SENOSIOS LIETUVIŲ KAIMO STATYBOS SAVYBĖS IR JŲ REIKŠMĖ Spausdinti
Parašė DR. JURGIS GIMBUTAS   
1. Klausimo aktualumas

Dėl ko vis dažniau kalbama ir rašoma apie jau atgyvenusią senoviškąją lietuvių sodžiaus architektūrą? Dabar Lietuvoje medžio konstrukcijos trobesiai neturėtų būti statomi, nes ir miškų mažai beliko, ir statybinės medžiagos bei technika pakito, ir kitos sąlygos išnyko, kuriose buvo suklestėjusi toji tradicinė kaimo statyba. Mechanizuotas ir supramonintas žemės ūkis bus reikalingas jau kitokių pastatų, nei buvo įprasta netūraliame šeimos ūkyje. Tuo labiau miestuose visiškai netinka senoviška kaimo statyba. Nežiūrint to, mokslininkai, menininkai, architektai, kartais ir inžinieriai nepamiršta senųjų tėviškės sodybų, ir ne vien tiktai sentimento kurstomi. Viena to susidomėjimo priežastis yra natūralus kultūringo žmogaus noras pažinti savo kultūros istoriją, įamžinti tuos nykstančius statybos paminklus literatūroje ir, kiek galima, apsaugoti juos muziejuose. Taip daroma visame kultūringame pasaulyje, taip daroma ir Lietuvoje. Kita to susidomėjimo priežastis yra" noras ištirti lietuvių architektūros savybes, j ieškant lietuviškos išraiškos šių dienų jau kitokių sąlygų architektūroje. Tas klausimas rūpi ir mums išeivijoje.

Prieš sustojant prie temos objekto, prisimintina, kad Lietuvos architektūrinis palikimas atsirado ne tik senajame kaime, kur buvo sukaupta paprastų sodiečių kūryba ir patirtis, dar vadinama liaudies kultūra ir liaudies menu. Lietuvoje dar yra miestų ir dvarų su daugelio šimtmečių architektūros paminklais. Yra miestelių medinės ir mūrinės bažnyčios bei varpinės, nors ir nevisada originalios. Tiesa, toje monumentalioje architektūroje pasireiškė dažniausiai svetimtaučiai architektai ir meistrai, sekdami istoriniais stiliais. Bet ir čia būtų neteisinga paneigti kūrybinis lietuvių įnašas ir specifinės Lietuvos technikos bei gamtos sąlygos. Visa tai padarė tą architektūrą daugiau ar mažiau lietuvišką, skirtingą nuo kitų kraštų. Tad bandant j ieškoti lietuviškos architektūros šaknų, nereikia ignoruoti Lietuvos miestų bei dvarų architektūrinio palikimo   reikšmės.   Kai-
-------
Paskaita, skaityta II Lietuvių Kultūros Kongreso Architektūros sekcijoj 1962.11.23.
-------
mo ir miesto statyboje esama artimo ryšio. Mieste ar dvare išprusę statybos meistrai įnešdavo savo patirties kaimo statybon, o kaimiečiai dailidės statė dvarų bei miestelių trobesius. Dėl to neįmanoma visiškai atriboti Lietuvos kaimo ir miestų architektūros bei statybos studijų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, architektūros reikalai ilgokai buvo apleisti. Išmokslintų architektų buvo dar mažai, o darbo greitai atsistatančioje valstybėje perdaug. Nebuvo kam atsidėti teorinėms studijoms, literatūros paruošimui. Pasigirsdavo balsų, kad Lietuvai reikalinga lietuviška architektūra. Bet kas yra toji lietuviška architektūra, ar ji kada egzistavo ir kokia ji galėtų būti — buvo neaišku. Kažkas mėgino parodyti, kad tautinių audeklų ar juostų ornamentas ant glaistytų (tinkuotų) pastatų jau ir bus "lietuviškas stilius". Kiti sakė, kad kas tik statoma Lietuvoj, bus savaime lietuviška. Taip per dvidešimt metų toji problema Lietuvoje nebuvo išspręsta, ir negalėjo būti, nes reikėjo gilesnio pasiruošimo ir daugiau laiko. Pvz., Suomijoje tik po viso šimto metų autonominio ir nepriklausomo gyvenimo kelios architektų kartos išryškino Suomijai būdingą modernią architektūrą. Vytauto Didžiojo universitete iki II pasaulinio karo nebuvo dėstoma Lietuvos architektūros istorija ir nebuvo išleista jos veikalų.

Iš praktikuojančių Lietuvos architektų bene pirmasis lietuviškos architektūros pionierius buvo VI. Dubeneckis, 1919 m. pastatęs medinę bažnyčią Karmėlavoje prie Kauno su tradicinėmis Lietuvos miestelių medinių bažnyčių savybėmis. Prof. P. Galaunė entuziastiškai vertino tą Dubeneckio projektą 1920 m. "Dainavos" žurnale. Po 10 metų Lietuvos universitetas išleido Galaunės "Lietuvių liaudies meną", kur pirmą kartą moksliškai išnagrinėti lietuvių kaimo architektūros bruožai. Nuo 1937 m. pradėta sisteminga senųjų kaimo trobesių inventorizacija (matavimai, brėžiniai, aprašai, fotografijos), vykdyta V. D. Kultūros Muziejaus etnografijos skyriaus ir Šiaulių etnografinio "Aušros" muziejaus. Universiteto Technikos Fakultetas tais dalykais nesidomėjo, o atskiro architektūros  skyriaus  tada  dar  nebuvo.  Populiarus

"Gimtojo Krašto" žurnalas paskelbė keletą sodybų bei trobesių aprašymų. Žemės Ūkio Rūmai 1936 m. išleido arch. VI. Švipo redaguotą "Kaimo Statybos" knygą — vadovėlį, kur jo paties buvo sistemingai panagrinėti etnografiniai namų tipai. Tos knygos tiražas buvo net 56,000. To paties architekto pastangomis prieš pat karą buvo pradėta organizuoti senųjų kaimo trobesių oro muziejus Kaune, netrukus išdraskytas vokiečių okupacijos metu.

Be minėtųjų profesinio bei mokslinio darbo pastangų, lietuviškosios architektūros klausimas daugiau iškilo spaudoje 1938-39 metais. Prof. M. Dobužinskis skelbė per mūsų intelektualinio avangardo "Naująją Romuva", kad tautinis stilius galįs atsirasti ne praeities formų pasisavinimu bei rezonavimu, bet kilus idėjiniam įkvėpimui, pagrįstam tikru mokėjimu ir sugebėjimu. "N. R." klube arch. Jonas Kovalskis (dabar Kova) referavo architektūros problemą Lietuvoje, reikalaudamas daugiau dėmesio architektų ir meistrų paruošimui ir pabrėždamas, kad "šių dienų lietuviškos architektūros problema yra pribrendęs, neatidėliotinas dalykas". Jis taip pat kėlė meno ir proporcijų reikšmę, įspėdamas nepasiduoti pagundoms "apkarstyti namus juostomis". Užėjęs karas nutraukė jau beužverdantį sąjūdį Lietuvoje.
Per-sireformavęs Technikos Fakultetas dar suskubo įvesti savo architektūros skyriaus programon kursą "Tautinis elementas architektūroje", kurį ėmė dėstyti minėtasis arch. Švipas. Jis bazavosi senąja kaimo statyba. Dar V. D. Muziejaus 1941 m. metraštyje įdėta etnografo A. Rūkštelės studija apie senosios kaimo statybos pobūdį. Šiaip jau nesulaukėm atskiros knygos ar albumo, kur būtų sukaupta turtinga lietuvių kaimo ir religinės architektūros medžiaga.

Po karo, jau Vokietijoje, tremtinių stovyklose nostalgiškai prisimenama ir studijuojama lietuviškoji kultūra, kur nepaskutinėje vietoje yra ir liaudies statyba. Žurnaluose rašo K. Kriš-čiukaitis, K. Krulikas, V. Švipas, V. Žemkalnis, J. Gimbutas; vieni daugiau, kiti mažiau riša etnografinį architektūrinį palikimą su lietuviško stiliaus jieškojimu. Liet. Inž. D-jos pravestasis namų projektų konkursas Augsburge sutraukė 45 projektus, bet visa tai liko popieriuje. Efemeriškame "Technikos Pasaulio" žurnale (Nr. 2, Schweinfurt 1948 m.) arch. J. Kovalskis vėl primena, kad ne vien tik senajame sodžiuje glūdi lietuviškosios architektūros pradai. Lietuvos miestai, pilys, dvarai, miesteliai taip pat turi vertingo architektūrinio palikimo, reikalingo gilaus pažinimo ir supratimo. Tuo pačiu metu Muenchene arch. T. Vizgirdos leidinių serijoje pasirodo prof. J. Baltrušaičio "Lithuanian Folk Art" knyga, kur trumpai panagrinėtos sodžiaus architektūros savybės, daugiausia pagal P. Galaunės 1930 m. knygą. 1948 metais Stutt-garto Technische Hochschule Statybos Fakultete apginama disertacija apie XIX a. Lietuvos kaimo stogų konstruckcijas ir formas. Vėliau Amerikoje skaitome dail. V. K. Jonyno, inž. P. Jurėno, arch. J. Muloko ir kt. straipsnius "Aiduose" ir "Technikos Žodyje", teigiamai vertinančius mūsų sodžiaus architektūros reikšmę dabarčiai. Po truputį gausėja studijinė literatūra, leidžianti susipažinti su tuo dalyku ir priaugančiai ai kartai. Bostone leidžiamoji "Lietuvių Enciklopedija" skiria pakankamai vietos lietuvių sodybų bei pastatų tipams ir detalėms. Laisvosios Lietuvos Komitetas New Yorke 1958 m. išleido 5 autorių "Mažosios Lietuvos" knygą su viena 60 psl. iliustruota studija apie senąją kaimo architektūrą toje Lietuvos dalyje. Taip jau susiklostė, kad išeivijoje Lietuvos kaimo kultūrinis palikimas susilaukė daugiau dėmesio, nei prieš karą namie.

Žvelkime, kas daroma sovietinėje Lietuvoje. Nežiūrint okupanto varžymų, iki 1960 metų buvo vykdomas etnografinis ir istorinis Lietuvos architektūros paminklų tyrinėjimas. Senųjų kaimų inventorizavimą ir iliustracinės medžiagos rinkimą nuo 1946 m. vykdė Kauno Politechnikos Instituto Statybos fakultetas, Lietuvos Mokslų Akademijos etnografinis skyrius, Kauno ir Vilniaus Dailės Muziejai. Drauge su ankstesniais tyrinėjimais, iki 1956 m. tebuvo ištirta vos apie 20   proc.   Lietuvos   teritorijos,


Klėtis su užlomis (Jankaičių k., Telšių aps.)

kaip matyti iš paskelbtos kartogramos. 1958 -1960 pasirodė kelios rimtos architektūrinės ir etnografinės studijos, pvz. etnografų: K. Čerbu-lėno apie senąjį namą (žemaičių "nuraą") ir medinių trobesių konstrukcijas, Iz. Butkevičiaus, V. Miliaus ir V. Žilėno — apie namus, ūkinius pastatus, dailidžių įrankius, krosnis. Arch. inž. J. Minkevičius nagrinėja ir sistemingai iliustruoja ūkinius trobesius ir mūrinius pastatus buv. dvaruose, o arch. J. Baršauskas — buv. ūkininkų sodybas ir svirnus (klėtis). Jiedu abu įdomiai analizuoja kompozicinius principus lietuvių liaudies architektūroje. Beskaitant, atrodo, kad daugelio tų principų nė žinote nežinojo patys kaimo statybų autoriai sodiečiai . . . Naujoje "Lietuvių liaudies meno" albumų serijoje vienas tomas (1957 m., 8000 tiražo) skiriamas kaimo architektūrai, kur dauguma fotografijų yra iš nepriklausomybės metų. To albumo redaktoriai ir įvado autoriai yra architektai F. Bielinskis ir K. Šešelgis su etnografu Kl. Cerbulėnu, visi baigę Neprikl. Lietuvos universitetą. Architektų A. Spelskio ir J. Baršausko praktiško projektavimo knygose (1955 ir 1956 m.) skiriama nemaža vietos senajai kaimo architektūrai ir su neslepiamu susižavėjimu patariama remtis tuo tradiciniu lietuviškuoju palikimu naujuose projektuose. Dalis tų pačių autorių atspausdino savo darbus Maskvos leidiniuose rusų kalba. Pvz., F. Bielinskio knyga "Li-tovskoje narodnoje sodčestvo" (1960 m., tiražas vos 1200) pateikia ne tik kaimo sodybų ir trobesių apžvalgą, bet ir medinių bažnyčių, varpinių bei kryžių charakteristiką su gausiomis iliustracijomis. Okup. Lietuvos leidiniuose iki šiol tebeignoruojama religinė sodžiaus architektūra. Čia nesigiliname į politinį sovietinės Lietuvos mokslinių studijų aspektą, taip pat nemėginame jų kritikuoti, nors klaidų, nenuoseklumų bei plagijavimo iš senesniųjų autorių galima būtų nurodyti.
Pripažįstame pozityvų momentą, kad lietuviai ir rusų okupacijoje deda daug pastangų lietuviškajai kultūrai ugdyti ar bent ją tyrinėti. Girdėti, kad rusai pastaruoju metu labai nepatenkinti tokiu "nacionaliniu" lietuvių veiklumu. Per pastaruosius dvejus metus jau nebepasirodė naujų lietuviškosios architektūros bei namotyros darbų Lietuvoje. Nesulaukėme ir lietuvių liaudies architektūros albumo antrosios knygos, nors anasai 1957-tųjų metų tomas buvo atžymėtas pirmąja knyga.

2. Lietuvių kaimo statybos savybės

Pagal prof. Skardžiaus "Lietuvių kalbos vadovą", savybė yra "savotiškas pobūdis". Panašiai suprantame ir savitumą pagal J. Balči-konį. Iki sovietinių kolchozų primetimo Lietuvoje, 77 proc. gyventojų buvo žemės ūkio sodybose. Daugumas jų gyveno šeimomis atskiruose vidutinio dydžio ūkiuose su savais namais, atskiru kiemu ir savais ūkiniais trobesiais. Istoriniai ir socialiniai veiksniai, kaip vad. vala-kinė žemės reforma XVI a., baudžiavos įvedimas ir jos panaikinimas, kaimų skirstymas į viensėdžius ir Neprikl. Lietuvos dvarų žemės reforma po truputį keitė sodžiaus statybos ir architektūros veidą. Tyrinėjimai rodo, kad tie kitimai buvo palyginamai nežymūs, išlikę nusistojusių tradicijų ir stiliaus ribose. Trobesių medinė konstrukcija ir formos išliko pirmykštės iki pat XX a. pradžios. Kaip jau minėta, vos penktadalis Lietuvos ploto tėra ištirta namotyros požiūriu, tad ateityje, jei nebus pavėluota inventorizuoti sparčiai nykstančias senąsias sodybas, mūsų turimos žinios galės būti papildytos, galbūt, naujais dokumentais.

Kad ir nedidelė etnografinė Lietuva, bet joje yra apstu įvairių sodybų planavimo variantų ir skirtingų trobesių tipų. Manau, kad tasai įvairumas ir įormų gausumas ir bus viena iš būdingiausių bei nuostabiausių savybių. Jos parodo lietuvio kaimiečio išradingumą labai panašiose gamtos sąlygose su ribotomis technikos bei medžio galimybėmis. Tie natūralūs faktoriai ir nulėmė, kad formų ir detalių įvairumas telpa vientisame stiliuje, išvengiant šabloniško standarto. Prie to prisidėjo decentralizuotas individualus ūkininkavimas ir statybinių medžiagų pramonės nebuvimas. Dabartinėse sąlygose būtų sunku išvengti, o gal nebūtų ekonomiška apsieiti be standartizavimo. Pagal šios paskaitos apimtį, nesileisime į detalų sodybų ir trobesių nagrinėjimą. Tik suminėsime objektus, iškeldami jų tipų ir variantų gausybę. Mėginsime parodyti, kad turime reikalo su turtingu lietuvių kultūros palikimu, kuris vertas gilesnių studijų, didesnio specialistų skaičiaus dėmesio, ir gal slepia savyje galimybes praturtinti moderniąją lietuviškąją architektūrą. Remiamės tuo, kas buvo statyta daugiausia XIX a. ir XX a. pradžioje.

Pradedame sodybų planavimu. Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje vyrauja senoviški laisvo užstatymo viensėdžiai, erdviai pasiskleidę didelių medžių paūksmėje. Jų nepalietė XVI a. vala-kinė žemės reforma, suformavusi Augštaitijos ankštai suspaustus gatvinius kaimus. Jų kiemai surikiuoti prie kelio su pirkiomis prie pat gatvės. Užnemunėje (Suvalkijoje) taip pat viensėdžiai, bet jau kitokie, kaip žemaičių. Čia jie atsirado XIX a. pradžioje, išskirsčius senuosius gatvinius kaimus viensėdžiais, panašiai kaip ir kitur Lietuvoje buvo atlikta XX a. pradžioje. Iki II pasaul. karo buvo likę dar apie 30 proc. (3500) kaimų neišskirstytų. Naujieji viensėdžiai turi taisyklingą stačiakampainį sodybos planą su mažiau trobesių, lyginant juos su pirmykščiais žemaičių kiemais. Be istorinių sąlygų sudaryto įvairumo, dar matome skirtumą tarp mažažemių, vidutinių ir stambesniųjų ūkių tiek statybiniu, tiek ir ekonominiu požiūriu. Trobesių išdėstymas kieme būdavo apsprendžiamas pačių ūkininkų ir vietinių meistrų ne ant popieriaus pagal įstaigų instrukcijas ar planus, bet čia pat natūroje pagal sveiką nuovoką, derinant tradiciją su konkrečiomis tereno sąlygomis. Laisvas trobesių išdėstymas kieme, neprisilaikant nei linijų, nei 90 laipsnių kampų jau senai buvo pripažintas, kaip vienas iš būdingiausių lietuvių sodžiaus statybos bruožų (pvz., W. Pessler 1908 m. apie Mažąją Lietuvą). Funk-cionalinis sodybos dalinimas horizontaliai, į daugelį nedidelių pastatų, yra charakteringas visai Lietuvai, o taip pat ir kitiems baltų ir slavų kraštams. Architektūrinį lietuvio sodybos ansamblį apjungia tvoros, vartai, šulinio svirtis, gausūs medžiai. Dviejų augštų trobesiai yra reta išimtis, pastebima didesnėse klėtyse ir stambesnių ūkių namuose, kur pastogė išvystoma beveik į antrąjį augštą.
Sodyboje dominuoja gyvenamasis namas, kurį toliau vadinsime tiesiai namu, nes ūkiniai trobesiai vadinami kitaip. Namų yra 4 tipai ir daug skirtingų variantų. Tie pagrindiniai tipai yra: 1. senasai žemaičių namas (tarmiškai "noms, nums") su durimis iš galo, be lubų, su ugniaviete asloje ir su siena atitvertu namoga-liu karvėms antrajame gale. Tai yra autochto-niškas baltiškas tipas, seniausias tarp kitų išlikusių senoviškųjų pastatų. Seniau tokių namų būta ir Augštaitijoje. 2. Žemaičių troba su durimis išilginėje sienoje į priemenę, kur stovi didžiulis kaminas nuo pat žemės su virtuve kamine. Abiejuose trobos galuose telpa nuo 4 iki 12 kambarių. Visas trobesys perdalintas išilgine kapitaline siena. 3. Augštaičių pirkia, taip pat su priemene, bet be kamino, ir su dviem gyvenamaisiais galais. Tasai trobesys siauresnis už trobą, neturi išilginės sienos ir mažiau kambarių. Pirkios tipas paplitęs rytinėje Latvijoje ir vakariniuose slavuose, o troba — vakarinėje Latvijoje. 4. Užnemunės stuba turi bendrų savybių su pirkia ir su troba, bet pastarosios bruožai vyrauja. Priemenėje įrengta virtuvė su kaminu virš lubų. Stuba yra taip pat dvigalis namas, kiek vėlesnės raidos arba modernesnis, su kompaktiškesnėmis patalpomis.
Trobą, pirkią ir stubą jungia bendras trilypis plano principas: priemenė vidury ir du galai su įvairiais vardais vadinamais kambariais. Tasai dvigalis planas yra būdingas plačiai Europos juostai nuo Alpių ir Balkanų iki pietinės Skandinavijos, apimančiai Pabaltijį ir vakarinius slavus. Lietuvių namai įvairių autorių klasifikuojami į gausybę variantų. P. Galaunė savo 1930 m. knygoje iliustruoja namų raidą devyniais skirtingais planais. 1941 m. "Lietuviškojoje Enciklopedijoje" (Kauno laidos) K. Mekas duoda 13 planų variantų, o 1955 m. arch. Spelskis net 21. 1956 metų arch. Baršausko knygoje suvesti XVIII-XX a. namai į 17 tipų ir 35 variantus. Atrodo, kad tai yra dirbtinai išpūsta pulverizacija, nes tuo keliu einant, galima nubraižyti ir kelis šimtus skirtingų senoviškų namų planų. Iš tikrųjų, iš mano matytųjų daugelio šimtų planų nėra nei dviejų vienodų, bet eliminuojant antraeilius bruožus, jų planavimo logika suvedama į minėtuosius 4 pagrindinius tipus. Daug kam girdėtas "bakūžės" vardas yra nevykęs poetinis terminas tėviškės namų simboliui. Bakūžė yra vokiškos kilmės žodis, dabar reiškiąs lūšnelę. Lietuvių sodiečių namai dažniausiai yra erdvūs ir solidžiai pastatyti, ištveria iki 200 metų, o ne lūšnelės ar bakūžės.

Daugelio namų charakteringas išorės priedas yra prieangis ("gonkas") prie pagrindinių durų. Prieangiai minimi XVI a. dvarų inventoriuose, bet plačiau paplitę sodžiuje tik XIX a. Jų yra įvairių formų: 1. priestatas su žemesniu dvišlaičiu stogeliu; 2. uždengtas pagrindinio stogo pratęsimas; 3. stogelis su spyriais be atskirų sienelių ar kolonėlių; 4. rečiau užtinkamas prieangis, įtrauktas į pagrindinį namo planą po tuo pačiu stogu. Be gausybės plano variantų, lietuvių namai dar skiriasi išorės proporcijomis, skirtingomis stogų formomis, turi daugiau ar mažiau puošmenų ir gana įvairių konstruktyvinių sistemų bei detalių. Tuos įvairumus atskleidžia didesnis iliustracinės medžiagos skaičius, kuri čia Amerikoje nėra lengvai prieinama ir tik maža jos dalis tepaskelbta literatūroje.

Iš ūkinių trobesių įdomiausia yra klėtis. Ji išsiskiria savo harmoninga architektūra ir išoriniu puošnumu. Grubiai klasifikuojant, matomi 4 tipai: 1. vienalypė su durimis iš galo, 2. vie-nalypė su durimis iš šono, 3. augštaičių daugialypė ir 4. žemaičių daugialypė. Pirmieji 2 tipai yra pirmykščiai, pastarieji — vėlesnės raidos. Tačiau skirtingų klėčių variantų, kaip ir namuose, konstatuojama kelios dešimtys: su ar be prieklėčio, atviras ar uždaras prieklėtis, patalpų skaičius viduje, laiptų į pastogę padėtis, su balkonu ar be jo, kolonėlių skaičius ir kt. savybės. "Lietuvių Enciklopedijos" XII tome yra parodyta 12 klėčių plano variantų. Baršausko studijoje "Svirnų architektūra" (Kaunas 1960) duota lentelė su 24 klėčių planais ir fasadų siluetais, skirstant juos į 4 grupes ir 8 tipus. Augštaičių klėčių planai simetriški, o žemaičių dažniausiai ne. Vienalypė klėtis su durimis iš galo ir dviem ar keturiom kolonėlėmis yra analogiška su klasiškuoju megaronu ir graikų šventykla. Bet ir priešistorinis indoeuropiečių, taigi ir baltų protėvių namas taip pat turėjo me-garonišką planą. Dėl to klėties plano studijos atveria įdomias namų raidos fazes ir sukelia dar neišspręstų problemų.

Architektūrinį klėties efektą sudaro prieklėtis su dekoratyviškai profiliuotomis kolonėlėmis, tvorele — baliustrada ir stogo frontonu. "Lietuvių Enciklopedijoje" parodyta 17 įvairių kolonėlių profilių, o Baršausko studijoje 30, skirstant jas į 5 grupes. Tipiškos kolonėlės profiliuojamos simetriškai apie augščio vidurį, be kapitelio užakcentavimo. Pagal latvių namotyros žinovą prof. P. Kundrinį, plastiškas išdrožimas kolonėlės vidury yra būdingas Pabaltijo medinei architektūrai nuo pat ankstyvųjų viduramžių.

Statybiniu požiūriu svarbiausias ūkinis trobesys yra klojimas. Tai yra didžiausi ir augš-čiausi ūkininko pastatai, skiriami javams sukrauti. Žemaičių ir augštaičių klojimai yra skirtingi savo planu ir išorės proporcijomis. J. Minkevičius Vilniuje 1960 m. paskelbė logiškai pagrįstą jų klasifikaciją: 4 tipai klojimų su jaujomis ir 4 tipai klojimų bei daržinių be jaujų. Pagal fasadus, jis suvedė vien tik augštaičių klojimus į 14 variantų. Kitas klasifikacijos pagrindas yra gana komplikuotos jų stogų konstrukcijos. Tvartų taip pat yra bent du skirtingi tipai augštaičiuose ir net 4 žemaičiuose, jų tarpe senoviškieji diendaržiai arba laidariai su uždaru ar pusiau uždaru kiemu vidury. Kiti ūkiniai trobesiai bei pastatai yra rūsys, malkinė, prielapas (maniežinė), žardinė, rūkykla, ub-ladė duonai kepti. Išskirtinas trobesys yra pirtis, kur maudomasi, o kartais džiovinamas vasarojus. Dideliuose ūkiuose tų trobesių daugiau, o mažuose jungiamos kelios funkcijos tame pačiame pastate. Ūkinių trobesių gausumas ir jų raida rodo, kad lietuvis ūkininkas nebuvo perdaug konservatyvus ir pagal kintančias ūkininkavimo sąlygas tobulino savo kiemo įrengimus. Pagrindinė ūkinių trobesių paskirtis išliko ta pati šimtmečiais, kaip matyti iš negausių priešistorinių ir gausesnių istorinių šaltinių. Dėl to ūkiniuose trobesiuose išliko daugiau archaiškų savybių, kaip namuose. Pastarųjų pakitusi šildymo sistema, stikliniai langai, pastogių erdvės išnaudojimas ir pjūklo technika greičiau atsiliepė namo išorėje ir viduje.
Namai ir ūkiniai trobesiai turi daug bendra savo išorėje. Dominuoja stogas, visada augš-tesnis už sienas. Namų, klėčių ir tvartų stogo ir sienų santykis yra apie 1,5; klojimų nuo 1,5 iki 4,5. Žemaičių stogai augštesni už augštaičių pirkių ar klėčių. Trobesių ilgio ir pločio santykis žemaičių trobose yra apie 2, o augštaičių pirkios — pailgesnės. Būdingos plačios, ant sienų užleistos pastogės. Galiniai trobesių fasadai simetriški, bet šoniniai nevisada.Sodžiaus panoramoje kaitaliojasi įvairios stogų formos: keturšlaičiai, čiukuriniai, laužyti čiukuriniai, pusskliautiniai (valminiai) ir dvišlaičiai. Dažnai to paties trobesio stogo galai esti skirtingos formos. Naujuose viensėdžiuose matyti beveik vien tik dvišlaičiai stogai, su stoginėliais jų galuose, arba su lygiais vertikaliais skliautais be stoginėlių. Visas tasai formų įvairumas nesudaro didelių kontrastų, bet derinasi į ansamblį. Jame neišsiskiria iš harmoningo, kartais net monotoniško stiliaus jokie bokšteliai ar aštrių spalvų plokštumos. Vienur kitur gamtovaizdį pagyvina vėjiniai malūnai, pastatyti kiek atokiau nuo ūkio sodybų.

Augštaičių klojimų ir daržinių fasadai
(sudarė arch. J. Monkevičius 1960)

Iki XVIII a. vidurio rąstai dedami apvalūs arba skliautu aptašyti, vėliau naudojama ir pjūklu pjauta miško medžiaga. Pasitaiko molinių sienų, ir tik dideliuose ūkiuose ar dvaruose mūrinių. Sienos renčiamos iš gulsčių sienojų — rąstų, kartais apkalamos lentomis. Daržinių ir malkinių sienos iš bėdos išpinamos šakomis ar žabais tarp sienos šulų. Stogų konstrukcijų yra trys tipai: pėdiniai — stulpiniai, gegniniai ir gulsčių sijų (augštaičių klėtyse, kartais rūsiuose). Pėdinių stogų skirtingų variantų yra klojimuose ir pirkiose. Gegniniai stogai naudojami visur vakarų Lietuvoje ir Užnemunėje. Senieji trobesiai buvo dengiami šiaudais, bet po pirmo pasaulinio karo vis daugiau pereinama prie medinių gontų ar skiedrų dangos. Degtų čerpių stogai dar vis buvo per brangūs vidutiniam ūkininkui. Apie senųjų kaimo trobesių konstrukcijas geriausia studija iki šiol yra K. Čerbulėno darbas 1958 metais. Jo išvadose sakoma, kad konstrukcijos sudėtingumas ir įvairumas glaudžiai siejamas su trobesių paskirtimi ir jų svarba sodyboje.

Baigiant savybių apžvalgą, reikia paminėti architektūrinius   puošmenis   arba   ornamentus.


Lietuviškų klėčių kolonėlės
(arch. J. Baršauskas, 1960 m.)

Jų daugiau matyti augštaičių pirkiose ir klėtyse, daug mažiau Žemaitijoje ir vėl gausiau Mažojoje Lietuvoje ir pajūryje. Neperkraunant atskirų trobesių dalių, puošmenys saikingai paskirstomi namų stogo ir sienų detalėse, prieangyje, prieklėtyje. Langų apvadams naudojami kiaurapjuvės (ažūrinės) technikos drožiniai, o langinėse bei duryse randama ir reljefinių ornamentų. Jų lentelės sudedamos ritmingu raštu ir dažnai daromos dviem spalvomis. Geležiniai užraktai, rankenos, durų vyriai puošiami kalvių darbo ornamentais. Sienojų galuose išdažomos gėlės arba žvaigždutės. Lubų sijų galai lauke profiliuojami išdrožimais. Galimas dalykas, kad kai kurie langų puošmenys atsirado baroko įtakoje. Augštaičių polinkis ažūriniams drožiniams siejamas su slavų kaimynyste, kur tokie drožiniai gausiau paplitę. Kai kurie puošybos elementai, ypatingai būdingieji stogų žirgeliai, dažnai vilioja ir modernų architektą panaudoti juos savo kūryboje. Susiduriama su pavojumi prilipdyti ornamentus, kur jie nėra reikalingi arba netinka dėl skirtingos medžiagos faktūros. Pvz., Lietuvoje buvo kritikuojami bandymai pavaizduoti austinių juostų raštus ant tinkuotų mūro paviršių, nes tai ne architektūrinis motyvas. Medinėje sodžiaus namų puošyboje nebuvo naudojami audeklų ornamentai. Būdinga, kad senojoje lietuvių architektūroje nematyti ornamentų taip sau, bet puošiamos reikalingos konstruktyvinės dalys.

3. Tautinės architektūros problemos atgijimas Lietuvoje ir pasaulyje


Senosios kaimo statybos tyrinėtojai dabar Lietuvoje nesivaržydami pabrėžia, kad jų studijų tikslas nėra vien tiktai pažinti praeitį. Jiems daugiau rūpi parodyti architektūrinio palikimo turtus dabartiniam architektui, kaip šaltinį naujoms "tarybinės architektūros" idėjoms. Architektai Baršauskas ir Minkevičius rašo 1960 metais: "Lietuvių liaudies architektūroje pasireiškė keturi pagrindiniai kompoziciniai principai: 1. architektūros ir gamtos harmoniškumas, 2. tipiškumas, 3. ansambliškumas, ir 4. santūrumas bei logiškumas. Šie principai yra gyvybingi iki šiol. Jie ir dabartinėmis augšto statybos darbų industrializavimo bei mechanizavimo sąlygomis yra svarbūs. Juos reikia aktyviai vystyti toliau". Minkevičius, kitoje vietoje (1960 m.) panagrinėjęs ūkinius pastatus, baigia šitaip: "Ūkio trobesiai savo gausumu, architektūrinėmis formomis bei išdėstymu turėjo didžiulę įtaką lietuvių kaimo architektūriniam raiškumui, jo stilistiniam vieningumui ir kraštovaizdžio nacionaliniam koloritui". Baršauskas, išstudijavęs svirnus, įtaigoja skaitytoją, kad "tradicinius progresyvinius svirnų architektūros principus ir kompozicines priemones galima sėkmingai panaudoti, kuriant naują tarybinę architektūrą". Lengvai iššifruodami privalomą frazavimą okupuotoje Lietuvoje, suprantame, kad tiems lietuviams rūpi ne kažkokia "tarybinė", o konkreti lietuviška arba Lietuvos krašto architektūra. Dar nežinome, kaip tie patarimai ir išvados pasireiškė praktikoje naujuose Lietuvos pastatuose.

Išeivijos lietuvių architektų bei inžinierių nuomonė šiuo klausimu dažnai sutampa su minėtomis nuotaikomis Lietuvoje. Nebetenka čia kartoti, kas buvo visiems prieinama mūsų spaudoje Amerikoje, tik iš paskutiniųjų pasisakymų prisiminsime inž. P. Jurėno straipsnį "Aiduose" 1961 m. Pradėjęs daug kartų cituota M. K. Čiurlionio mintimi, kad savotiškas lietuvių stilius turįs iškilti iš liaudies meno, kaip pagrindo, autorius panagrinėja sodžiaus namų raidą ir teisingai užbaigia tvirtinimu: "Mūsų sodžiaus gyvenamojo namo statyba sudaro savą architektūrinę problemą. Ją sprendžiant, reikia suprasti ir įsijausti į jos pobūdį". Atsieit, negalima pamėgdžioti praeities, o reikėtų ją atnaujinti taip, kad kūrinys liktų ir originalus, ir būdingas, bet drauge atitiktų pažangos reikalavimus.

Po II pasaulinio karo pastebimas nusigręžimas nuo pabodusio blankaus, be charakterio tarptautinio architektūros stiliaus, kur nauda ir ekonomija nustelbia visa kita. Jieškoma daugiau išraiškos, o taip pat bandoma iškelti būdinguosius krašto architektūros tradicinius bruožus. (Apie tai mums dažnai primena ir šio kongreso architektūrinės sekcijos pirmininkas arch. J. Mulokas). Dabartiniai Lietuvos architektai taip pat ėmė daugiau domėtis, kaip pasaulyje jieškoma tautinės architektūrinės išraiškos. Greičiausia, iki šiol sovietinėje Lietuvoje nebuvo galimybių ir patirti, kas daroma užsieniuose. Bet 1961 m. "Statybos ir Architektūros" žurnale kovo m. numeryje jau minėtasis J. Minkevičius padarė įdomią iliustruotą apžvalgą "Nacionalinės architektūros ieškojimai užsienio architektūroje". Jis teigiamai priima W. Gro-piaus, R. Stone'o, net ir Corbusier'o naujuosius pastatus JAV-se ir Indijoje, giria japoną Ten-džį, kuris meistriškai panaudojęs pagrindinius japonų liaudies architektūros principus gelžbetonio pastatuose, kaip sijų išsikišimai fasade ir stogo forma. Europoje J. Minkevičius žavisi naująja suomių architektūra (A. Aalto, Siren,Blomstedt), pripažindamas jiems sugebėjimą drąsiai derinti tradicines statybines medžiagas — medį, akmenį, plytas — su naujomis betono, stiklo ir plieno konstrukcijomis. Suomiai modernūs, individualūs, bet juos jungiąs ir kūrybinis bendrumas, atsižvelgimas į gamtą. Savo straipsnį autorius baigia iki šiol sov. Lietuvoj negirdėtų pripažinimu, kad naujose užsienio architektūros apraiškose esama milžiniškos vertės kūrybinių, pamokančių jieškojimų ir idėjų. Gaila, kad lietuviai Lietuvoje neturi laisvės susipažinti ir atvirai vertinti lietuvių architektų darbą išeivijoje. Jie turėtų pripažinti, kad ir čia pagaliau ne tik žodžiais, bet ir darbais skinamas kelias naujajai lietuvių architektūrai. Ar tasai kelias tiesus, ar vingiuotas, bet vietoje nestovima. Jono Kovos, Stasio Kudoko, Alfredo Kulpavičiaus, Jono Muloko sukurti ir įvykdyti pastatai padarė tvirtą pradžią. Matome reikšmingą lūžį, ilgo proceso dalį, ko negalima realizuoti staigiai ir dirbtinai.

Po šios digresijos grįždami prie temos apie lietuvių kaimo statybą, turėtume sutikti, kad architektai negali tikėtis gatavų receptų, ką ir kaip panaudoti iš senojo architektūrinio palikimo. Senosios architektūros tyrinėtojų uždavinys yra tiksliai ir išsamiai atkurti jos savybes literatūroje. Reikalinga plačios apimties knyga apie senąją lietuvių sodžiaus architektūrą ir statybą. Ji būtų naudinga jaunam architektui išeivijoje ir aplamai kultūros istorijai. Turėdamas prieinamos literatūros, architektas sugebės rasti, kas jo kūrybai galėtų praversti iš senojo palikimo. Gatavi receptai tik varžytų individualų kūrėją, atitrauktų jo dėmesį nuo kitų vertingų elementų ar kompozicinių principų, nepaminėtų tokiame recepte. Pvz., vienam gali patikti klojimų konstrukcija ir jo stogo formos, kaip idėja moderniai čiuožyklai ar vasariniam teatrui, bet gal ne bažnyčiai. Kitam liaudies architektūros entuziastui klojimas gali visiškai nepatikti, bet jis rekomenduotų prieklėtį ar pirkios prieangį, kaip gražų motyvą, sakysim, vasarnamiui ar užmiesčio vilai. Ambicingas architektas jokių receptų nenori, jam tik reikia pažinti architektūros istorijos faktus ir sąlygas, kuriose jie atsirado.

Lietuvių sodžiuje buvo sukaupti vertingi liaudies architektūros lobiai. Mūsų uždavinys būtų pažinti tuos lobius ir perduoti tą pažinimą ateinančioms kartoms, kada jau nebebus išlikę senųjų lietuviškų sodybų. Daugiau faktų, detalių, iliustracijų ir bibliografiją skaitytojas ras "Lietuvių Enciklopedijoje" (kaimas, kiemas, namas, klėtis, pirtis, klojimas, jauja, sąspara, siena ir kt.).