Eilėraščiai |
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS |
LAŠELIS Jeigu seka šią planetą kokios akys, Iš tolybių tik vandens lašelį mato. Nuostabu, Kaip galima tiek skausmo, Džiaugsmo ir malonės Viename lašely sutalpinti! Kartais net baugu pažvelgti į visatą, Pilną begalinių dydžių ir mažybių. Viešpatie, Koks buvo didelis tas skausmas, Džiaugsmas ir malonė, O kokia maža ta ašara! VABZDYS GINTARE Girdžiu, kai sakote: Koks gelsvas gintaras, Ir koks ramus jame vabzdys! Kodėl uždarėte mane Toj permatomoj urnoje Kentėti amžiais? Jūs kalbate: Bepigu jam ilsėtis čia, Tokia palaiminta tyla aplink — Bet ar nematote, Kaip sopulingai trūkčioja, Bandydami įsilinguot, Sparnai į saulę. Deja, šitie sparnai Jau niekad neįsilinguos — Jų skrydį sunkins jūsų nedalia. Kokia ironija — Tik ant šitų silpnų sparnų Dar laikosi gyvi Akmens bei vario amžiai! Jais liudiju Žmogaus likimo paslaptį, Kurią dusliais burtažodžiais Užvardijo poliarinė naktis. Čia sužinosit jūs, Kada ten, šiaurėje, Pajudino ledynus nerimas, Kada ten gimė skausmas. . . Kodėl jūs sakote: Koks gelsvas gintaras, Ir koks ramus jame vabzdys — Lyg nežinotumėt, Jog mano džiaugsmo vasaras Atšaldė Arktikos ledai Ir gintaro banga Nusinešė į Baltiją. ŠVIESOS Man vėl naktis Akis atvėrė — Šio vakaro šviesas stebiu. Ir jos atrodo daug vaiskesnės Vandenyje, Kaip languose. Tai tikros aukso virvės — Jom, Viešpatie, mane sujunk Su žiburiais, Kurie languos negęsta, Su šviesuliais, Kurie gelmėj neblėsta. Ši įlanka, Lyg juodas langas, Pritvinusi vaiskių šviesų. Aš jieškau vieno žiburėlio Vandenyje, Bet nerandu. UPĖS IR DAINOS Yra dar upių, Kurios, įplaukusios į jūrą, Norėtų likti gyvos. Toli regi jų ilgą srovė — Jos bando perkirst jūrą. Toli girdi jų skaudų balsą - Jos bando skųstis žemei, Kad liūdna skirtis. Ar ne beprotės — Jos mano gi išvengti tai, Ko niekas neišvengė. O kaip turėtų džiūgaut upės, Išsivadavusios iš žemės rankų, O kaip turėtų sveikint jūrą — Tą sielvartingą savo motiną — Klajūnės dukterys! Tom upėm plaukia Ir mano ištrėmimo dainos Per sausą tyrų smėlį. Sakau: bent jos gal perkirs jūrą Aštriais mirties refrenais. Sakau: bent jos nedrįs gal skųstis, Jog lemta suledėti Kely į širdis Nėra skirtumo Tarp nerimo dainų ir upių, Kai baigia dilti žemė. Jos visos nori likti gyvos, Padangėj merdint saulei. Jos visos nori likti ramios, Pajūry klykiant paukščiams — Tai mano upės, Tai mano dainos. GIMIMAS IR MIRTIS Yra tokių, Kurie neklausia, Kodėl čia gema, kenčia, miršta. Jų riksmą nuneša į nežinią vėjelis, Ir vė ramu. Tik mano sieloje Nebus ramybės Net ir tuomet, Kai tyrų žvėrys urvuose ilsės. Man lemta gimti pirmame eilėraščio posme Ir mirti paskutiniame. |