| |
|
|
|
Parašė ]UOZAS MIKUCKIS
|
 MIRAŽAI NEGRĮŽTAMIEJI
I
Sapnų duktė, duktė miražo,
Tau tolumoje ošia bangos,
Bet meilės pinasi žabangos —
Nerimsti spinduliuos ant pliažo.
Sapnų duktė, duktė miražo,
Tarp meilės kylančių žabangų,
Atsiminei kadaise brangų
Gėlingą klonį, klonį gražų.
Atsiminei upelį, šilą,
Kur mūsų širdys meilėn kilo —
Ir saulė aš tapau vaizduotėj ...
Aš saulė . . . Kas gi tu? Gal būti,
Pavasarį žydėt žibutė
Vasario saulės išbučiuota.
II
Vasario saulės išbučiuota,
Tu rožė tarpe hiacintų . ..
Aušra pakilo — rasos krinta,
Tu saulės šypsnio vainikuota.
Ir žemės tau ir jūros maža —
Tu nori saulę pavilioti,
Sudegti joj, bet pabučiuoti
Ir gimti miražu ant pliažo.
O dar . .. Dar neseniai po slėnį
Mes džiaugėmės našlaičių puokštėm. .
Buvai man ryto karalienė,
Kai juokės tavo aistrios akys,
Ir tavo meilės aš parblokštas,
Kritau svajon jėgų netekęs.
III
Kritau svajon jėgų netekęs —
Nesigailėjau tau žemčiūgų.
Tau degė krikštoluose žvakės —
Daug deimantų, agatų žlugo.
Stačiau tau aukurą daug metų,
Daug praūžė siaubingų vėtrų,
Ir sūkury įšėlusio verpeto
Priklydau prie klajoklių šėtrų.
Nesusilaukiau išsvajotos,
Neatėjai čia vainikuota,
Kai meilės aukuras sudužo ...
Nebesikels jausmų galybė,
Užgeso meilė kasdienybėj,
Belaukianti širdis palūžo.
VIENĄ RYTĄ
Dan-da-lan, din-dan, din-dan, da-lan ...
Skamba ten varpai toli, toli,
Plaukia jų skambėjimas šilan,
Lyg našlaičių aimana gaili.
Liūdi siela, suspausta širdis —
Tų varpų skambėjimas graudus —
Praeities skaudusis atspindys,
Primena . . . man primena kapus.
Vieną rytą, ankstų rytą,
Tylutėlį ir be vėjo,
Karstą gėlėmis kaišytą
Keliuku siauru lydėjo.
Dan-da-lan, din-dan, din-dan, da-lan . ..
Tilsta jau skambėjimas varpų,
Kelias artinas lėtai galan —
Priešais stiebias klaikuma kapų . ..
Vieną rytą, ankstų rytą,
Tylutėlį ir be vėjo,
Karstą gėlėmis kaišytą
Keliuku siauru lydėjo . ..
TU ATĖJAI...
Tu atėjai tą vakarą.
Tą kartą Skleidės rožės vazose raudonos.
Meilės svaiguly kai pasinerta,
Rėmuose šypsojosi madonos.
Džiaugsmas tu buvai ir grožis —
Žiedas gimto lauko lysių.
Vazose virpėjo rožės —
Laime su visais dalysiuos.
Slinko metų nerimo grandinė
Ir nudžiūvo rožės mūs raudonos.
Meilės žaismą baigėme vaidinę —
Rėmuos sopulingosios madonos.
Meilė neprikels dabar mūs,
Rūmų jos nebelankysiu.
Smilkiniuos senatvės šarmos —
Skausmą sau pasilaikysiu.
VIENUOLYNO BOKŠTE
Augštai mes vienuolyno bokšte . ..
Malda ir kančios susipynę,
Ilgėjimąsi nuslopinę,
Čia šaukė, kad ramybės trokšta.
Jausmų audros širdis parblokšta,
Pamilus skaudžią ašutinę, "'
Pasauliai sakė paskutinį
Sudie ir laimino iš bokšto.
Tiktai jaunystėje svajonė , .
Ne kartą šaukė į kelionę,
Kur pakelėj dygus erškėtis.
Bet skliautas prislėgė aptemęs
Kentėt, maldoj dangaus tikėtis,
Prigludus kryžiumi prie žemės.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
