AIDA NAUJA ČIKAGOS OPEROS PREMJERA Spausdinti
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   
Trumpas, vieno pastatymo ir trijų spektaklių lietuviškos operos sezonas per paskutinius penkerius metus priklauso prie ryškiausių Čikagos lietuvių muzikos gyvenimo reiškinių. Pernykščiame sezone operos pastatymui neįvykus, visuomenėje buvo jaučiamas lyg kažkoks trūkumas. Oficialiais duomenimis operos kolektyvo veiklos sustabdymas pernai buvo įvykęs dėl reikalo pasiruošti dainų šventei, nes operos pastatymai išsemdavo kolektyvo energijos ir laiko išteklius. Gal buvo ir kitokių, psichologinių priežasčių, kaip choristų nuovargis dėl įtempto darbo, pastačius ketverių metų būvyje "Rigolet-to", "Faustą", "Carmen" ir "Trubadūrą". Tokia veiklos pertrauka turi savyje pavojaus elementų. Amerikoniškos, mėgėjais ir pusiau mėgėjais paremtos "mažosios" operos kompanijos stengiasi bet kuria kaina, net vykdant žemo lygio deficitinius pastatymus, tęsti reguliarią veiklą. Argumentas yra: "Once we stop nobody will come any more", gi "nebeatėjimo" šmėkla pasirodė buvusi nereali Čikagos lietuvių tarpe: po metų pertraukos operos kolektyvas susirinko stipresnis ir gausesnis naujam atsakingam uždaviniui: G. Verdi "Aidos" pastatymui.

Sumanymas statyti "Aidą" jau anksčiau buvo svarstomas; ši opera ypač mėgstama svarbiausių Čikagos lietuvių operos globėjų mecenatų Antano ir Marijos Rudžių prie jos patraukimą jautė ir mūsų žymūs solistai. Baimės ryžtis tam pastatymui kėlė "Aidos" masinės scenos, sunkiai sutalpinamos nedidelėje Marijos Augštesnės Mokyklos salėje. Viena iš pagrindinių problemų buvo, ar pasilikti lietuviškoje apylinkėję Marijos Mokyklos salėje, ar pasitenkinti tik vienu spektakliu Čikagos Civic Opera, arba naujai pastatytose Mack Cormick Place patai* pose. Šio straipsnio autorius keletą kartų buvo operos kolektyvo administratorių atsargiai klausiamas nuomonės dėl eventualaus "Aidos" pastatymo ir kiekvieną kartą davė padrąsinantį atsakymą. Argumentai buvo, kad "Aida" turi ne tik įspūdingų masinių scenų, bet taip pat ir daug epizodų, paremtų atskirų solistų dainavimu; "Aidai" tinkamas solistų sąstatas pas mus ryškėjo iš buvusių pastatymų.

"Aida" buvo parašyta jau plačiai išgarsėjusio maestro Verdi, Egipto chedyvo (pusiau nepriklausomos Turkijos vice-sultono) užsakymu, Suezo kanalo atidarymo proga; jos premjera į-vyko Kairo mieste 1871 m. Buvo 59 metus einančio kūrėjo 25 opera. Nors Verdi nemėgo Vagnerio ir jo "muzikinės dramos" teorijų, tačiau to laiko dvasia nejučiomis buvo paveikusi "Aidos" kūrėją. Jau dviejose ankstyvesnėse operose: "Likimo galia" (La Forza del Destino,) ir "Don Carlos" jaučiamas nutolimas nuo lengvų, aiškiai apibrėžiamų melodijų, suteikiant muzikai platesnės išvystymo linijos, priartinant ją prie dramatinio veiksmo. "Aidoje" (o taip pat ir tolimesniame "Otelio") ši plėtotė pasiekė kulminacinį tašką: visiškai nesekant Vagneriu su jo tvirtai nustatytais "leitmotyvais", bet remiantis itališku lengvumu laisvai vystoma melodijos linija sukuriamas nepaprasto dramatiškumo veikalas. "Aidoje" vaizduojamos istoriškai nevisiškai tikslios kovos su etiopais (abisi-nais) pagal veiksmo eigą atrodytų, kad Etiopija artimai siekiasi su Egiptu, užmirštant, kad abu kraštus skiria tūkstančio mylių dykuma, Nilo upės kriokliai, o už jų plačios, sunkiai praeinamos Nilo augštupio pelkės. Keletas scenų vaizduoja Egipto imperijos prabangą ir puošnumą. Turint išteklių, šios scenos gali būti statomos prabangiškai, į sceną išvedant dramblius, arklius, ištisas kareivių kuopas, didžiules statistų minias, o Egipto šventyklas bei faraonų rūmus apipavidalinant puošniomis dekoracijomis ir prašmatniais kostiumais. Tačiau nereikia užmiršti, kad opera pirmon eilėn yra muzikinis vokalinis veikalas; pati "Aidos" muzika, ją teisingai įvykdžius, suteikia dramatiniam veiksmui augštą, vis kylančią įtampą. Todėl kad ir žymiai kuklesnėmis sąlygomis įvykdžius scenovaizdžio minimumą, atrėmus spektaklį stipriu dainavimu ir tiksliu muzikiniu pasiruošimu, "Aida" vis dėlto gali veikti klausytojus, nepa-virsdama į karikatūrą.

Tai buvo pilnai pasiekta Čikagos lietuvių operos pastatyme. Paskelbus reikalą sudaryti statistų grupę, gausiai atsišaukė mūsų jaunimas, jų tarpe 35 skautai akademikai. Režisūros atžvilgiu buvo problemų, kaip sutvarkyti masines scenas nedidelėje patalpoje, proporcingai ir reljefingai suskirstant įvairias choristų ir statistų: žynių, kareivių, belaisvių ir šiaip minios grupes, kartu iškeliant pirmųjų solistų vaidmenį. Šis uždavinys, bendromis režisieriaus K. Oželio, dirigento A. Kučiūno bei choro vadovų jėgomis buvo visumoje išspręstas patenkinamai. Galėtų būti kai kurių abejonių dėl įvairių detalių, bet ir čia buvo jaučiama nemažai pagerinimų tarp pirmojo ir ketvirtojo spektaklio (kaip pvz. paskutinė Radameso ir Aidos scena užmūrytame rūsyje). Esamųjų galimumų rėmuose prie "Aidos" pastatymo buvo prieita plačiai, nesibijant išlaidų. Scenos apšvietimui buvo panaudoti viso net 72 prožektoriai; triumfo scenai, šalia 35 asmenų orkestro, buvo pasamdyti keturi specialių fanfarų putėj ai. Kostiumai ir dekoracijos, kaip paprastai, išnuomoti iš Čikagos Civic Opera išteklių. Jas pritaikant, kai kur perdažant ir pakeičiant, sėkmingai pasidarbavo dailininkas V. Virkau. Baletą atliko profesinė amerikiečių trupė, Hy Sommers choreografijoje; negriukų šokį sklandžiai pašoko Simo Velbasio baleto studijos mokinės. Pastatymą ruošiant buvo dalimi atgaivintas Kauno operos vartojamas vertimas; pavedus dainininkei Izabelei Mo-tekaitienei išversti likusią dalį, ji nustatė, kad kauniškis vertimas buvęs gan toli nuo itališko teksto, ir savo valia iš naujo išvertė visą libreto. Abiejų vertimų kruopštus palyginimas neįeina į šio straipsnio paskirtį. Girdėtas vertimas buvo sklandus, geros lietuvių kalbos; vienur kitur solistai ir choras ne visai jo laikėsi, prisiėmę kai ką iš senojo vertimo. Pastatymo mostą gali iliustruoti faktas, kad vad. "triumfo" scenoje buvo panaudota apie 170 asmenų, kurių vien choristų buvo 98; jų 75 iš pagrindinio choro, likusieji Alice Stephens ir Vyčių choro talkininkai. Iš viso gi "Aidos" pastatyme, įskaitant visą pagelbinį personalą ir orkestrą, buvo užimti 242 žmonės. Tokio uždavinio sprendimas rodo, kad mūsų operos kolektyvo vadovybė jau įgijo nemažą scenišką patyrimą. Dėl pareikštų tam tikrų kritikų ir priekaištų galima tarti, kad pakvietus New Yorko Broadway teatrų specialistus, gal kai kurios scenos būtų išėjusios dar įspūdingesnės; tačiau savomis jėgomis pasiekti rezultatai buvo pakankamai imponuoją.

Prie rūpestingai paruošto scenovaizdžio teigiama prasme prisidėjo faktas, kad "Aidos" svarbiosios rolės ypač tiko mūsų čikagiškiems "primadonoms" ir "primavirams". Danutė Stan-kaitytė, užpernai stipriai pasirodžiusi Leonoros rolėje "Trubadūre", dabar turėjo plačios progos parodyti savo gražų, puikiai valdomą balsą. Rolė buvo tvirtai išmokta, su gilia ekspresija atlikta. Buvo puikaus "mezza voce" ir augštųjų gaidų "piano", o tai ypač liudija balso valdymo kultūrą. Augštųjų gaidų "forte" srityje, kas šiaip nesudaro problemų tvirtiems balsams, buvo šį kartą jaučiama lyg kažkokio nedidelio susilaikymo. Dėl to bendras vokalinis rolės įspūdis nebuvo tiek dramatinis, kiek galėtume laukti iš buvusių pasirodymų; jį galėtume apibūdinti, kaip lyrinį-dramatinį. Tai nėra nei priekaištas, nei galutinė diagnozė; vokalinis pasirodymas buvo augšto lygio. Vaidyboje jautėsi aiški pažanga, nors čia nebuvo lygumo; šalia tikrai pagaunančių momentų, ypač dinaminio pakilimo vietose (scena su Amonasro) buvo epizodų, kur teisingai nustatyti rankų judesiai nevisai derinosi su viso kūno išraiška. Turėkime omenyje, kad operoje dažnai reikalinga santūri, beveik statinė vieno nedidelio judesio, ar net vien tik kūno pozos vaidyba yra labai sunkus dalykas tobulumui pasiekti. Vaidybinėje srityje D. Stankaitytė eina teisingos pažangos keliu. Jos sukurtas Aidos vaizdas buvo įtikinantis, nuoširdus, vokalinis pasirodymas stiprus ir subrendęs; visuma verta gero profesinio teatro scenos.

Stasys Baras-Baranauskas Radameso rolėje šiemet stojo prieš mus ypač geroje formoje. Partijos valdymas buvo tvirtas; balso skambesys žymiai daugiau išlygintas, negu užpernykščiame "Trubadūre"; galime tarti, kad beveik risai nebuvo įtemptų, ar neintonuotų augštuti-nių gaidų (gal tik išskyrus premjeros pradinę pirmo veiksmo ariją, kurioje buvo justi vokalinio susivaržymo, vėliau dingusio spektaklio eigoje). Frazavime justi didėjanti ekspresija ir, kas operoje ypač reikalinga — "vokalinė vaidyba". Jautėsi tolimesnė pažanga ir sceninėje vaidyboje. Premjeroje pateiktas tipas gal buvo kiek per minkštas, ne visai vaizduojantis Egipto imperijos karo vadą; matytame ketvirtame, paskutiniame spektaklyje jau buvo gerokai daugiau įsigyventa į rolės charakterį. Čikagos muzikų ir operos mėgėjų sferose pasidarė diskusijų objektu, kuri iš iki šiol St. Baro sukurtų ro-

Šalinio altoriaus statula ir didžiojo altoriaus detalė (dešinėje).

lių yra stipresnė: ar paskutinioji — Radameso, ar prieš trejus metus girdėtas Don Josė "Car-men" operoje. Buvo pareikšta autoritetingų nuomonių, kad Don Josė vaidmenyje St. Baras pasiekęs geriausios vienybės tarp vokalinės ir vaidybinės pusės. Kita taip pat autoritetinga grupė tvirtai stovėjo už Radamesą. Šio straipsnio autorius savo balsą atiduoda už Radamesą. pripažindamas tam tikrą tiesą ir Don Josė šalininkams. Radameso vaidmuo padarė gilų įspūdį dėl ypač tvirto vokalo, temperamentingos vaidybos ir dėl visai patenkinamos sceniškai vokalinės visumos. St. Baro įgimti duomenys prašoka mūsų tautinės grupės rėmus; "Aidoje" jis pasirodė pažengęs ir viduj subrendęs; linkėkime, kad taip būtų ir toliau.

Jonas Vaznelis, paskutiniuoju laiku ypač iškilęs kaip solistas-koncertantas, iškilmingoje, kiek statinėje vyriausio žynio Ramfiso rolėje gavo dėkingos progos parodyti savo kultūringą dainavimą ir gerą išvaizdą. Šioje mažesnėje, bet reikšmingoje rolėje jis kone kiekviena fraze kreipė į save dėmesį.

Kiek mišresnio įspūdžio teikė abi kito stambaus veidmens — karalaitės Amneris atlikėjos. Aldonos Stempužienės lietuviškoje operos scenoje sukurtų rolių tarpe ši bus bene stipriausia. Be priekaišto išmokta muzikališkai; nemažu įspūdingumu, ypač teismo scenoje pateikta vai-dybiškai, parodant ypač gerą scenos techniką. Vokališkoje srityje jai teko kovoti su tirštesniu "Aidos" orkestru, žemesniame registre balsui sunkiai prasiveržiant, ypač premjeroje; gal todėl kai kur buvo juntama forsavimo arba kiek dirbtinio balso tirštinimo žymių. Šių trūkumų rėmuose vokališkai itin sunki rolė buvo profesiniu lygiu apvaldyta. Vaidybinėje tri-tyje buvo atvaizduota ne tiek monumentališka, išdidi, bet meilės pavergta galingos imperijos sosto įpėdinė, kiek įdomi lengvesnio stiliaus į-simyĮėjusi intrigantė; šis vaizdas buvo pravestas visai įtikinančiai.

Genovaitė Giedraitienė, dainavusi Amneris paskutiniame spektaklyje, pirmą kartą dalyvavo operos spektaklyje. Alice Stephens mokinė vokalinėj srityje ji turi gražų, sultingą, nors dar nevisai nusistojusį balsą. Esamomis sąlygomis, debiutuojant be operinio patyrimo su didele ir sunkia role, beveik be sceninės-orkest-rinės repeticijos jos pasirodymą reikia laikyti imponuojančiu. Ji pravedė rolę sklandžiai, gera lietuviška dikcija (ji yra gimusi JAV), tvirtai išmokusi muzikališkai; tik sunkiosios teismo scenos pabaigoje augštose gaidose pasijuto kiek balso nuovargio. Vaidybiškai itin santūri, geros išvaizdos, ji davė kitokį — griežtą ir iškilmingą, nors tik eskiziškai nužymėtą tipą.
Algirdas Brazis Etiopų karaliaus Amonasro rolėje kompensavo skubotai ir nevisai tvirtai lietuvių kalba išmoktą rolę savo plačia operine rutina ir ryškiu vaidybiniu talentu. Nevisur tikslus kai kurių greitesnių epizodų įstojimuose, jis mokėjo užtat ryškia, kiek žemaitiška (jis gimęs Čikagoje . . .) tarsena ir gilia ekspresija pateikti reikšmingų momentų frazes. Suvaidintas tipas buvo daugiau ekstravagantiškas, negu monumentalus, bet didelio ryškumo; dinaminėse vietose sultingai skambėjo, pripildydamas salę savo malonaus tembro baritonu. Algirdas Brazis yra populiarus lietuvių tarpe koncertuose. Porą metų jis buvo New Yorko Metropolitan operos solistu, dalyvavęs kone kiekviename spektaklyje mažose rolėse. Pagal savo stambų vokališkai-vaidybinį talentą A. Brazis būtų vertas platesnės karjeros; jo kliūtis — ne perdaug rimta pažiūra į meną, kuri kartais kompensuojama jo nepaprastai greita muzikine bei scenine orientacija ir gera atmintimi, kartais gi nevisai. Bet ir su tais apribojimais Algirdas Brazis sudaro stambų spalvingą įnašą į mūsų muzikinį gyvenimą; to pavyzdžiu buvo ir jo Amonasro "Aidoje".

Faraono rolėje gražiai pasirodė bosas Valentinas Liorentas, davęs taip pat ir pakankamai įspūdingą tipą. Už scenos dainuojančios vyriausios vaidilutės rolė, nedidelė, bet dėkinga, buvo vienintelė, pavesta kiekviename spektaklyje skirtingai solistei: ją atliko Nerija Linkevičiūtė, Kristina Bartulienė ir Genovaitė Mačy-tė. Julius Savrimavičius pasiuntinio rolėj parodė malonų, tik neišvystytą lyrinį tenorą; jo trumpo vaidmens surežisavimui trūko išgąstingumo, tinkamo siaubingos žinios pranešėjui.

Dirigento A. Kučiūno operos pravedimas — profesinio lygio, pilna to žodžio prasme: vadovavimas tikslus ir santūrus, žymia dalimi atmintinai. Tempai labiau prisilaikant šiame krašte galiojančių itališkų tradicijų, kai kur skirtingi nuo girdėtų Lietuvoje. Iš matytų dviejų spak-taklių, premjeroj buvo justi įprasto nedidelio susivaržymo, ypač operos pirmoje pusėje; paskutinysis, ketvirtas spektaklis ėjo ypatingu pakilimu.

Chorų paruošimas atliktas chormeisterių Alfonso Gečo, Fausto Strolios ir Alice Stephens (moterų chorui); paskutinieji du dirigavo ir už scenos dainavusiems chorams. "Aidos" choro partijos yra aiškių melodijų, palyginant nesunkios išmokti, tačiau jų yra daug, o masinėse scenose atskiros choro grupės turi gan kombinuotus įstojimus. Šventyklos scenoje reikalinga ypatingo balsų išlyginimo ir švelnumo. Reikia pripažinti, kad šiame pastatyme ir chorų vaidmuo žavėjo ritminiu ir intonaciniu tikslumu. Prisimenant įvairiuose profesiniuose teatruose daug kartų matytą "Aidą", gal yra tekę girdėti dar eteriškesnį "pianissimo" šventykloje (tarp kitko J. Štarkos nuopelnu itin augšto lygio Kauno operos chore), ar mergaičių choro melodijos Amneris buduare galėtų kiek lengviau ir grakščiau skambėti. Tačiau šie palyginimai liečia profesinių chorų ypač iškilius pasirodymus; mūsų gi "laisvolaikio operos" mėgėjų pasiektas chorų lygis gali būti čia pastatytas greta gero profesinio teatro vidurkio. Pažįstant sąlygas, šis rezultatas yra tikrai stebinantis.

Nukrypstant nuo rimtos kritikos stiliaus, paanalizuokime vieną specifinį klausimą dėl kurio teko girdėti įvairių iš publikos ir iš mėgėjų nuomonių: būtent, kad "orkestras buvęs per smarkiai leidžiamas". Vienas dailininkas, didelis operos mėgėjas, matyt, sėdėjęs pirmose eilėse dešinėje salės pusėje, nusiskundė, kad baisiai trukdę būgnai, kuriuos dirigentas gal būtų galėjęs "suvaldyti", kad taip smarkiai nemuštų ...
Normaliam operos teatre orkestrą sudaro 60-70 žmonių, kurie yra nukišti giliau į rūsį. Mūsų opera vartoja specialiai sumažintą orkestrą, kur įvairiai kompensuojant yra sumažintas pučiamųjų skaičius; stygininkų vartojama tiek, kiek leidžia lėšos ir kiek galima susodinti Marijos Mokyklos orkestro patalpoje. Gausesni stygininkai ne aštrina, bet minkština bendrą orkestro skambesį; jų sumažinus, ypač prasiveržia pučiamieji ir mušamieji. "Aidos" spektaklyje orkestras susidėjo tik iš 35 asmenų, stygininkų sąskaiton ("Trubadūre" ir "Carmen" jų buvo per 40) dėl būtino reikalo turėti orkestre arfą, užėmusią keleto stygininkų vietą siauroje orkestro patalpoje. Todėl pučiamųjų ir mušamųjų vyravimas gausiose "Aidos" dinaminėse vietose ypač padidėjo. Orkestro dinamika yra iš anksto kompozitoriaus numatyta; tam tikri prisitaikinimai yra galimi, bet jiems ištisai pravesti reikalinga speciali repeticija dirigento vien su orkestru. Tai mūsų sąlygose nėra galima dėl finansinių priežasčių. Disciplinuotas orkestras pasiduoda spontaniškiems dirigento nurodymams, didinant ar mažinant atskirų instrumentų ar grupių skambesį, tačiau tai praktiškai įmanoma gan ribotu mastu, ramesnėse vietose, kur orkestrui priklauso vien akompanijuo-j antis vaidmuo. Dinaminio pakilimo vietose orkestro pristabdymas padarytų žalą to epizodo dramatinei įtampai ir neigiamai veiktų visą veikalo eigos liniją. Marijos Mokyklos salės akustika nėra pilnai išlyginta; įvairiose salės vietose orkestras nevienodai rezonuoja į publiką. Sėdint arti dirigento, net Verdi gausiai vartojamos "Aidoje" žemų registrų fleitos kartais veikė slopinančiai dainininkus, kas šiaip prieštarautų visiems orkestracijos dėsniams.

Išvadoje: gausiose "Aidos" iškilmingose ir dinaminėse scenose dirigentas neprivalėjo ir negalėjo mažint orkestro skambesio, net žinodamas, kad pučiamieji bei mušamieji gali pernelyg aštriai skambėti kai kuriose salės vietose. Akompanijuojamo pobūdžio vietose gal buvo galima kiek daugiau j ieškoti dinaminio prisitai-kinimo, bet iš viso dėl to sunku kaltinti dirigentą A. Kučiūną, atsimenant turimo bendro uždavinio dydį.

"Aidoje" pirmą kartą teko susidurti su muzika, kur orkestro palydėjime daug ištęstinių, "legato" gaidų; iki šiol statytose operose dainininkų arijų palydėjimas buvo ypač lengvas su "staccato" ar "pizzicato" persvarą. Užtat specifinės akustikos Marijos Mokyklos salėje atsirado naujų dinaminių problemų, kurios nevi-suomet duosis išsprendžiamos, bet su kuriomis teks susidurti ir ateityje, statant panašaus muzikinio stiliaus operas.

Ir šį kartą operos vadovybė ėjo "pavojingu" keliu: trijų svarbiųjų rolių — Aidos, Ra-dameso ir Amneris buvo be "dublerių". Tam buvo priežasčių: kai kurioms rolėms lietuvių tarpe nebuvo ar nesirado tinkamų pavaduotojų; paėmus kitoms rolėms antrininkus iš mažiau prityrusių jėgų, būtų tekę žymiai padidinti repeticijų kiekį, arba rizikuoti leisti solistus antrininkus be orkestrinės repeticijos. Iš tautinės kultūrinės politikos taško būtų malonu duoti pasirodyti didesniam priaugančių talentų kiekiui, tačiau žinant turimas sunkias sąlygas, čia nelengva ką nors konkretaus patarti.

"Aidą" ruošiant, šalia statistų grupės ir choristų talkininkų, buvo įtraukta ar savaime į-sitraukė daugiau mūsų muzikinių jėgų. Fortepijono akompanijatoriaus pareigas per visas repeticijas sėkmingai atliko jaunas pianistas Alvydas Vasaitis, išauklėtas savųjų jėgų — VI. Jakubėno, ankščiau — A. Kučiūno. Šalia A. Gečo, platesniu mastu prisidėjo talentingai su savuoju Vyčių choru pasireiškęs choro dirigentas Faustas Strolia, atsivedęs ir choristų talkininkų būrį. Didesniu mastu prisidėjo ir operos kolektyvui nepriklausą muzikai, kaip VI. Jakubė-nas (kai kurių solistų paruošimas) ir A. Dičiū-tė, tiesioginė D. Stankaitytės ir N. Linkevičiūtės vokalinė mokytoja, padėjusi ir kitiems solistams sceninio apipavidalinimo detalėse.

Beklausant ypatingu pakilimu ir sklandumu einančio paskutiniojo, ketvirto spektaklio, o ypač galingai praskambėjusios triumfo scenos, kilo savotiška mintis: juk tenka klausyt kažką tokio, kas Amerikos sąlygomis yra nenatūralus viršnorminis, gal vienkartinis reiškinys! Mažos tautos maža emigrantų atskala, atsinešusi iš savo krašto augšto lygio operos atminimus, panoro šią "grand opera" atgaivinti tremtyje; "Aidos" pastatyme buvome ypač realaus šio sapno įsikūnijimo liudininkais. Atiduodant visą priklausomą duoklę dirigentui A. Kučiūnui ir tam faktui, kad turime grupę augšto lygio dainininkų, vis dėlto pasiektieji rezultatai nebūtų galimi be visos tautinės grupės kolektyvinio pritarimo. Įsivaizduokime, kad dirigentas prieš save turėtu choristus, kurie visu rimtumu pradėtų klausti: "O kam tiek daug dirbti? Ar taip jau svarbu visur įstoti laiku ir visur būti tikrame tone su reikalinga dinamika? Ar ne geriau būtų sutrumpinti repeticijas ir parėjus namo žiūrėti televiziją?" Arba jei neturėtume buv. Čikagos vyrų choro, o dabar Lietuvių Operos valdybos su Vytautu Radžium priešakyje, kurie mokėjo su j ieškoti lėšų, viską iki smulkmenų suorganizuoti, kartu atlikdami reguliarių choristų pareigas? Arba jei nebūtų pritarimo iš mūsų publikos, kuri išpirko tris spektaklius ir beveik pripildė ketvirtą nepigiomis bilietų kainomis ir dar prisidėjo gausiomis aukomis?
Juk "Aidos" biudžetas siekė 22,200 dolerių; apie pusantro tūkstančio deficitas buvo padengtas ketvirtojo, papildomojo spektaklio, kur visam ansambliui teko vaidinti du kartus iš eilės, šeštadienio vakarą ir sekmadienio popietį. Paskutinis spektaklis, nepaisant nuovargio, buvo visų stipriausias.

Išgirdus mūsų operos kolektyvą po vienų metų pertraukos, buvo tam tikro paralelizmo su praeitų metų dainų švente. Po sunkaus ir nesklandžiai ėjusio pasiruošimo suvažiavę chorai pernai nustebino per penkerius metus pakilusiu lygiu. Mūsų tautinės grupės, gyvenančios augštos technikos aplinkumoje, nejučiomis pačios subrendo, sklandžiau nugalėdamos chorinio dainavimu sunkumus ir tiksliau sekdamos dirigentą. Mūsų operos kolektyvas tylėjo vienus metus, davęs savo įnašą dainų šventei. Sugrįžęs į viešumą operos srityje, jis parodė aiškią pažangą savo visumoje, pradedant nuo choristų, baigiant pirmutinių rolių solistais ir net profesiniu muziku dirigentu.

Kaip paprastai, nereikėtų apsieiti be šalto vandens kibiro (ar šaukšto). "Aidos" pasisekimas nereiškia, kad kiekvienas naujas pastatymas automatiškai padeda mūsų operą į profesinių teatrų tarpą, arba kad kiekvienas mūsų "Aidos" solistų pasirodymas scenoje padaro juos pastoviai subrendusiais, pirmaeiliais menininkais. Užkariautą lygį palaikyti nėra lengva; tam reikia nuolatinių pastangų tomis pačiomis sunkiomis sąlygomis. Tai liečia tiek solistus, tiek visą kolektyvą. "Aidos" mūsų operos sambūriui atsiranda nauja problema: sekančiuose pastatymuose bus sunku prilygti dabar laimėtam įspūdžiui. O įspūdžio būta didelio. Iš principo žvelgiant, svetimos operos pastatymas, kad ir savo kalba, nesudarytų tiesioginio įnašo į mūsų kultūros lobyną; tačiau "Aidos" spektakliuose buvo juntama lyg tautinės šventės nuotaika, jungianti visus, tiek žiūrovus, tiek atlikėjus.

Pradėjus kilti Čikagos lietuvių operai, kurį laiką atrodė, lyg esama pavojaus, kad operiniai pastatymai gali nustelbti kitokią muzikinę veiklą, tuo būdu padarant žalą mūsų muzikinei kultūrai. Būtų tikrai liūdna, jei pradėtų griūti kiti mūsų chorai, jei koncertams trūktų publikos, o visuomenė, paaukojusi stambias sumas eiliniam operos pastatymui, jaustųsi atlikusi tautinę pareigą ir būtų abejinga ir šalta bet kuriems kitiems muzikiniams užsimojimams. Paskutinių keleto metų tikrovė parodė, kad tokio pavojaus nesama. Dideliu pakilimu praėjusi dainų šventė, sėkmingi mūsų tautinei muzikai atstovaujančių chorų pasirodymai, pagausėję, taip pat sėkmingi mūsų solistų solo rečitaliai ir kitoki koncertai parodo, kad ir kitos mūsų muzikos sritys nenustoja aktualumo ir gajumo. Mūsų opera pasidarė lyg autonominis, stambus, pats save finansuojantis ir morališkai pateisinąs įvykis, netrukdąs reikštis ir kitoms muzikos sritims.
Čikagos bendrame muzikos gyvenime mūsų operos pastatymai iš viso, o "Aida" ypatingai sudaro išimtinį reiškinį, neturintį paralelizmo kitose tautinėse grupėse. Deja, iš amerikiečių taško tai pasilieka kažkoks nuošalus, siaurai tautinis reiškinys. Čikagos didžiųjų amerikiečių dienraščių muzikos kritikai, kaip taisyklė, nesilanko į miesto pakraščio tautinius parengimus. Palankių raportažų amerikiečių dienoraščiuose buvo; pagal abi dirigento A. Kučiūno darbovietes — Lyric Opera, kaip dirigento padėjėjo, ir Roosevelt University, kaip operos klasės vedėjo, atsilankė tų įstaigų atstovai jiems, suprantama, ir šį kartą užimponavo nelauktas pastatymo lygis. Tai pakėlė mūsų dirigento prestižą tose darbovietėse. Lyric Opera kitam sezonui vėl pakvietė mūsų operos chorą, kaipo pa-gelbinį, statant A. Borodino "Kunigaikštį Igo-rį". Kadangi buvo pageidaujama tik ribota choro grupė, tai mūsų operos choras to pasiūlymo nepriėmė. Nepaisant viso šito, mūsų šventiško lygio "Aida" pasilieka ne centriniu, bet nuošaliu reiškiniu, taip pat, kaip ir kiti mūsų kultūrinės veiklos faktai.
Tačiau . . . taip jau visiškai ylos maiše nepaslėpsi! Nesilankant žymiems kritikams, mūsų "Aidos" propagandą tam tikru mastu, pasirodo, atlieka . . . samdiniai orkestrantai, Čikagos Operos orkestro nariai, jų tarpe vienas kitas Čikagos simfonijos narys. Jų nuomonės apie "Aidą" buvusios gan entuziastingos. Dėl tų nuomonių trys mūsų "Aidos" solistai — St. Baras, D. Stankaitytė ir Alg. Brazis — po trumpos au-dicijos, aplenkiant platesnį konkursą buvo už-angažuoti kitiems metams kaip solistai per Peo-ria 111. miesto simfonijos orkestro operinį koncertą. Pasirodo, tas nemažas miestas turi visai gerą simfonijos orkestrą, duodantį 6 koncertus per sezoną; jo dirigentas yra buvęs Čikagos Simfonijos orkestro narys. Atvykusiam į Čikagą jieškoti tinkamų solistų, jam iš jo buv. kolegų orkestrantų buvo nurodyta geriausia vieta — Čikagos lietuvių opera, kur esą kitur nerandamo lygio dainininkų. Šis įvykis buvo gan originalus; įdomu, kad išimtinis mūsų "Aidos" reiškinys davė ir kiek išimtines pasekmes. Iš to atskiro įvykio gal nereikia daryti per plačių optimistiškų išvadų šiame menininkams taip sunkiame krašte, tačiau jis yra vis dėlto padrąsinantis ir džiugiantis.

Visuomenėje dažnai klausiama, kokia padėtis yra su K.V. Banaičio sukurta opera "Kastytis ir Jūratė", kuriai globoti operos kolektyvas sudarė fondą? Kiek tenka patirti, kol kas pasikeitimo nėra. Opera tebėra neorkestruota, lėšos teberenkamos jos klavyro išleidimui, o tai dar neveda prie operos pastatymo. Pastatymas kainuotų daug, žymiai daugiau, negu ligšiolinės operos, kur partitūra su orkestro balsais, kostiumai ir dekoracijos yra išnuomojami. K.V. Banaičio opera reikalinga orkestruoti, autoriui prižiūrint (jo sveikata jam nebeleidžia tai pačiam padaryti), balsus išrašyti, pagaminti specialius kostiumus ir dekoracijas. Dėl statiško operos charakterio reikalinga daug įvairių scenos efektų, kurie vargu ar įvykdomi Marijos Mokyklos salėje. Pastatymo sąmatą svarstant, teko nugirsti apie 50 tūkstančių dolerių sumą. Mūsų operos kolektyvas num,atąs už dvejų metų ryžtis tam pastatymui. Mūsų visuomenė tos operos laukia; uždavinys nėra lengvas, bet mūsų operos kolektyvas turės anksčiau ar vėliau šį pastatymą įvykdyti.

Kol kas gi atiduokime pagarbą visam sambūriui: choristams, administratoriams (kurie daugumoje taip pat choristai), solistams, dirigentui, o taip pat ir sponsoriams aukotojams ir pasidžiaukime, prisimindami pakilioje, šventiškoje nuotaikoje praėjusius "Aidos" spektaklius, kur pertraukų metu galėjai sutikti ne vien čikagiškius, bet taip pat ir įvairių artimų bei tolimų lietuvių kolonijų atstovus, net iš tolimos Kalifornijos ar Kanados.