DAILIDŽIŲ SUPRASLIO KULTŪRA lietuviškumo ir rusiškumo perspektyvoje Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
KUN. DR. JONAS MATUSAS, miręs birželio 29 d. New Yorke. Keletas jo mokslinių straipsnių yra "Aidų" redakcijoje, čia spausdinamas vienas iš jų.

Supraslio miestelis yra Gardnio apygardoje, Balstogės apskrityje ir turi bendrą vardą su Supraslės upe. (įtekančia į Narevą), ant kurios ir guli. Ji minima jau 1358 m., nustatant sieną tarp Lietuvos ir Mozūrijos. Lietuvoje daug vietovardžių nuo amžių susiję su upių ar ežerų vardais: Seinai-Seina, Seirijai-Seira, Vilka-viškis-Vilkauja, Pilviškiai-Pilvė, Slavikai-Šla-vikė, Merkinė-Merkys, Nemunaitis ir Nemaniū-nai-Nemunas. Esama net vietovių, raidė į raidę sutampančių su čia pat esančių vandenų vardais: Vištytis, Vilnius (svetimomis kalbomis nuo senovės Vilna, Wilna) — Vilnelės upelis (senovėje rašyta, kaip pats miestas), Širvinta ir Širvintos — upelis Širvinta, Dotnuva — upelis Dotnuva, Dotnuvėlė. Gardino apygarda, į kurią Su-praslis įėjo, XVI-e amž. žymia dalimi buvo lietuviška. Pats Supraslis priklausė valsčiui vardu Dailidės (rašyta Doilidy). Lietuviško vardo Kazim. Bačiuta, Gardino pakamarys ir Semeliškių laikytojas, buvo kilęs netoli Supraslio, kame XVI-e amž. paliudyta vietovė Bačiutai (Baciuty). Šį klausimą esame nagrinėję specialiuose straipsniuose 1960 m. "Drauge" ir "Aiduose" Ašmena — upelis Ašmena, Vištytis — ežeras (čia Kapčiamiesčio atveju).

Supraslis garsus savo pravoslaviniu-orto-doksiniu vienuolynu (Blagoveščenskij, t.y., Marijos Apreiškimo). Jįjį 1498 m. prie Grodeko pilies (ties Supraslės upelio ištaka) įsteigė Naugarduko karvedys, Vilkijos ir Astrinos dvarų laikytojas Aleksandras Chodkevičius (1549 m., Litovskaja Metrika, 1903, p. 151). Bet vienuoliai greit persikėlė į Supraslį prie tos pačios upės.
Vietovė buvo Blūdovo miškuose. 1500 m. pastatyta puiki bažnyčia-cerkvė (statyba užtruko vos trejus metus). 1506-29 m. vienuolynas gausiai apdovanotas žemės turtais paties Chodkevičiaus ir Juozo Soltano, kuris tuomet buvo vienuolyno viršininku ir Smolensko arkivyskupu, o vėliau Kievo ir visos Rusijos metropolitu (Archeografičeskij Sbornik, IX„ 22 tol., 356, 454). Vienuolyno statyba užtruko ilgiau, nes 1545 m. jo viršininkas-archimandritas Serg. Kimbaras suderėjo Vilniaus mūrininką B. Kiškiną, kad išmūrytų refektorių, koplyčią ir virtuvę (tenp., 47-48). Pastatai išėjo labai stilingi, bažnyčia ištapyta freskomis (Bobrowski, Opis Gubernji Grodzienskiej, II). 1773 m. inventoriuje įrašyta: ecclesia antiąua forma e la-teribus exstructa, sed pulchre adornata (Tenp., 368).

Supraslio vienuolynas XVI-me amž. pasidarė Lietuvos rusiško-pravoslavinio religinio gyvenimo ir veikimo centru. Jojo viršininkai paprastai būdavo ar kurios rusiškos provincijos vyskupai, ar net visos Lietuvos pravoslavų metropolitai su rezidencija Kieve (Soltanas, Kimbaras ir kiti). Nuo XVII-to iki XIX amž. vidurio vienuolynas tą pačią rolę vaidino Lietuvos unijotų gyvenime. Tarp jo viršininku yra buvę lietuvių (Rūtiškis, slav. Rutski iš Rūtas dvaro prie Svierių). Lietuvis bus buvęs ir Kimbaras. Paties Soltano tėviškė, atrodo, buvo Bielsko apskrityje ant Narevo, nes čia jis paveldėjo žemės ūkio plotų, kuriuos padovanojo vienuolynui. O Soltanų giminė nuo XV-to amž. užėmė augštas vietas prie valdovo dvaro Vilniuje. Juozo tėvas bus buvęs Andrius Soltanas, Lietuvos paiždininkis (1482-1492).

Supraslio vienuolynas buvo ir apskritai kultūrinis centras. Knygų rašymo ir perrašinėjimo mene visoje istorinėje Lietuvoje jis užėmė pirmąją vietą. Šiuo atžvilgiu jis pralenkė net Rusiją. Rašymo meno iniciatorius ir puoselėtojas buvo Juozas Soltanas (1494-98 Smolensko vyskupas, 1499-1519 Kievo ir Rusijos metropolitas). Būdamas vienuolyno viršininku, jis įsakė ant pergamento rašyti pravoslavų ritualines knygas (Archeogr. Sbornik, IX, 454). Atrodo, jos skirta ne tik vienuolynui, bet ir kitoms pravoslavų bendruomenėms. 1557 m. beveik visa Supraslio biblioteka buvo pergamentinė. O raštas buvo, iš tikrųjų, pavyzdingas. Soltanas, pvz. parašydino psalmyną ir jį dovanojo Lietuvos valdovui Aleksandrui, — viskas auksu ant pergamento. Knyga S. Kimbaro laikais vėl grįžo į Supraslį (Psaltyra zolotom pisana, Litovskaja Metrika, 1903, nr. 215; Archeogr. Sbornik, IX 41 tol. kalba apie evangelijų knygą)- 6

Kad šis veikalas atsirado Supraslio vienuolyne ir kad ši vieta buvo apskritai rašymo ir, galima sakyti, mokslo centras, rodo "Supraslio (arba trumpasis Kievo) Metraštis" ir "Supraslio metraštinis nuorašas" (suprasijskij spi-sok). Pirmasis apima XIV-to amž. pabaigą ir toliau iki 1515 m. ir traktuoja įvykius Lietuvoje, ypačiai pabrėždamas vadinamąją lietuvišką Rusiją, atseit, Baltgudiją ir Ukrainą. Slavistikos tyrinėtojai, įskaitant ir pačius rusus, sutinka tą metraštį buvus parašytą srity, kuri vėliau vadinta Baltgudiją, tarp XV-to amž. pabaigos ir XVI-jo pradžios ir tai rašomojo meto įvykių liudininko (išleista Suprasljskaja Lie-topisj, Moskva 1836).

"Supraslio metraštinis nuorašas" sutraukia Lietuvos rusiškų sričių, ką rusai vadina "vakarine Rusija", metraščius, pabrėždamas Baltgudiją ir Ukrainą. Respektuoja ir grynai rusiškus metraščius. Apima nuo 9-to iki pusės 15-to amž. Veikalo antroji dalis liečia Lietuvos istoriją gryniausia prasme ir pavadinta "Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių Metraščiu" (Lietopisec ve-likich kniazej Litovskich). Rašyta 1519 m. (išsp. Polnoje Sobranije Russkich Lietopisej, t. XVII, 1907). Ir šis ir anas veikalas rasti Supraslio vienuolyne. Abu rašyti, kai vienuolyno viršininku buvo Juozas Soltanas, apie kurį dokumentiškai paliudyta, jog gyvai interesavosi knygomis ir organizavo jų gaminimą. Vadinasi jis vienaip, ar kitaip susijęs ne tik su dovani-niu psalmynu, bet ir su minėtais metraščiais. Be to, čia rasta rankraštis iš XI-to amž., būtent, 24 šventųjų gyvenimai (minėja, četja; dalį išspausdino Miklosich, Monumentą Linguae paleoslovanicae e codice Suprasliensi, Viena 1851 m). Tai priklauso prie seniausių ir reikšmingiausių rusų senosios bažnytinės kalbos paminklų.

Supraslio rankraščiai rašyti puikia majus-kuline forma ant pergamento. Jie turi nepaprastą meninę vertę. Šis atžvilgis dar laukia specialaus tyrinėtojo. Antraštės ir inicijalai spalvoti, su puikiais vaizdais, dažni paukščių ir gėlių motyvai, drąsi, švari linija, turtinga vaizduotė, skoningas išpildymas, — pilnakraujis barokas. Šios miniatiūros gali drąsiai konkuruoti su tos rūšies vakarų Europos pavyzdžiais. Kai su su-prasliškiais sugretinama pačioje tikroje Rusijoje pagaminti rankraščiai, patys rusai specialistai šiuosius pravardžiuoja "nepatraukiančiais" (neprigliadnyja). Supraslio rankraštinių pavyzdžių yra P.N. Batiuškovo (buvęs Kauno vicegubernatorius ir Vilniaus mokslo apygardos globėjas, atstovavo vidaus reikalų ministerijai) leidiniuose "Pamiatniki Stariny v 7aoad-nych Gubernijach" ir "Bielorussija i Litva". Pirmasis yra liuksusinis spalvotas, chromolito grafinis albumas (8 tomų), kurio po 1 egzempliorių dovanota Vokietijos keizeriui ir kancleriui Bismarckui. Antrajame veikale paveikslai juoda ant balta. Pastebėsime, jog Supraslio gėlių motyvai XVI-to amž. Lietuvoje užtinkami ir kitais atvejais, ana, vysk. Merkelio Giedraičio herbe, Zigmanto Augusto stikliniuose induose (šis savo asmenine gėle laikė konvaliją).

Kadangi Supraslio rankraščių menas skiriasi nuo Rusijos atitinkamo meno, rusų meno tyrinėtojai jį vadina "vakarinės Rusijos menu" (zapadno-russkij). Jų istorikai tos geografinės srities (ji sutapo su Lietuvos senovine valstybe) reiškinius praminė "lietuviškai-rusiškais" (litovsko-russkije). O jų politikai ir karo vadai, kardu ir ugnim užėmę Lietuvos plotus, vedami imperialistinės minties ir bijodami separatistinio šešėlio, išrado jam visiškai be turinio terminą — "šiaurės vakarų kraštas" (severo-zapadnyj kraj). Dalis lenkų kultūros istorikų (jų atstovai Brueckneris ir Kotas), atrodo, ne be įtakos rusų mokslininkų, visoje istorinėje Lietuvoje (vadinasi, ne tik rusiškose srityse) randa vien tik "rusišką kultūrą" (kultūra rus-ka).

Iš tikrųjų gi, Lietuvos valstybės istorinio ploto materialinės kultūros ir meno reiškinius (žinoma, prileidžiant išimtis) ne tik reikia, bet ir būtina vadinti lietuviškais. Juk valstybė su jos administracija, būdami dvasinės prigimties, natūraliai ir būtinai visam kraštui įspaudžia tam tikrą charakterį. Be to, buvo Prūsijos pavyzdys: visi krašto kultūriniai reiškiniai vadinta prūsiškais (preusssich), tik seniesiems laikams ir jų vietinei kultūrai pridėta "senovės prūsiška" (altpreussisch). Jei sekti anais lenkų istorikais, tai Lenkijos kultūrą iki XV-to amž. būtų galima pavadinti vokiška. Juk XIV-to amž. Kazimieras Didysis pačių lenkų pravardžiuotas vokietintoju. Tokios Krokuvos amatininkų gildės savo knygas vedė vokiečių kalba net iki XVI-to amž. Jųjų garsų Codex Picturatus (Be-heimo-Behaimo kodeksas, 1505), rašytą vokiškai, savinasi vokiečiai (Geriausi pilni jo leidimai yra keizerienės Austro-Vengrijos ir hitlerinės Vokietijos, šis liuksusiškai spalvotas).

Lietuvos kultūra ant vietinių pagrindų formavosi istoriškai pirmiausia skandinavų-nor-manų įtakoje. Nuo XII-to amž. ją pakeitė vokiška Hanza, atseit, prekybinė organizacija, kuri veikė iš atsparos punktų Gotlando saloje, Rygoje ir Didžiajame Naugarde. Ypačiai reikšminga ir veiksminga buvo Rygos įtaka, mat, ji ėjo ne iš vienuolių-riterių kryžiuočių, o iš miesto ir arkivyskupo. Bet Rygos vokiška kultūra Lietuvoje, sakytume, sulietuvėdavo. XIV-to amž. antroje dalyje Vilniuje buvo Rygos vokiečių, kurie išmokdavo lietuviškai ir nesiskirdavo nuo vietinių gyventojų. Įsakmiai paliudyta faktas apie Vilniuje gimusį Motiejų ir jojo tėvą (pasak Dlugošo, natione Lithuanus putabatur). Tas Motiejus prieš 1397 m. klebonavo Trakuose, o 1417 m. pašvęstas Žemaičių vyskupu, kad "gerai mokėjo žemaitiškai" (de ydiomate Samagitico sufficientissime institutum, Historiae Polonicae, Codex Epistularis Saeculi XV, Codex Diploma-ticus Cathedrae Wilnensis).

Žinoma, veikė ir Didysis Naugardas, tačiau jo kultūra nebuvo grynai rusiška, o atmiešta normaniškų ir vokiškų elementų. Be to, ji ėjo per tarpininką — Polocką. Šisai, XIII amž. vidury patekęs Lietuvos valdžion, aną įtaką perėmė ir, galima sakyti, neutralizavo. Ir jis pats prisiėmė nemaža Hanzos elementų, glaudžiai su-sirišdamas su Ryga. XIV-to amž. pabaigoje ir XV to pradžioje Polocke laikė savo punktą ne Hanzos naugardiškė, bet rygiškė kontora. Polockas XV-e amž. Rygoje ne tik turėjo mūrinę cerkvę, bet ir smuklių. Ir atvirkščiai, jame rygiškė Hanza 1409 m. pasistatydina savo bažnyčią Polocką veikė ir lietuviška įtaka. Jau nekalbant apie lietuvių kariuomenės įgulą (ji šaltinių įsakmiai minima), čia XIV-XV-me amž. paliudyta lietuviai pirkliai, kurie išskiriami nuo vokiečių ir rusų kolegų. XIV amž. yra neaiškių žinių apie buvimą tame mieste net lietuvių statybininkų. Apie XV-jo pabaigą Polocke turėjo būti ne viena katalikų bažnyčia, kadangi 1498 m. miestui suteikiant Magdeburgo savivaldą, pusė narių, pagal statutą, turėjo būti Romos katalikai (Liv-, Est- u. Curlandisches Urkunden-buch, X-XII).
Bet visą laiką stipriausia įtaka Lietuvos kultūrai, dalyką imant iš esmės, ėjo iš vakarų Europos (iš pradžių tai buvo Skandinavija).

Antanas Tamošaitis Tėviškėje

Svarbi buvo prekyba — netiesioginė priemonė, bet daug svarbesnė tiesioginioji — studijavimas vakarų universitetuose. Pragoję ir, turbūt Krakuvoje lietuviai pradėjo mokytis XIV-to amž. pabaigoje. Į Pragos universitetą įsirašė vėlesnis Žemaičių vyskupas Motiejus, kurį baigė magistro laipsniu (tuomet ten profesoriavo žinomas reformatorius Jonas Husas, palyg. mano "Švitrigaila", 69). O XV-XVI-me amžiais jau daug lietuvių didikų jaunuolių studijavo Vokietijos, Šveicarijos, Italijos, Ispanijos universitetuose. Tarp augštesniųjų klodų tai išsiplėtojo visuotiniu papročiu, pasidarė gyvu reikalu ir, pagaliau, suformuluota į teisę, kuri 1529 m. įtraukta į "Lietuvos Statutą" (III, 8). Mokytis į užsienį važiuodavo ir iš Lietuvos rusiškų sričių (Skorina, Glinskis, Pociejus ir kiti).


Antanas Tamošaitis Dienos didvyris

Dėl to čia (rytuose, t.y., Baltgudijoje ir pietuose, t.y., Ukrainoje), kaip ir visoje Lietuvos valstybėje, prigijo vakarų Europos formos, kurios ryškiai atsispindėjo mene. Rašytinius paminkius jau minėjome. Architektūros atžvilgiu, yra ortodoksinių-pravoslavinių cerkvių net gotinių, o barokinių, palyginti, nemaža (pavyzdžiai cituotuose Batiuškovo veikaluose ir Se-menovo geografinėje "Živopsnaja Rassija", pats klausimas paliečiamas "Liet. Enciklopedijoje" mūsų istoriniame straipsnyje apie pilį). Net ir slavų kalba Lietuvos rytinėse srityse (taip pat Ukrainoje) buvo skirtinga nuo Rusijoje vartojamosios. Be kitko, tai matyti Skorinos veikaluose XVI-to amž. viduryje. Kai ji buvo įvesta Lietuvos vidaus susirašinėjime, ta kalba, kurią galima vadinti senoviškai-baltgudiška, prisiėmė lietuviškų žodžių ir sakinių, kurių rusų tyrinėtojai negalėjo suprasti (archyvininkas Sprogis, istorikai Lappo, Liubavskis). Tokių žodžių (apie penketą) yra ir XVI a. teisių kodekse, vadinamame "Lietuvos Statute".

Pagaliau, net ortodoksinis-pravoslavinis tikėjimas (antrasis vardas yra rusiškas vertimas graikiškojo) Lietuvos srityse įgavo, sakytume, lietuvišką atspalvį. Tokis Polockas Lietu vos įtakai, atrodo, pasidavė jau XII-me amž., o apie XIII-jo vidurį buvo galutinai prijungtas, vadinasi, kuomet Rytų ir Vakarų Bažnyčių išsiskyrimas čia nebuvo galutinai įvykdytas. Apskritai, Lietuvos ortodoksai neturėjo tokios pagiežos Vakarams ir Romos Bažnyčiai, kokia buvo Maskvoje bei Rusijoje. Jų hierarchai bendradarbiavo su Lietuvos valdovais, ir bendromis pastangomis buvo įkurta Lietuvos ortodoksų Bažnyčia jau apie XIV-to amž. vidurį (Algirdo). Pagaliau, valdovų Vytauto ir Švitrigailos pastangomis, Lietuvoje Romos ir ortodoksų Bažnyčios sujungta. Taip išbuvo 1418-1451 m. Ta unija žlugo dėl Rusijos politikos. Dėl vietinių sąlygų įtakos, unijos reikalas vėl atgijo ir galutinai įvykdytas 1596 m. Lietuvos Brastoje (ne-per toliausia nuo Supraslio). Niekas iki šiol nebuvo iškėlęs fakto, jog giliausias ir ugningiausias Lietuvos bažnytinės unijos veikėjas Benjaminas, slaviškai vadinamas Rutski, iš tikrųjų, buvo lietuvis, kilęs Svierių lietuviškoje apylinkėje, būtent, Rūtos dvare, — dėl to mūsų kalba jo vardas tegali būti Rūtiškis ar Rūtenis. Jis Supraslio vienuolyno viršininkas ir Lietuvos unijotų metrapolitas (1573-1637). Lietuvoje Rytų ir Vakarų Bažnyčių unija buvo taip įsišaknijusi, jog ją galėjo panaikinti tik žiauruolio generolo Muravjovo įsakymas (1832), kuomet rusai jėga jau buvo užėmę visą kraštą.
Supraslio vienuolynas yra taip pat buvęs Lietuvos unijotų slaviškų knygų spausdinimo centras. Tai buvo tęsinys apskritai Lietuvos slaviškų ortodoksų spausdinamojo darbo, o šis yra buvęs iš tikrųjų epochinis ne tik pačiai Lietuvai, ne tik visam Pabaltijui, bet net ir Rusijai. Tame milžiniškame geografiniame plote pirmoji knyga "Apóstol" išspausdinta 1525 m. Vilniuje pirmojo spaustuvininko Pranciškaus Skorinos. Jis buvo gimęs lietuviškos Rusijos Polocke, o mokslą ėjęs Krokuvos ir Bolonijos universitetuose (Skorina 1517 m. Pragoję yra išspausdinęs iš viso pirmą senoviškai-rusišką knygą). Iš visų aplinkybių išrodo, jog pirmi Maskvos spaustuvininkai Ivanas Fedorovas ir Petras Mstislavec (1564 m. "Apóstol" ir "Čas-ovnik") spausdinimo bus mokęsi pas Skoriną Vilniuje. Mat, net rusų šiandieniniai tyrinėtojai sutinka, jog juodu kilę Lietuvos valstybės ribose (vienas Mstislavlyje). Be to, rusams protestuojant prieš spaudos naujenybę, abu 1565m. bėgo į Lietuvą (Ivan Fedorov, Sov. Mokslų Akademijos leidinys, Leningrad 1935). Ir trečia, Skorinos spaudos švarumas ir gražumas (Augsburgo pažymiai, perimti Pragoję) atsispindi ne tik Vilniaus, ne tik Nesvyžiaus pirmuose spaudiniuose, bet ir maskviškiuose.
Fedorovui ir Mstislavecui Lietuvos hetmo-nas Chodkevičius 1568 m. pavedė įsteigti spaustuvę savo dvare Zablūdove (miestelis Balstogės apskr., XVI-e amž. kultūrinis, ypač protestantų centras). Čia juodu išspausdino porą slaviškų veikalų. Fedorovui išvykus į Lvovą, o Mstislavecui į Vilnių (apie XVI-to amž. pabaigą), galimas daiktas, spaustuvė buvo perkelta į Supraslio vienuolyną, mat, abi vietovės netoli viena antros, abi priklausė Chodkevičiams, vienuolynas gavo Zablūdovo turtų, pagaliau, XVII-e amž. Supraslyje pradeda veikti spaustuvė. Bet dar 1630 m. vienuolyne knygos perrašinėjama, o vienuolyno kronika jojo spaustuvės pradžią deda į 1695 m. (Archeografičeskij Sbornik, IX, 406 tol., 454 tol.). Šiaip ar taip, Supraslio spausdinimo suklestėjimas buvo Lietuvos Rytų ir Vakarų Bažnyčių unijos laikais. Čia gaminta visoms unitų bažnyčioms visi ritualiniai ir apskritai religiniai veikalai. 1712 m. vienuolyno viršininko ir unitų metropolito (šiuodvi pareigos paprastai ėjo drauge) Leono Kiškos įsakyta, kad būtų spausdinama mišiolai, ritualai, brevij oriai "Supraslio spaustuvėje, jojo lėšomis, darbu ir popierių". Išspausdinta 10,000 egz. (tenp., 391-93), 1743 m. išėjo visas Šv. Raštas bažnytine rusų kalba. Tarp leidinių buvo vertingų gramatikų ir žodynų rusų kalbai. Leista taip pat lotyniškų ir lenkiškų knygų. 1717 m. išėjo "Vaikų Vadovas" (Wodz Malutkow), kuriuo, galimas daiktas, pasinaudojo vysk. Valančius, leisdamas savąją "Vaikų Knygelę". Leidinių sąrašas sieksninis kurių nevienas keliomis laidomis. Spaustuvė turėjo savo popierio dirbtuvę (XVI-XVII-me amžiais tai bendra taisyklė Lietuvoje). Paliudyta ir raidžių liejykla. Spaustuvė veikė 1695-1801 m. ir likviduota, kai kraštas pateko į Prūsijos valdžią (tenp., 460 tol.). Be Vilniaus, Zablūdovo ir Supraslio, rusiškų spaustuvių buvo: Polocke prieš 1589 m. (ten jėzuitų kolegija 1582), o unitai 1628 m. antrą; Vievyje prie to vardo ežero nuo 1611 m., vėliau spausdinta ir lenkiškai. Archeogr. Sbornik, p. III įžangoje, Batinškov. Pamiatniki Stariny, vyp. VI). '

Supraslio vienuolyno mokykla, atrodo, į-steigta XVI-to amž. viduryje. Bet ji suklestėjo tik unijos laikais ir išsiplėtojo į keturklasę, kuri 1853 m. panaikinta ir teliko veikti pradžios mokyklėlė.

Supraslis buvo ir šiaip kultūros centras. Vienuolynas 1533 m. turėjo daržą ir sodą (ago-rod i sod mieti, Archeog. Sbornik, IX, 42). To amžiaus antroje dalyje paliudyta varpas (Ko-laczkowski, Wiadomosci etc, 418). Ant Supraslio upės nemaža vandens malūnų, kurie Lietu-

BR. Murinas Ruduo (akvarelė) Pranciškonu vien. Konnebunkporte

voje (ir apskritai visuose kraštuose) buvo pirmutinis ir svarbiausias gamtos jėgų panaudojimas technikos ir pramonės reikalams, kas praktikuota per visus vidurinius amžius ir dar keletą šimtmečių vėliau. Jau minėjome su spaustuve susijusią popierio dirbtuvę, kuri anuomet vadinta "popierio malūnu" 1627 m. malūnu vadinta ir čia esąs milvelis (kartais ir folusz). Bet daug svarbesnė tos datos žinia, kuri tuo tarpu yra vienintelė visai Lietuvai, būtent, apie malūną su miltų sijojimo prietaisiais arba pitliais (mlyny, foluosee i pytli, Archeogr. Sbornik, IX, 111). Kadangi rašoma, tai buvę "nuo senovės" (z dawna), tad sijojimo prietaisų pradžią pas mus galima drąsiai kelti į laiką nuo XVI-to amž. vidurio iki pabaigos.

1687 m. vienuolyne paliudyta infirmerija arba ligonių kambarys su vaistinės užuomazga (Archeogr. Sb., IX, Vilniuje 1700 m. prie turgaus buvo vaistinių žolių ir šaknų krautuvių, tenp., X, 118, 137). Supraslio gajumą XVII-me amž. rodo vandens susisiekimas. Apie 1687 m. laivais plaukiodavo į Dancigą 9 kartus per metus (sekuty, komiegi, trp., IX, 270).
Iki tol viskam buvus susijus su vienuolynu, 1824-34 m. Supraslyje susikūrė miestas. Priežastis — galumbių dirbtuvės. 1857 m. jų veikė 6 su 218 staklių ir 800 darbininkų.

Supraslis (taip pat Doilidy-Dailidės ir Za-blūdovas) iki II pasaulinio karo buvo ir dabar yra Lenkijos sudėtyje.