|
Parašė J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
|
 GANDRŲ PARLĖKIMAS
Tarp kristalo žvakidžių žaliosios liepsnos
Pakelkime galvas į augštį —
Baltašvarkiai gandrai parklegės, parplasnos
Vardų užmirštų pasiklausti. . .
Paplastom, lyg besklaidoma vėjo knyga.
Snapais jų raudonais ir kojom
Nusidriekusi dūmais kelionė nuoga,
Kur paslėpto žodžio jieškojom.
Išlukštenom turklius išgyventus tuščius,
Liūdėjom, kad nieko neradom —
Tai iškėlę rankas pasitinkam svečius
Po laukimo miglotom kaskadom.
Kad tik jie nepralėktų, nutūptų greičiau!
Kur braidžiojot tolei? Prabilkit!
Argi jūs basom kojom ten buvo šilčiau!
Kokiais kailiniais žiemom vilkit?
Išmatavę brastas erdvių upės ilgos,
Nekenktų ir bluostą sudėti,
Jei neparnešėt šienligės, gripo, slogos —
Snigti, ištaršyti, žvaigždėti . . .
Apkabinam jų ištiestus laibus kaklus,
Pašiurpusias plunksnas suglostom.
Skrenda laikas smagiau, negu žirgas eiklus,
Ir debesys bėga pakniopstom.
Kada vėjas išgręš lininius trinyčius,
Geltonuos lapukuos padžiautus,
Pastūmės dar toliau horizontus plačius,
Lyg per diplomatinius rautus —
Šnekučiuojam per naktį prie žvakių ugnies,
Tiesos nebijodami niekas.
Tik prieš rytą įsimeta žingsniais vagies
Budrumą gesindamas miegas.
RANKOS
Gal nė senų žiniuonių pasiklaust nereikia,
Kodėl vešliu dirvožemiu alsuoja jų delnai.
Kai jos nutirpsta žemės aitrią duoną raikę
Apalpusiai prie slenksčio žygio dienai alkanai—
Švytuoklėms laikrodžio trinksėti išsitiesia
Ir, atsimušdamos į valandas, siūbuoja vis;
Svyruoti nuovargyje susitinka dviese,
Lyg dvynės sesers pūdymuos ganydamas avis.
Nakčia po rūpesčio klaikia akim pasilsi,
Kai pabučiuoja jas juodi ramybės angelai.
Žiokrelėj duonos šviečia sidabrinė dirsė,
Sotumo gražią pasaką šlamėdama mielai.
Ta pasaka taip baigiasi, kaip baigias visos.
Kas sekdamas tikėjo ja — nebemelavo nieks.
Bet iš pušinės žemėje suspaustos nišos
Rankas pelynais vėl žydėt — kas išviliot pajėgs!
DAINA
Atbėga takelis per girią ir švyti
Įpuolusią ryto srove. Skubėki,
takeli siauryti,
Nuraminti mane.
Sakyk, kuriam šaltinėlyje prausias
Mūs broliai — miškų milžinai?
Kuriam jų vanduo kuo šalčiausias —
Pasakyk, jei žinai!
Ar brolių užgrūdinti vandeniu kūnai
Daugiau nesužeidžiami bus?
O paukščiai parskridę pirmūnai
Ar ras savo namus?
Sakyki, ar sesė praėjo šią naktį
Laiku pro sargybas budžias?
Sargyba ar jos nepamatė
Pro nakties lelijas?
Pravėrusi tamsų langelį mažytį,
Aš laukiu ateinant žinios.
Įbrėžk ją, takeli siauryti,
Staktoje priemenios.
ATGAILA
Kaip knygvedys į pigią togą įsisupęs,
Ateina vakaras, surinkdamas dienos klaidas,
Ir susirentęs pilį prie greičiausios upės,
Stikliniam bokšte garsiai skaito atgailos maldas.
Kai prie manęs priėjęs, sąskaitos paprašė,
Surast tada nebegalėjau nieko savyje;
Neįskaičiau, ką jis gelsvam lape įrašė —
Kuriais žiedais išsiskleidė manoji lelija.
Nepravirkau iš baimės ir nusiminimo ...
Skambėjo išbrandyta tuštuma kaskart klaikiau.
Kai vakaro pakalnėje kančia aprimo,
Nakties tyliajam angelui aš viską išsakiau |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
