Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PENKTIEJI METAI ATSIMINIMŲ ĮVYKIŲ ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Pauliukonis   
Bendros pastabos

1959 metais lietuvių išeivių literatūros rinkoje pasirodė didoka Kipro Bielinio atsiminimų knyga "Penktieji metai". Kadangi knygoje daug autoriaus tvirtinimų atrodė abejotinų, juos reikėjo patikrinti ano meto lietuvių spaudoje. Neturint po ranka reikalingų šaltinių, teko jų jieškoti. Kai atliekamo laiko mažai tėra, tad tenka pavėluotai atsiliepti apie išėjusį veikalą.

Kaip autorius prisipažįsta, knygos turinys nėra naujas: vieni skyriai buvo spausdinti Kaune ėjusio "Socialdemokrato" atkarpoje ir 1928 m. išleisti atskira knygele "Dėl Ateities II", kiti skyriai pasirodė Šiauliuose leistame "Kultūros" žurnale ir 1931 m. Spaudos Fondo atskirai išleisti "1905 metai. Atsiminimai ir dokumentai". Kai kurias vietas autorius papildęs JAV rastais dokumentais bei šaltiniais. Knygoje aprašomi įvykiai nėra vien gryni autoriaus asmens atsiminimai, bet ir paremti "kaikuriais ryškesniais stebėjimais" (7 p.).

Apie 1905 metų įvykius Lietuvoje ryšium su Didžiuoju Vilniaus seimu savo atsiminimus yra paskelbę E. Galvanauskas 1931 m. "Lietuvos Aide", buvusieji Vilniaus seimo sekretoriai Pranas Klimaitis 1931 m. "Židinio" 1-4 nr. ir J. Gabrys 1931 m. "Naujojoje Romuvoje", P. Leonas 1926 m. "Kultūroje" ir kt. Bet, žinoma, ne taip plačiai, kaip K. Bielinis knygoje "Penktieji metai", čia pateikta gausios medžiagos, daugiausia apie Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą revoliucijos metu Lietuvoje: LSDP steigimąsi, atsišaukimais ir prakalbomis gyventojų skatinimą priešintis caro valdžiai ir fabrikų bei ūkio darbininkų streikų organizavimą.

1905 metų pavasarį Rusijoje kilusi revoliucija persimetė ir į Lietuvą. Prasidėjo  viešos   demonstracijos   ir kalbos prieš caro valdžią, kilo fabrikų ir dvarų darbininkų streikai. Atsiminimų autorius vaizdžiai aprašo, kaip jis pats sakęs viešas prakalbas — "pamokslus". Kovo 12 d. Kupiškyje pasakęs pirmą revoliucinę prakalbą. Jo ta prakalba pavadinta "pamokslu". Vėliau visų Lietuvoje revoliucionierių prakalbos buvo vadinamos "pamokslais". Tuo laiku socialdemokratų partija veikė pogrindyje. Kad rusų policija ne taip lengvai susektų, partijos nariai turėjo slapyvardžius. 1903 m. Vilniuje partijos konferencijoje K. Bielinis dr. St. Matulaičio (vėliau išvirtusio į komunistus) pavadintas Kunigu. Visą laiką jis partijoje ir buvo vadinamas Kunigu. Tas nešventintas Kunigas, nuvykęs į Kupiškį sakyti "pamokslo", pas žydų socialdemokratų "Bundo" narį kurpių nusigrimuoja, prisilipi-na barzdą ir ūsus ir miestelio aikštėje, atsistojęs ant rogių, išeinantiems žmonėms iš bažnyčios pradeda kalbėti. Baigiant kalbą, iškyla raudona Kupiškio socialdemokratų vėliava su užrašu: "šalin caro valdžia! šalin karas! Tegyvuoja revoliucija!" (50 p.). Kalbėtojas minios nepastebėtas dingsta, grįžta pas tą patį žydelį, nusiima grimą ir išvyksta iš Kupiškio. Po pusantro mėnesio atvyksta į Kupiškį 80 kareivių, prasideda kratos ir suėmimai įtariamų asmenų. Gegužės 1 d. sako prakalbą Skapiškyje, gegužės 6 d. Kurkliuose. Čia per revoliucinį mitingą kalbėtojas policijos buvo suimtas ir pradėtas mušti. Nežinia kuo tai būtų pasibaigę, jei klebonas savo griežtu žodžiu nebūtų policijos sustabdęs. Pasinaudojęs minioje kilusiu sąmyšiu, K. Bielinis pabėgo. "Pamokslų" aprašymas bus bene geriausiai pavaizduota atsiminimų vieta   (48-66  p.).

Toliau autorius pasakoja savo keliones į Sūduvą ir Žemaitiją partijos organizacijos reikalais. Vieną tokią kelionę jis su V. Požėla iš Vilniaus į Suvalkus yra atlikęs išvaduoti pakeliui V. Mickevičiaus-Kapsuko, vežamo iš Kalvarijos kalėjimo į Suvalkų kalėjimą. Bet žygis nepavykęs, nes tą dieną Kapsukas nebuvo vežamas. Vėliau V. Požėla suorganizavęs Kapsuko išvadavimą iš Suvalkų kalėjimo. Už tai vėliau iš Maskvos Kapsukas grasinęs, kai jis grįšiąs į Lietuvą, tai Kaune ant pirmos Laisvės Alėjos medžio šakos pakarsiąs K. Bieli-nį, V. Požėlą ir St. Kairį (268 p.).

Pakrikai pamini K. Bielinis ir caro valdžios reakcijos laikus, savo gyvenimą Vilniuje, jo vadinamoje "jakobinėje", gana ištęstai papasakoja savo areštą Vilkaviškio stotyje (455-476 p.) ir pabaigai savo patirtus įspūdžius 1906 m. Latvijoje.

Į savo asmeninius atsiminimus autorius yra įterpęs apie Rusijos Valstybės pirmą ir antrą Dūmą bei apie atstovų rinkimus Lietuvoje (217-270 p.) ir gana ilgą skyrių (271-358 p.) apie Lietuvos žemės ūkio darbininkus Lietuvoje, šio skyriaus pabaigoje paduoda charakteringą Lietuvos žemės ūkio darbininkų atlyginimo lentelę prieš pirmą pasaulinį karą, Lietuvos nepriklausomybės laikais ir kolchozninkų okupuotoje Lietuvoje: prieš 1905-07 metų streikus dvaro kumiečiai vidutiniškai už darbo dieną gaudavo 3,5 klg. (8 svarus) javų, po streikų atlyginimas pakeltas, vietomis net iki 7 klg. Lietuvos nepriklausomybės laikais valdžios buvo nustatytas minimumas dvaruose su pirmos rūšies žeme vidutiniškai 6,18 klg. javų, o su antros rūšies žeme 5,66 klg. javų. Po keturiasdešimt metų, gyvenimui kitur pažengus ir pragyvenimo reikalavimams padidėjus, bolševikų c-kupuotoje Lietuvoje kolchozninkai vidutiniškai už darbadienį gauna 1,75 klg. (4 svarus) javų, bet yra ir tokių kolchozų, kur darbadienio uždarbis tesiekia vos 300 gramų (0.75 svaro) javų.

Po žemės ūkio darbininkų skyriaus duotos ano meto trijų politinių grupių veikimo apžvalgos: demokratų (359-375 p.), katalikų arba, kaip autorius pavadinęs, "Trečiosios srovės" (389-408 p.), ir socialdemokratų (409-454 p.). Po demokratų veiklos apžvalgos įterpti 2 skyreliai: apie chuliganus (376-383 p.) ir kankin-tinių kasą (383-389 p). Knygos gale gausus priedų skyrius (517-578 p.), iš viso jų 18. Pridėti geografinių vardų ir asmenų sąrašai.

Autorius visą medžiagą knygoje pateikia, nesilaikydamas nei atsiminimų rašytojams įprastinės chronologinės nei dalykinės tvarkos. Jau kaip iš trumpos apžvalgos galima buvo pastebėti, kai kurie klausimai yra sujaukti. Bet skaitant knygą, vietomis tas medžiagos pakrikumas dar daugiau jaučiamas. Po trumpo tamsios Lietuvos padėties, spaudą atgavus, apibūdinimo savo atsiminimus autorius pradeda nuo 1905 m. Šiaulių gegužines, grįžta prie 1903 ir 1904 metų Vilniuje socialdemokratų konferencijų ir 1904 m. rudenį kelionės į Sūduvą. Įterpęs apie Kėdainių Daumantus ir 1905 m. vasarą literatūros gabenimą iš Kėdainių į Vilnių, grįžta prie sausio 22 d. Kruvinojo sekmadienio Petrapilyje. Po to pasakoja iš eilės įvykius iki vasaros. Ir vėl peršoka į 1906 m. savo gyvenimą Vilniuje, socialdemokratų vadinamoje "jakobinėje". Iš Vilniaus grįžta į 1905 m. praleistą vasarą Žemaitijoje. Į atsiminimų pasakojimą įterptas socialdemokratų gretose įvykęs nesusipratimas dėl 1904 m. Kapsuko išleisto pirmeivių moksleivių laikraščio "Draugo", šis skyrelis geriausiai būtų tikęs prijungti prie socialdemokratų istorinės apžvalgos. Panašių šokinėjimų yra ir daugiau.

Ar nebūtų būvę geriau, jei autorius būtų aprašęs pradžioje sistemingai iš eilės visus savo atsiminimus iš Lietuvos revoliucijos ir reakcijos laikų, paminėdamas kiek būtinai reikalinga Rusijos revoliucijos įvykius, po to būtų įdėjęs apie žemės ūkio darbininkus, kankinių kasą, chuliganus, Valstybės Dūmą ir pagaliau davęs trijų politinių grupių veiklos apžvalgas. Tuo būdu sutvarkius medžiagą, skaitytojui būtų buvę lengviau orientuotis 1905 m. įvykiuose, o autorius būtų išvengęs kai kurių stambesnių pasikartojimų.

Autorius dažnai leidžiasi į nereikšmingas smulkmenas, kurios nieko y-patingesnio nepasako, o tik ištęsia knygą ir vargina skaitytoją. Pvz. kaip mokėsi dviračiu važinėti, kaip dviračiu arklius baidęs, kaip praleidęs laiką Kaune pas patvirkusius "švedus", nieko bendro neturi su revoliucija. Iš tikrųjų, niekas nesislepia, kam teko "šventauti". Kan. P. Dogelis savo atsiminimų knygoje "Mano atsiminimai" 1936 m. yra taip pat skyreliu "Švedauju Kaune" paminėjęs ir kitus "švedus", kurie tingėjo mokytis, iš tėvų pinigus melžė ir ištvirkavo Kaune. Todėl K. Bielinis savo knygoje, aprašydamas Kauno "švedus", nieko naujo neatidengė.

Dažnas kartojimas, kad tai buvo slaptai veikiama, kad reikėję saugotis žandarų, ir svarstymai, kas būtų galėję atsitikti, pakliuvus į žandarų rankas, kaip pvz. įvykis Kėdainių stotyje (32-33 p.), pasakojimai, kur nakvojo, kur buvo apsistojęs, kaip  surado  nurodytus  asmenis,  ir panašūs dalykai be jokio knygai nuostolio galėjo būti išleisti. Jau mūsų perijodinėje spaudoje ne kartą buvo pastebėta, kad atsiminimų autoriai rašytų tik tai, kas turi bent kiek istorinės reikšmės, o kuo mažiausia liestų savo grynai asmenines gyvenimo smulkmenas.
Leisdamas trečią kartą, nors ir su papildymais, savo atsiminimus apie penktuosius metus, K. Bielinis būtų turėjęs juos parengti sistemingiau ir glausčiau.

Nepaminėti įvykiai

Nežiūrint gausios medžiagos su net nereikšmingomis smulkmenomis, autorius yra mažai paminėjęs arba net visai praleidęs kai kuriuos anų laikų charakteringus ir, be abejonės, jam žinomus įvykius, jei ne iš asmeninio patyrimo, tai bent iš "ryškesnio stebėjimo".

Nieko   aiškaus   nepasakyta   apie 1905 m. peticijas, kurios turėjo nemažos reikšmės   lietuvių   politiniam sąmoninimui.   Pirmoji   peticija   pasiųsta  II.3  ministeriui  pirm.   Vittei trijų   Petrapilio lietuvių, prašančių sulyginti lietuvių teises su rusų teisėmis. Toliau Rygos lietuviai, Vilniaus veikėjai pasiuntė carui peticijas, prašydami   Lietuvai jau autonomijos. Peticijų  banga pasipylė  iš  Žemaitijos ir Sūduvos. "Ūkininkas" ir "Vilniaus žinios" buvo išspausdinusios net peticijų pavyzdžius. Tiesa, socialdemokratai   peticijų   rašymą   laikė   gėda lietuviams, mat, jie tikėjosi revoliucija nugriauti caro valdžią ir laimėti be jokių peticijų. Tačiau kai kurie demokratai,   bepartyviai   ir   kunigai į tai kitaip žiūrėjo. Kadangi lietuvių spaudoje apie   Lietuvos   autonomiją rusų cenzūra griežtai draudė rašyti, tai peticijos buvo gera proga žmonių tarpe skleisti Lietuvos autonomijos mintį, nes kiekvienoje iš jų, be kitų dalykų,  buvo prašoma ir Lietuvai  autonomijos.  Renkant  didesnį parašų skaičių po tokia peticija, savaime autonomijos mintis sklido lietuvių tarpe. Ypatingai garsi peticija buvo   parašyta   Sūduvoj.     Paežerių valsčiaus    sueigos    įgalioti    Juozas Rimša, skulptoriaus P. Rimšos brolis, Petras Gerulaitis ir Matas Matulis  nuvyko  į  Pilviškius  pas  Juozą Kačergių, kuris drauge su veter. Andrium Brundza ir surašė peticiją, arba,   teisingiau   sakant,   reikalavimą Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje,  sąžinės,  spaudos,  susirinkimo ir kitų laisvių. Po peticija buvo surinkta daug parašų. Už tai Suvalkų gubernatorius buvo įdūkęs. J. Rimša su kitais buvo Vilkaviškyje svarbiųjų bylų tardytojo tardomi. Jie teisinosi, kad žmonės jiems taip liepė surašyti peticiją. J. Rimša pusę metų kalėjime sėdėjo, kiek kiti buvo nubausti, neteko patirti.

Gal po "pamokslų" aprašymo būtų buvę visai tikslu duoti bendrą platesnį apibūdinimą visoj Lietuvoj vykusių tokių revoliucinių mitingų ir su jais susijusių kitų įvykių, kaip monopolių daužymų, valsčiaus raštinių naikinimų, reikėjo suminėti vienoje vietoje visus autoriui žinomus kalbė-tojus-agitatorius. Panašūs dalykai yra nuotrupomis vienur kitur knygoje paminėti, šiek tiek bandyta knygos skyrelyje "Prie liepto galo" (477-478 p.) ir prieduose, bet toks žinių pateikimas neduoda aiškaus bendro vaizdo.

Lietuvos revoliucinio sąjūdžio pil-nesniam supratimui ir jo vertinimui būtų buvę naudinga šalia aprašymo Rygos įvykių smulkiau aprašyti Lietuvos kaimynystėje Kurše vykusią revoliuciją, kaip sukilę latviai armijomis žygiavo per kraštą, degino ir naikino dvarus, o užėjus reakcijai, grįžę dvarininkai su dragūnų pa-gelba suiminėjo ir šaudė ūkininkus bei darbininkus, jų sodybas degino. Kuršas buvo tapęs tyrais. Autorius lengvai galėjo panaudoti savo parašytus straipsnius Sermėgiaus slapyvardžiu "Naujoje Gadynėje" 12 ir 13 nr. Kad Lietuvoje neprieita prie tokių žiaurumų, tai čia gal veikė ne vien Lietuvos socialdemokratų didesnis drausmingumas, bet ir taip labai keikiamų vyskupų įspėjamų aplinkraščių bei kunigų pamokslų įtaka.

Taip pat neišryškintas reakcijos laikotarpis, rusų kazokų bei dragūnų siautėjimas, žmonių terorizavimas, mokesčių rinkimas, pabaudų uždėjimas už išdaužytus monopolius, valsčiaus raštines, nupjautus telegrafo stulpus, valdžios pareigūnų bei vadinamųjų šnipų užmušinėjimą ir t.t. Autorius pasklaidžiai pamini vienoje kitoje vietoje, bet glaudesnio aprašymo neduoda.

Ir pats svarbiausias 1905 metų Lietuvoje politinis įvykis — Didysis Vilniaus Seimas, lietuvių revoliucinio judėjimo viršūnė, išreiškusi visos tautos tautinių ir politinių siekimų vieningą valią, labai miglotai tepaminėtas. Gal viena kita pastaba daugiau pakritikuotas, ypač jo rengėjai. Net ir seimo rezoliucijų nėra. Tai didelė spraga penktųjų metų įvykių aprašymo knygoje.

Prie politinių grupių apžvalgos — kalbant apie demokratų srovės raidą, penkioliktu priedu įdėtas dr. V. Kudirkos 1888 m. parengtas Draugystės Lietuva įstatų projektas, nors minėtoji draugystė niekad neįsisteigė ir neveikė. Tad bešališkumas reikalavo įdėti ir "trečios grupės" (katalikų) kun. J. Maciulevičiaus, kun. P. Bučio ir kun. A. Dambrausko parengta politinės programos projektą, paskelbtą "Draugijos" 1 nr. Surinkti atskirų asmenų pripuolami išsireiškimai iš anksto numatytam visos "trečiosios grupės" apkaltinimui ir pasmerkimui ne tik neduoda objektyvaus vaizdo, bet iš viso nesiderina su rimtesnės knygos turiniu.

Vietomis gana būdingi 1905 metų revoliucijos Lietuvoje įvykiai paduoti be platesnių paaiškinimų.
Labai trumpa žinute K. Bielinis pamini liepos 3 ir 17 d. Joniškyje lietuvių susidūrimą su kariuomene. "Čia buvo aukų" (478 p.). Toks įvykis reikalingas smulkesnio aprašymo. Jei autorius žino net įvykių datas, tai gal žino ir smulkiau, kaip tai atsitiko, kiek tų aukų buvo. Arba Naumiestyje (Panevėžio apskr.) "policija" išprovokavusi susidūrimą su žmonėmis ir pradėjusi šaudyti, nušauti penki nekalti žmonės (322 p.). Nė kiek nepaaiškinta, kaip policija išprovokavo susidūrimą. Kaip matyti iš "Naujosios Gadynės" korespondento, atrodo ir pačios minios būta šiek tiek kaltos. Girtos policijos išvyti iš alinės įkaušę žmonės, užuot ramiai pasitraukę, pradėjo karščiuotis iš minios ėmė šaukti: "nepasi-duokim! duokim jiems", žmonės sargybinių įpjudyti nesiskirstė ir vis rengėsi "išmušt juos". Pasigirdo vienas zalpas, kitas trečias"... (187p.). Taip buvo nušauti penki asmenys, o apie dvidešimt sužeistų.

Iškraipyti įvykiai

Kai kur autoriui trūksta tikslesnių žinių. Jų niekur nepatikrinęs jis tenkinasi labai bendromis ar net neteisingomis informacijomis. Kalbėdamas apie seiniškį "šaltinį", nurodo, kad straipsnius apie socialistus pa-sirašinėdavę "kunigai su daktarų titulais: Civinskis, Totoraitis, Narjauskis, Gustaitis, neminint kuriai daktarų rūšiai jie priklauso" (401 p.). Kitoje vietoje sako, kad "Šaltinį" redagavę kunigai be kunigo titulo prie savo pavardžių arba tituluodamiesi daktarais, jei buvo įsigiję teologijos doktoratus" (15 p.), žinios ne visai teisingos: iš keturių suminėtų kunigų tik Civinskis turėjo teologijos doktoratą, o Totoraitis istorijos, Gustaitis literatūros ir Narjauskas abiejų teisių, "šaltinio" bendradarbiai buvo ne tik su teologiniu, bet ir su teisiniu, literatūriniu ir istoriniu išsimokslinimu. Be minėtų asmenų su daktaro laipsniais, "Šaltinis" buvo suspietęs  visą  eilę  gabių kunigų  ir pasauliečių bendradarbių. Reikia teisybę pripažinti K. Bilienio nenaudai, kad "Šaltinis" per visą savo dešimties metų gyvavimo laikotarpį buvo geriausias savaitraštis. Jis svarstė visus ano meto aktualius lietuvių tautos reikalus ir prieš caro valdžią nesilenkė, nesigailėjo ir jai karčių pastabų. Be to, prie savaitraščio ėjo visa eilė priedų: vaikų "šaltinėlis", pirmas lietuvių vaikų laikraštėlis, jaunimui ir ūkininkams. Ūkininkų priedą vedė agronomas Totoraitis. "Scltinio" tonas polemikoje su socialdemokratais bei liberalais buvo napalyginamai kultūringesnis už "Naująją Gadynę", "Skardą", "Lietuvos Ūkininką" ir kt.

Yra ir aiškiai iškraipytų ar net klaidingai nušviestų faktų. Pasakodamas apie kun. J. šnapščio areštą, K. Bielinis taip samprotauja: kadangi kun. J. šnapštys, sargybinių varomas į Šiaulius, pakeliui buvo paleistas Kauno gubernatoriaus telegra-miniu įsakymu, tai, girdi, jis buvęs areštuotas ne už ką kita, kaip tik už susipykimą su baudžiamojo būrio vadu prie kortų stalo (201 p.). Iš tikrųjų kun. J. Šnapštys buvo areštuotas už revoliucinę veiklą: jis buvo aktyvus revoliucionierius, vadovavo Akmenės apylinkės revoliuciniam sąjūdžiui, už tai buvo rusų valdžios kalinamas ir teisiamas. Knygos autoriui, kaip buvusiam aktyviam revoliucijos veikėjui, revoliucinė kun. J. šnapščio veikla turėjo būti žinoma. Taip pat neteisingai kaltinamas kun. K. Olšauskis (vėliau buvęs prelatas) ir jo vadovaujama juozapiečių darbininkų draugija bendravimu su Kauno gubernatoriumi ir socialdemokratų įdavinėjimu policijai (405-406 p.). 1918 m. atskiroj brošiūroj V. Biržiška palietė kun. K. Ol-šauskio su Kauno gubernatoriumi susirašinėjimą, rastą archyve. Iš ten matyti, kad nei kun. K. Olšauskis, nei jo vadovaujami juozapiečiai nieko neįdavinėjo, bet buvo griežtai nusistatęs prieš revoliuciją, tik prašė gubernatoriaus vienam kitam juozapie-čiui laikyti ginklą apsisaugoti nuo galimo revoliucininkų užpuolimo. Nepriklausomybės laikais "Lietuvos žinios" buvo apšmeižusios prel. K. Ol-šauskį socialistų išdavinėjimu caro valdžiai. Prelatas už šmeižtą "L. Z." redaktorę F. Bortkevičienę patraukė į atsakomybę, ir ji teismo buvo nubausta, nes pakviestas kaltinamosios ekspertas V. Biržiška, remdamasis savo brošiūros faktais, sugriovė "L. ž." tvirtinimus, (plg. M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias, II, 137-138 p.). Juozapiečiams įsigyti ginklą apsisaugoti nuo užpulimų buvo rimto pagrindo. Vienas iš juozapiečių organizatorių, kun. Pr. Turauskas, pasakoja, kad pradžioje socialistai ėmėsi net teroro priemonių prieš juozapie-čius, ir keli darbininkai buvę nušauti. Tik juozapiečiams paskelbus, kad už kiekvieną nušautą jų narį būsiąs nušautas ir socialistas, socialistų atstovai, susiėję su juozapiečių atstovais, išsiaiškinę ir susitarę vieni kitų nebežudyti (Vadovas, 1912 m. xi t. 384 p.).
Kun. J. Tumo pasisakymas "Tėvynės Sarge" (1900 m. 12 nr.), kad Lietuvos nepriklausomybę skaito už tuščią svajonę, turi savo atskirą istoriją, kurią V. Biržišką yra išaiškinęs (Aidai, 1954 m. 261 p.,). Tai buvo parašyta taktiniais sumetimais, tas pareiškimas turėjo įtakos į spaudos draudimo panaikinimą. Ir po to dar vis vartoti tą kun. J. Tumo pasisakymą argumentu įrodyti "Tėvynės Sargo" ir kunigų politinį atsilikimą yra ne kas kita, kaip sąmoningas skaitytojų klaidinimas. Kaip A. Jakštas-Kun. A. Dambrauskas "gynė caro okupaciją" (407 p.) 1960 metų "Drauge" (XII.10) ir "Darbininke" (XII. 2 ir 7) buvo gana plačiai rašyta, todėl kartoti tas pačias mintis nėra reikalo.

Kai kurie atsiminimų įvykiai pagrįsti anoniminių asmenų informacijomis. Nors ir tokie pasakojimai. Akmenėje baudžiamojo būrio vadas, "kaip pasakoja žinantieji (O kas tie žinantieji? Pr. P.), visą naktį klebonijoje kortavo. Jo partneriai buvę vietos klebonas ir kunigas Šnapštys — Margalis" (201 p.). Po prakalbos Kurkliuose, K. Bieliniui pavykus pabėgti, girdi, kažkoks "Darbininko Balso" korespondentas rašęs, kad klebonijoje "žemiečių viršininkas gėrė ir linksminosi į socialisto sveikatą, kad gyvas išlikęs" (65 p.). Mat, K. Bielinis turėjęs 1863 m. sukilime vartotą pištalietą, kuriuo norėjęs šauti į viršininką, bet pištelietas neiššovęs. Iš tikrųjų, joks korespondentas klebonijoje nebuvo ir nematė, nei negirdėjo, ką ten žemiečių viršininkas veikė ar kalbėjo, bet nugirdęs gandą parašė į laikraštį. Be to, caro valdininkų vaišinimas nebuvo kriminalinis nusikaltimas tautai. Kas norėjo caro valdininkus sušvelninti ir nukreipti jų dėmesį į šalį, tas, ir nekęsdamas bei širdyje keikdamas, juos buvo priverstas vaišinti. Tai darė kunigai ir pasauliečiai veikėjai. Būdingas yra ano meto veikėjo J. Bulotos išsireiškimas šiuo klausimu: "Reikia stebėtis, kad mes taip ilgai veikėme taip sakant po pat nose žandarų ir taip ilgai negalėjo jie mus susekti. Manau už tai, kad mes palaikėme pažintį su vietine aristokratija. Apskrities Viršininkas, komisorius, Parubežinės Sargybos Vadas, Vilčinskas (totorius), karininkai ir kiti, drauge kozyriuodavome, išgerdavome ir t.t. Gi Vincą (dr. V. Kudirką) net ir žandarai mylėjo, su kuriais ir jam kitkart išgerti tekdavo" (Vinco Kudirkos jubiliejinis Varpas, 166 p). Kun. J. Tumas tvirtina, kad dr. V. Kudirka net savo sveikatai gerokai pakenkęs, bevaišindamas rusų viršininkus. Ar tai jis iš malonumo darė?

Arba vėl toks pasakojimas: "žmonės kalbėjo, kad vienoj parapijoj, ar tik ne žemaičių Kalvarijoje, jaunasis kunigėlis bandęs iš Vilniaus atvežtą raštą (atrodo, kad D. Vilniaus Seimo rezoliucijas, Pr. P.) perskaityti bažnyčioj, bet senasis klebonas jam tai daryti uždraudęs" (167 p.). Autorius nežino, nei kas pasakojo, nei kur tikrai tas įvyko, o be to, politiniams raštams skaityti bažnyčioje ne vieta, tad čia klebonui visai neteisingai primetama kaltė.

Atrodo, norėdamas pašiepti vieną kleboną, sumaniusį išleisti į mokslą savo zakristijoną, autorius taip rašo: "Tasai klebonas prieš mirtį sumanęs savo nusidėjimus geru darbu išpirkti. Jis sugalvojęs čia žemėje palikti savo vietininką, tokį pat kleboną, koks jis pats esąs" (109 p.). Jei tik tuo kunigai turėjo išpirkti savo nuodėmes, tai jie savo atgailą yra atlikę su dideliu kaupu. Kiekvienas kunigas, savųjų (tėvų ar giminių) sunkiai išleistas į mokslą, jautėsi skolingas namiškiams bei giminėms ir vėliau stengėsi, kiek galėdamas, atsilyginti. Lietuvių tauta savo laisvės kovotojų ir kultūrininkų būtų turėjusi žymiai mažiau, jei ne kunigų parama jiems išeiti į mokslą. Net ir tokie asmens, kaip dr. V. Kudirka ir dr. J. Šliūpas, arba kalbininkas J. Jablonskis ir visa eilė visuomeninkų, teatralų, muzikų ir kitų profesionalų tik kunigų paramos dėka įgijo atitinkamą išsilavinimą. Vien buvęs "Tėvynės Sargo" redaktorius kun. D. Tumėnas išleidęs į mokslus apie puskapį inteligentų.

Gerokai pro šalį prašauta su drąsia pranašyste apie popiežių išleistas enciklikas darbininkų klausimu. Veikale rašoma: "Iš enciklikų datų paskelbimo matyti, kad kleras smarkiai pavėlavo susiorientuoti kapitalistinėse ūkinėse sąlygose ir santykiuose . . . Galime patikrinti panašaus galvojimo išminčius, kad ir ateity su jais taip atsitiks, nes visuomeninius santykius suprasti ir juos sėkmingai narplioti reikia vadovautis (jiems aiškint) teisingais metodais" (391 p.). Jei prieš 50 metų autorius taip galvojo, tai galima dar šiek tiek ir pateisinti, bet šiandien tokia "pranašystė",   kai   kultūringose   valstybėse darbdavių ir darbininkų klausimai kaip tik sprendžiami ne atgyventos klasių kovos, bet popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikų dvasioje, o popiežiaus Jono XXIII enciklika "Mater et Magistrą" socialiniams ir tarptautiniams santykiams spręsti gėrisi ne tik krikščioniškas pasaulis, bet ir žydai su muzulmo-nais, yra didelis nesusiorientavimas socialiniuose klausimuose. Iš tikrųjų, ne Marksas savo 1848 metais paskelbtu manifestu pradėjo kovą už darbininkų padėties pagerinimą, bet Vokietijoje kun. W. Ketteleris, vėliau tapęs Mainco vyskupu. O Kristaus mokslas apie artimo meilę devyniolika šimtmečių buvo skelbiamas. Jei Kristaus Evangelija pasaulinių valdovų savanaudiškais sumetimais buvo iškraipomas ir net piktnaudoja-mas politiniams tikslams, jei nei į Dievą nei velnią netikį kapitalistai išnaudojo ir smaugė darbininkus, tai dar nereiškia, kad Kat. Bažnyčia nesivadovauja "teisingais metodais". Ir šiandien darbininkas daugiausia yra pavergtas ten, kur begėdiškiausiu būdu persekiojamas Kristaus mokslas.
Neteisingai kaltinama krikščionybė dėl Vilniaus lenkų šovinizmo. Girdi, "lenkai katalikai nepakentė tokių pat katalikų lietuvių; tatai įsidėmėtinas krikščioniškos moralės pavyzdys" (122 p.). Kuo čia kalta krikščioniška moralė? Daug teisingiau būtų pasakyta, kad "įsidėmėtinas lenkų šovinizmo pavyzdys", rodąs, kokiais kenksmingais tautinių ir politinių grupių bendravimui šunkeliais nueinama, kai paminama tikroji krikščioniška moralė, o jos vietoje pastatomas iškreipto tautinio šovinizmo, nacizmo, socializmo ar kitokie panašūs stabukai.

Revoliucinė pažiūra.

"Penktieji metai" parašyti socialisto marksisto revoliucionieriaus požiūriu todėl visi įvykiai tuo matu ir vertinami. Jis tepripažįsta tik vieną patriotizmo rūšį — revoliuciją, t.y. reikalavimą pašalinti carą. Jam svetima ir šiandien, kaip tai buvo svetima anais bendradarbiavimo su Kapsuku laikais, kad yra ir antra patriotizmo rūšis — evoliucija, t.y. laikraščių, knygų, draugijų, mokyklų, kultūrinio bei ūkinio gyvenimo kėlimas, kaip būtina sąlyga augštes-nei pakopai nepriklausomam gyvenimui. Dar kur pasakoja įvykius grynai iš savo patirties, ten yra nuosaikesnis, bet kur aprašo remdamasis "ryškesniais stebėjimais", ten beveik kiekvienas sakinys tempiamas ant revoliucinio   kurpaliaus   ir   persunktas neapykanta tiek lietuvių tautos priešams rusų caro valdžiai, tiek ir idėjos priešams kunigams bei bepartiniams. Ypatingai iškeliama Lietuvos socialdemokratų partija, — ji viena neklaidinga, jai vienai terūpėjo Lietuvos laisvė, taigi, kaip "Vilniaus žinios" rašė, kad tik per tą partiją tegalima Lietuvą išgelbėti (1907 m. 122 nr.). Visi kiti Lietuvos labui labai mažai yra padarę, arba visai nieko neatlikę. Jau iš pat kelių pirmųjų įžanginių puslapių (9-15) justi autoriaus tendencija savo idėjos priešus suniekinti. Iš daromų priekaištų bei kaltinimų kunigams ir pasauliečiams veikėjams ne socialdemokratams atrodo, kad Lietuva buvusi laisva, veikimo sąlygos buvusios geriausios, tik lietuviai niekuo nesirūpinę, viską apleidę, tautos švietimo ir kitus reikalus nugyvenę.

Spaudą atgavus, K. Bielinio supratimu, lietuvių tauta buvo visai nepasiruošusi laisvesniam kultūriniam bei politiniam gyvenimui, nes nebuvo "legalaus visuomeninio sambūrio bei centro, kuriame kolektyviai būtų galima aptarti ir spręsti visas spaudos problemas . .. Vadinasi, Lietuvos o-kupantui leidome nuganyti viską" (9 p.). Daugelis lietuvių buvo rusų priespauda supratę tik spaudos draudimą, kitos Lietuvos problemos jų nedominę, gyvenę praeities romantika. "Pasididžiuoti praeitimi sugebėdavo kiekvienas neišmanėlis, ir toks tuo metu buvo laikomas didžiu patriotu" (10 p.). Tautos švietimas buvęs apleistas, liaudis "reikalavo savų švietėjų ir žadintojų, o migdytojų (savų ir svetimų) turėjome per akis" (10 p.). "Tėvynės Sargo" re-daktorai ir į juos panašūs tautiečiai apie tautos savigarbą nė negalvojo — ši sąvoka jiems buvo "svetima ir nežinoma" (11 p.). Išėjusių "Vilniaus žinių" redaktoriai turėjo daug sunkių problemų, nes jie savo dienraštyje "prabilo tokiais žodžiais, kad prie maldaknygių ir poterių kalbos pripratęs skaitytojas negalėjo suprasti" (14 p.). Ir toliau knygoje autorius švaistosi įvairiais kaltinimais. Taip dr. J. Basanavičius, J. Kriaučiūnas, D. Malinauskas ir M. Davoina-Silvestravičius buvę "politiškai neapsisprendę .. . kas vyras, tas nusistatymas, atseit šią palaidą grupę jungė tautiškasis susipratimas, lietuvių tautos skaisti praeitis, bet be jokios aiškesnės šiai dienai politinės nuovokos ir padėties supratimo" (187 p.). Tačiau šie "politiškai neapsisprendę" ėmėsi iniciatyvos sušaukti Vilniaus seimą ir jie, o ne kas kitas, suredagavo seimo nutarimus. O su "aiškia politine programa"   žmonės   boikotavo   Vilniaus neimą ir net jo išvakarių metu norėję jį suardyti (Plg. Pr. Klimaičio atsiminimus.).

Visiems lietuviams priekaištaujama, " . . .kad šiaurės V. Kraštu pravardžiuojamas kraštas yra Lietuva, patys buvome kalti" (175 p.), nes, girdi, nesirūpinę rusų reikiamai informuoti. K. Bielinis užmiršo, kad Lietuva Šiaurės Vakarų Kraštu caro valdžios pavadinta, norint išbraukti Lietuvos vardą iš Europos žemėlapio, ir niekas negalėjo kitaip vadinti, kaip valdžios buvo nustatyta. 1831 ir 1863 m. lietuviai mėgino sukilti, bet po kiekvieno sukilimo skaudesnės represijos buvo pavartotos lietuvių tautai. 1905 m. lietuviai kėlė revoliuciją, o ar buvo laimėtas tikrasis Lietuvos pavadinimas? Iki pirmo pasaulinio karo ji buvo vadinama Šiaurės Vakarų Kraštu.

Lietuvos kunigai, nepritarę socialdemokratų socialinei programai ir kovoję su 1905 metų revoliucija, išsigimusia į chuliganizmą bei paprastą plėšikavimą, apkaltinti, kad "savo darbą dirbo rusų okupacijos pripažinimo, pateisinimo ir net teoretiniai jos šiam krašte buvimą pagrįsdami" (407 p.) ir tuo savo tautą apgaudi-nėję (408 p.). Ano meto Lietuvos kunigus kai kuriais atžvilgiais galima kaltinti, bet mažiausiai caro valdžios rėmimu. Tokių caro valdžios "rėmėjų" pasauliečių tarpe gal dar daugiau rastume, negu kunigų. Be to Kat. Bažnyčios tiesioginis tikslas yra skelbti Kristaus mokslą ir rūpintis žmonių sielos išganymu, o ne skelbti kokias politines teorijas ar revoliucijas. Bažnyčia neproteguoja nė vieno valdymo formos, ji tik reikalauja, kad valdžia teisingai ir lygiai rūpintųsi visų piliečių gerove ir gerbtų asmens laisvės teises. Antra, kai Bažnyčia yra valdžios persekiojama, tai ji apsaugoti tikinčiųjų reikalus, kartais yra verčiama pasirinkti iš dviejų blogybių vieną mažesnę. Jei šiandien popiežius atsako į Kruščiovo sveikinimus, tai dar nereiškia, kad Kat. Bažnyčia pripažįsta komunistinį terorą.

Didžiausias kaltinimasis pasmerkimas mestas Rusijos aristokratijai už jos rėmimą caro valdžios. "Dabar 50 metų praslinkus, visiems aišku, kad didžiausius perversmus .. . sukūrė ne kairieji, bet užsispyrusieji žemės magnatai ir caro biurokratai, prakišę ne tik dvarus, bet ir savo galvas. Šio pilna prasme parazitinio luomo likvidacijos netenka gailėtis" (246 p.). Savo laiku Kapsukas grasino pakarti ir Lietuvos socialdemokratų vadus inž. St. Kairį, V. Požėlą ir K. Bielinį. šiandien jie tų caro biurokratų žudikų yra priversti, pasitraukę iš tėvynės, skurde baigti savo senatvės dienas (V. Požėla jau miręs Australijoje). Ar ir jie priklausė prie to parazitinio luomo?

Kai kurie istorikai, žinoma, ne socialistai, kaip Hans von Eckard, M. Florinsky ir kiti, mano, kad dėl 1905 metų revoliucijos nepasisekimo didelę dalį kaltės turi prisiimti ir patys revoliucijos vadai. Pirmoji ir didžiausia revoliucionierių klaida buvo pradėtas valdžios bankų bei kasų plėšimas revoliucijos reikalams. Prie jų prisidėjo ir tikri plėšikai ir jie plėšė visus iš eilės ir tuo kompromitavo pačią revoliucijos skelbiamą laisvės idėją. Tuo būdu revoliucija savo teroru pati save sunaikinusi. Revoliucijos vadų tarpe trūko vienybės ir vieningos vadovybės, kiekvieno miesto revoliucionieriai veikė daugiau atskirai, be ryšio su kitų miestų revoliucionieriais. Tai pripažįsta ir "Naujoji Gadynė" (168-169 p.). Be to, rusų revoliucionieriai buvo priešingi caro pavergtų tautų atsiskyrimui nuo Rusijos. Revoliucijos vairuotojai, nebūdami gerai pasirengę revoliucijai, pervertino savo jėgas; statė didelius reikalavimus — pašalinti carą ir 8 valandų darbo dienos. Noras carą pašalinti atšaldė daugelį ir net pačių revoliucijos rėmėjų, ir tuo revoliucijos vadai neteko vadovaujamos rolės darbininkų tarpe. Daugelis rusų norėjo suvaržyti neaprėžta caro valdžią, bet nesutiko jį visai pašalinti. Caras rusams buvo neliečiama asmenybė. Lapkričio 1 d. paskelbtas generalinis streikas ir lapkričio 5 d. paskelbtas streikas susilaukė fiasko. Tai kaip tik ir padrąsino carą atsisakyti paskelbto manifesto ir imtis reakcijos gelbėti savo sostui, kurį revoliucija siekė sunaikinti. Būdinga, kad iš gruodžio 15 d. areštuotų 300 Darbininkų Tarybos, kuri revoliucijos metu valdė Petrapilį, narių tik 52 buvo apkaltinti pasikėsinimu nuversti caro valdžią. Reikalavimas 8 vai. darbo dienos pastūmėjo ir buržuaziją, kuri nepakentė caro geležinės valdžios, į caro pusę. H. v. Eckard mano, kad jei revoliucionieriai būtų pasitenkinę spalio 31 d. caro paskelbtu manifestu, kraštas būtų nurimęs, carui nebūtų buvę pagrindo imtis reakcijos, ir gal būtų įsigalėjusi Rusijoje nors ir apkarpyta konstitucinė monarchija, šiandien sunku pasakyti, kaip iš tikrųjų būtų buvę, bet jei tie spėjimai būtų pasiteisinę, tai gal Rusija nebūtų sulaukusi žiaurios 1917 metų spalio revoliucijos, atnešusios ne tik rusams, bet daugeliui tautų dideles nelaimes.
1905 metų revoliucija lietuvių istorikų dar nėia plačiau nagrinėta. Tai labai reikšmingas laikotarpis lietuvių tautos kovų už laisvę grandinėje. K. Bielinio knyga "Penktieji metai" būtų didelis indėlis į to laikotarpio nušvietimą, jei ji būtų bent kiek objektyviau parašyta, o ne grynai marksisto revoliucionieriaus persunkta didele neapykanta ne tik tikriesiems lietuvių tautos priešams — caro valdžiai, bet ir socialdemokratų idėjiniams priešams. Kai visai aiškūs praeities įvykiai tendencingai iškraipomi iš anksto pasiskirtam tikslui, tai ir visa knyga netenka didelės dalies savo vertės. Ją tenka skaityti su kritišku atsargumu. Šalia nemažai vertingos medžiagos yra menkavertės — ir visuomenę klaidinančios agitacinės propagandos.

Keliomis pastabomis neįmanoma atsakyti į visus knygos netikslumus, kuriems atitaisyti reiktų gal parašyti tokią pat knygą, kaip "Penktieji metai". Dėl kai kurių pagrindinių klausimų, kaip lietuvių visuomenės kova su išsigimusia revoliucija, kunigų santykiai su socialistais ir caro valdžia, ir apie "trečiosios srovės iškilimą", sąlygoms leidžiant, teks atskirai pasisakyti.

Pr. Pauliukonis
Kipras Bielinis, PENKTIEJI METAI. Revoliucinio sąjūdžio slinktis ir padariniai. Išleista Amerikos Lietuvių Socialdemokratų Sąjungos Literatūros Fondo lėšomis, New Yorkas 1959,  592 p. Kaina nepažymėta.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai