NAUJOJI BRAZILŲ POEZIJA Spausdinti
Parašė P. GAUČYS   
Pirmusyk prabylant, apie brazilų poeziją, pravartu atkreipti dėmesį į brazilų etinę sudėtį, kuri apsprendžia žmogaus išvidinį gyvenimą, kuriantį poeziją. Iš visų Lotynų Amerikos tautų brazilas mažiausia europietis savo krauju, kuriame yra tokia didelė dalis indėnų, negrų, bei mišrių. Negras, pavergtas ir pažemintas, atnešė į brazilų poeziją Afrikos pakrančių tvaskančius paveikslus, dar labiau sustiprino lytinę gaidą jau savaime sensualioje portugalų rasėje. Kartu su tuo jis atnešė ir gedulingą muziką bei kenčiančios sielos ritmo jausmą, savo kosminį siaubą ir visas Afrikos džunglių šmėklas. Indėnas (tingus, turįs didelę vaizduotę, bet piktavalis) — anais laikais buvęs kalnų ir plokštakal-nių, lygumų ir girių valdovas, šiandien tėra tik savo buvusios didybės kapų sargas užsidaręs savo protėvių liūdesyje, kentėtojas; jo sieloje aidi upių skundas ir paslaptingų girių šnabždesys. Iš čia liūdesio gaida, skambanti beveik visoje brazilų poezijoje. Taip pat jis skiriasi ir nuo kitų Lotynų Amerikos tautų, gyvenančių La Platos srityje, nes šiose beveik visiškai nėra neeuropinio kraujo, ir nuo tų, gyvenančių plokštakalniuose bei Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros pakraščiuose, nes šiose, didesne dalimi, etniniai elementai dar tebėra nesusilie-ję. Čia indėnas bei mišris vis dar neįsileidžia-mi į kultūrinės veiklos sritį, o Brazilijoje vyksta harmoningas visų rasių sugyvenimas, paveldėtas iš Portugalijos.

Brazilų poezijos atžvilgiu turi labai didelės reikšmės mūsų iškeltas rasių susiliejimas, nes jis lyrinei kūrybai teikia nepaprastą tonų turtingumą ir jai įspaudžia miglotą, bet visur jaučiamą išvidinio egzotiškumo virpėjimą, kuris augštai pakelia jos meninę vertę bei žmogišką reikšmę.

Iš portugalų brazilai paveldėjo palinkimą į gilų, miglotą ilgesį, nostalgiją, portugalų kalba vadinamą "saudade". Liūdesys yra pagrindinė portugalų poezijos gaida. Šis pradas sudaro brazilų poezijoje esminę dalį, nes švelnina palinkimą į niūrumą, šiurkštumą bei tonalinį irzlumą, taip būdingus kitoms Lotynų Amerikos tautoms. Šalia to, iš portugalų brazilai dar paveldėjo turtingą, skambią ir lanksčią kalbą, kuri ilgainiui pagausėjo indėnų žodžiais iš geografijos, faunos, floros, karo ir ginklų sričių, o iš negrų — virtuvės įrankių, indų, o taip pat ir žodžiai pavadinti juodajai magijai ir prietarams.

Tragiškas prieskonis, randamas čiliečių Pab-lo Nerudos ir Gabrielės Mistral, urugvajietės Delmiros Agostini, argentinietės Alfonsinos Storni ar peruviečio Cesar Vallejo lyrikoje, čia yra pakeistas ar aptramdytas elegijos švelnumo, kurį neretai lydi, ypač vėlybesniųjų kartų poetuose, rafinuotas, niūrus humoras.

Tos pačios pusiausvyros ar beveik apvalančio katarsio padeda pasiekti ir gilus palinkimas į muzikalumą, randamą beveik visuose brazilų poetuose. Būdamas stipriai geidulingas, brazilas, kaip ir visi Pietų Amerikos žmonės iš jų išsiskiria tuo, kad jis yra ar jis jaučiasi artimesnis gamtai, nepaisant didelio religingumo, dažnai slopinančio ir sutrukdančio sensualumą. Kūno kančios kovoje su dvasia neužima labai žymios vietos brazilų poezijoje. Priešingai, nepaisant Gilkos Machado lyrikos tropinio bei dundančio geismingumo ar Vinicijaus deMorais biblinių skundų, užtvindančių tarpusavy beko-vojančių jausmų ir dvasios amžiną kančią, brazilui labiau būdinga normalesnė bei elegantiškesnė laikysena.

Prieš susipažįstant su naujosios brazilų poezijos kryptimis bei žymesniais jų poetais, reikia dar pastebėti, kad šių dienų brazilas jau nebėra vien augščiau paminėtų trijų rasių sintezė. Dėl gausios emigracijos čia apsigyveno italai, vokiečiai, slavai ir daugelis kitų tautų emigrantų, tarp jų — ir lietuvių. Jų dėka Brazilija tapo aktyvesnė, gyvesnė, kosmopolitiškesnė. Naujasis brazilas pirmiausia stengiasi nugalėti gamtą, savo didžiausią priešą, kuris nuolat išplėšia jo darbo vaisių. Be to, jis nori gyventi esamoje tikrovėje ir naudotis visais civilizacijos laimėjimais.
Dvasiniai, istoriniai bei estetiniai veiksniai, sukūrę nepriklausomą brazilų literatūrą, pereito šimtmečio gale jau buvo galutinai išryškėję. Apie 1920 m. iškyla gyva, atnaujinančio pobūdžio meninė veikla, kuri tolydžio intensyvėja ir galop apima visas brazilų kultūros sritis. Šis visiško atsinaujinimo procesas buvo pavadintas modernistiniu judėjimu (Movimento modernistą), o jo pradininkais buvo Mario de Andrade ir Oswald de Andrade, kuris 1920 m. San Pau-ly pradėjo leisti žurnalą "Papei e Tinta" (Popierius ir rašalas), o 1922 pasirodė futuristu pra minto Mario de Andrade rinkinys "Paulicea Desvairada", paskatinęs modernistų rašytojų bei poetų  būrį  spiestis  apie  žurnalus  "Klakson",


"Terra Roxa" ir "Outras Terras", kurie stengėsi atsiriboti nuo futuristinių apraiškų, netekusių prasmės.
Sunku pasakyti, kuri europinė srovė turėjo didesnės įtakos brazilų modernistams. Ma-nuel Bandeiros teigimu, modernistai į brazilų poeziją įvedė laisvą eilėraštį, mėgindami išsisakyti paprasta kalba, be parnasinio iškalbingumo ir be simbolistinio miglotumo, mažiau besilaikydami portugalų klasinės sintaksės bei žodyno. Jie išdrįso praplėsti poezijos lauką, ap-imdami ir prozaiškiausias gyvenimo apraiškas. Pradžioje šis judėjimas buvo revoliucinis ir pasižymėjo formų naujovėmis, o vėliau įgavo griežtai tautinį pobūdį, mėgindamas meniškai interpretuoti brazilų praeitį ir dabartį, neužmiršdamas ir negriško elemento.

Kitas brazilų kritikas, Tristao de Athayde, modernistiniam judėjime išskiria tris svarbiausias sroves: nativizmą ar primityvizmą, dinamizmą ir spiritualizmą.

Pirmosios srovės pradininku laikomas Mario de Andrade, jieškojęs "braziliškos pasąmonės" ir ją rasdavęs tautosakoje bei liaudies kalboje, kurią jis pakėlė į meno laipsnį; antrosios srovės — Ronald de Carvalho, kuris, skatinamas panamerikizmo impulsų, entuziastingai garbino energiją, mašiną ir jankinio pobūdžio optimizmą. Trečiosios srovės pradininkais buvo žurnalo "Festa" redaktoriai, kurie, atitoldami nuo istorinių, socialinių bei tautinių rūpesčių, j ieškojo įkvėpimo religijoje ir savo pačių sielos gilumoje klausėsi amžino bei visuotinio nerimo virpėjimų.

Žymiausia modernistų srovės asmenybė buvo Mario de Andrade (1893-1945), kuris ruošėsi muzikinei karjerai. Baigęs S. Paulo konservatoriją, jis piano klasę vedė ir dėstė muzikos istoriją. Bet jo dvasia negalėjo apsiriboti vien tik muzika. Jis pasišventė meno kritikai, etnografijai, o taip pat ir literatūrai bei tautosakos studijoms. Matydamas pirmo pasaulinio karo baisumus, parašė eilių rinkinį "Kiekvienoje poemoje yra lašas kraujo" (1917) su aiškiais forminių jieškojimų ženklais, skelbusiais poetinę revoliuciją.

M. de Andrade modernistinę fazę pradeda savo rinkiniu "Paulicea Desvairada", 1922 (Pamišusi Paulicea), kuris yra moderniosios brazilų poezijos kertinis akmuo. Jame jis gan laisvais posakiais išlieja visą savo pasipiktinimą miesčionija, kuri, jo manymu, yra bendro žmoniškumo priešininkė. Daug ramesniu tonu pasižymi "Cla do Jaboti" (1927) ir "Remate de Malęs" (1930). Pirmojo rinkinio pradžioje jis pasisako mylįs Braziliją ne todėl, kad ji jo tėvynė, bet todėl, kad ji yra jo buvimo būdas, jo pati esmė. Atseit — kraštas ir asmenybė sutampa. Antrajam rinkinyje poetas grįžta į save, meilės tema pasikartoja eilėraščiuose skirtuose Marijai, o gailestingumo tema pasiekia viršūnę "Improvizacijoje mirusio berniuko proga". Paskutiniuose savo rinkiniuose (Costela de Grao Cao, Livro Azul) poetas kelia laisvės, meilės, mirties ir antgamtinio pasaulio ilgesio problemas.

Ronald de Carválho (1893-1935) buvo žymiausias Rio de Janeiro grupės atstovas ir "dinaminės" srovės vadas. Tai grupei priklausė poetai, besididžiuoją medžiagine pažanga, techniniu didingumu ir Brazilijos kosmine paskirtim. R. de Carvalho, labai jaunas baigęs teisių mokslus, įstojo į diplomatinę tarnybą ir galėjo išvažinėti Europą ir gyventi josios idėjomis bei dvasiniais polėkiais. Grįžęs į tėvynę, R. de Carvalho staiga įsigali brazilų literatūroje, 1919 m. laimėdamas dvi Brazilų Akademijos premijas, vieną už poeziją, kitą už prozą.

Arčiau susipažinęs su modernistais, jis palinko į jų pusę ir savo raštuose teigė meno laisvę. Jis nori sukurti savo asmeninį ritmą ir perduoti savo išvidinę harmoniją. Kiekvienas poetas esąs instrumentas, per kurį pereina gyvenimo srovė. Jis neprisiima jokių nuostatų ir nemėgsta teorijų. Poeto logika netelpa teoremos ribose, o kiekvieną akimirką keičiasi ir savo sprendimuose įvairuoja. Meno kūrinys nekartoja gamtos, bet ją atspėja ir perkeičia. Poetas yra perkeitėjas. Iš gyvenimo ima energiją, o atsilygindamas, jai suteikia formą. Vėliau tą pačią mintį išryškino savo "Poetikoje":
Pirmiausia ilgai, su meilę stebėk gyvenimą,
kaip tas, kuris nori jį atspėti.
Stebėk gyvenimą, besijuokdamas ar
beverkdamas,
o paskui leisk širdžiai kalbėti.


Naujų pažiūrų įtakoje parašė "Epigramas irónicos e sentimentais" (1922) ir "Jogos pueris" (1926), prie kurių reikia priskirti ir "Toda America" (1926), parašytą po ilgų kelionių po Naująjį Pasaulį. Šitame rinkinyje prasiplečia poeto horizontas, o savo žvilgsnį jis atkreipia į amerikiečių tikrovę, ypatingai į Lotynų Ameriką.
o Ribeiro Couto (1898), šiandien vienas žymiausių Lotynų Amerikos poetų. Jo poezijai būdingos kuklios, kasdieninės temos, liūdesys ir nusivylimas (poetas sirgo džiova, bet vėliau pasveiko). Taip pat jis jas randa ir didžiųjų miestų priemiesčiuose, o vėliau parašo ištisą knygą "Provincia" (1933), kurioje švelniomis idilijomis vaizduoja mažų miestelių žavesį. Tačiau kartu jame slypi ir dinaminė bei ryžtinga, plačiai skambanti gaida apie jo tėvynės ir bendrai visos Amerikos likimą. Rinkinyje "Noroeste e out-ros poemas do Brasil" (1933) jis prabyla skambia, patenkintas minias uždegančia kalba. Apdainuoja Santos, iš kurio uosto išeina kava, Sao Paulo ir Rio. Ši gaida jo plačioje kūryboje yra išimtis. Vėlesnėse knygose jis vėl tampa tuo, kuo buvęs: švelniu liūdesio dainininku, turtingu kosminėmis žymėmis ir tipingai brazilišku


Šv. Sebastijonas (vitražas)

savo neišmatuojamu gilumu, be susierzinimo ir riksmo. Jį supa ir neapčiuopiama ironija, jam suteikianti nuosaikumą.
Rio grupė neilgai teišbuvo savo pradinėse pozicijose: ji skubėjo siekti naujų laimėjimų. Joje iškilo jėgos, skatinusios pergalvoti pirmųjų atnaujintojų principus ir kėlusios reikalą juos aiškiai nusakyti bei papildyti. Šis patikslinimas bei papildymas sudarė branduolį naujai modernistinei srovei, kuri iškilo 1927 m. San Pau-lyje pasirodžius žurnalui "Festa".

Modernusis, dinaminis bei entuziastinis San Paulo miestas, kuriame gavo pradžią didysis meninis bei literatūrinis judėjimas, antrajam jo pavidalui suteikė tautinį bei spiritua-listinį pobūdį. Buvo norima menui sugrąžinti jo amžiną vertę ir labiau priartėti prie tyrojo lyriškumo. Tos grupės žymiausiais sekėjais buvo Murilo Araujo, Cecilia Meireles, o jos vadu — Tasso da Silveira, kuris savo idėjas nusakė keturiais žodžiais: greitumas, totalumas, brazi-liškumas, visuotinumas. Ir juos aptarė: Greitumas: tai ne vien lėktuvai, automobiliai, geležinkeliai. Reikalas čia liečia išraiškos greitumą — išraišką, stipriai kondensuojančią emocinę medžiagą ir drąsiomis bei staigiomis trans-pozicijomis išvengiančią jau pramintų sričių. Ji turi būti visad netikėta ir nepaprasta. Totalumas: menininkas yra absoliutus integralinės tikrovės, žmogiškų bei trascendentinių tikro-vių, dvasinių bei medžiaginių tikrovių viešpats. Braziliškumas: meno pagalba brazilų tikrovei suteikti vaiskią gyvybę. Visuotinumas: išsakyti brazilišką tikrovę ne kaip reiškinį, kuris prasideda, bet kaip dalyką, įjungtą į universalinę tikrovę.
Tasso da Silveira (1895) ne tik bendradarbiavo "Festa" žurnale, bet dar įsteigė du kitus: "Terra e Sol" ir "Cadernos de Hora Pre-sente". Jo poezijoje kaip glostantis vėjelis prabėga meilė menkiem bei grakštiem dalykam, o taip pat religinio nerimo alsavimas, neretai išsakomas su didele įtampa ir jėga.

Murilo Araujo (1894) poezija lyriškesnė, muzikalesnė ir įvairesnė už Tasso de Silveiros. M. Araujo yra Rio de Janeiro dainius. Tą miestą jis apdainuoja kaip stilizuotą ir tviskantį, švelniom, emalinėm spalvom žavintį. Muzikaliai bei romantiškai jis liaupsina praeities laikus.
"Festos" grupėje ryškiausia poetinė figūra yra Cecilia Meireles (1901), kai kurių kritikų laikoma didžiausia portugalų kalba poete. Linkęs į tolius, kurie dažnai sutampa su Rytais ir su vandenynu, C. Meireles poetinis pasaulis yra ramus ir visad išsilieja į švelnią, paguodžiančią dainą, žavinčią skaitytojus. Toji pusiausvyra ir tas Masiškumas yra retas moterų poezijoje. Meireles lyrikoje susijungia gili dvasia, švelnus jautrumas ir rafinuota išraiška pa-sinaudojanti visais mūsų laikų literatūriniais patyrimais. Anot M. Bandeiros, tokios poezijos esmę galima apibūdinti ta mintimi, ta muzika, kuri srovena iš jos eilėraščio "Naktis" ir kuri yra "perpildytas debesis tarp vėjo ir žvaigždžių". Pilna emocijų, jos poezija niekad nepavirsta sentimentaliniais banalumais, iš žvaigždžių imdama savo vaiskų švelnumą, iš vėjo savo kintamumą ir kryptis. Šalia to C. Meireles poetas yra vėjo ir vandens brolis, bet kur eidamas paliekąs savo ritmą.

Negalima nutylėti ir paulistų grupei priklausiusio žymaus poeto Raul Bopp (1898). R. Bopp keliavo Amazonės upe ir paslaptingų girių glūdumoje pažino "panirusią" Braziliją, paslėptą ir nebaigtą kurti pasaulį. Jo poezija yra kilusi iš to primityvaus ir užkerėto pasaulio. Jo poezijos du didžiausi protogonistai (giria ir upė) juda nuolatiniam vešliam, jautulingam ir egzotiniam dinamizme. Miesto tema, tokia brangi pastariems simbolistams, persikeičia į ypatingą augalinę viziją. R. Bopp giliai išgyeno negrų temą, kuria parašė keletą savo gražiausių eilėraščių.

Norint duoti pilną modernistinio judėjimo vaizdą, be Rio ir San Paulo intelektualinių centrų, dera paminėti ir žymiausias provincijų grupes, davusias gerų poetų. Pvz., Minas Gerais grupėje iškilo Carlos Drummond de And-rade (1902), vienas iš reikšmingiausių ir originaliausių šių dienų brazilų poetų. Jo poeziją būtų galima pavadinti "smūgio poezija": jis veikia skaitytoją dūžiais, vienas kitą sekančiais, nelauktais ir energingais smūgiais. Žmogus paliko vienas ir silpnas atsispirti pasaulio vilionėms. Dievas jį apleido, paliko geismų auka:
Vakaras galėtų būti žydras,
jei nebūtų tiek geismų.

Kai 1940 m. pasirodė jo rinkinys "Sentimento do mundo", jis nelauktai patampa vienu iš didžiųjų poetų. Jame jis pasisako nebūsiąs moters ar nuotykio dainius, nekartosiąs sutemų atodūsių, per langą matyto peizažo:
Nedalinsiu narkotikų ar savižudybės laiškų,
Nebėgsiu į salas ir nebūsiu serafinų
grobiamas.
Laikas mano medžiaga, dabarties laikas,
dabarties žmonės,
Dabarties gyvenimas.
Vėliausioje lyrikoje jis grįžta į metafizines temas. Amžinos meilės ir mirties temos tampa paslaptimis, kurias poetas stengiasi apšviesti žodžio burtais. Ir tas j ieškojimas tampa dar dra-matiškesnis, nes Dievas nepasirodo, o gėris vis dar tebėra tolimas. Panaši tikrovė tėra verta ironijos, o jos atvaizdavimas nepakenčia rimuoto eilėraščio. Visatos disharmoniją atitinka ir eilėraštis.

Kitas tos pačios grupės žymus poetas yra Murilo Mendes (1902), kuris jau pirmoje savo knygoje "Poemas" (1930) vaizdavo žmogų kaip kovos objektą tarp angelų ir demonų; kova vyksta už nematomos uždangos, vien tik mirtis gali atskleisti tikrą daiktų prasmę. Susitikimas su dailininku ir poetu Ismael Nery (1900-34) paskatino Mendes priimti katalikų tikėjimą. Draugo idėjos turėjo jam didelės įtakos ir tapo jo poetikos pagrindu. Mendes tvirtino, kad norint suprasti tikrą žmonių ir daiktų esmę, reikia abstrahuoti laiką ir erdvę, nes gyvenimas yra judėjimas. Savo apibraižo j e "Amžinumas naujoje brazilų literatūroje" jis rašo: "Žmogaus sielos mistiniai elementai nėra pajungti laikui. Gyvendamas laike, žmogus tolydžio stengiasi atsipalaiduoti nuo jo . . . Ir štai kodėl Apokalipsė mums atskleidžia, kad viskam pasibaigus, angelas sušuks: "Jau daugiau nebebus laiko!" Daugelis žmonių mano, kad amžinybės idėja esanti mitas arba kad amžinybė prasidedanti anapus karsto. Iš tikrųjų gi amžinasis gyvenimas prasideda šiame pasaulyje; žmogus, išskiriąs dvasią nuo medžiagos, būtinumą nuo laisvės, gėrį nuo blogio, priimąs Kristų kaip gyvenimo mįslės išsprendimą, — tasai žmogus amžinuosius pradus įjungia į paveldėjimą, kurį jam laikas atnešė". Anot M. Bandeiros, visoje M. Mendes poezijoje matome nuolatinį amžinų pradų jungimą prie atsitiktinumo. Jo poezija — kataliko, stipriai įsisąmoni-jusio pirmapradę nuodėmę ir kartu su visom savo silpnybėm laimingo meilėje žmonėms ir visai Dievo kūrinijai.

Didžiausias pietų Brazilijos (Rio Grande) modernizmo atstovas yra Augusto Meyer (1902), kuris tautosaką perkeičia į tikrą poeziją (Poemas de Bilu). Liaudies dainiaus Bilu lūpomis poetas sako, kad "keliai buvo nutiesti vaikščioti"; jis girdi pasaulio raginimą "prisidėti prie choro", bet jis atmeta gyvenimo kvietimą, nes žmogus yra tik "šešėlio sapno šešėlis".

Brazilijos šiaurės rytų sritys rado savo giliausią išsakytoj ą Jorge de Lima (1893-1953) asmenyje. Jisai visoje pilnumoje atstovauja brazilų poezijai ir į ją įvedė tu sričių tautosakinius elementus ir juodąją rasę. Jorge de Lima, kartu su Murilo Mendes, paskelbė šūkį: "Poeziją atnaujinti Kristuje!". Anot Mario de Andrade, jis išsprendė modernaus poeto problemą bibli-niam stiliuje ir davė nekintamų vertybių modernine forma. Skaitant jo lyriką rinkinyje "Tempo e Eternidade", susidaro įspūdis, kad J. de Lima neranda gyvenime kito principo, veiksmingesnio už religiją, — vienintelę jėgą, galinčią žmogui duoti ramybę, o pūvančiai ir pamišusiai žmonijai išsigelbėjimą.
Šalia to J. de Lima didžiausią dėmesį kreipia į negro temą (jis sukuria negrų poeziją), tačiau ją apšviečia nauja šviesa, išryškindamas skriaudas ir persekiojimus kitur ir nepaprastą rasinį darnumą Brazilijoje.

Prabėgo 25 metai nuo modernizmo triukšmingos pradžios, ir jis savo raidos ciklą baigė. Dabar brazilų literatūros istorikai kalba apie naują modernizmo fazę. Jų nuomone, pirmasis buvo pilnutinis modernizmas (modernizmu laikant visišką atsisakymą nuo ankstybes-niosios poetikos ir skausmingą j ieškojimą naujoviškos poetikos), o antrasis atitinka rašytojo pasitraukimą į patį save ir pergalvojimą savo paties dvasinės ir meninės laikysenos. Bet prieš pradedant kalbėti apie antrosios modernizmo srovės atstovus, dera susipažinti su praėjusių ir šių dienų žymiausiu brazilų poetu, turėjusiu didžiausios įtakos savo laiko ir vėlesnėms poetų kartoms.

Manuel Bandeira (1886) laikomas naujosios brazilų poezijos patriarchu, nors ir stovinčiu nuošaliai. Pradžioje simbolininkas, vėliau kartu su M. de Andrade jis buvo svarbiausias modernizmo skelbėjas. Savo egotistinėje poezijoje dideliu paprastumu bei liūdna ironija išsako įvairius jausmus. Centrinę vietą joje užima žmogaus egzistencinė drama. Nepasitenkindamas atitolimu nuo kietos tikrovės ir kasdienybės, Bandeira veržiasi į nerealius pasaulius, į išsivadavimo ir laisvės sritis. Vėliau iškyla rytmetinės žvaigždės tema, išreiškianti idealą. Pasirodo ryškios religinės gaidos, glaudžiai susijusios su mirties tema, ir paguodžiančios Marijos, kuri "iš altorių maldauja pasigailėjimo vargšams, tiek nusiminusioms moterims, tiek juodoms moterims". "Vėliausioji Bandeiras poezija, —rašo Otto Maria Carpeaux — perkeisdama jausmą į simbolį, įvykdo Wordswortho poezijos definiciją: "Emotion recollected in tranquility".

Vėliausioji brazilų poetų karta, kuriai priklauso jauniausi, jau išryškinę savo meninį veidą poetai kaip A.F. Schmidt ir Vinicius de Morais, arba baigią išryškėti, kaip Alphonsus de Guimaraens Filho, aiškiai skiriasi nuo anksty-besniosios. Jie atsimeta nuo lokalinio spalvingumo ir "geografijos". Žymiausias tos naujos kartos poetas yra Augusto Federico Schmidt (1906). Jo poezija atnešė kažką nauja į brazilų lyriką: gilią emociją, stiprią įtaigą ir mistiką. Jis yra žydiškos kilmės, prisipažįsta esąs katalikas, tačiau, kaip Bandeira pastebi, jo religingumas turi žydišką atspalvį. Jis nuolat gvildena didžiąsias pasaulio temas, kaip mirtis, jūra ar naktis. Jis yra vienas iš tų retų poetų, kurie moka kalbėti su Dievu ramiai ir kilniai. Schmidtas kankinasi mirties problema, bet jame nejaučiame jokio amžino gyvenimo troškimo. Schmidto apdainuojama mirtis yra galas, savotiškas paraližiuojąs siaubas, kurį jame sukelia baigmės idėja. Jo kūryboje vizija yra persunkta giliu liūdesiu, bet niekad ji netampa verksmu, ašaromis, o yra ramus sielos liūdesys.

Labai artimas Schmidtui yra Vinicius de Morais (1913). Sielvartinga jo poezija skiriasi nuo Schmidto tuo, kad jo skausmas trykšta ne dėl individualaus gyvenimo sunaikinimo jausmo ir kosminio bevertiškumo, bet teka iš amžinos nesantarvės tarp kūno ir dvasios.
Schmidto, V. de Morais ir kitų naujųjų modernistų poezija reiškia poezijos prasmės bei sąvokos pagilinimą, parodo pačios poezijos reikšmę dvasiai ir gyvenimui, reikalą, troškimą išsakyti paslaptingą pasaulį. J. de Lima ir M. Men-des poezijoje visi prieštaravimai galėjo būti išspręsti katalikų tikėjime. Naujieji modernistai, priešingai, negalėdami rasti sprendimo, atsiduSchmidtą, o pas V. de Morais atsiveria tragiška jautulingumo bei mistingųmo agonija, Lotynų Amerikos gyventojų paveldėta iš jų iberų protėvių.

Šiandien Schmidtas ir V. de Morais, kaip anksčiau Bandeira, Meireles, Ribeiro Couto ir kiti, nusipelno augštą vietą tautų poezijos vertybių skalėje.

Šaltiniai:
Athayde (de) Tristao: Estudos, Rio de Janeiro, 1927-33; Bandeira, M.: Apresentacao da Poesia Brasileira, Rio de Janeiro, 1946; Carvalho (de) Ronald: Pequena Historia da Literatūra Brasileira, Rio 1947, Verissimo, Erico: Brazilian Literature, New York, 1945. Spinelli, R.: Croce del Sud, Firenze, 1954.