Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AR KULTŪRA SMUNKA - KUR LIETUVIAI STOVI? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. S. Karpius   

30 MILIJONŲ KULTŪRINIAM CENTRUI

Tuo laikotarpiu, kai Čikagoje rengtas antras lietuvių Kultūros Kongresas, New Yorko Universiteto meno departamento profesorius Howard Conant, nuvykęs į Vašingtoną, JAV Kongreso pakomisei įrodinėjo, kad Amerika "susiduria akis į akį su kultūrinio puvimo ženklais." Pašalinti šiam, kaip jis pavadino, išsigimimui profesorius sakė, "valdžia privalo prisiimti sau didelę dalį įsipareigojimų Amerikos kultūrai sustiprinti."   Išeitų,   kad   amerikiečiai, kultūroje stovėję augštai, dabar pavojingai smunka.

Dienai kitai praėjus po mūsų Kultūros Kongreso, lapkričio 26 d., paskelbta visoje Amerikoje Nacionalinio Kultūrinio Centro savaitė (ji neturėjo ryšio su prof. Conanto kelione į Vašingtoną) surinkti 30 milijonų dolerių pastatyti Vašingtone Nacionaliniam kultūros centrui. Vajų atidarė prezidentas Kennedy kalba per radiją ir televiziją, ragindamas visuomenę aukoti tam fondui.
JAV Kongresas jau 1958 metais paskyrė 13 akrų žemės plotą sostinėje tam kultūros centrui, su sąlyga, kad pastatui pinigai būtų surinkti iš visuomenės. Jeigu iki 1963 metų pabaigos nebus suaukota reikalinga suma, Kongreso aktas kultūrinio centro naudai išsibaigs, o ta žemė galės būti panaudota kitokiam valstybiniam  tikslui.

To centro sumanytojai tiki, kad visuomenei sudėjus nors dalį tų 30 milijonų, Kongresas neapsikęs, skirs pinigus iš valstybės iždo darbui baigti: prisiims, kaip tas profesorius sakė, sau didelę dalį įsipareigojimo sustiprinti kultūrinei veiklai.

Pagal to Kultūros Centro projektą, pastatas turės: teatrą su 1200 vietų; simfonijai salę su 2750 vietų; 2500 vietų salę operai, baletui ir muzikiniams veikalams statyti.

Tie, kurie taip lengvai nepasiduoda desperacijai apie šio didžio krašto kultūros "degeneraciją", šitaip įrodinėja :
—    Rekordiniai skaičiai žmonių visame krašte groja visokiausių rūšių muzikos instrumentais.
—    Nesuskaitomos daugybės kitų piešia ir tapo paveikslus.
—    Vakariniai kursai pilni skulptūros mokinių; kiti studijuoja įvairiose kitose kultūros srityse.
—    Skersai išilgai kraštą miestuose ir miesteliuose veikia orkestrai ir teatro grupės; daininkai koncertuoja visas septynias dienas savaitėje.
—    Knygos rašomos — ir skaitomos — nemažėjančių minių.
Visa tai sudaro neapsakomai gausią kultūrinę veiklą.

KAIP DANGUJE — TAIP...


Viršuje pateiktas dvipusis vaizdas iš didelės, turtingos Amerikos kultūros gyvenimo. Viena pusė piešia juodą, desperatišką padėtį. Kita įrodinėja, kad kultūrinė veikla eina pilnu, sveiku įtempimu.
Kaip amerikiečiai apie save, taip su baime kalba ir kai kurie mūsų kultūrininkai, pabrėždami mūsų kultūrinio išsigimimo požymius.

Paliesdamas lietuvius ir amerikiečius, tuo klausimu sau temą pasidariau, paskaitęs PLB Kultūros Tarybos statutą ir prof. Jono Puzino pranešimą antram Kultūros Kongresui Čikagoje — "Mūsų kultūriniai uždaviniai ir jų vykdymas". Prof. J. Puzinas yra PLB Kultūros Tarybos pirmininkas.

Kaip ta antra amerikiečių grupe, iš savo pusės noriu laikytis įsitikinimo, kad ir mūsų kultūrinis stovis nėra toks desperatiškas.
Pranešime kongresui pats pirmutinis prof. J. Puzino sakinys lyg primena profesoriaus Conant gąstavi-mą dėl amerikiečių kultūrinio puvimo. Prof. J. Puzinas sako:
"Be daugelio mūsų rūpesčių išeivijos gyvenime, vienas pačių svarbiausių yra tautines gyvybės ir savosios kultūros išlaikymas bei jos ugdymas. Kas. . . stebi mūsų bendruomeninį gyvenimą, gali lengvai pastebėti tolydžio didėjanti 'nuovargį' lietuviškam darbui ir mažėjantį domėjimąsi kultūrinėmis vertybėmis. .."

Padėčiai taisyti toliau skaitome pasiūlymus:
"Kad nepaskęstume pilkoje kasdienybėje. . . nemažai rūpinasi įvairios mūsų organizacijos, spauda ir laisvajame pasaulyje išplitus Lietuvių Bendruomenė. Daug kam tuo pačiu reikalu besirūpinant, pasitaiko tam tikro pasikartojimo darbe, kartais tam pačiam tikslui bent keliose vietose išleidžiami nelengvai surenkami pinigai. Panašių nesuderinto darbo reiškinių pasitaiko ir mūsų kultūriniame gyvenime. Ir išeivijoje turime daug stiprių jėgų mūsų kultūros darbui dirbti, bet reikia tas visas pajėgas sutelkti draugėn ir suderinti jų darbą. Kad lietuvių tautinės kultūros ugdymas, stiprinimas ir išlaikymas būtų sėkmingas, būtina tą kultūros darbą planuoti ne tik šiai dienai, bet ir tolesnei ateičiai."

Nesiimu nagrinėti viso ilgo, nuosaikiai ir apgalvotai paruošto pranešimo, noriu tik užkliūti už siūlymo visas turimas pajėgas sutelkti draugėn ir suderinti mūsų kultūros darbams dirbti.

KAIP SU LIETUVIŲ CENTRU?

Liečiant mūsų jėgų sutelkimą, tenka sugrįžti prie to 30 milijonų vertės amerikiečių kultūros centro Vašingtone. Centro kūrėjams gal vaizduojasi, kad tas didingas pastatas pasitarnaus išgelbstint amerikiečių kultūrą nuo puvimo.

Eetgi išskyrius tą centrą, JAV Kongreso dosni ranka nepasieks visame krašte kultūrinės veiklos paremti. Koks likimas būtų tų miestų ir miestelių? Jie, kaip ir mūsų kolonijos, ir toliau turės savo darbą tęsti, nors ir sunkiai gaunamais pinigais.

Tas centras, su keliomis salėmis ir su apie 6450 vietų publikai sutalpinti, nors ir veikdamas trimis pakaitomis (to niekad nebūtų daroma), papenėdamas kultūriniu penu kas savaitę po keliolika tūkstančių žmonių (daugelis bus nuolatiniai lankytojai), visam 180 milijonų kraštui reikš tik lašą vandens. Jei centras bandytų savintis viso krašto muzikos — dainos — dramos meną, kitų visų pastangas neigdamas, pasitarnautų tik kultūrinės veiklos slopinimui vietoje pakėlimo.

Kiek ištikro pelnytume mes savai kultūrai, jeigu pavyktų sutelkti draugėn mūsų pajėgos ir suderinti jų darbas ?
Jei mes savo "sostinėje", sudėję savo tūkstantines (ne milijonus), įsteigtume centrą savo jėgoms sutelkti, darbui suderinti ir veiklai suvienodinti, tie pinigai turėtų eiti iš paskirų mažų ir didelių kolonijų ir organizacijų. Ir tai ar sudėtume? O neturim jokios savo valdžios, kuri galėtų ištiesti pagalbos ranką. Našta kristų ant visos mūsų visuomenės, kuriai kaskart vis nauji fondai ant pečių užkraunami, nauji centrai siūlomi.

Visoms mūsų pajėgoms plačioje Amerikoje gyvenant, niekad nepavyktų sudaryti vienas visuotinis choras, kuris savo dainomis žavėtų visų kolonijų lietuvius; viena opera ir viena dramos teatro grupė, kuri aprūpintų mūsų kolonijas operomis ir vaidinimais; vienas simfoninis orkestras, kuris aptarnautų visus A-merikos lietuvius; vienas muziejus, kur visi menininkai galėtų sutlpinti savo kūrinius ir tt. Ar tų visų pajėgų sutelkimą prof. J. Puzinas turi mintyje ?

Nors ir baramos ir raginamos, a-naiptol ne visos kolonijos pajėgtų pasikviesti bendrąjį chorą savo kultūriniam pasismaguriavimui bent kartą metuose. O kur opera, drama, simfonija ir tt. ?

Pagal išgales kolonijos savo pajėgomis ir savo pasirinkimu reiškiasi kultūrine veikla, kai kurios drįsta ir didžuosius chorus parsikviesti ar. ir operą iš Čikagos. Tačiau jeigu augšto lygio kultūros puoselėtojams kolonijos veikla su savo pajėgomis išrodytų per žema ir per menka, o centro spiriama kolonija nepajėgtų pasikviesti centrinio choro, orkestro,   visuomenė   atsidurtų   nualinto kuino vietoje, plakama, kad nepajėgia sunkų vežimą vežti.
Ar už tokį pat kultūrinės veiklos rėmimą ar nerėmimą, kaip iki šiolei, visuomenė nebūtų toliau kaltinama kultūriniu išsigimimu.

KULTŪRA — NE SERMĖGA

Dažnai girdimi priekaištavimai, kad mūsų ateivių tarpe reiškiasi kultūros smukimas, kaip prof.Conant į-taria ir amerikiečius, neturėtų būti imami visai už tikrą pinigą. Kultūros pasiekęs žmogus jos nepraranda: kartą įgyta, kultūra, lyg sermėga, nuo pečių nusmukti negali nei amerikiečiui nei lietuviui. Nereiktų įtarti išsigimimu, jei visi iki vienam nesiveržia į rengiamus vakarus, koncertus, operas, meno parodas, neišper-ka visų knygų, neprenumeruoja visų laikraščių ir tt.

Mūsų gausūs visuomeniniai ir kultūriniai reikalai taip plačiai išsišakoję, kad rėmėjų ir darbuotojų gali sulaukti tik paskirais atvejais: vieni išsirašo, remia daugiau spaudą, kiti knygas, kiti muziką, kiti dramą, kiti meną, o tik mažesni skaičiai aukojasi visam tam išlaikyti.
Ar ne panašiai buvo ir Lietuvoje: ir augštai kultūringi žmonės ne visi iki vienam sielojosi visos kultūros kėlimu ir išlaikymu. Pagaliau kur to kėlimo riba?

PLB Kultūros Tarybos statuto septyni skirsniai yra svarbūs ir remtini, su saiku. Septintas skirsnis siūlo į-steigti Lietuvių Kultūros Namus kultūrinėms vertybėms išlaikyti. Kas drįstų sakyti, kad tokie namai nereikalingi ? Tačiau greta kitų visų reikalingų dalykų jiems aukos ne visi, o paskiri asmenys, gal daugelis tokių, kurie kitiems reikalams neduotų, ir tuos namus, nors ir kuklius, įsigyti   bus  didelis,   sunkus   darbas.

K. S. Karpius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai