Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NIELS BOHR PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Rugis   

pranešė, kad lapkričio 18 d. 1962 m. Kopenhagoje nuo širdies smūgio mirė Niels Bohr. Kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su moderniuoju mokslu, žinoma, kas buvo šis genialus žmogus. Kasdieninė spauda jį stato greta A. Einšteino ir vadina atominės energijos tėvu. Jo nekrologai pasirodė pirmuose laikraščių puslapiuose. Amerikos mokslininkai iškėlė milžinišką reikšmę tikrai didingų jo darbų. Nobelio premijos lauraetas, chemikas dr. Ha-rold C. Urey 1923-1924 m. Bohro studentas Kopenhagoje, pareiškė, kad Bohras buvo: "an enormous inspira-tion to all young people around him". Antras Nobelio laureatas, irgi mokęsis pas Bohrą, dr. Linus Pauling, pažymėjo: "Aš manau, galima pasakyti, kad išskyrus Einšteiną, nė vienas mokslininkus tiek neprisidėjo prie mokslo išvystymo pirmoje XX amžiaus pusėje, kiek Niels Bohr". Nobelio premijos laureatas dr. Willard Libby pasakė: "Jis vienas iš didžiausių pasaulio žmonių. Jis surado daugumą to, ką mes žinome apie atomą. Jis buvo didis mokytojas, didelis mokslininkas ir didelis humanistas". Panašiai apie Bohrą išsireiškė ir dr. Norman Millbery, buvęs Argono National laboratorijų direktorius, dr. S. Allison, vadovavęs Atomo Branduolio Tyrimo Institutui, prie Čikagos universiteto.

Niels Bohr gimė Kopenhagoje 1885 m. Jo tėvas buvo fiziologijos profesorius Kopenhagos universitete, kur 1903 m. pradėjo savo studijas ir jaunasis Niels Bohr, jas apvainikavęs 1911 m. fizikos mokslų daktaro laipsniu. Savo studijas gilino Anglijoje Kembridžo ir Mančesterio universtitetuose. Mančesterio universitete jam teko dirbti ir studijuoti atomo paslaptis laboratorijoje, kuriai vadovavo atomo branduolio atradėjas lordas Ernest Rutherfordas. Cia jis pasižymėjo savo originaliais darbais ir idėjomis, kurios sudarė teoretinį pagrindą šių laikų a-tominiam mokslui. Mančesteryje būdamas, jis 1913 m. paskelbė tris savo raštus apie atomo sudėtį. Juose išdėstomos jo revoliucinės idėjos apie atomą. 1922 m. Bohras paskelbė savo klasikinį raštą — "Spektrų teorija ir atomo sudėtis". Tais pačiais metais jam buvo suteikta Nobelio premija iš fizikos. Metais anksčiau ją buvo gavęs A. Einšteinas. 1916 m. Bohras buvo paskirtas Kopenhagos universitete teoretinės fizikos professoriumi, o vėliau ir direktoriumi- Teoretinės Fizikos Instituto, kurį jis įsteigė 1920 m. Į Kopenhagą atvykdavo pasimokyti pas Bohrą mokslininkai iš viso pasaulio, ir jie sudarė garsiąją Kopenhagos mokyklą — grupę, prie kurios priklauso daugelis pasaulinio vardo jaunesnės kartos mokslininkų. Iš jų daugelis gavo Nobelio premijas. Tarp jų, be anksčiau paminėtų Bohro mokinių, reikia atžymėti ir garsųjį vokiečių fiziką, kvantų mechanikos kūrėją VVernerį Heisenbergą.

Bohras buvo didžiai gerbiamas ne tik savo gimtame krašte, kur po Danijos karaliaus jis buvo laikomas antru asmenų, bet ir vienas pasaulyje. Prieš trisdešimt metų, turtingo Danijos pramoninko testamentu jam buvo paskirta gyventi Kopenhagoje puiki pilis, kurioje jis su žmona ir dviem sūnum ir gyveno iki mirties. Prasidėjus antram pasauliniam karui, Bohras beveik trejus metus išgyveno vokiečių okupuotoje Danijoje, padėdamas eilei mokslininkų pabėgti į laisvus nuo vokiečių kraštus. Pagaliau ir jam pačiam, kad išvengtų deportavimo ir darbo vokiečių karo mašinai, reikėjo bėgti mažu žvejų laiveliu į Švediją. Iš ten jis pasiekė Angliją, o vėliau Ameriką ir bendradarbiavo su kitais mokslininkais, aiškindamas atominės e-nergijos paslaptis. 1945 m. Bohras grįžo į Daniją, į savo laboratoriją, bet nuo to laiko atsisakė dirbti atominės energijos tyrimo srityje, pareiškęs, kad tie mokslo atradimai davė žmonėm į rankas baisiausią naikinimo įrankį. Dar 1962 m. vasarą tradiciniame metiniame Nobelio premijos laureatų suvažiavime Vokietijoje, Lindau mieste, kuriame dalyvavo 22 mokslo laureatai, jis kalbėjo apie viso pasaulio atominių mokslininkų bendradarbiavimą prieš a-tominę grėsmę žmonijai.
1957 m. jam pirmam buvo suteikta Amerikoje įsteigta "Atom for Peace" premija — 175,00 dolerių. O 1960 m. jis buvo pakviestas atidaryti didžiausią, 28 milijonų dolerių vertės atomų skaldytoją Europos Branduolio Tyrinėjimo Centre, kurį Šveicarijoje pastatė dvylika Europos valstybių.

Sulaukęs senatvės, šis didžiausias šių laikų mokslininkas domėjosi ne tik mokslu, bet ir įvairiomis kitomis sritimis. Jis mielai kalbėdavo apie dailę, literatūrą, muziką, parodydamas platų susipažinimą su šiomis žmonijos kultūros sritimis. Malonus ir palankus, kultūringas santykiuose su žmonėmis, jis buvo gerbiamas ir mylimas visų, kurie turėjo progos su juo susitikti. Kaip eilė kitų didžiųjų mokslininkų, Bohras domėjosi ne tik mokslu, bet ir filosofija, ir šioje srityje jo veikla paliko žymius pėdsakus.

Geriau išryškinti Niels Bohro reikšmei mokslo istorijoje, didžioje, mūsų amžiaus revoliucijoje mokslo srityje ir atominės eros pradžioje, tenka nors trumpai peržvelgti Bohro pagrindinius mokslinius laimėjimus.

XIX šimtm. chemikai pagrindines medžiagos daleles, atomus, buvo linkę laikyti neišskaidomais rutuliukais, kurie jokios vidinės struktūros neturi. Tik 1897 m. J. J. Thomsonas pareiškė nuomonę, kad paprasčiausia sudėtinė medžiagos dalele yra elektronas. Ryšium su tuo iškilo a-tomo vidinės sudėties klausimas. Tas pats Thomsonas kitais metais paskelbė savo hipotezę, kad atomą sudaro susibūrimas elektronų, kurių neigiami įkrovimai yra neutralizuoti teigiamai įkrautoje sferoje (rutuliuke), sudarančioje atomą. Japonas mokslininkas Nagaoka 1904 m. pateikė savo įdomų atomo modelį palygindamas atomo struktūrą su Saturno planetos struktūra. Mokslas ilgai vargo su atomo vidinės struktūros klausimu, kol jis pajudėjo, kai lordas Rutherfordas paskelbė 1911 m. savo garsųjų raštą apie a-tomo branduolio atradimą.
 Paaiškėjo, kad atomo medžiaga yra sukoncentruota be galo mažame atomo branduolyje, teigiamai įkrautame, ir kad tikrumoje atomą sudaro beveik tuštuma (atomo medžiaga užima tik apie vieną tūkstančio milijardinę dalį atomo tūrio). Suradus atome teigiamai įkrautą branduolį, tuoj iškilo klausimas, kaip grupuojasi atome neigiamai įkrauti elektronai, kurie neutralizuoja branduolio teigiamą įkrovimą. Kitaip tariant, iškilo atomo sudėties aplink branduolį klausimas.

Betarpiai tirti atomo struktūrą dėl atomo begalinės mažybės neįmanoma. Reikia stebėti ir tyrinėti susijusius su atomo struktūra reiškinius, kuriuos galima sekti prieinamais masteliais. Čia buvo panaudoti tyrinėjimai spektrų šviesos spindulių, kuriuos tam tikromis sąlygomis skleidžia įvairių elementų atomai. Toks spektrų tyrinėjimas yra labai sudėtingas ir kruopštus, nes ir patys spektrai labai sudėtingi. Tyrinėjimo darbas pasirodė dar sudėtingesnis, kai paaiškėjo, kad žinomi klasikinės fizikos dėsniai negali išaiškinti spektrų tyrinėjimo duomenų. Dar 1905 m. didysis matematikas H. Poincarė rašė, kad šiame klausime glūdi didžiausia gamtos paslaptis. Ir šią paslaptį genialiai išaiškino Bohras savo sukurta teorija. Pritaikydamas Plancko nustatytus veikimo kvantus (energijos atomus), Bohras 1913 m. davė spektrinių dėsnių išaiškinimą ir kaip tie dėsniai rišasi su atomų struktūra.

Jis įrodė, kad vidinė atomų struktūra ir tos struktūros pastovumas remiasi veikimo kvantais ir kad be kvantų medžiaga neegzistuotų. Tai ir buvo ta didžioji paslaptis, apie kurią pranašavo H. Poincarė.

Borhas nustatė atomo planetarinę struktūrą, kurioje alektronai skrieja aplink branduolį pastoviom orbitom, šviesos bangų spinduliavimai pasireiškia tik tuomet, kai elektronai tam tikromis sąlygomis peršoka iš vienos orbitos į kitą. Bohro teorija buvo toliau vystoma ir tobulinama. Atomo sudėties paslapčių tyrinėjimas atsistojo ant tikrojo kelio, kuris nuvedė į atomo pažinimą ir atominės energijos apvaldymą. Bohro vaidmuo moderniojo fizikos mokslo pažangoje yra milžiniškas.

Kaip paminėjau Bohras buvo ne tik didelis mokslininkas, bet ir gilus mąstytojas. Jo papildomumo (complementarity) teorija aiškinanti dvilypį šviesos spinduliavimų - bangavimų ir korpuskuliarinio pobūdį, sukėlė platų susidomėjimą ir tarp mokslininkų ir filosofų. Plačiai parašyta Bohro diskusija su Einšteinu apie atominės fizikos epistemo-logines problemas sukėlė pasigėrėjimą pačiam Einšteinui. 1934 m. buvo paskelbta knyga su eilę Bohro straipsnių — "Atomic Theory and the Description of Nature" — (Cam-brige University Press, 1934) o 1958 m. pasirodė antra knyga — "Atomic Physics and Human Knowledge" — New York, Wiley & Sons Inc.). Bohro apybraižose randame nušviestus atominės fizikos nueitus kelius. Ten randame ir klausimus, kuriuose moksliniai aiškinimai kelia tradicinei filosofijai.
Amžinybėn nužengė vienas iš paskutiniųjų didžiųjų mokslo genijų ir naujos eros kūrėjų ne tik moksle, bet ir žmonijos gyvenime. Bohro vardas paliks žmonijos istorijoje, kaip vieno iš genialių žmonijos asmenybių, didžiųjų švyturių žmonijos pažangos kelyje.
Jonas Rugis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai