Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABOS DR. PETRO MAČIULIO PATIKSLINIMŲ PATIKSLINIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. Vaitkus   
"Aidų" 1962 metų 2 numery gerb. dr. P. Mačiulis ima į nagą mano atsiminimų pluoštą apie arkiv. Pr. Karevičių ("Aidai" 1958 m. 7-8 num.). Manau, "Aidų" skaitytojams bus į-domu sužinoti, kaip man atrodo tie gerb. daktaro patikslinimai.

Jie liečia tris mano atsiminimų vietas: 1) vysk. Karevičiaus ingre-są Kaune, 2) vyskupo susitikimą su arkiv. Ratti ir 3) vyskupo Karevičiaus apsilankymą pas Hertlingą, Hindenburgą, Liudendorfą.
Tuos dr. P. Mačiulio patikslinimus ir aš pakedensiu ta pat eile.

1. Dėl vysk. Karevičiaus ingreso Kaune: prieš rašydamas apie tą įvykį, kreipiaus į mūsų garbingąjį prelatą Kazimierą šaulį, kad man tiksliai aprašytų tą ingresą, ką beatsi-mindamas. Jis man aprašė. Ir aš tiksliai pacitavau tą prelato aprašymą anoj savo atsiminimų vietoj. Prelato laišką, žinoma, laikau kaip dokumentą ir mielai jį, kam įdomų, parodysiu. Kiekvienas galės įsitikinti, jog net žodis "ištvojo" ten yra paties prelato šaulio pavartotas, o ne "vaitkiš-kas", kaip jį g. daktaras vadina. Tad be reikalo daktaras mane įtarinėja, rašydamas: "Toliau eina aprašymas, neva (mano pabraukta. M. V.) paskolintas iš prelato K. šaulio laiško ... Jis teigia, kad po "žemaitiškai augštaitiška" kalba pasakyto pamokslo lenkiškai vyskupas nė žodžio. Tai netiesa, — greičiausiai M. Vaitkus netiksliai nusirašė prel. šaulio laišką."

Neabejoju, jog diplomatas P. Mačiulis yra toliaregis bei aiškiaregis vyras. Betgi pasirodo, jog Čikaga
besanti per toli nuo mano buveinės Paatlanty — ir net g. daktaro sakalo žvilgis neįstengė tiksliai pamatyti, ar tikrai turiu prel. Šaulio raštą, ar jį cituoju ir ar tiksliai cituoju. Kad daktarui neliktų tuo atžvilgiu jokių abejojimų, tegu jis paveda savo minimajam kan. Kapočiui, kuris įkas vasarą atvyksta pas mane pavasaroti, tą mielą uždavinėlį —patikrinti aną prel. Šaulio raštą.

II. Dėl vysk. Karevičiaus susitikimo su arkiv. Ratti: Kai nusiunčiau "Aidams" savo rašinį, mano buvo padėti visi taškai ant visų jotų. Bet leidėjai (dėl labai suprantamų priežasčių) mane paprašė šitą Karevičiaus su Ratti epizodą kiek uždangstyti To negirdėjęs, g. daktaras dabar gal mano, jog aš bandžiau paslėpti blogai sumegztos "istorijos" galus, ir šaipos: "Tik vaikas negalėtų išskaityti, kad ..." ir tt.

Vaikas tikrai negalėtų išskaityti. Nejaugi daktaras bei diplomatas taip blogai vaikus pažįsta? Nebent tatai prisimena savo vaikus: juk tėveliams jų vaikai — tai kuone genijai.
Taip. Daktaras diplomatas išskaitė tiksliai. Iš anksto žinojau, jog kiekvienas, kas bent kiek geriau buvo apsipažinęs su anuometine bažnytine politika, įspės, apie ką rašau. Jeigu gerb. mūsų diplomatas nebūtų įstengęs įspėti, tai būtų jam bloga atestacija.

Taip. Aiškiai atsimindamas, gerai apmąstęs, parašiau, išspausdinau ir dabar štai čia pakartoju: mano paduotieji faktai yra tikri, istoriniai faktai. Niekas neįstengs jų iš praeities išbraukti, net kvalifikuotas asmuo su geriausiais norais, su įmantria argumentacija. Contra factum non valet argumentum.

Bet dr. P. Mačiulis apie mano paduodamuosius faktus atsiliepia šitaip: "Neįtikima M. Vaitkaus aprašomoji vyskupo Pranciškaus Karevičiaus susitikimo su Vatikano inter-nuncijum Kaune 1919 metų gale istorija" (Beje, tas susitikimas įvyko truputį vėliau: 1920 metų sausio gale, tarp 24 ir 31 d. M.V.).
'Neįtikima" — gerb. diplomato pasakyta diplomatiškai mandagiai. Paliekama patiems skaitytojams ta» posakis išreikšti, kaip kam tinkama, paprasta mirtingųjų kalba: Netikiu tavim, netiesą sakai, pats išgalvojai tą istoriją, meluoji ar kaip ten kitaip .

Neabejoju gerb. diplomatą esant tikrai dorą vyrą, kuriam tiesa karštai brangi. Irgi neabejoju jį nežema-mam laipsny turint krikščioniško riteriškumo. Tad ar taip jau labai sunku būtų jam pripažinti, jog ir ai turiu bent liepsnelę tiesos meilės ? .. Sakoma diplomatus esant gerus psichologus. Tad ar neįstengtų jis suprasti, jog tas M. Vaitkus, senas-senas žmogus, viena koja jau stovįs amžinybėje, netrukus stosiąs prieš Didįjį Teisėją, nedrįstų iš piršto išlaužti ir spaudoj kaip tikrą skelbti tokį svarbų ir opų dalyką, jei nebūtų tikras, kad tai yra faktas?!
Contra factum non valet argumentum. Bet gerb. diplomatas vis dėlto bando argumentuoti, kad mano aprašomoji istorija esanti neįtikima.
Pirmas argumentas. Dr. P. Mačiulis rašo: "1920 m. vasario mėnesį, atvykęs iš Romos, dariau vizitą mūsų vyskupui, kuris man, detalių neminėdamas, atpasakojo nuncijaus Ratti vizitą Kaune ir kitur."

Taigi, pats daktaras prisipažįsta, jog vysk. Karevičius detalių jam neminėjo. Tasgatės. Jei jam nepasakojo tų detalių, tai ne įrodymas, kad ir man jų nepasakojo.
Antras argumentas. Daktaras raš-šo: . . "Kad nėra pagrindo jo (Ratti. M.V.) laikyti lenkų įrankiu prieš lietuvius ir Lietuvą, tai parodė vėlesni jo mostai". Be reikalo gerb. daktaras taip išplečia mano aprašomojo įvykio reikšmę. Ratti'o aktas buvo nukreiptas ne prieš lietuvius bei Lietuvą. Jo problema buvo: ar, be į-prastųjų formalumų, sutikti su lenkų pasiryžimu pašalint iš Seinų vyskupą Karosą su lietuviškąja kurijos bei seminarijos dalim, ar ne. Kad jis sutiko, be abejo, jis turėjo savo rimtų racijų ir nemanė kuo nors nusikalstas. Objektyviai imant, jis nebuvo teisus (bent taip mes manome). Gerb. daktaras-diplomatas puikiai žino, jog politikoj net didžiai dori žmonės padaro klaidų. Prisiminkim tik Churchillį bei F.D. Roo-seveltą Teherane bei Jaltoj. Pagaliau ir pats Ratti, jau kaip popiežius, (taip atrodė labai daugeliui) padarė politinę klaidą, kai sudarė konkordatą su Hitlerio vyriausybe. Daktaras gerai žino, jog popiežius nėra neklaidingas politiniuose klausimuose.

Valandėlei grįžtu prie ano "neįtikima", kurį man g. daktaras taip nuoširdžiai tarė. žemaičiai turi tokį posakį: "Ką žinau, tą žinau; ko nežinau, to nežinau". Ir aš su jais sutikdavau. Dabar regiu, jog kai kas bene bus linkęs kartais tą posakį išreikšti truputį kitaip: "Ką žinau, tai žinau; ko nežinau, to nėra nė buvę" ...

III. Dabar paskutinioji man g. diplomato daromų priekaištų grupė — dėl vysk. Karevičiaus apsilankymo pas Hertlingą, Hindenburgą, Liudendorfą. Ir čia kiekvienas g. Mačiulio man taikomas šūvis eina pro šalį:
Visų pirma, bendra pastaba. Anas mano rašinys "Aiduose" nėra tai kokia išsami studija apie vysk. Karevičių, o vien mano atsiminimų sauja, žinoma, daktaras-diplomatas ir pats žino, koks yra skirtumas tarp mokslinės studijos ir atsiminimų. Tad tiesiog nuostabu, kad jis neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, jog aš šitoje savo atsiminimų vietoje apie vysk. Karevičiaus santykius su vokiečių didžiūnais nekalbu išsamiai savo vardu, o vien atpasakoju, ką tas ganytojas teikės mums atsitiktinai papasakoti 1918 m. vasarą Jokūbave vizitacijos metu prie vaišių stalo. Ta aplinkybė yra labai aiškiai pabrėžta mano rašiny. Tad nesunku suprasti, jog vyskupas anuomet mums ne kokį iš anksto kruopščiai priruoštą referatą skaitė, o vien laisvai papasakojo, kas jam tuokart atminty iškilo. O mūsų mielasis diplomatas, prisiminęs keletą ten nepaminėtų sau žinomų faktelių, man prikiša tai, kaip mano padarytus netikslumus. Daktaras drąsiai teigia, kad tų faktų (visų ar bent kai kurių? M.V.) "M. Vaitkus, matyti, nežinojo". Ar žinojau, ar ne, to gerb. daktaras tikrai negali nei matyti, įspėti, nes niekuomet nėra manęs egzaminavęs. Griežtai galvodamas dr. būtų galėjęs prileisti tris galimybes: 1) gal tas Vaitkus nežinojo, 2) o gal žinojo, tik pamiršo paminėti, 3) o gal ir žinojo, ir nepamiršo, tik, atsižiūrėdamas į savo planą, nerado užtenkamo reikalo minėti.

Dabar padarysiu keletą pastabų dėl atskirų g. Mačiulio paliestų dalykų:
Kad v. Karevičius klebonavo Samaroj, Pavolgy, kur jo parapijos bene daugumas buvo vokiečiai, apie tai žinojau, berods, jau tuomet, kai mūsų mielasis diplomatas dar mažas bėgiojo aplink gimtuosius savo namus. Daktaras man prikiša, kad aš tos "nemažos detalės" neminiu, o jinai "vyskupui leido į Hindenburgą kreiptis be baimės būti nepriimtam". Daktaras perdaug perdeda tos detalės reikšmę. Kiekvienas katalikų klebonas daro tai, ką darė Karevičius Samaroj, — tad vokiečiams pareigūnams tai nė kiek nebuvo nuostabu ar bent kiek nepaprasta. O augštieji jų politikai vargiai buvo ir girdėte apie tai girdėję. Kad jie skaitės su vysk. Karevičium, tai dėl to, kad jis buvo faktinis dvasinis-religinis Lietuvos vadas, nes didžiausios anuomet lietuviškai kalbančiosios vyskupijos ganytojas.

Gerb. daktaras teikias maloningai pripažinti v. Karevičiui nuopelną, kad jis savo žygiais pas vokiečių augštuomenę pramynęs taką mūsų L. Tarybos prezidijumo nariams
Berlyne prieiti prie Vokietijos aug-štųjų pareigūnų; o šiaipjau daktaras vyskupo žygius įvertina šitaip: "Kad vysk. Pr. Karevičius savo žygiais nieko nepagadino, tai aišku". Nuo savęs aš čia beįstengiu ištarti: Oho! "Bet kad jis būtų parvežęs vokiečių pripažinimą" — baigia savo sakinį daktaras — "tai istoriškai neatitinka tikrenybę".

čia aš, pasitaisęs ant nosies akinius, suskatau jieškoti savo straipsny, nejaugi būčiau ar į Karevičiaus lūpas įdėjęs, ar savo lūpomis ištaręs, kad, girdi, vysk. Karevičius, grįždamas iš savo žygio pas Liuden-dorfą-Hindenburgą-Hertlingą, parsivežė iš vokiečių nepriklausomybės pripažinimą . . Nors kruopščiai jieš-kojau, to neradau. Radau vien, kad "ponas generolas Liudendorfas sutinkąs, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma" (Hertlingo žodžiai). Tą Liudendorfo sutikimą vyskupas ir parsivežė. Ir džiaugės, didelį dalyką laimėjęs nepriklausomybės klausimu. Ir mes visi džiaugėmės, nes gerai žinojome, kiek tuo metu svėrė vokiečių politikoj Liudendorfo nusistatymas. O taip nuteikti Liudendorfą nebuvo lengva. Vysk. Karevičius sekretorius kun. P.G., kurs yra gerai pasižinęs su to arkivyskupo atsiminimais, nes juos perrašinėjo, perskaitęs mano rankraštį, parašė man, jog Karevičiaus pokalbis su Liudendor-fu buvęs dar žymiai dramatišesnis, nei aš atpasakojau.

Taip suraitęs mane į ožio ragą, daktaras dievobaimingai (kaip ir reikia) taria sakralinę formulę:.. "Pastebėjęs kitų klaidas, šias pastabas padariau sine ira et studio". Puiku! su klaidomis reikia kovoti. Bet pirma reikia susirasti tikrų klaidų. Šiaip gali susidaryti komiškas vaizdas: nebejaunas kleboniško svorio boksininkas, mankštindamasis, kumščiuojąs su savo paties šešėliu.

Vienas g. P. Mačiulio patikslinimas yra naudingas — būtent, jo liudijimas, kad vysk. Karevičius savo ingreso metu Kauno katedroje pasakė ne vien lietuvišką, o ir lenkišką pamokslą. O g. prel. K. šaulys rašo, kad lenkiškai nė žodžio. Mano nuomonė — kad Mačiulio teigimas yra tikras; vysk. Karevičius turėjo prabilti ir lenkiškai, kadangi juk katedroj tuokart buvo nepalyginti didesnis skaičius lenkiškai kalbančių, nei lietuviškai. Ir aš pats to ingreso metu buvau tenai; bet po tiek metų visai tikrai nebeatsiminiau, ar iš viso ir ką būtent vyskupas kalbėjo lenkiškai; todėl specialiai ir kreipiaus į gerb. prel. šaulį, anuometinį vyskupo sekretorių, dėl tos, o drauge ir dėl kitų smulkmenų iš to ingreso, ir jis man maloningai parašė, ką prisimindamas. Bet, gal jo atmintis aname punkte suklupo.

Jei dr. Mačiulis, paliudijęs, jog Karevičiaus prabilta ir lenkiškai, būtų tuo pasitenkinęs, būtų buvę puiku. Bet jis, įsismaginęs zovada nuskrido į klaidą: (Smarkiai įkibo į prelato pavartotą man jį neteisingai priskaity damas) žodį "ištvojo", girdi, jokių vaitkiškų "tvojimų" niekas negirdėjęs . . . Mielasis Daktare, prieš imant tikslinti kurią nors kurio rašinio vietą, yra tikrai naudinga pirmiau atsidėjus ją perskaityti! O anoj vietoj prel. Šaulys rašo: "Pamoksle "ištvojo" reikalą kelti švietimą, rūpintis visuomenės bei liaudies padėties pagerinimu". Visai aišku, jog čia tas ištvojo nereiškia išplakė, sumušė, piktai išbarė ar kita panašu, o tik — atvirai, vyriškai, be ceremonijų, nevyniodamas į bovelną ar k.p. išdėstė reikalą kelti švietimą ir tt. Juk jau pačios to "ištvojo" kabutės aiškiai rodo, jog tas žodis čia vartojamas ne pirmine, o perkelta prasme.

Baigdamas savo patikslinimus, g. daktaras, kaip jau augščiau minėjau, pasisako: ".. .šias pastabas padariau sine ira et studio". Sine ira-kažin? Geras tas sine ira, kai autorius man pliaukštelėjo porą nepelnytų moralinių antausių! O kas būtų buvę, jei cum ira ?! . . . Sine studio-galiu sutikti, ypač kad pats autorius taip nuoširdžiai prisipažįsta. . O vis dėlto nebūtų buvę pro šalį truputį labiau atsidėjus pastudijuoti aną mano spaudinį "Aiduose" ir savo patikslinimus, prieš juos siunčiant "Aidams": gerb daktaras tikrai būtų savo rašinį perredagavęs.
M. Vaitkus



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai