LIETUVIŲ TAUTINES VĖLIAVOS SPALVOS Spausdinti
Parašė VINCENTAS LIULEVIČIUS   
a. Mažojoj Lietuvoj. — Narbutas apie lietuviškas spalvas sako, kad raudona yra Lietuvos spalva, o balta — Prūsijos ir žalia — Žemaičių. Tokių spalvų vėliavą vartojo Prūsų Lietuva nuo 1660 metų. Ją iškabindavo dar ir Hitlerio valdymo metu. Nuo 1829 m. šias spalvas vartojo ir Karaliaučiaus universiteto studentų korporacija "Lituania", kaip savo korporacijos spalvas. Tos pačios spalvos nuo 1885 m. pasidarė ir "Birutės" draugijos spalvomis. Tokiu būdu šios spalvos pasidarė tautiniu simboliu.1

b. Jungtinėse Amerikos Valstybėse. — Kai Jungtinėse Amerikos Valstybėse prisirinko lietuvių ir pradėjo savaimingą tautinį kultūrinį darbą, sekdami kitų tautų pavyzdžiui turėjo įsitaisyti ir savo junginiams vėliavas. Čia užtinkame net keleriopą spalvų derinį: balta-mėlyna, žalia-balta-raudona, geltona-žalia-raudona, tamsiai mėlyna-žalia-raudona ir t.t. Pavyzdžiui, beveik visų spalvų išlikę šarfuose (kurių daugelis yra Pasaulio Lietuvių Archyve), tik sunkiau nustatyti tikslią datą, kada jos pradėtos vartoti ir kada baigtos.

Prof. M. Dobužinskio teigimu, JAV lietuviai savo draugijų spalvomis nuo 1879 m. laikė baltą-mėlyną.1! Taigi, pati seniausia vėliava būtų buvusi dviejų spalvų: baltos-mėlynos, tačiau surinktieji pavyzdžiai yra kitokio derinio: mėlynos-baltos. Spalvos panašios į Lietuvoje vartotąsias žydų vėliavos spalvas, bet nereiktų manyti, kad tai turėjo įtakos, parenkant šias spalvas lietuvių tautiniam simboliui.

1889 m. susivienijimas pasiryžo įsitaisyti ženklelį, kuriame būti Lietuvos Vytis Lietuvos ir JAV vėliavos. Kadangi nežinojo, kokios lietuviškos vėliavos spalvos turėjo būti, tad nutarė atsiklausti Lietuvos mokslo žmonių.3 Ką jiems atsakė tie mokslo žmonės, neteko susekti.

Kad lengviau būtų orientuotis, kurios spalvos buvo kai kuriose vietose pasidariusios tautinėmis, žemiau pateikiamos draugijų pasirinktosios spalvos (skaitant šarfų spalvas iš kairės į dešinę). "Draugystė Šv. P. M. Rožancavos Panų ir Moterių", įsteigtos 1894.11.18: mėlyna (šviesiai) ir balta. "Draugyste Broliszkos Pa-gelbos Szv. Petro ir Povylo" Westville, 111., 1898.VIII.7: šarfas tamsiai mėlynos spalvos. "Draugystę Teatraliszką Po Priegloba Szw. Martino", 1899.1.22, Chicago, 111.; mėlyna-balta.

"Broliszkos Paszalpos ant vardo Nek. Pras. Szv. Pan. Marijos Draugysti", Westville, Ills., 1899. VIII.20: šarfas tamsiai mėlynos spalvos. "L. Dr-te S. Antano isz Padwos", Chicago, 111., 1900. IX (sėjos) 30: šarfas tamsiai mėlynos spalvos.

Nuo 1900 m. Brooklyno lietuvių draugija turėjo raudoną-geltoną-mėlyną vėliavą.4 "Draugyste Sz. Mateušo Apaštalo", 1905.1.29, Chicago: raudona-balta-mėlyna. Viršuje šarfo buvo dvi sukryžiuotos vėliavėlės: viena amerikoniška, o kita dvispalvė — mėlyna (viršuje) ir balta (apačioje). Tas pačias spalvas, tik kitokia tvarka: balta-raudona-mėlyna turėjo "Tow. Litew-sko Polskie krola Jagielly", Chicago, 111. draugija (be įkūrimo datos). Raudona-balta-mėlyna buvo vėliau vartojamos suvažiavimuose: LRK-SA 56 seimo 1940 m.? ir taip pat 1945 m. Amerikos lietuvių kongreso nario atžymėjimai (šar-fai), o SLA 1944 m. seimo šarfo vidury buvo Vytis. "Moterų Draugysti", 1907.XI.il Chicago, 111.: mėlyna (šviesi) ir balta. Šv. Kazimiero seserų vienuolyno kertinio akmens padėjimui atminti medalis 1909 m. pakabintas ant mėlynos-baltos spalvos kaspino. Taip pat "Dr-ste D.L.K. Vytauto", Tamaqua, Pa. (be įkūrimo datos) šarfas šviesiai mėlynas-baltas.

Pasaulio Lietuvių Archyve yra vėliava mėlynos-baltos spalvos su įrašu: "Lietuvių Pašel-pos Kliubas užd. 11 d. vasario 1910 m. West Pullman, 111." Kitoje pusėje — baltas Vytis mėlyname skyde ir įrašas: "Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse".

Vėliau atsiranda jau ir naujas spalvų derinys. "Šv. Jono Nepomuceno muczelninko", 1912. VIII.16, Baltimore, Md.: raudona-žalia-geltona. Šiuo būdu suderintas spalvas vartojo ir vėliau: 1930 m. ir 1936 m. LRKSA kongresų ženklai (šarfai), bet ant jų prisegtų medalių skydai (su Vytimi) papuošti geltona-žalia-raudona spalvomis. 1932 m. ir net 1950 m. to paties susivienijimo seimo irgi raudona-žalia-geltona spalvos šarfai. Ir Vytauto Didžiojo medaliai pakabinti ant taip sukombinuotų kaspinų. Atsimenant, kad ir dabar iškilmių rengėjai kartais vėliavą pakabina priešingai, "Šv. Jono Nepomuceno muczelninko" draugijos, įkurtos 1912 m., spalvos raudona-žalia-geltona yra lygios oficialiai priimtosioms. Tai patvirtina ir Vytauto Didžiojo medalių kaspinas.

Vienintelis pavyzdys raudona-žalia-mėlyna derinio yra "Lietuvių B. F? D-te vardan N. Koperniko, Baltimore".
"Gvardija P-os Div. Šv. Kazimiero Karalaičio", Chicago, 111., 1914.XI.8, mums pateikia jau tikrą derinį, oficialiai priimtų: geltona-ža-lia-raudona. Spalvos papuoštos auksiniame skyde Vytimi. Toks pat 1935 m. Dariaus-Girėno paminklo atidengimui, 1938 m. Lietuvos vyčių seimo šarfas ir 1953 m. Amerikos lietuvių kongreso šarfas.

Kai kurie derino senąsias tautines spalvas su oficialiomis (Lietuvoj priimtomis), pvz. SLA 1938 m. seimo ženklas: ant šviesiai mėlynos ir baltos spalvos šarfo pakabinto medalio apačioj trispalvė — geltona-žalia-raudona.
Vienas ženklelis ("guzikas") turi užrašą "Tautos Fondas" ir trispalvės skydelį, papuoštą žalia-balta (su Vytimi)-raudona spalvomis. L. Simučio teigimu, jis padarytas pirmo pasaulinio karo metu (1914-1918 m.).

Nuo 1914 m. atsirado mėlyna-balta-raudona spalvų derinys. V. Struogis Brooklyne buvo atidaręs lietuviškų vėliavų dirbtuvę ir minėtų spalvų derinį buvo atidavęs visuomenei nubalsuoti.5 Atrodo, šių spalvų derinys mažiausiai turėjo pasisekimo. Balsavime galėjo dalyvauti vien Amerikos lietuviai. Vienas priekaištauja, kad tautos vėliavos klausimas yra visos tautos reikalas, o ne vien čia gyvenančių. Tik visa tauta galėtų tą klausimą išspręsti.6 Kadangi kiekviena draugija darosi jai patinkamą vėliavą ir laiko ją tautine vėliava, todėl vienas asmuo gėrisi Struogio sumanymu, nes jis sujudinsiąs mokslo vyrus šiuo reikalu susirūpinti. Mano, kad tą dalyką turėtų išspręsti Vilniaus mokslo ir dailės draugijos. Ir vis tik pageidauja, kad vėliava būtų ne raudona, nes tą spalvą vartoja socialistai.7

Tautinės vėliavos reikalas dar iškilo ir 1918.III. 13-14 JAV lietuvių seime. Neilgai tuo reikalu diskutavus, visais balsais pripažinta laikinai vartoti jau daugumos vartojamas spalvas: žalia-balta (su Vytimi)-raudona, horizontaliai suderintas. Pripažinus vėliavą, užgiedoti Lietuvos ir Amerikos himnai.8 Šių spalvų deriniu yra papuoštos ir tuo laiku išleistos knygutės.9 Yra vėliavėlė Pasaulio Lietuvių Archyve.

Suvedus augščiau išvardytus duomenis į krūvą, galima pasakyti, kad JAV lietuvių tautinės spalvos balta-mėlyna (pagal Dobužinskį) ar mėlyna-balta (pagal turimus pavyzdžius) buvo vartotos tarp 1879-1910 m. Atkartotos 1938 m., o draugijų šarfuose, vartojamuose iškilmingais momentais, išliko iki mūsų dienų. Tamsiai mėlyna spalva —1898-1900 m. Raudo-na-geltona-mėlyna — 1900 m. Raudona-balta-mėlyna ar balta-raudona-mėlyna vartotos 1905-1945 m. Raudona-žalia-geltona arba atbulas derinys vartotas nuo 1912 m. iki mūsų laikų. Raudonas-žalias-mėlynas derinys turi vienintelį pavyzdį. O žalia-balta (su Vytimi)-raudona vartotos 1914-1918 m. tarpe. Šis derinys daugiausia buvo paplitęs.

c. Rusijoje. — Rusijoj pabėgėlių tarpe buvo išsiplatinusios žalia-balta-raudona tautinės vėliavos spalvos. Gal jiems padarė įtakos mažlietuviai, kurių ten daug buvo, ištremtų iš Rytprūsių, ir kuriais rūpinosi "Globos" draugija. Žinoma, galėjo duoti mintį M. Yčas, kuris 1916 m. lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Galėjo tai padaryti dr. J. Šliūpas, kuris 1917 m. iš JAV buvo nuvykęs į Rusiją. Arba galėjo paimti iš kur nors kitur.

Rumunų fronto lietuviams kariams pavyko paimti į savo rankas 226 lauko ligoninę10 ir 1918.11.16 išleido ligoninei pirmąjį įsakymą. Kai pradėjo rinktis lietuviai, rusų personalą atleidi-nėjo, o skyrė lietuvius. Ir po keleto dienų ligoninės etatai buvo užpildyti lietuvių personalu ir ant ligoninės rūmų "iškabinta trispalvė Lietuvos vėliava".11 Pagal ten veikusio pulk. Tumo pasakojimą, ji buvusi žalios-baltos-raudo-nos spalvos.12 "Kad nė vienas lietuvis karys nepakliūtų į raudonąją gvardiją, komitetas atspausdino ant tautinės spalvos popierio plakatus, kuriuose vykstantieji iš fronto lietuviai buvo kviečiami vykti į lietuvių karių susirinkimo vietą Ungėnuose. Tokie plakatai buvo iškabinti visose didžiose Rumunijos stotyse".13

Bet ir Rusijoje buvo ne vienoda tautinės vėliavos koncepcija. Pvz. 1917 m. Berdyčeve vykstant pietų-vakarų fronto lietuvių karių suvažiavimui, lietuvaitės Valintinavičiūtės, dirbusios cukraus fabrike, atsiuntė lietuvišką vėliavą su baltu Vyčiu raudoname dugne, papuoštą trispalviais kaspinais. Ta vėliava suvažiavimo metu stovėjo už prezidiumo stalo.14 Be to, kai ruošėsi Petrogrado lietuvių seimui, dail. Adomui Varnui buvo pavesta pagaminti tautinę vėliavą. Jis padarė melsvame dugne lekiantį raitelį ant nežaboto ir nepabalnoto žirgo, su rankoje augštai iškeltu degančiu švyteriu. Ta vėliava kabojo Petrogrado lietuvių seime.15 JAV lietuviai Vytį (kurį vadino žirgvaikiu) dėjo į mėlynos spalvos skydą.

Pirmo pasaulinio karo metu Marijampolės "Žiburio" draugijos mergaičių gimnazija buvo nusikrausčiusi net į Tombovą (Sibire). Baigusioms abiturientėms išdavė atestatus, parašytus lietuvių kalba ir lietuviškais tautinių spalvų kaspinais papuoštus.16

d. Lietuvoje. — Kai Lietuvoje valstiečiai pradėjo siekti politinės laisvės, tuoj iškilo tautinės vėliavos klausimas. Pirmajame politiniame suvažiavime — Didžiajame Vilniaus Seime

Didysis altorius ir šalinio altoriaus statula - šv. Juozapas

— tas reikalas jau buvo iškeltas. Dr. J. Basanavičiaus siūlymu, vėliava turėjo būti raudonos spalvos. Tačiau jo siūlymo nepriėmė, nes ta spalva sutapo su rusų revoliucionierių vėliavos spalva.17

Prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą įvairiuose susibūrimuose buvo diskutuojamas tautinės vėliavos klausimas. Vėliava buvo reikalinga, kaip patriotinis simbolis kovoje už laisvę. Ir tas reikalas iškilo visu kietumu, kai priartėjo Lietuvos atkūrimo metas.

Kai 1914 m. prasidėjo karas, lietuviai subruzdo ruoštis savarankiškam tautiniam gyvenimui. 1915 m. rugpjūčio 18 d. vokiečiams okupavus Lietuvą, tam siekimui, atrodė, situacija pasidarė visai palanki. Vilniuje grupė lietuvių (jos sudėtis dažnai keitėsi, o dėl nežinomų priežasčių 1917 m. gavo Consortium vardą) viešai ir slaptai pradėjo ta kryptimi veikti, bet susidūrė su kieta okupanto ranka. Nežiūrint to, buvo greitai suorganizuotos politinės grupės, kurios, tarp daugybės problemų, diskutavo ir tautinės vėliavos spalvų reikalą. "Vėliava, atrodė, taip svarbi, kaip tik ką gimusiam kūdikiui yra reikalingi vystyklai". Tačiau visu aiškumu tas reikalas buvo iškeltas tik reguliariame Consortium susirinkime, kuris įvyko dr. J. Basanavičiaus bute 1917 m. birželio 8 d.18 Dr. J. Basanavičius perskaitė savo straipsnius, kuriuos jis buvo parašęs JAV lietuvių spaudoje. Iš jų paaiškėjo klausytojams, kad senovės Lietuva visuomet vartojo raudoną vėliavą su Vytimi viduryje. Siūlė tą vėliavą ir būsimai Lietuvai. Niekas jo siūlymui neprieštaravo, bet nurodė, kad ši vėliava neišsprendžia keliamo reikalo. Ji bus valstybinė vėliava, o reikia paprastesnės tautinės vėliavos. Consortium nusprendė, kad tautinėje vėliavoje turi būti tos spalvos, kurios daugiausia randamos kaimo audiniuose, juostose, žiurstuose ir t.t. Visi sutiko, kad daugiausia vartojamos spalvos yra raudona ir žalia. Dailininkas Žmuidzinavičius buvo išrinktas nustatyti spalvų tvarkai vėliavoje.

Ilgai negalėjo rasti šių spalvų priimtinos kombinacijos. Patarėjas Tadas Daugirdas buvo kitos nuomonės nei Žmuidzinavičius. Ilgai ginčytasi dėl spalvų skaičiaus vėliavoje. Vieni buvo linkę dviejų (raudona ir žalia), kiti — trijų. Trečiosios spalvos nusprendimas ir buvo sunkiausias. Buvo pagaminta daug pavyzdžių ir net suruošta paroda. Tačiau šis reikalas sulaukė net Vilniaus konferencijos, įvykusios 1917 m. rugsėjo 18-23 d.1919 Šioje konferencijoje vėl iškeltas reikalas turėti tautinę vėliavą — visus jungiantį simbolį.20 Žmuidzinavičius, įsitikinęs, kad žalia ir raudona yra tautinės spalvos, konferencijos salę papuošė šių spalvų vėliavėlėmis, bet atsirado ir kitaip manančių. Todėl konferencija sudarė iš dr. J. Basanavičiaus, Žmuidzinavičiaus ir Daugirdo komisiją nustatyti lietuviškai vėliavai spalvas.21 Šis klausimas buvo svarsty :tas rugsėjo 23 d. Tadas Daugirdas siūlė trispalvę: žalią (viršuje), baltą (viduryje) ir raudoną (apačioje). Bet jis ir pats buvo nelabai patenkintas savo projektu.22 Gal geriausia reikią vartoti raudoną ir žalią, kurios daugiausia vartojamos audiniuose. Galop siūlė siaurą geltonos spalvos kaspiną tarp raudonos ir žalios.23 Žmuidzinavičius gynė raudoną-žalią, kaip reiškiančias meilę ir viltį. Kiti norėjo gamtos refleksijos vėliavoje: žalių laukų ir pievų — žalios (apačioje), geltonuojančių rugių laukų — geltonos (viduryje) ir tekančios saulės — raudonos (viršuje). Nesant suvienodinto pasiūlymo ir nenorint dar vieną dieną posėdžiauti, konferencija šio klausimo neišsprendė. Pavedė tą reikalą nuspręsti išrinktajai Tarybai. Bet ir Taryba ilgai užtruko, iki sutarė spalvas ir spalvų derinį. Dar ir 1918.IV.24 buvo svarstytinų klausimų darbotvarkėje.24 Sudaryta komisija pagamino projektus ir pateikė Valstybės Tarybai, kuri priėmė vėliavą šių spalvų: geltona-žalia-raudona. Bet ši vėliava buvo pavadinta valstybine. Taip ji įrašyta ir į konstituciją. Tuo pačiu laiku priėmė ir raudoną vėliavą su Vytimi kampe, kuri nepaminėta konstitucijoje, nei atskiru įstatymu.25

Valstybės Tarybos priimtoji trispalvė vėliava: geltona-žalia-raudona pirmosios Augustino Voldemaro vyriausybės sudarymo metu (1918.XI.11) jau plevėsavo ant Tarybos rūmų.

Ar JAV lietuvių vartotos tautinės spalvos geltona-žalia-raudona padarė įtakos Lietuvoje vėliavos komisijoms, trūksta duomenų teigti. Tačiau buvo galimas dalykas. JAV lietuvių atstovai susitiko Šveicarijoje įvairių konferencijų proga su lietuviais iš Lietuvos. JAV lietuvių delegatai 1916 m. lankėsi Lietuvoje ir matėsi (kun. V. Bartuška) su Lietuvos veikėjais Vilniuje. Galop jau minėtas M. Yčas iš Rusijos 1916 m. lankėsi pas JAV lietuvius, o vėliavos priėmimo metu jau buvo grįžęs iš Rusijos į Lietuvą.

Vėliava derinta su gamta: geltona spalva (viršuje) reiškia saulę, žalia— miškus ir pievas, raudona — molį ir žemę. Arba: raudona — simbolis kraujo, pralieto už tėvynę, žalia — gyvybės ir geltona — šio gyvenimo vaisių simbolis.27
Geltona spalva buvo vartojama Žečpospolitos metu ir Rusijoj lietuviško korpuso laikais lietuviškos uniformos skirtingumui atžymėti. Gvardijos lietuviškas pulkas ir 5-tas lietuviškų ulonų pulkas turėjo geltonus "lackanus", "apmušalus" ir apikakles.28 Nepriklausomybės savanoriai kepurės lankus puošė geltonu kaspinu.

Trispalvė viešą pagarbą gavo Lietuvos sostinėje Vilniuje. Vokiečiai traukėsi iš Lietuvos ir Naujų (1919) Metų naktį savo karinę vėliavą nuėmė nuo Gedimino pilies bokšto, kuri ten plevėsavo keletą metų. Vilniuje buvo kritiškas momentas. Paskui besitraukiančius vokiečius sekė bolševikai, o tarpe šių švaistėsi ginkluoti lenkų legionieriai. Šiuo metu laikinoji Lietuvos vyriausybė pasitraukė į Kauną. Vilniaus komendantu buvo Liudas Gira, o jo pavaduotoju — karininkas Kazys Škirpa, prieš keletą mėnesių grįžęs iš Rusijos. L. Girai susirgus, K. Škirpa ėjo komendanto pareigas. Jis Naujų Metų vakarą, saulei leidžiantis, lenkų sargyboms užimant Vilniaus gatves, su savanoriais iškabino tame pat bokšte Lietuvos trispalvę vėliavą: geltoną-žalią-raudoną. Pagerbė ją salve šūvių ir pastatė garbės sargybą.

Nors tos pačios dienos (1919.1.1) vakare (6 vai.) lenkų legionieriai užėmė Vilnių, bet lietuviams nieko nedarė, nes buvo visai arti raudonoji gvardija — bolševikai. Šie grasė abiem: lenkams ir lietuviams. Todėl lenkai nepuolė lietuvių ir kentė lietuviškąją trispalvę Gedimino kalne pilies bokšte. Bolševikai užėmė Vilnių sausio 5 d. vakare. Tad sausio 1-5 d. Vilniuje buvo lietuvių ir lenkų kariniai daliniai.

Beveik visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimą buvo ir nepatenkintų šia trispalve. Priekaištavo, kad "Vartojamieji spalvos atspalviai yra savavališki ir atsitiktiniai. Geltona spalva kartais vartojama citrininio atspalvio, o kartais oranžinio; raudona būna purpurinė, tai "bordo", tai vėl šviesi, ugninė, nekalbant jau apie tarpinius šių spalvų tonus." Tos spalvos konstitucijoje nebuvo tiksliai aprašytos, tik išvardytos.

Šalia šios vėliavos prezidentas ir Karo muziejus vartojo raudoną vėliavą su Vytimi vienoje pusėje ir Gedimino stulpais kitoje, nors įstatymai tokios vėliavos nenumatė. O prezidento automobilis vartojo abiejų vėliavų junginį.

Konstitucijoje trispalvė buvo pavadinta valstybine, tačiau žmonės ir valdininkija ją vadino tautine, o prezidento ir Karo muziejaus — valstybine.
Yra nepatenkintų ir dabar, net tremtyje. O Vaižgantui ji buvo labai graži. Kai tik ji buvo priimta, 1919 m. jis rašė: "Laumė metė iš savo juostos tris žiedus ir tarė Lietuvai: šiakit, į ženklą jums patvaros, vilties ir galybės — geltona, žalia, raudona! Žiūrėkit, kaip dera!"

Kai 1940 m. rusai okupavo Lietuvą, tri-trispalvę reikėjo apversti: raudona-žalia-gel tona. Juos 1941 m. išvijus, spalvas atkeitėme, kaip buvo Valstybės Tarybos nustatytos. Vėl grįžę, bolševikai vėliavą visai pakeitė. Sovietinės Lietuvos vėliava pagaminta Rusijos lietuvių įtaka, tik apverstas spalvų derinys augš-tyn kojom (raudona-balta-žalia) ir pakeista (komunistų įtakoj) spalvų proporcija (13:1:2), dominuojant raudonajai.

1 Prof. M. Dobužinskis: Apie mūsų vėliavą. — Naujoji Romuva, 1938 m., 18 nr., 412 p. Tokių spalvų ir tokio derinio yra ir Irano vėliava (tik turi herbą baltoje spalvoje). Tų pačių spalvų yra Meksikos, Airijos ir Italijos vėliavos, tik vertikaliai suderintos. Tokių pat spalvų ir derinio yra Indijos ir Vengrijos vėliavos, tik raudona viršuje, o žalia apačioje (ir turi herbus baltoje spalvoje). Tos pačios spalvos ir Bulgarijos vėliavos, tik kitoks derinys: balta (su herbu)-žalia-raudona.
2 Op. cit.
3 LE, X, 54 p.
4 Naujoji Romuva, 1938 m., 18 nr., 412 p.
5 "Vienybės" metraštis, 1926 m., 58 p.
6 Dar apie tautos vėliavą. — Draugas, 1914 m.,
7 M.A. Norkūnas: Tautos vėliava. — Draugas,
1914 m., 22 nr.
8 Paulius Mulevičius: Laisvėn Bežengiant, Brooklyn, N.Y., 60 p. Himnai giedoti ryšy su spalvų priėmimu. Tuo posėdis nesibaigė. Programa buvo tęsiama toliau. Ir kai baigė posėdį, vėl sugiedojo abu himnu, kaip ir po trečio posėdžio kad darė (Op. cit., 58 ir 62 p.).
9 Pvz. P. Mulevičiaus: Laisvėn Bežiangiant, dr. J. J. Bielskio sudaryta: Lithuania.
10 Adm. kpt. Sabalys: Lietuviai kariai rumunų fronte (atsiminimai). — Atspausta iš "Karo Archyvo" 1928 m., V t., 6 p. 11. Op. cit., 7 p.
11 Op. cit, 7 p.
12 Pulk. Tumas pasakojo nuotykį su vengrais, ku-
rie, pamatę lietuvius su žalios-baltos-raudonos spal-
vos ženkleliais, pradėjo šnekinti vengriškai, manydami
juos esant tautiečiais, nes vengrų tos pačios spalvos.
Žiūrėk pastabą po išnašos nr. 1.
13 Sabalys: Op. cit., 8 p.
14 Inž. Feliksas Vizbaras; Kaip kūrėme I lietuvių
batalioną. Draugas, 1950 m., 270 nr.
15 Pig.: Draugas, 1959 m., 270 ir 292 nr.
16 M. Yčas: Atsiminimai, III, 104-105 p. Kaspinų spalvų nepavyko nustatyti, nors spaudoje buvo jieško-ta žinančių.
17 Prof. M. Dobužinskis: Apie mūsų vėliavą. — Naujoji Romuva, 1938 m., 18 nr., 411 p.
18 Petras Klimas: Birth of Lithuanian National Flag. — Jaunimas (The Lith. American Newspaper), 1941, Vol. VI, No. 7
19 Op. cit.
20 Dobužinskis: Op. cit., 411 p.
21 Op. cit., 412 p.

22 p. Klimas; Op. cit. Būtų buvusi panaši į Maž. Lietuvos arba į kitų kraštų (žiūrėk pastabas po 1 išnaša).
23 Plg.: Dobužinskis: Op. cit., 412 p. ir P. Klimas: Op. cit. Spalvų deriniu būtų buvusi panaši į Etiopijos (žalia-geltona-raudona) arba į Bolivijos (raudona-gelto-na (su herbu)-žalia). Tik šių vėliavų trijų spalvų lygus plotis.

24 p. Klimas: Op. cit.
25 Dobužinskis: Op. cit., 412 p.
26 p. Klimas: Op. cit.
27 Dobužinskis Op. cit., 413 p.
28 Naujoji Romuva, 1938 m., 19 nr., 438 p.

29 Plg.: J. Naugirda: Lietuvos kariuomene žygiavo į Vilnių. — Karys 19^9 m., 9 nr., 275 p.; M. Biržiška: Del mūsų sostinės, London, 1960 m., 56-57 p. ir Stasys Butkus:
30 Naugirda: Op. cit.
31 Naujoji Romuva, 1938 m., 18 nr., 41 lp.
32 Op. cit.
33 Op. cit.
34 Op. cit.
34 Margutis, 1960 m. balandžio 26 p.
Op. cit.
35 Vaižgantas: Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, Vilnius, 1919 m., 32 p.