| |
|
|
MARIO DE ANDRARE
Miręs, švelniai ilsisi tarp karsto gėlių.
Yra tokių akimirkų, kad žmogus, begyvendamas
šį turtų troškimo ir žiaurių kovų gyvenimą,
atbunka norams ir rūpesčiams.
Tada akimirkai sustojęs, visu kūnu atsidūsta,
pasimetusi galva paliauna kurti vaizdus
ir palengvėle ateina užmiršimas.
Kas tada besidžiaugs jį supančiom rožėm?
Gražiu peizažu, pro kurį automobilis prabėga?
Mintimi, jį darančia didvyriu?
Kūnas tada esti kaip ant baldo užmestas šydas,
pusiaukelyje sustabdytas mostas,
Mostas, kurį esi užmiršęs.
Miręs, pamažu užsimiršta tarp karsto gėlių.
Neatrodo miegąs, nei sakau, kad laimingas
sapnuoja, — jis yra miręs.
Vieną gyvenimo akimirką dvasia užsimiršo ir
sustojo.
Staiga išsigando aplink save aidinčių raudų,
gal pajuto didelę netvarką,
palikus gyvenimą tokį stiprų ir tokį jauną,
pasipiktino ir daugiau nebepajudėjo.
O dabar daugiau nebepajudės.
Tad eiki! Miręs berniuk, eiki!
Eik, nes aš tavęs jau nebepažįstu!
Negrįžk naktimis saugoti mano likimo
savo buvimo šviesa ir savo noru mąstyti!
Negrįžk man siūlyti veiksmingos vilties,
nei savo sapnams prašyti žemiško panašumo!
Pasaulis gaisrų prošvaistėse staugia iš skausmo,
ore kryžiuojasi įaudrintas nerimas,
o milžiniška, nepakeičiama yra mano ramybė!
Mano ašaros rieda ant tavęs, ir esi kaip
suskilusi saulė.
Kokia laisvė tavo užsimiršime!
Kokia stipri nepriklausomybė tavo mirtyje!
O, išeik, nes aš tavęs jau nebepažįstu!
RONALD DE CERVALHO
TREJYBĖS TURGUS
Trejybės turgus
šiltoje ryto drėgmėje!
Atogrąžų auksas sparnuose ir vaisiuose,
vandenyno žaluma apvadžiota pelikanais,
koralų jūra, saulėje žėrinčių perlamutrų ugnys.
Iš vytelinių krepšių rieda ananasai su aprūdijusiais sregais,
papūgų geltis ir raudonis tviska ore,
mangos degina nudžiūvusių lapų šešėlius
Iš vytelinių krepšių rieda ananasai su aprūdijusiais sregais,
papūgų geltis ir raudonis tviska ore,
mangos degina nudžiūvusių lapų šešėlius
ir žemė virpa spalvomis.
Iš laivų kyla deguto ir smalos kvapas,
žalvario dievai atsispindi ir bangų žydryje,
virpančių ir švitinčių bangų žydryje .. .
Trejybės turgus
šiltoje ryto drėgmėje!
Už pilkų stiebų ir takeliažo,
bananų ir citrinmedžių besisupančioje juostoje,
žvalgosi vilos ir vasarnamiai.
Ir priešais laisvą, laukinę vienumą,
tarp papūgų, tukanų, palmių ir gvajabų,
su baltu šalmu rimtai vaikščioja
kolonijinio Forto šviesiaplaukis sargybinis.
RIBEIRO COUTO
ELEGIJA
Ko nori vėjas?
Kiekvieną akimirką
toji aimana
beldžiasi į duris
sakydama: atidaryk . . .
Bjaurios nakties
šaltomis valandomis
gąsdina vėjas,
atėjęs iš toli,
iš tuščių pakrančių.
Šiame smurtingame,
ilgam skunde
ratu sukaliojasi
nematomos mirusiųjų burnos.
Kuriądien ir aš,
po mirties,
ateisiu skųstis
prie tavo durų.
Ateisiu su vėju.
Bet ne žiemos
bjaurių naktų
šaltomis valandomis.
Ateisiu su vėju
pavasario.
Tavo lūpose
būsiu glamone
gėlių kvaptimis,
karštą naktį
sode sklindančiomis.
Vitražas
Ateisiu su vėju ...
Tarsiu: prisimink ...
CECILIA MEIRELES
SERENADA
Pasakyk man tu, kietasis kalne,
kur jokia kaimenė nesigano,
kurioje tamsiosios žemės pusėje
švyti josios veido perlamutras.
Pasakyk man tu, lieknoji palmė,
kur joks paukštis nečiulba,
kurioje povandeninėje oloje
jo tyla koraluose ilsisi.
Pasakyk man tu, plynas dangau,
pasakyk, ar jau labai vėlu,
ar gyvenimas toli, ar skausmas arti
ir ar visa, kas sukurta, turi baigtis.
KAI ŽIŪRIU ...
Kai žiūriu į visa, kas anksčiau buvo nuoga žemė,
kurią vėjas barbariškai
apsėjo,
ir kur šiandieną nepereinamoji giria,
juoda ir triukšminga jūra,
pilna žiaurių žvėrių,
imu mąstyti apie save . . .
Aš buvau derlinga žemė,
kur visa, kam likimas leido nukristi,
įgavo bręstančią gyvybę
ir kuriamąją galią daugintis ...
Aš buvau nuoga žemė neturinti amžiaus datos
ir mano medžiai nepaliauja
augę šaknimis ir viršūnėmis ...
Aš esu toji juoda ir triukšminga jūra,
nesutramdoma ir neįžengiama
giria . . .
Tačiau mano šešėlio rate niekad nevaikščioja
žvėrys...
Ir netgi patys spygliuotieji medžiai
Visados turėjo
paguodžiančių sakų
ar saldžių vaisių . ..
RAUL BOPP
NEGRAS
Tavo kraujuje aidi nežinomos kilmės balsas,
Girios savo pavėsyje išlaikė tavo istorijos
paslaptį,
Tavo pirmas įrašas buvo botago kirčiu iškaltas
ant nugaros.
Tą dieną tave įmetė į negrų laivo šulinį ir per ilgas ir ilgas naktis tu tegirdėjai jūros
šniokštimą,
kaip raudą baisioje skylėje.
Jūra buvo tavo rasės sesuo.
Tą dieną, paryčiu, žemės juosta ir uostas,
sandėliai vergams sukrauti
ir aimanos tavo brolių, geležinėm kilpom surištų.
Ten prasidėjo tavo istorija.
Visa kita, tolimasis Kongas, palmės ir jūra
paliko skųstis primityvaus būgno apskritime.
ALPHONSUS DE GUIMARAENS FILHO
KALNŲ ROŽĖ
Kūne — kančia, kūne — tamsa, kūne,
kas man pagelbėtų išsivaduoti iš tavęs
ir sielą pripildyti džiaugsmu
rytmetiniu, pamišėlišku, švelniu
džiaugsmu, svyruojančiu tarp
trumpų šviesos dainų ir spalvų ant vandens?..
Kas man leistų šokti? Šokti upėse,
virpančiose giriose, dūzgenant
kiekviena šaka ir besijuokiant dingti šviesoje,
kaip naktį tyras šaltinis . . .
Apsvaigti nuo skausmo srovių,
kurios veltui audžia ir audžia tą pačią pasaką,
žmonėms niekad neklausant jos šauksmo,
ir nesuprantant ir nepuoselėjant savo krūtinėje.
Ak! Norėčiau dingti kaip atodūsis
ir jieškoti, mano Dieve! kaimelių,
kur užmigčiau ant kalnų kryžių
ir raudočiau šlaitų šešėliuose .. .
Kartą užmigti, senam ir mažam,
bažnyčioje ar kur pakelėje,
kur maldos mane padengtų glamonėmis.
Susižeisti sustingusios nakties
kankinamoje tyloje, kur žvaigždės
neramūs šauksmai, nepaliaują
kvietimai į mirtį ir į šešėlį ...
Ak! Susižeisti šviesose, beklaidžiojant
giriose ir kalnuose, beklaidžiojant
melodijose, konvulsijose, kančiose,
ir karta pasijusti tyru ir nerūpestingu,
žvaigždės šešėlyje beverkiant.
MURILO MENDES
AŠ TAVE SKELBIU .. .
Aš Tave skelbiu didelį, nuostabų,
ne todėl, kad sukūrei saulę dienai tarnauti,
ir žvaigždes nakčiai tarnauti;
nei todėl, kad sukūrei žemę ir visa, kas joje yra
laukų vaisius, gėles, kinus, garvežius;
jos žvėris, jos augalus, jos pavandeninius laivus,
jos sirenas;
aš Tave skelbiu didelį ir amžinai nuostabų
todėl, kad Tu patapai mažytis Eucharistijoje,
toks mažytis, kad aš, silpnas ir varganas, galiu
Tave savyje įtalpinti.
POETO PAŠAUKIMAS
Aš esu gimęs šio šimtmečio pradžioje.
Aš esu gimęs pagal Amžinojo valią.
Aš esu gimęs iš tūkstančio sukrautų gyvybių.
Aš esu gimęs iš tūkstančio prasivėrusių skausmų.
Aš atėjau pažinti gėrį ir blogį.
Ir atskirti gėrį nuo blogio.
Aš atėjau mylėti ir būti nemylimas.
Aš atėjau paguosti mažuosius.
Aš neatėjau susikrauti sau turtų,
nei sunaikinti kitų lobio.
Atėjau užgniaužti gedulą ir širdgėlą,
kuriuos buvusios kartos man paliko.
Atėjau pasiduoti laiko įtakoms
ir patvirtinti amžiną dėsnį, iš kur atėjau.
Atėjau sviesti akmenį į Mamoną.
Atėjau padalinti įkvėpimą Mūzoms.
Atėjau paskelbti, kad žmonių balsas
užglušins mašinų undinišką balsą.
Ir kad esmingas Jėzaus Kristaus žodis
nugalės savininko ir darbininko žodį.
Atėjau po truputį pažinti savo Kūrėją,
nes iš karto Jį pamatęs — apakčiau.
AUGUSTO MEYER
SPARNUOTI ŽODŽIAI
Sparnuoti žodžiai
ant bangų keterų,
debesų vingiuose,
paukščių skrydžiuose,
šakų šlamėjimuose,
mėnulio aureolėse,
žingsnių ritmuose
išsemiančiuose valandas,
šėlstančiuose vėjuose,
nudraskančiuose rožes.
Sparnuoti žodžiai,
visur jus girdžiu!
Sudarote esmę
pergyventų dienų;
esate žemės druska,
sibilinis ženklas . . .
Didžioji mitų motina
laiko šventykloje,
balandis ir žaltys.
Sparnuoti žodžiai,
dieviškos bitės, zvimbia, zvimbia
nematomų kanklių aukso gaidas.
Sparnuoti žodžiai,
atskleiskite paslaptį!
Veltui jūsų klausaus,
nes nieko nematau!
Esate pasimetę šauksmai
iš paskendusių laivų?
Pasaulio kančių
aimanos, dejonės?
Duokite man
skausmo pilnybę!
Kurčios yra vilnys
smėliu besiritančios,
permatomas paveikslas
putom aptaškytas.
Mano minties
nepalaužiama jūržolė ...
AUGUSTO FEDERICO SCHMIDT
SONETAS
Viešpatie, kokią neramią ir liūdną prigimtį,
Kokią sielą Tu man davei?
Ar tai buvo tavo įgeidis ar atsitiktinumas
mane tokį padarė, mane tokį suformavo?
Tik dabar supratau paslaptį
ir mano vargšės būties pavojų.
Ir todėl gyvenu ir nusiviliu,
Nusiviliu ir gyvenu, ir taip kenčiu.
Viešpatie, kodėl tokį silpną mane sutvėrei?
Kodėl mane apleidai šiose jūrose,
palikdamas audrų ir taifūnų malonėje?
Kodėl, Viešpatie, vandenyse mane palikai,
tokią trapią šakelę tokiose šiurkščiose vilnyse,
laivelį, paleistą vien tik paskęsti?
JŪRA
Noriu jausti didžiąją jūrą, smurtingą ir tyrą.
Noriu jausti naktinę ir beribę jūrą.
Noriu jausti tylą, šiurkščią jūros tylą!
Noriu jausti jūrą! Noriu išgyventi jūrą!
Noriu aprėpti didžiąją ir tamsiąją jūrą!
Ne jūrą — kelią, bet jūrą — likimą,
jūrą, visų daiktų galą,
jūrą, laikui uždarą karstą.
Noriu jūros! Pirmykštės ir senos,
nepaliestos jūros, be paveikslų ir legendų,
jūros be skenduolių ir be istorijos.
Noriu jūros, amžinos ir tyros jūros,
pirminių valandų jūros, pirmosios jūros,
šiurkštaus ir baisaus Dievo Dvasios veidrodžio!
VINICIUS DE MORAIS
PRAEINANTI MOTERIS
Mano Dieve, aš trokštu praeinančios moters.
Josios šalta nugara kaip lelijų laukas,
josios plaukai švyti septyniom spalvom,
septynios viltys tryška iš gaivių lūpų!
Ak! Praeinanti moterie, kokia esi graži,
kad mane pasotini ir kankini,
per dienas ir per naktis!
Tavo jausmai — poezija.
Tavo skausmai — liūdesys.
Tavo lengvi plaukai — graži,
kylanti veja.
Tavo padūkusios rankos — ramios gulbės
toli nuo audros balsų.
Mano Dieve, aš trokštu praeinančios moters!
Kaip tave liaupsinčiau, praeinanti moterie
kuri eini ir praeini, kuri mane pasotini
per dienas ir per naktis!
Kodėl neateini, kai tavęs jieškau?
Kodėl manęs nekenti, kai tau prisiekiu,
kad tavęs netekčiau, jei mane susitiktumei,
ir aš atsirasčiau, jeigu tu dingtumei?
Praeinanti moterie, kodėl negrįžti?
Kodėl nepripildai mano gyvenimo,
kad tai, ką kenčiu, nebūtų nelaimė?
Mano Dieve, aš trokštu praeinančios moters!
Jos trokštu dabar, tuojau,
mano mylimos, praeinančios moters!
Maldauju šventuoju vardu tavo kančios,
niekad nepaliaujančios tavo kančios vardu,
mano Dieve, noriu, tuoj pat noriu
mano mylimos praeinančios moters!
Kuri pasilieka ir praeina, kuri numaldo,
kuri tokia tyra ir kartu ištvirkėlė,
kuri lengvai plūduriuoja, kaip kad žievė,
ir turi šaknis, kaip kad dūmai.
MANUEL BANDEIRA
MIRUSI NAKTIS
Mirusi naktis.
Prie gatvės lempos
rupūžės ryja uodus.
Niekas nepraeina keliu.
Netgi ir girtuoklis.
O vienok juo eina šešėlių procesija.
Šešėliai visų praėjusių.
Tų, kurie dar tebegyvena ir tų, kurie jau mirė.
Upeliūkštis verkia.
Nakties balsas ...
(Ne šitos nakties, bet kitos, didesnės).
JORGE DE LIMA
ŠVENTASIS KRISTUPAS KOLUMBAS
Šventasis Kristupe, perkelk mane per jūrą!
Perkelk, aš noriu patekti į aną krantą!
Ir šv. Kristupas perkėlė Jėzų į aną pusę.
Kūdikis norėjo naujų upių.
Ir kai misionieriai, atradėjai, avantiūristai
kėlėsi per upes, kartu su jais persikeldavo ir
Jėzus:
Jėzus matė upes, jūros potvynius,
besiveržiančius
prieš upių srovę, upes išrandančias kelius,
upes, betekančias žemynu jūros link.
Atradėjai persikeldavo per upę, kartu
persikeldavo ir Jėzus.
Jie pastatydavo koplytėlę ir palikdavo Jėzų
pakrantėje.
Kūdikis buvo mažytis, bet sunkus, sunkesnis
už visus žmones kartu.
Jie sakydavo: Jėzus paliko pakraštyje, uždarytas
koplytėlėje.
O kai atsidurdavo priešais kitą upę,
visados, visados silpnas balselis:
— Ir mane perkelkite į kitą krantą! Perkelkite!
Mano šventasis Kristupai, tai tu, šventasis Kristupai Kolumbai
perkėlei Jėzų per jūrą.
Mano šventasis Kristupai, tai tu, šv. Kristupai
Kolumbai, čia perkėlei Jėzų.
Išvertė P. Gaučys
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
