 m. gegužės 27 d. buvo įšventintas kunigu.

Apie jo klierikavimo laiką kan. M. Vaitkus šitaip atsiliepia: "Kai buvome seminarijoje, klierikas Pranciškus buvo laikomas pavyzdingu klieriku, maldingu darbščiu, švelniu, rimtu, visų mylimu ir gerbiamu. Net ir atrodė jis iškilus vadoviškas; didokas ūgis, tvirtas žvilgis, tiesus stotas, subtilus, kiek ironiškas šypsnis. Netraukė jis prie savęs lengvai kiekvieno, bet, sykį pritraukęs ir pats suartėjęs, buvo ištikimas, išmintingas ir malonus bičiulis. Nebuvo kalbus; bet, jei prabildavo, tai nekvailai. Buvo savy užsidaręs, susikaupęs; nuolat ar studijuodavo, ar ką nors skaitydavo. Iš karto pasireiškė, kaip susipratęs lietuvis ir, kur reikėdavo, rimtai paremdavo lietuviškąjį veikimą."

Tapęs kunigu, Čepulis vikaravo ir klebonavo įvairiose žemaičių vyskupijos parapijose. Deja, apie jo veiklą parapijose šiuo metu neturime žinių. Šį tą sužinome tik iš Jono Ruokio straipsnio, Tilpusio "Darbininke" 1959 m. kovo 4 d., būtent: kad jis, I-jam pasauliniam karui siaučiant ir klebonui A. Urbonavičiui iš Laukžemės pasitraukus į rytus, iš Salantų buvo atkeltas į Laukžemę. Ar jis tada buvo klebonas ar tik administratorius, autorius nepasako. Nežinia nė kiek metų jis išbuvo Laukžemėje. Jonas Ruokis grįžęs iš nepriklausomybės kovų jau jo nerado — jis buvo iškeltas kažkur į Augštaitiją. Dėkingi tačiau esame Jonui Ruokiui už kun. P. Čepulio, kaip uolaus apaštalo ir susipratusiu lietuvio, veiklos aprašymą Laukžemėje.

Atvykęs į šią parapiją jis tuoj ėmė organizuoti katalikiškas ir patriotiškas draugijas, neapleisdamas nė savo kunigiškų pareigų. Nors pats gerai sakė pamokslus, bet per ^ventes ir metinėms rekolekcijoms iš netolimos Kretingos kviesdavo pranciškonus.
Jis taip pat rūpinosi ir švietimo reikalais. Kadangi parapijoje nebuvo jokios mokyklos, tai jis iš okupacinės vokiečių valdžios gavo leidimą įkurti 4 mokyklas su pilnu valdžios išlaikymu. Gavęs leidimą, jis pats kaimuose surado mokykloms patalpas ir mokytojus: dvi mokytojas jis atkvietė iš Pumpėnų ir dvi iš Salantų. Mokykloms trūko suolų, rašomųjų lentų, knygų ir kitų mokslo reikmenų, kuriuos taip pat kun. P. Čepulis išprašė iš okupacinės valdžios.

Be to, jis rūpinosi ir socialine gerove. Tuo metu karo nuskurdintame krašte trūko ir maisto ir drabužių. Tai ypač skaudžiai jautė vaikai. Jis organizuoja mokyklinius vaidinimėlius, moko žmones, kaip pasigaminti gerus avilius ir gauti daugiau medaus. Iš gautų pajamų aprengia neturtingus ir gina nuo bado alkstančius.

Pagaliau 1918 Lietuva pasiskelbia Nepriklausoma valstybe. Jai ginti reikia kariuomenės. Kun. P. Čepulis ragina jaunuolius stoti savanoriais | Lietuvos kariuomenę. Su 5 vyrais savo arkliais jis vyksta pas Kretingoj komendantą gauti šiam reikalui informacijų. Paskui, surinkęs 25 savanorius, 1919 m. sausio 22 d. išsiun čia juos iš Laukžemės. "Atsimenu rašo Jonas Ruokis, "kaip šiandien Tą rytą atlaikė mums šv. Mišias, tarė žodį, kurio užmiršti negaliu, pavalgydino klebonijoje ir dar įdavė Lietuvos kariuomenei geriausią savo arklį. Kiek vėliau iš tos nedidelės parapijos prisidėjo dar apie 100 savanorių, kurių daugelis liko amžinai ilsėtis kautynių laukuose".

Kun. Čepulis ne tik rinko vyrus besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, bet rūpinosi jos pačios išlaikymu bei apranga. "Jis organizavo parapie-čius, ypač moteris, kad duotų maisto, numegztų šiltų kojinių bei siūtų drabužių. Visa tai iš Laukžemės nuėjo į frontą".

Gyvendamas arti Kretingos, buvo susirišęs su atgijančiais po rusų sunaikinimo pranciškonais. Patsai nešiojo šv. Pranciškaus vardą. Emė gilintis į pranciškoniškus idealus ir, jais susižavėjęs, pats įstojo į pran-riškonų vienuolyną Kretingoje, kur 1925 m. balandžio 7 d., apvilktas šv. Pranciškaus drabužiu, gavo Kazimiero vardą. Atlikęs bandymo metus Silezijos provincijos noviciate Vokietijoje, 1926 m. balandžio 8 d. padarė laikinuosius įžadus. Tuomet Tėv. Kazimieras Čepulis buvo paskirtas rūpintis po I-jo pasaulinio karo atgau-lo Troškūnų vienuolyno atgaivinimu. Matydamas, kad vietinių žmonių aukomis nepajėgs tai padaryti, išvyko į JAV ir, čia surinkęs aukų, atnaujino Troškūnų bažnyčią, vienuolyną Ir pastatė naują parapijos salę.

Pagaliau savo pašaukimą į pranciškonus pakankamai ištyręs, 1930 m. rasario 20 d. padarė iškilmingus amžinuosius įžadus. Šv. Pranciškaus Idealais jis stengėsi uždegti ir kitus, pač uoliai dirbdamas su tretininkais; 1929 m. spalio 29 d. jis į Trečiąjį Ordiną priėmė 89 asmenis. Jo paštalavimo darbus pagarbiai primena visi troškūniškiai. T. Kazimiero Čepulio vienuolinio gyvenimo pavyzdys ir uolumas atkreipė Lietuvos pranciškonų ir vizitatoriaus dėmesį. Jis buvo išrinktas provincijolo pareigoms. Tas pareigas ėjo 1933-36 m., kartu būdamas ir Kretingos vienuolyno gvardijonu.

Jam m esant provincijolu, baigta statyti pranciškonų gimnazija Kretingoje, pastatyta Liurdo šventovė ir šv. Antano namai, kur gyveno vienuolyno geradariai, veikė spaustuvė ir kinas. K Nausėdai 1934 m. padovanojus savo namus ir ūkį Pajūryje, T. Kazimieras įkūrė ten naują vienuolyną perkėlė iš Kretingos naujokyną, Jo laikais Kretingos gimnazija praliejo duoti daug naujų kandidatų į pranciškonus, kurių daugelis, vėliau studijavo užsieniuose ir šiandieną dirba JAV.

Baigęs savo provincijolystę, 1936-39 m. buvo provincijos tarybos nariu ir Pajūrio vienuolyno gvardijonu. Pagaliau 1939 m rudenį, karui jau prasidėjus, po kanoniškos Vizitacijos vėl buvo paskirtas provincijolu ir apsigyveno Kretingoje.

Bolševikams 1940 okupavus Lietuvą ir pasunkėjus susisiekimui su Roma, pranciškonų ordino generalinis viršininkas paskyrė T. Kazimierą Lietuvos pranciškonų generaliu delegatu su nepaprastai plačiomis teisėmis. Dėl šių pareigų, antrą kartą sugrįžus komunistams, tapo jis kankinys.

Matydamas, kaip komunistai naikina ir griauna visa tai, kas lietuviška bei katalikiška, ir netekęs jau visų vienuolynų, sumanė apsaugoti Lietuvos pranciškonus nuo visiško sunaikinimo. Tada jis pasiuntė į J-AV Tėv. Justiną Vaškį lietuviškam pranciškonų vienetui organizuoti; Tėv. Tarcizijų Garbuką ir Tėv. Jurgį Gailiušį su klierikų būriais slapta išleido į Vokietiją, kad jie ten galėtų siekti kunigystės. Italijoje studijuojančius pranciškonus paragino vykti pagalbon Tėv. Justinui Vaš-kiui į JAV. Pats su išblaškytais pranciškonais šiaip taip per metus išsilaikė ir 1941 m., vokiečiams okupavus Lietuvą, atgavo visus komunistų atimtus vienuolynus. Galvojo atgauti net senus pranciškonų vienuolynus Vilniuje.

Visas jo viltis sugriovė antroji bolševikų okupacija 1944 m. šiuo laiku Tėv. Kazimieras taip pat veikė. Norintiems trauktis į Vakarus pranciškonams jis netrukdė, bet pats nutarė pasilikti Lietuvoje, sakydamas: "Jei kada Lietuvai buvo reikalingi kunigai, tai šiuo metu labiausiai". Jis čia pasiliko padėti kenčiantiems savo tautiečiams, penėti alkanus, aprengti nuogus ir suteikti pastogę benamiams tautos didvyriams, miško broliams. Už tai jis buvo bolševikų puolamas, pasmerktas mirti ir jieško-mas. Antai komunistas Jonas Šimkus 1947 m. liepos 6 d. "Tiesoje" rašo:
"Tarybinė armija pasiekė ir Kretingą. Čepulis (Tėv. Kazimieras vienuolyno viršininkas) su savo padėjėjais išvystė nepaprastą veiklą, kad apmulkintų žemaičius ir paragintų stoti su ginklu rankoje prieš savo išvaduotojus. Jis šmeižė Sovietų Sąjungą, baugino ir terorizavo žmones ir reikalavo visomis jėgomis priešintis sovietinei armijai.

"Vienuolynas Kretingoje tapo lietuviškai fašistinių banditų užuobė-gos, slėpimosi ir organizavimosi centru. Kaip ir anksčiau, pamaldžiausiomis veidų išraiškomis Čepulis ir jo padėjėjai viešai ragino mylėti artimą, padėti vargstantiems, o slapta savo vienuolyno pogrindžiuose telkė išnaudotojų klasės nutrupas ir organizavo banditų gaujas artimui žudyti, čepulio įsakymu, pranciškonų vienuolyne Kaune buvo slepiami lietuviško fašistinių nacionalistų pogrindžio patys svarbiausieji vadovai. Alytaus apskrity, Nemunaityje, pranciškonų vienuolyne, čepulio įsakymu, naktimis buvo priglaudžiamos didelės gaujos banditų ir prisaikdinamos žudyti tarybinius žmones. Čepulis, kaipo visų pranciškonų viršininkas, davė nurodymus kitiems savo valdiniams organizuoti antitarybinį pogrindį, šventinti banditų vėliavas bei ginklus ir laiminti banditų vykdomas nekaltų darbo žmonių žudynes".

Mums, lietuviams laisvėje, šiai "Tiesos" ištraukai komentų nereikia. Aišku, kad čia banditais yra vadinami geriausi mūsų tautos sūnus, partizanai, kurių laisvės kovą rėmė a.a. Tėv. Kazimieras Čepulis. Už tai taip piktai plūdosi komunistams parsidavęs Jonas Šimkus. Po šio plūdimosi Tėv. Kazimieras buvo jieško-mas, bet nesuradus, už akių pasmerktas mirti. Tačiau Apvaizda jį apsaugojo. Jis mirė sulaukęs virš 77 m. amžiaus palikdamas liūdesy pranciškonus ir daug jį pažinusių lietuvių.
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.