Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LINO ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė URŠULĖ ŽEMAITIENĖ   
Aprašė: URŠULĖ ŽEMAITIENĖ
Spaudai paruošė: DR. JONAS BALYS

Įžangos vietoje
Kaip Velykų margutį, gavau iš Čikagos dovaną. Tai buvo 30 psl. rankraštis, kurio pabaigoje parašyta: "Tai tiek aš parašiau apie mielus Lietuvos linelius, kuriuos aš labai mylėjau ir netingėjau linelių darbus dirbti". Rašė Uršulė Žemaitienė, kilimu suvalkietė, 72 metų amžiaus, gimus Lietuvoje.

Tai jau nebe pirmas kartas, kai aš tokias dovanas gaunu. Susipažinau su Žemaitiene, rinkdamas dainas 1949 metais Čikagoje. Ji man padainavo per 300 dainų ir giesmių. Ji dainavo ne tik man, bet visiems, kas tik jos prašė: Juozui Būgai, Gudauskienei, Variakojytei ir gal dar kitiems tautosakos rinkėjams. Nelankiusi jokios mokyklos, per save išmokusi skaityti ir rašyti, ji pati ėmėsi plunksnos surašyti savo žinomą tautosaką: dainas, pasakas ir padavimus, mįsles ir patarles, švenčių papročius ir kt. Jos surašytos tautosakos pas mane tiek susirinko, kad atspausdinus susidarytų geras tomas. Tačiau atspausdinti iki šiol nedaug tepasisekė. Buvo išleista knygelė "Suvalkiečių vestuvės" (1953 m., 80 psl.). Ilgokas straipsnis "Suvalkiečių gyvenimo vaizdai" buvo spausdintas per eilę numerių "Draugo" dienrašty (1952, nr. 266-272, 274, 277-278). Kitas rašinys — "Suvalkiečių laidotuvių apeigos ir raudos" buvo spausdintas "Ateityje" (1951, nr. 3-4). Per 50 jos dainų buvo įdėtos mano rinkiny "Lietuvių dainos Amerikoje" (1958). Na, ir štai dabar naujausias jos darbas apie liną.

Žinoma, man kaip redaktoriui teko visus tuos rankraščius gerokai pertvarkyti. Tačiau pati medžiaga pasilieka tokia, kaip ji buvo pateikta ir yra labai vertinga tautosakiniu ir etnografiniu atžvilgiu. Tai Lankeliškių parapijos senovė.

Daugelį įžymių mūsų žmonių, sulaukusių 60 ar 70 metų amžiaus, mes stengiamės pagerbti ir apdovanoti. Žemaitienė tokių dovanų nelaukė, bet ji mus visus apdovanojo: sukakusi 70 metų, pradėjo rašyti ir parašė lino istoriją. Aš nežinau, kaip ilgai jai teko prie šio rašinio dirbti: gal metus, o gal ir pora metų. Aš jam galutinai sutvarkyti paskyriau tik dešimt dienų savo atostogų. Yra ir daugiau suvalkiečių, sulaukusių 70 ir daugiau metų amžiaus. Nedaugelis jų žino tiek daug vertingos tautosakos kaip Žemaitienė, bet gal atsiras tokių, kurie turi daugiau šimtinių, negu moka dainų. Kodėl nepaskirti tas šimtines suvalkiečių dainoms ir kitai tautosakai išleisti, kad ja galėtų džiaugtis kartų kartos, kol tik bus žinoma lietuvių kalba? O ji gyvuos dar ilgus šimtmečius, jei ne čia Amerikoje, tai mūsų gimtojoj žemėj.
Dr. J.B.
Myrtle Beach, S.C. 1962 m. gegužės 28 d.

LINELIS DARBE IR DAINOJ
Linai senovėje mūsų kaimo žmogui davė didžiausios naudos. Tačiau ir darbo su jais buvo daug. Apie linelį buvo sudėta daug pasakų, dainų, mįslių ir patarlių. Kai vaikinai sau rinkosi merginas, tai pirmiausia klausė: "Ar tu moki verpti, ar tu moki austi? ..." Merginos irgi klausė: "Ar tu moki arti, ar moki žagrelę taisyti? . . ." Jaunavedys dainoje skundžiasi tinginę žmoną gavęs:
Ėjau lyjant,
Ėjau sniegtint,
Mislijau mergelę
Darbią gausiąs.

Kad aš gavau mergužėlę,
Baltą gražią lelijėlę,
Ant viso amželio tinginėlę.

Ji nemoka verpti,
Ji nemoka austi,
Nemoka mergelė
Marškinių siūti.

Mergelė taip pat aimanuoja gavus tinginį bernelį, kuris nemoka lauko darbų, daugiau mėgsta miegoti, negu darbus laiku atlikti. Jaunamartė dainuoja:
Laukiau rytą vakarėlį,
Mislijau bernelį
Darbų gausiu.

Kad aš gavau bernužėlį
(Baltą gražų dobilėlį)
Ant viso amželio tinginėlį.

Jis nemoka šieną pjauti,
Jis nemoka lauką arti,
Nemoka bernelis
Žagrelę taisyti.

Lietuvoje senovėje neklausė vaikinas ar mergina vienas kito, ar daug turi pinigu, bet klausė, ar moka darbą dirbti. Tinginys bernelis ar mergelė yra didžiausia nelaimė, kaip matome iš šios dainos:
Vai smūtna liūdna
Mano širdelė
Šį mielą rudenėlį.

Vai ir prijautė
Mano širdelė
Bernelį tinginėlį.

Linelius sėjo.
Neišakėjo,
Žolynužiais apleido


Vai smūtna liūdna
Mano širdelė
Šį mielą rudenėlį.

Vai ir prijautė
Mano širdelė
Mergelę tinginėlę.

Drobeles audė,
Ausdama snaudė,
Mastelio neišaudė.

Anyta peikė marčią pajuokdama:

Tu nemoki verpti,
Tu nemoki austi,
Kad kas duotų stuomenėlį —
Nemoki pasiūti.

Marti teisinosi anytai:

Esu našlaitėlė,
Didi vargdienėlė,
Varge augau be močiutės,
Nieks neišmokino.

Mergelė dainuose nuolatos minima, kaip linų rovėja. Ten ją atranda bernelis, šokindams mudrindams bėrą žirgelį. Prasideda pasikalbėjimas (žiūr. dainas V-VI.)*
---
* Baladėse mergina irgi dažnai vaizduojama, kaip linų rovėja. Pavyzdžiui: "Oi ant kalno, ant augštojo, Julijona linus rovė." J. B.
---
Arba žinomoj ir lietuvių labai mėgiamoj dainoj apie tris seseles, laukiančias brolio iš karo pargrįžtančio, sakoma:
Eisim, seselės,
Linelių rauti,
Linelių rauti,
Brolelio laukti.

Parbėga žirgas
Ir parprunkštuoja,
Tymo balnelis
Ant jo svyruoja.

Kitos dainos ir mįslės apie linus, kurias dar atsimenu, bus pridėtos šio aprašymo pabaigoje. O dabar apsakysiu iš eilės visus linų darbus.

Daugiausia dainose minimi linai ir rugiai, nes be duonos ir be marškinių negali ilgai kentėti. Į kelionę seniau irgi imdavo duonos kampelį ir marškinius persimainyti. Kai seselė palydi brolį į karą, tai, anot dainos, ji duoda gražiausios drobės stuomenį marškiniams. Ji žino, kad brolis nenešios kare tais marškiniais, bet ji taip daro parodydama savo meilę broliui. Tai didžiausia dovana, jos pačios darbo balta drobė. Pagyvenusios moterys laikydavo išsiau-dę ploniausios drobės marškinius įkapėms, dar ir pasigirdavo: Žiūrėk, sako, kokius gražius marškinius aš turiu mirčiai.

LINELIO PRIEŠAI
Linai reikalauja daug darbo ir geros priežiūros. Žemė turi būti gerai išdirbta. Prastoj žemėj linus nustelbia piktžolės, vadinami garstu-kai ir švitrės. Tos švitrės užauga didesnės už linus, jų grūdeliai labai smulkūs, turi kietą lukštą ir gadina sėmenų aliejų. Tai moterys basos labai atsargiai braido po linus ir išrenka tas žoles, kol dar nenunokę. Dar yra vadinami brantai, tai tokie kaip siūlai ar plaukai, jie neturi lapų, bet susisuka aplink linus ir juos sutraukia į tokį grumulį, kaip kokį kaltūną. Kai kur visas linų plotas yra taip susuktas ir sudžiūvęs, tik juoda žemė likus. Kai tik juos pamatai, tai reikia kuo greičiausiai sukasti žemę, pabarstyti druskos, tai truputį atgauna, bet vis-tiek daro didelį nuostolį linams. Dar yra kitos žolės, vadinamos juobrės, jos netaip žalingos, tiktai nustelbia linus, nes išauga labai didelės ir išsišakoję, užtat jas reikia išrauti, jei daug yra.

KAIP LINELIS AUGA
Linai mėgsta riebesnę žemę, kuri turi būti gerai suarta ir išakėta, kokia sena pieva arba sena dobiliena, gyvulių nuganyta ir patręšta. Linus sėti taiko gegužės paskutinę dieną, nes moterys tiki, kad tą dieną pasėti linai geriau auga. Labai bijomasi, kad nebūtų smarkus lietus, nes linų diegeliai yra silpni. Linų grūdai arba sėmenys labai smulkūs, jų saujoje suspaudęs neišlaikysi. Išdygsta po 4-5 dienų, išleidžia tokius mažyčius po du sukibusius diegelius, kaip pupukes žaliai gelsvos spalvos. Po poros dienų tos pupukės atsiskiria, ant kamienėlio auga smulkūs tamsiai žali lapeliai, vadinami laiškeliai. Lineliai auga viršūnėles žemyn nulenkę. Jie taip auga iki žydėjimui. Kai susikrauna žiedelius, tai atsitiesia ir pradeda žydėti. Po žydėjimo daugiau į augštį neauga. Kai lineliai žydi, tai kaip dangus mėlynuoja, o kai vėjelis papučia, tai banguoja kaip debesėliai ant dangaus. Žydi kokią savaitę laiko ir nevisi kartu pražysta. Peržydėjus galvytės subrandina sėkleles, o liemenėlis, kurio žievelė duoda valakną, būna dar žalias kokį mėnesį po žydėjimo, o paskum pamažu ima geltonuoti ir visai pagelsta, kaip auksas. Geri linai užauga į tris pėdas augš-tumo, kartais ir daugiau, tai didelis ūkininko džiaugsmas ir jo turtas.

LINŲ ROVIMAS
Apie pabaigą rugpjūčio jau laikas linelius rauti, jau nunokę lineliai. Tai labai mielas darbas, moterų ir mergaičių džiaugsmas, užtat ir dainų daug yra apie linų rovimą. Linus rauna taip: viena ranka paima pluoštą stovinčių linų, o kita ranka taip pat užgriebia ir stipriai sugniaužę patraukia augštyn. Tada reikia nukratyti ir nudaužyti žemes nuo linų šaknų, kad neužterštų sėmenų ir valakno. Atsargiai reikia rauti, kad sėmenys neišbyrėtų. Štai kodėl negalima linų dalge pjauti. Surauna taip didelę linų saują, kiek tik abiem rankom gali apkabinti, tada suriša į pėdelius, kuriuos sustato į tokias rikutės arba gubeles, po 24 pėdus. Suskaito, kiek yra tų gubelių, kad paskum galėtų kitus darbus apskaičiuoti. Nurauti linai dar turi stovėti rikutėse ant lauko, kad gerai išdžiūtų, o tada veža iš laukų į kluoną.

LINŲ KŪLIMAS
Dabar jau vyrai turi darbo. Parvežtus išdžiūvusius linus kloja kluone ant grendimo ir kulia su spragilais. Mašina linų kulti negali, nes suveltų ir sutaršytų valakną. Kai vyrai nuku-lia, tada moterys dar turi nutaškyti. Daro taip: pastato ilgą suolą, paima jau nukultų linų saują ir taip skaudžiai kerta į tą suolą, kad visos galvytės susitrina ir grūdeliai išbyra.*
------
* Augštaičiuose linų nekulia ir jų nebloškia į suolą, kap daro su rugiais, bet linus šukuoja: kiekvieną pėdą pririša prie tokio "ožio", yra toks su lenktais geležiniais peiliais įrankis ir juo linų galvutes nušukuoja. J. B.
-------

Taip daro tik sausam orui esant, o jeigu lyja, tai negali linų kulti, nes sėmenys neišbyra ir taršosi linai.

LINŲ KLOSTYMAS IR MIRKYMAS
Nukultus ir nutašytus linus veža į pievą ar į dobilieną, nuganytą gyvuliais, ir moterys gražiai paklosto, pasklaisto ant pievos į tokias gražias eilutes, kaip šieno pradalges. Jei greitai palyja ir priplaka prie žemės, tai labai gerai ir moterys džiaugiasi, kad jų linelius vėjas nenunešios ir nesutaršys. Paklostyti linai turi gulėti 5-6 savaites: jei būna šiltesnis oras ir dažnai palyja, tai linai greičiau atsiguli.

Kiti linus merkia į prūdą punduose surištus, taip didelius, kaip ta rikutė ant lauko. Vandeny linas greičiau atmirksta, negu ant pievos klostyti, ir mirkyti linai būna visada gražūs, geltoni tik daug sunkiau juos apdirbti. Sumirkusius ir sudribusius linus iš vandens turi išimti vyrai. Moterys juos paklosto ant pievos, kaip ir sausus linus. Tai labai nesmagus darbas: šaltas oras, šlapi linai sunkūs, turi nemalonų kvapą.

Ant pievos klostyti linai, jei būna gana lietaus ir saulutė pašviečia, tai pasidaro gražiai geltoni. O jei būna tamsios ir miglotos dienos, bet mažai lietaus, tai linai lieka pilki, tokios kaip švino spalvos. Tai jau netoki gražūs ir turgau-ni, sakytumei pigesni, bet jų drūtumas labai geras ir jie niekuo nesiskiria nuo geltonos spalvos linų. Tik moterys turi saugotis nesumaišyti pilkus su geltonais, nes negražiai atrodo, ypatingai kai audžia brangias drobes. Sausam ir išbaltintam audime mažai galima pažinti maišyta spalva, tik kai sušlapini, tai labai dryžuotas matosi. Ypatingai kai audžia brangias daugiaraš-tes staltieses ir rankšluosčius, tai sumaišyta linų spalva yra tikra Dievo bausmė. Tai moterys taip saugoja, kaip savo akį.

LINŲ MYNIMAS
Kai linus išdžiovina ant pievos, tada veža į pirtį mynimui. Beveik kiekviename kaime yra tokia pirtis subudavota tik iš molio, sumaišyto su kapotais šiaudais. Neturi nei kamino, nei lango. Vidus perskirtas į dvi dalis. Užpakalinėj daly yra labai didelė iš molio ir akmenų pamūryta pamūryta krosnis. Ji tokia didelė, kad mažo ūgio žmogus ir nesusilenkęs gali vaikščioti tos krosnies viduje. Tam užpakaliniam kambary yra tokios kartys, kaip ir lentynos, ant jų sustato laisvai nesugrūstus linus. Tą krosnį labai karštai prikūrena. Kol dega kuras ir yra dūmai, tai durys būna atidarytos ir dūmai išeina į lauką. Kai jau baigia kūrentis, tada uždaro tas duris, kurios yra per vidurį pirties, sienoje skiriančioje pastatą į dvi dalis. Visą parą neina žiūrėti į krosnies kambarį, bet ir negalėtų, nes iškeptų per kelias minutes. Ūkininkas, kieno yra ta pirtis, laiko žmogų pirtininką žmonių linams prižiūrėti. Ūkininkas jam nieko nemoka, tik leidžia gyventi pirmoje pirties dalyje, neimdamas nuomos. Pirtininkui moka žmonės, kieno linus mina. Jis kūrena ir prižiūri tą krosnį, sudžiauna linus ir išneša, kai jau minėjai ateina linų minti. Atsimenu, buvo mano laikais toks mokestis: už vieną linų pirtį mokėjo 50 kapeikų ir davė 30 saujų linų, arba atlygindavo kitom kaimo gėrybėm, kaip bulvėm, grūdais, mėsa. Pirtininku būdavo vyras arba moteris, jei tik turėjo gerą ir sveiką galvą ir nebijojo visokių vaiduoklių. Pirtis būdavo atokiai pastatyta nuo visų kitų pastatų, nes dažnai užsidegdavo, o jei pirtininkas būdavo užsnūdęs, tai ir jis sudegdavo. Aš pažinau vieną tokią moterėlę, Dvareckienę, tai ji džiovino linus Stolaukio kaime, Akucko pirty gal kokia 20 metų. Pirtininkas gyvendavo pirty žiemą ir vasarą.

Kai linai jau gerai išdžiūvę, ateina mynėjai. Linai minti yra nelengvas darbas. Dažnai būdavo kviečiamos talkos. Mindavo tokiais mintuvais, mediniais "ožiais" su perskelta nugara, kurie buvo ūkininko. Jam mokėdavo 50 kapeikų už pirtį, duodavo kurą ir palikdavo spalius. Minėjams reikėdavo duoti valgis, pietus atnešdavo į pirtį: / mėsos, blynų, kugelio ar silkių.
Išmintus linus surišdavo į pundus ir suskaitydavo kapomis. O kapa tai 60 saujų, kaip tik apima ranka. Todėl ir klausdavo kiek kapų linų šiemet gavote.
Kai pareina išmynę linus, tai šeimininkė duoda gerą vakarienę ir išgerti nepagaili. Po vakarienės dar nesiskirsto namo, atsiranda armonika, dainuoja ir šoka iki gaidžių, kad ir po sunkaus darbo. Kita diena — vėl darbas ir daina.

LINŲ BRUKIMAS
Kai jau linai išminti, reikia juos išbrukti. Tai moterų darbas ir gana sunkus. Yra toks prietaisas, bruketas, tai tvirta ir stora lenta, apie pėdos pločio ir kokių keturių pėdų augščio, įtvirtinta į tokią medžio kaladėlę. Moterys uždeda linų saują ant to bruketo viršaus, kaire ranka stipriai laiko linus, o su dešine ranka skaudžiai kerta į tą linų saują su tokia medine mentuke, kuri vadinasi bruktuvė, kad iškerta visus spalius ir susivėlusius linus. Moterys pirmiausia visus linus bruka pirma eile, o po to pradeda brukti antra eile nuo pirmos linų saujos iki paskutinės. Kai bruka pirmą kartą, tai iškrenta daug spalių ir tokių prastų susivėlusių nuobrukų. Jos labai stambios ir šiurkščios, tai šeimininkė jas išmaino į silkes ar muilą su žydais, važinėjančiais po kaimus. Kai bruka antrą kartą, tai jau tos nuokritos vadinasi nuo-brukaitės. Jos yra švelnios ir minkštos, ir tas jau šeimininkė suvartoja. Jas gražiai iškrato, susuka į kuodelius ir užslogina kokiais sunkiais daiktais, tai pasidaro dar švelnesnės. Jas verpia ir audžia.

LINŲ ŠUKAVIMAS
Kai visus linus išbraukia, tai tada šukuoja. Yra toki šepečiai, padaryti iš smulkių vinučių, tokie kaip ir tiltukai. Juos moterys prisitvirtina prie tinkamo suolelio ir per tuos šepečius šukuoja linų saujas. Dirba dvi moterys: viena šukuoja, o kita krato tas pakulas, iškrato spalius ir susuka į tokius kuodelius ar volelius. Pirmą kartą iššukuoja per retus šepečius, o iš antro karto šukuoja per tankius šepečius ir kas iš tų išsišukuoja, tai jau labai švelnios pašukai-tės. Ir tas taip pat gražiai iškrato ir susuka į kuodelius. Kaip minėta, į kapą eina 60 saujų, o iš kapos į grįštutes eina 30 saujų. Kai jau iššukuoti linai, tai susuka į tas grįštutes taip gražiai, kaip pyrago bandutes. Visus tuos pakulų ir pašukų kuodelius ir linų grįštutes sudeda ant lentos, uždeda kitą lentą ant viršaus ir dar kokiu akmeniu užslogina, kad būtų minkštesnės. Kai reikia verpti, tai paima kiek reikalinga. Linus nevisados verpia tais metais, palieka kitam metui, o verpia pernykščius, nes išsistovėję linai geresni ir gražesni pasidaro. Ir patarlė sako: "Linas guli ir susiguli į šilką, o vilna — į vilką" (pasidaro šiurkšti, kaip vilko kailis). Žinoma, ne visi gali taip daryti, tik turtingesni, kurie daug linų užsiaugina.
Visą šį linų apdirbimą atlikdavo rudenį, kaip sako, su saule, ne su lempa.

VERPIMAS
Verpti pradeda vėlyvą rudenį. Tai nėra sunkus, bet labai ilgas ir vienodas darbas. Jam paįvairinti moterys ir mergaitės verpdamos dainuoja, giesmes gieda, pasakas seka, visokias mįsles mena. Kad ilgi vakarai būtų nenuobodūs, tai trijų keturių kiemų jaunimas susineša savo darbus į vieną pirkią: mergaitės ratelius, o vaikinai kokias virves vyti ar šniūrus sukti dėl pakinktų, kiti dar tinklus mezga. Vieną vakarą susirenka pas vieną ūkininką, kitą — pas kitą. Tuos laikus vienas poetas taip aprašo:
Peržiem prie tinklo bei ratelio,
Kožnoj bakūžėj ir pirkioj,
Dainų dainelės stogą kėlė
Mūsų brangiojoj Lietuvoj.
Kuomet talka laukuos krutėjo, Kūlė javus, mynė linus. Dainų aidai linksmai žvangėjo, Gaivino jaunus ir senus.
Bėriau į žemę aukso grūdą Ir aušrai auštant šienavau. Merkiau linus į šaltą prūdą, Kai trylikmetis aš buvau.
Verpėjos skubina, lenktyniauja, ir vakaras greit prabėga. Pačius gražiausius linus verpia tik senesnės ir gerai patyrusios verpėjos, o prastesnius duoda verpti jaunoms mergaitėms. Sakoma, kad būdavus siūlų tolka taip plonai suverpta, kad moteris galėjusi ją ištraukti per savo žiedą. Iš tų plonųjų verpalų buvo audžiamos tos plonosios drobės, iš kurių būdavo siuvami marškiniai kunigams, ponams ir jauniems ūkininkaičiams. Jos ir ant altorių galėjo būti užtiesiamos. Kai mergaitė ėjo į marčias, tai davė dovanų tos brangios drobės po stuomenį vaikino tėvui, broliams, piršliui ir svočiai. Drobės stuomuo yra penki mastai, iš jų išeina marškiniai ir didžiausiam vyrui.

VERPSTĖS
Kai dar nebuvo ratelių, tai turėjo tokias verpstes. Jos buvo daromos iš molio ir per vidurį buvo pervertas pagaliukas. Mano laikais verpstėmis nebeverpė. Tačiau atsimenu, kad kai aš buvau kokių šešių metų, tai mano močiutė (senelė) padarė tokį žaislą — verpstę iš žalios bulvės ir pagaliuko, kokios pėdos ilgumo. Tas pagaliukas buvo įsmeigtas į bulvę. Suėmusi a-biejų rankų delnais tą pagaliuką, ji taip smarkiai pasuko, sakytum patrynė, tai tas pagaliukas ir bulvė taip smarkiai sukosi, kad iš padraikytų pakulų pluoštelio susuko tikrą siūlą, kurį ant to pagaliuko suvyniojo. Taip suka ir suka, kol gauna didelį kamuolį siūlų. Tik, rodos, reikia dviem žmonėm dirbti: vienas taiso linus ar pakulas į ploną knatelį, o kitas suka su delnais tą verpstę.

AUDIMAS
Drobes audė dvinytai ir margai su raštais per penkias nytis. Gražiąsias staltieses, rankšluosčius ir drobules audė per aštuonias nytis. Senovėje moterys eidamos į bažnyčią apsisiaus-davo tom gražiom drobulėm. Kitus lininius audinius, kaip darbinius marškinius, audė jau storesnius. Buvo audžiami ir pašukiniai, ir tie negarbingi pakuliniai audiniai kasdieniniams drabužiams. Linai ėjo per moterų rankas, kaip auksas per ugnį, nuo linų nurovimo iki marškinių pasiuvimo.

Austi pradeda jau kovo mėnesį. Pirmiausia audžia baltinamas ir pačias ploniausias drobes, o po to vis storesnius audinius, bet vis tuos, kuriuos reikės baltinti. Po to audžia marginius naminiams drabužiams siūti. Visi turi savo vertę ir vietą. Iš pašukinių siuvami vasariniai darbiniai baltiniai. Po to audžia pakulinius: tai paklodės į lovas ir moterų kasdienių baltinių pažemės. Iš pakulinių verpalų dar audžia maišus: metmenis deda pakulinius, o ataudžia nuo-brukiniais verpalais, kurie labai stori.

Šeimininkės moka pačios namie nudažyti verpalus kokiom nori spalvom. Vyrų drabužiam daugiausia daro taip: apmeta audimą tamsiai mėlynais ar juodais siūlais, dažniausiai po du siūlu deda dažytu ir kitu du nedažytu, o ataudžia tokiais pat mėlynais ar juodais siūlais.

Tai dėl kasdienių darbinių drabužių. Dėl kiek geresnių vadinamų prisivelkamų drabužių ataudžia vilnoniais siūlais. Moterims irgi tokie pat audiniai, tik spalvos daugiau maišytos, deda raudonos, geltonos ir žalios spalvos siūlų. Iš pakulinių marginių siuva vežimams pasostes, padaro užtiesalus, nuo lietaus apsisiausti, nes kai tas pakulinis marginys subrinksta, tai ir lietus nepralyja.
Siūlus dažydavo ir savais naminiais dažais. Tam reikalui vartodavo rugių želmenis, vosil-kas ir maudales; dar pridėdavo truputį muilo ir alūno, ir nusidažydavo geltonai. Tamsiai rudą spalvą gaudavo iš svogūnų lukštų. Tokie "dažai" tikdavo tik lininiams siūlams, vilnonių nedažydavo.
Moterys turi daug galvos sukimo su dau-giaraščiais audiniais: reikia viską apskaičiuoti, kaip audeklą apmesti, suverti į nytis ir į skietą, priraišyti pakojas ir atausti. Jei padaro kokią klaidą, tuojau galima pastebėti. Užtai dažnai pasitaiko, kad audžia ir vėl ardo, jei padaro kokią klaidą ar siūlai trūksta. Nevisos moterys moka daugiaraščius audinius austi ar užtaisyti į stakles. Yra ir tokia dainelė apie moteris, kurios pritingi ar nemoka audimo užtaisyti:
Jau pasibaigė verpimas, Atėj' prakeiktas audimas.
Tarėm, tegul bus dvinytis, Verkim po porą į nytis.
Vos į nytis subraklinom, Į skietą nieko nežinom.
Kaip į skietą reikės verti, Reiks už galvos nusitverti.

AUDINIO ĮRANKIAI
Mestuvai. Pirmiausia reikia audeklą apmesti. Yra toks prietaisas mestuvai, padaryti iš 9 medžio gabalų. Juos galima išardyti ir vėl sustatyti. Mestuvus stato viduryje pirkios. Per jų vidurį eina stora lazda arba ašis, kurios viršutinį galą įstato į lubose padarytą skylę arba prie balkio pritaisytą ąsą, o apatinį ašies galą įstato į skylę kaladėje, kuri pastatyta ant grindų. Ašies viršuje ir apačioje yra pritvirtintos kry-žavonės, o šonuose yra statmeniški stulpeliai. Mestuvus galima sukti ranka aplink jų ašį ir ant statmeniškų stulpelių vyniojasi siūlai ir taip pasidaro audinio apmatai. Kai seniau mestuvų nebuvo, tai audinį reikėjo apmesti apie namo sieną iš lauko pusės. Turėjo dirbti visą dieną kokios trys moterys.
Nytys. Jos mezgamos iš lininių siūlų, labai lygiai suverptų ir du siūlu į daiktą susuktu. Jų yra tankesnių ir retesnių. Staklėse jos pririšamos abiejuose šonuose iš viršaus prie tokių ratelių: kiek nyčių, tiek turi būti ir ratelių. Per nytis yra perverti audeklo metmenys. Prie nyčių yra rišamos pakojos. Paprastai kiek yra nyčių, tiek yra ir pakojų, tačiau kartais viena pakoja gauna dvi nytis valdyti, kai daro gražų raštą.
Skietas./ Tai staklių širdis. Jis padarytas iš nendrių, labai lygiai ir plonai suskaldytų, kurios viršuje ir apačioje apvyniotos ir pritvirtintos prie lazdų labai kietu siūlu. Yra tankesnių ir retesnių skietų dėl plonesnių ar storesnių siūlų, kurie perveriami per skietą. Skietus darydavo senesni vyrai, vartodami tik peiliuką, nendres ir siūlus. Moterys skietą labai saugodavo, nes jis lengvai lūžta. Ir dainoje sakoma: "Laužė nendrių skietelį". Skietas yra įdedamas į staklių muštuvus, kuriais tvirtai primuša ataudų siūlus, su šaudykle juos pervėrus per metmenų žiotis.
Spielčiai. Daromi iš klevo medžio, jie susideda iš dviejų dalių, kurių viena yra platesnė, o kita siauresnė. Šiauresnioji dalis yra į-dedama į platesniosios išpjovimą ir abi dalys iš kraštų yra sujungiamos kištukais. Spielčiai laiko audeklą ištemptą į platumą ir apsaugo skietą, nes ataudų siūlai greitai audimą sutrauktų iš abiejų kraštų ir gadintų skietą. Todėl pa-audus kokius 5 ar 6 colius, reikia spielčius vis pakelti arčiau skieto.

DROBIŲ BALTINIMAS
Audeklą iš staklių išrėžus, moterų darbai dar nepasibaigia. Ir geriausių linų drobė nėra labai balta. Ją reikia išbaltinti.
Baltinamus audinius surėžo į tinkamus gabalus ir patiesia ant gražių pievų prie vandens. Saulė jas išbaltina, bet reikia kelis kartus per dieną palaistyti švariu vandeniu. Kas turi daug audinių, tai neveža jų namo nakčiai, bet padaro tokią šiaudų būdą, pataiso guolį ir du vyrai naktį ten saugoja, kad kas drobių nepavogtų. Paprastai vienas miega, o kitas budi. Pasiima ir šunelį. Jaunesni vyrai ir armoniką nusineša. Tada miegui nedaug laiko lieka. Nevisur galima drobes baltinti. Turi būti tinkama pieva ir geras vanduo. Audiniai neišbąla vienu vandeniu, reikia dar juos mirkyti į karštą ir muiluotą vandenį, o tada tiesti ant pievos, ir taip paeiliui kaičiant daryti kelis kartus. Dar drobes ir rankšluosčius skalbia arba velėja švariam vandeny ant lentos su kultuvėm. Velėja dvi moterys gražiai sutardamos. Vieni sako, kad jos daro melodiją "Kaziukas čia, Kaziukas čia", kiti sako: "Višta kepta, višta kepta". Kai išskalbia ir išvelėja, tai vėl tiesia ant pievos ir džiovina. Pagaliau drobes iškabinėja ant tvorų, kad gerai išdžiūtų ir neliktų mažiausios drėgmės. Tada dvi moterys atsargiai nuima drobes nuo tvoros ir vynioja į ritinius: viena laiko stipriai ištempus audimą išilgai, o kita vynioja ant kočėlo ir tempia kiek tik jėgos turi į platumą. Kai ritinį suvynioja, tai ištraukia kočėlą iš audinio ir dar gerai sumuša tuo pačiu kočėlu. Kai jau audiniai sudėti į skrynias, tai šeimininkės rūpestis baigtas.
Visokių yra audinių: nuo ploniausių drobių iki storiausiu maišo. Kiekvienas turi savo paskirtį. Jei susilaukia svečio ar pakeleivio, tai šeimininkė kloja kuo gražiausią paklodę ir užklojimą, rytą nusiprausus duoda kuo gražiausią rankšluostį nusišluostyti. Tai svečiui malonumas ir šeimininkei garbė.
Kuo gražiausias ir ploniausias drobes deda į kraitines skrynias. Ten yra ir rankšluosčių, ir staltiesių, ir marginių, tik pakulinių mergaitė nesiveža į marčias eidama.

SĖMENŲ ALIEJUS
Aliejų iš sėmenų spaudžia mieste, kur yra tokios mašinos aliejui spausti. Spaudžia supylę į lininio audimo maišelius, prieš tai tas sėkleles sugruzdinę ar sudeginę. Kai išspaudžia, tai maišeliuose lieka tokie sudžiūvę beveik juodi kaločiai, tarsi būtų sudegus duona. Tačiau jie kvepia ir juos mėgsta gyvuliai, ypatingai avys ir karvutės, kai pamirko juos vandeny ir užpila ant pelų. Girdėjau, kad ir žmonės valgo, verda sriubą. Sėmenų aliejus labai skanus ir kvapus. Jį vartoja ir gydymui, namuose gydosi nusideginę ar nusiplikinę.

KANAPĖS
Pasėjau kanapę Ant marių krantelio, Ak vija kanapija, Ant marių krantelio.
Taip daina dainuoja, bet kanapės ant marių krantelio neaugtų. Jos mėgsta labai riebią žemę, kur nors prie namų, už tvartų, kur gyvuliai žiemą nuvaikščiojo ir patręšė. Ūkininkas kanapių sėja nedaug, tik mažą plotelį žemės. Jei žemė gera ir lietaus gana, tai jos užauga į kokias 6-7 pėdas augštumo. Pleiskės (vyriškos) kanapio yra žemesnės, tik kokių 3-4 pėdų, jos greičiau prinoksta ir jas turi anksčiau rinkti, kai didžiosios (moteriškos) dar nenunokusios.

Prievarpstė

Kanapės turi labai smulkius žiedus ir nelabai malonų kvapą. Iš kanapių sėklų irgi spaudžia aliejų, tačiau jis nelabai skanus. Kai sumaišo su sėmenų aliejum, tai galima valgyti. Kai kanapės žydi, tai bitelės gauna daug medaus, bet ir medus nelabai skanus, atsiduoda kanapėmis ir yra žalsvos spalvos.

Kanapes apdirba taip, kaip linus: jas nurauna, tada jos turi gerai išdžiūti, po to nukulia, merkia į vandenį ir ten turi mirkti kokį mėnesį, tada paklosto ant pievos, išdžiūvusias veža į pirtį ir mina, kaip linus.
Iš kanapių ūkininkas daro visokius daiktus dėl ūkio padargų: pakinktus, virves, šniūrus. Kanapės labai patvarios ir iš jų nuvytos virvės yra labai stiprios. Jei gražiai išmina ir išbraukia, tai gera verpėja gali ir suverpti. Iš tų siūlų mezga tinklus, kurie ilgai laiko. Audiniui kanapių negali vartoti, jos per stambios ir per šiurkščios. Be to, kanapes arba iš jų nuvytas virves parduodavo ir gaudavo gerą pinigą.

DAINOS APIE LINUS
I
Ir pasėjau linelį,
Ir pasėjau žaliąjį,
Ir pasėjau žalią liną (2)
Tram try žalią liną,
Tram tidrita žalią liną,
Tram.
Ir išdygo linelis,
Ir išdygo žaliasis,
Ir išdygo žalias linas (2)
Tram try ir t.t.

(Ši dainelė tokiu pat būdu galima dainuoti iki atsibodimo, visus lino darbus išdainuoti, kaip jis užauga, kaip jį nurauna ir t. t.).

II
—Motinėle mano,
Širdužėle mano,
Kas tau linelius nuraus?
—Dukružėle mano,
Lelijėle mano,
Bus nurauti lineliai
Ir be tavo rankelių,
Ir be tavęs jaunos.
Tai leisiu, tai leisiu,
Leisiu leisiu dukrelę
Į svetimą šalelę,
Kur gegutės kukuoja,
Lakštingalos čiulbauja,
Te berneliai dainuoja.

—Motinėle mano,
Širdužėle mano,
Kas tau linelius nukuls?
—Dukružėle mano,
Lelijėle mano,
Bus nukulti lineliai
Ir be tavo rankelių,
Ir be tavęs jaunos.
Tai leisiu ir t.t.

Šitą dainelę irgi galima ilgai dainuoti apie linų darbus. Sako, kad dainavusi motina dukrelę išleisdama į Ameriką. Ir džiaugėsi, ir verkė abidvi, ir graudenosi ir raminosi, nes motina turėjo keletą dukrelių, o mažai pasogos ir kraičių, tai ir džiaugėsi, kad nors vieną išleis į geresnę šalį. *
----
* Cia yra vestuvinė daina, sukurta anksčiau, negu mūsų žmonės pradėjo į Ameriką važiuoti. Tai ištekančios dukters išsiskyrimas su motina, žinoma, galėjo ji būti pritaikyta ir vykstant dukrai j Ameriką, bet tai jau vėlesnis reiškinys. J. B.
----

III
Močiutė mane barė,
Linelių rauti varė.
Vai liūliai, liūliai, liūliai,
Linelių rauti varė.

Aš tų linų neroviau,
Svirnely uliavojau.

Atėj šelmis bernelis,
Daužė svirno dureles.

Atstok, šelmi berneli,
Nelaušk svirno dureles.

Ateis senas tėvelis
Su aukselio strielbele.

Su aukselio strielbele
Peršaus tavo galvelę.

IV
Tėveli mano,
Mano širdele,
Sėk ma gelsvus linelius
Ant ežero krantelio.

Linelius roviau,
Rankas mazgojau,
Nuskandinau žiedelį
Į ežero dugnelį.

Vai ir atjojo
Jaunas bernelis
Per lygųjį laukelį
Ant juodbėro žirgelio.

Tai padėk Dievas,
Jauna mergele!
Ko stovi ant krantelio,
Ko žiūri į dugnelį?

—Tai dėkui dėkui,
Jaunas berneli.
Nuskandinau žiedelį
Į ežero dugnelį.

Mergele mano,
Mano jaunoji,
Te palaikyk žirgelį,
Aš išimsiu žiedelį.

—Berneli mano,
Jaunasis mano,
Nelaikysiu žirgelį,
Tu neišimsi žiedelį.

V
Palankė' palankė'
Saulelė teka,
Pašilėj mergelė
Linelius rauna.

Atjojo bernelis
Jaunas nevedęs,
Šokindams mandrindams
Bėrą žirgelį.

— Padėk Dievs, mergele,
Linų rovėjai
—Tau dėkui, berneli,
Kur jodinėji?

—Pas tavo tėvelį
Valgiau ir gėriau,
O tave tėvelis
Man pažadėjo.

Tai gražūs lineliai,
Gražūs geltoni,
Mergelės veideliai
Balti raudoni.

VI
Tekėjo saulelė
Pro debesėlį,
Atjojo bernelis
Pro pūdymėlį.

—Padėk Dievs, mergele,
Linelius rovus!
—Tai dėkui, berneli,
Sveikas atjojęs.

Pririšo žirgelį
Jis prie berželio,
O patsai kalbėjo
Jis su mergele.

Tai gražūs lineliai,
Gražūs geltoni,
Mergelės veideliai —
Balti raudoni.

Prisėjo tėvelis
Tiek daug linelių,
Reiks austi dukrelei
Baltų drobelių.

Jaunasis bernelis
Ilgai kalbėjo,
Bėrasis žirgelis
Nenustovėjo.

VII
Pasėjau linelius
Į lygumą.
Parvedžiau mergelę
Sau mylimą.

Uždekie, močiute,
Tris liktelius,
Žiūrėsiu mergelei
Į veidelius.

Ar skaistūs veideliai,
Ar raudoni?
Ar puikūs rūbeliai,
Ar bagoti?

(Tai būtų jaunavedžio vyro vestuvių daina.)

MĮSLĖS APIE LINUS
1. Kareivis ant kalno, dvylika kulkų ant
galvos.
2. Kareivis su dvidešimčia galvų.
3. Kai jaunas buvau — į žemę žiūrėjau;
kai pasenau — į dangų žiūrėjau ir laukiau, kad
panelės mane ant rankų pakilnotų.
4. Kailį sunaudoja, o kūną išmeta lauk.
5. Visus vargus perėjęs, ant altoriaus atsilsėjau.
6. Žiba, kaip auksas, bėga, kaip vanduo.
(Sėmenys)
7. Bėras, o ne žirgas; žalias, o ne žolė; mėlynas, o ne dangus; geltonas, kaip vaškas, o ne
vaškas; pilkas, o ne kiškis; žilss, o ne senelis;
baltas, o ne sniegas. (Sėmenys, suges linas, žydįs linas, nunokęs linus, unt pievos pakloti linai,
išminti linai, išausta ir Ubaltyta drobe, šias
mįsles galimu minti ir kartu. Ir po vieną.)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai