DAILĖS PARODA IR LIETUVIŲ MENAS Spausdinti
Parašė ST. GOŠTAUTAS   

XX amžiaus menas pasižymi savo    evoliucija ir tarptautiškumu.  Revoliucija ne vien tik ta prasme, kad jis eina prieš  visuomenės  skonį  ir reikalavimus, bet ir ta gilia prasme, kad jis jieško naujų pasaulių, naujų estetinių pradų, naujos technikos, naujos, niekad "nesukurtos" kūrybos. "Naujas" dažnai reiškia atnaujinimą ar atradimą. Ta prasme EI Greco, Mattias Gruenewaldas, Altamiros urvai,  Okeanijos bei Afrikos primityvus   ekspresionizmas   yra   "nauji", moderniški ir būtini šių dienų menui suprasti.  Paskutiniais  dešimtmečiais menas yra   "revizavęsis",   atsinaujinęs, atnaujinęs visa, kas atrodė ūžmiršta,   ir,   naudodamasis   civilizacijos priemonėmis, sutarptautėjęs.

Lietuvių menas, neturėdamas savo stiprios tradicijos ir stovėdamas tarp dviejų meno kontinentų   (rusiško — bizantiško - orientališko ir Vakarų — renesanso - baroko bei Paryžiaus mokyklos),  tik dalinai spėjo  sekti tą revoliuciją, kurią išgyveno Prancūzija,   Vokietija,   Ispanija,   Italija. . Ne  vien tik mūsų menas, bet ir visa mūsų tautinė kultūra blaškėsi ir blaškosi pasaulio sukrėtime. Ir jeigu iš vienos pusės mes bandom "išlaikyti" visa,  kas lietuviška, tai iš tos pusės — negalime išvengti Vakarų kultūros įtakos tremty nei rusiškos - komunistinės Lietuvoje.

Mūsų buitis nėra pagrįsta vien tik romantine idėja, bet tiesiog tautine gyvyvbe. Be tėvynės mes turime išlaikyti tą lietuvišką dvasią, kuri yra mūsų tautos dvasia, ir be kurios negalime svajoti apie Lietuvą kaip gyvą tautą, kuriai turi pasišvęsti ir menas.

Užtai, jeigu kitos tautos gali kurti savo meną, neatsižvelgdamos į tautinius (folklorinius) elementus, — mūsų menas visą laiką bus veikiamas tautiškumo problemos, ir jis klajos. Jeigu Lietuvoj komunistai daro visa, kad sukomunistintų ir surusintų mūsų kultūrą, tai mes turime stengtis išlaikyti gryną lietuvišką dvasią, kiek tai įmanoma Vakarų kultūros aplinkoje.

čia kyla vienas labai opus klausimas: kaip išlikti ištikimais Lietuvai tarp pasaulinės Vakarų meno revoliucijos ir nenustoti kūrybingumo? Kalbėdamas apie lietuviškumą, čia neturiu minty mūsų liaudies dainų, audinių, kryžių ar dar kokių nors išorinių bei pašalimų motyvų. Tikras lietuviškumas slypi mūsų sieloj, mūsų prote, mūsų giliai įaugusiose tradicijose, mūsų gyvenime, darbe ir polėkiuose. Lietuviškumo pradus mes esame paveldėję, ir jų įtakoj gyvename ir kuriame. Užtai mūsų menas, kaip kiekvienos tautos menas, negalės išvengti tautinių savybių. Geriausią pavyzdį turime vokiečių ekspresionizme ir Amerikos "Pacific School" ("abstraktinis ekspresionizmas" arba "veiklos tapyba"). Noldę, Marcą, ar Kirchnerį visados atskirsim nuo Pollocko, Hofmano, Klinės, De Kooningo ir Roth-ko. Jie nėra jau vokiečių ar amerikiečių meno atstovai. Jie yra savo kūrybos atstovai, tuo pačiu praturtinę ir savo tautą. Cezannas netapė Prancūzijos tautinių motyvų, bet jis buvo toks gilus kūrėjas, kad atvėrė Prancūzijai naują pasaulį.

Ta prasme Galdiko, Petravičiaus, Jonyno, Viesulo paveiksluose mes aptiksime daugiau lietuviškos dvasios, negu kryžių, gubų, lietuviškų peisa-žų perkopijavime. Čiurlionis turi savo vietą tarptautinėj meno istorijoj ne dėl to, kad jis nupiešė "Vytį" ar "Žemaičių Kalvariją", bet kad buvo savarankus koloristas ir sukūrė savitą  simbolinį  panteistinį  pasaulį.

Kai kurie mūsų dailininkai dažnai pamiršta, kad menas nėra gražus amatas ar pataikavimas. Menas yra kova — kova iki genialumo ar iki žuvimo. Kartais mes nejučiom artėjame prie komunistinės meno sampratos, pagal kurią menas "turi kilnų uždavinį .. . auklėti komunizmo epochos žmogų . . .", t. y. būti kažkokia priemone komunizmui skleisti. Tačiau niekad herojų figū-

Dailės parodos atidaryme kalba Tėv. B. Markaitis, S.J. Nuotr. V. Noreikos

ros, socialinė "gerovė" ar bet kurie kiti utilitaristiniai motyvai nebuvo meninio įkvėpimo šaltiniai. Meksikos, Pietų Amerikos, Ispanijos socialistiniai bandymai nieko nedavė, ir pats Picasso, Diego Rivera, Siąueiros ir kiti galop turėjo pripažinti nssėkmę. čia neturiu minty "Guernica", kuris taipgi sukurtas tų tragiškų poveikių. Jo tikros vertės reikia jieškoti kitur.

*   *   *
Kiekviena tauta turi savo teigiamų ir neigiamų pusių. Turime jų ir mes. Dažniausiai jos kyla viena iš kitos. Lietuviai yra iš prigimties glaudžiai suaugę su gamta ir jaučia jos poeziją, iliuziją, šviesą ir spalvas. Užtai mes esame puikūs ko-loristai ir gamtos tapytojai, bet neleidžiame giliau pasireikšti žmogui su visa jo problematika.

Mūsų humanizmas plastiniame mene yra paviršutinis, kai tuo tarpu mūsų poezijoj jis apsireiškia labai stipriai. Tapyboje ir skulptūroje mes neturime Niliūno ar Mačernio. Petravičius, Mončys, Kašubą, Kasiulis kartais leidžia pasireikšti žmogui su visa jo galia, bet tai tik išimtys.
Be to, ir pati gamta dažnai būna paliesta perdaug paviršutiniškai — labiau jieškant "grožio" negu meno. čia vėl susiduria mūsų samprata su revoliucinio meno filosofija, kuri jau nebejieško grožio, nuotaikų nei asmeninių aspiracijų patenkinimo, bet tiesiog kuria transcendentinį, idealų, savitą kosminį grožį, kuris žiūrovui gali būti nesuprantamas ir nepasiekiamas.

Antra silpnybė, jeigu taip leistina išsireikšti, — tai dekoratyvizmas. Jis tiesiogiai nėra priešingas tikro meno sąvokai, bet lietuvių mene jis virsta ornamentu bei stilizacija, ir čia jau yra pavojus asmenybės vys-timuisi ir stiliaus išraiškai.
Taip pat gal mes perdaug kreipiame dėmesio į "gerą išbaigimą", į tapybą "be klaidų", į spalvų "jautrumą". Ką reiškia tapyba "be klaidų" šių dienų mene? Net Cezanno intelektualinėj tapyboj prancūzų akademikai randa klaidų. Ką jau bekalbėti apie Van Goghą, kuris džiaugėsi nebuvęs akademijoj. Argi tų "klaidų" nerasime Dubuffeto, Tapies, Pol-locko, Tobey, Gorkio tapyboje ? Tik komunistinėj tapyboj "klaidų" rasime daug mažiau, bet kiek ten yra meno, tai jau kitas klausimas. Mū-siškiame mene nereikia vargti, jieškant "klaidų" bei techninių tobulumu — JU mes turime kartais per daug. Net Viesulo ir Zapkaus paveiksluose rasime "klaidų" ir disonansų, bet argi tai svarbiau už kūrybą ir už meniškai nutapytą paveikslą ?

♦   #   *
Pirmasis mūsų modernistas, revoliucionierius ir lietuvių meno pradininkas yra Čiurlionis. Jis ne abstrakčiu, bet simbolišku keliu sekė anų dienų impresionizmo revoliucija. Čiurlionis yra daug arčiau Odi-lono Redono meno pasaulio, negu Kandinskio. Tai nereiškia Čiurlionio genijaus nuvertinimo. Jis yra didelis dailininkas, nežiūrint, ar jis bus abstraktaus   meno   pirmataku,   ar  ne.

Po Čiurlionio, atgavus nepriklausomybę, Kaune įsteigiama meno mokykla, kurioje dėstė Vienožinskis, Galdikas, Šklėrius, Kalpokas, Dubeneckis, Dobužinskis ir kiti. Jie auklėjo ir ruošė kelią antrai nepriklausomos Lietuvos dailininkų kartai, kuri jau spėjo stipriai pasireikšti Lietuvoje bei užsienyje ir dabar garbingai atstovauja mūsų menui tremtyje. Tų pirmųjų dailininkų nuopelnas yra nepaprastai didelis Lietuvos meno istorijoj.

Tremty mūsų meno lygis pakilo ir susitikimas su nauju pasauliu jį praturtino, šia prasme tremtis mums pasitarnavo, duodama progos labiau susipažinti su pasauliniais meno šedevrais. Europa ir Amerika atsivėrė prieš mus, ir naujo gyvenimo įtakoj pradėjome net labiau vertinti savojo meno lobyną.

Tačiau jeigu  vienu  atžvilgiu  laimėjome,   kitu  praradome.   Be  savo žemės,  be  laisvės,  be  paramos,  be savo meno mokyklos, be savo muziejų ir parodų, be savo aplinkos nukenčia  mūsų   meniniai  išgyvenimai. Vien tik   romantinėmis   iliuzijomis negalima atkurti sąlygų bei gyvenimo  aplinkos,  kurie dažniausiai nulemia dailininko asmenybę. Užtai nestebėtina,   kad  daug  kas  atsitolina nuo senųjų reminiscencijų ir tampa ištikimais savo aplinkai ir savo laikui.  Dvasia jie pasilieka ir toliau lietuviais, gal net autentiškesniais už tuos,  kurie  paviršutiniškai  kopijuoja lietuviškus kryžius ar laukus. Bet tikra prasme jie tampa pasaulio piliečiais. Klee bei Tobey šių dienų  meno istorijai jau ne šveicaras ar amerikietis. Jų kilmė bei tautybė liko tik atsitiktinumai biografinėj kortelėj.
*      *      *
Kultūros Kongreso paroda buvo tuo gera, kad davė progos pamatyti didesnį mūsų dailininkų skaičių, iš kurio jau galima daryti dabarties meno balansą. Kokios sąlygos bebūtų, mes niekad nesutelksime visų. Užtai svarbu, kad panašios parodos kartotųsi periodiškai — kasmet ar kas antri metai, iš kurių jau būtų galima daryti bendresnes išvadas. . Iš 98 eksponatų nei skulptūra, nei keramika neturėjo tikros reprezentacijos. Tapyba bei grafika, kurios teikė pilnesnį vaizdą, daugeliu atvejų pasitenkino jau surasta formule. Mūsų dailininkai atrodo lyg nusivylę, gyvenimo prislėgti, kai sąlygos kūrybai nėra palankios.

Jauną, nepalūžusią, pilną iliuzijos ir užsidegimo dvasią sutinkame A. Galdiko asmenyje, žiūrint į jo temperas, tenka nustebti jo klasine pusiausvyra, moderniu stilium ir giliu jausmu. Įėjęs į šių dienų problematiką ir ištikimas savo laikui, jis atrodo jaunesnis už daugelį jaunų tapytojų. Galdikas myli gamtą, ja gyvena ir kvėpuoja. Jis pasiduoda širdžiai, ir skęsta jau nebe spalvose, kaip  Bonnardas  ar  Vuillardas,   bet spalvingame jausme, kaip Cezannas, Van Goghas, Manessier, Pierre Tai Coat, Hartungas ar Lapoujadas. Pasidavęs gamtos "sensation de plaisir", jis kuria savo lyrinių spalvų poemą. Jo jausmai nėra grynai intuityvūs nei dirbtiniai. Tai intelektualinis jieškojimas, dažnai perdaug išvargintas, tam simfoniniam atspalviui išreikšti, kurį jis išgyvena gamtoje. Atskleisti tą spalvų panteizmą jam yra kančia, kuri virsta ekstaze — kūrybiniu pamišimu. Užtai jis nebraižo savo paveikslų — jis stačiai tapo spalvomis, lyg geisdamas suin-telektualinti tą poeziją, kuri veržiasi kiekvienoj gamoj. Šituo intelektualiniu problemų sprendimu, kompozicija, tekstūra, vienos temos analize Galdikas priartėja prie Cezanno, Van Gogho, Degaso. Niekad Cezannas nėra toks didelis kaip prieš savo šimtą "Monte de San Victoire" variacijų. Galdikas savo "variacijose" gal neturi tokios transcendencijos, bet mūsų tautai bei menui jis yra svarbus ir todėl, kad tai pirmas rimtas ir nepalaužiamas viso gyve-

Dailės parodoje

ros, socialinė "gerovė" ar bet kurie kiti utilitaristiniai motyvai nebuvo meninio įkvėpimo šaltiniai. Meksikos, Pietų Amerikos, Ispanijos socialistiniai bandymai nieko nedavė, ir pats Picasso, Diego Rivera, Siąueiros ir kiti galop turėjo pripažinti nssėkmę. čia neturiu minty "Guernica", kuris taipgi sukurtas tų tragiškų poveikių. Jo tikros vertės reikia jieškoti kitur.

*   *   *
Kiekviena tauta turi savo teigiamų ir neigiamų pusių. Turime jų ir mes. Dažniausiai jos kyla viena iš kitos. Lietuviai yra iš prigimties glaudžiai suaugę su gamta ir jaučia jos poeziją, iliuziją, šviesą ir spalvas. Užtai mes esame puikūs ko-loristai ir gamtos tapytojai, bet neleidžiame giliau pasireikšti žmogui su visa jo problematika.

Mūsų humanizmas plastiniame mene yra paviršutinis, kai tuo tarpu mūsų poezijoj jis apsireiškia labai stipriai. Tapyboje ir skulptūroje mes neturime Niliūno ar Mačernio. Petravičius, Mončys, Kašubą, Kasiulis kartais leidžia pasireikšti žmogui su visa jo galia, bet tai tik išimtys.
Be to, ir pati gamta dažnai būna paliesta perdaug paviršutiniškai — labiau jieškant "grožio" negu meno. čia vėl susiduria mūsų samprata su revoliucinio meno filosofija, kuri jau nebejieško grožio, nuotaikų nei asmeninių aspiracijų patenkinimo, bet tiesiog kuria transcendentinį, idealų, savitą kosminį grožį, kuris žiūrovui gali būti nesuprantamas ir nepasiekiamas.

Antra silpnybė, jeigu taip leistina išsireikšti, — tai dekoratyvizmas. Jis tiesiogiai nėra priešingas tikro meno sąvokai, bet lietuvių mene jis virsta ornamentu bei stilizacija, ir čia jau yra pavojus asmenybės vys-timuisi ir stiliaus išraiškai.
Taip pat gal mes perdaug kreipiame dėmesio į "gerą išbaigimą", į tapybą "be klaidų", į spalvų "jautrumą". Ką reiškia tapyba "be klaidų" šių dienų mene? Net Cezanno intelektualinėj tapyboj prancūzų akademikai randa klaidų. Ką jau bekalbėti apie Van Goghą, kuris džiaugėsi nebuvęs akademijoj. Argi tų "klaidų" nerasime Dubuffeto, Tapies, Pol-locko, Tobey, Gorkio tapyboje ? Tik komunistinėj tapyboj "klaidų" rasime daug mažiau, bet kiek ten yra meno, tai jau kitas klausimas. Mū-siškiame mene nereikia vargti, jieškant "klaidų" bei techninių tobulumu — JU mes turime kartais per daug. Net Viesulo ir Zapkaus paveiksluose rasime "klaidų" ir disonansų, bet argi tai svarbiau už kūrybą ir už meniškai nutapytą paveikslą ?
♦   #   *
Pirmasis mūsų modernistas, revoliucionierius ir lietuvių meno pradininkas yra Čiurlionis. Jis ne abstrakčiu, bet simbolišku keliu sekė anų dienų impresionizmo revoliucija. Čiurlionis yra daug arčiau Odi-lono Redono meno pasaulio, negu Kandinskio. Tai nereiškia Čiurlionio genijaus nuvertinimo. Jis yra didelis dailininkas, nežiūrint, ar jis bus abstraktaus   meno   pirmataku,   ar  ne.

Po Čiurlionio, atgavus nepriklausomybę, Kaune įsteigiama meno mokykla, kurioje dėstė Vienožinskis, Galdikas, Šklėrius, Kalpokas, Dubeneckis, Dobužinskis ir kiti. Jie auklėjo ir ruošė kelią antrai nepriklausomos Lietuvos dailininkų kartai, kuri jau spėjo stipriai pasireikšti Lietuvoje bei užsienyje ir dabar garbingai atstovauja mūsų menui tremtyje. Tų pirmųjų dailininkų nuopelnas yra nepaprastai didelis Lietuvos meno istorijoj.

Tremty mūsų meno lygis pakilo ir susitikimas su nauju pasauliu jį praturtino, šia prasme tremtis mums pasitarnavo, duodama progos labiau susipažinti su pasauliniais meno šedevrais. Europa ir Amerika atsivėrė prieš mus, ir naujo gyvenimo įtakoj pradėjome net labiau vertinti savojo meno lobyną.

Tačiau jeigu  vienu  atžvilgiu  laimėjome,   kitu  praradome.   Be  savo žemės,  be  laisvės,  be  paramos,  be savo meno mokyklos, be savo muziejų ir parodų, be savo aplinkos nukenčia  mūsų   meniniai  išgyvenimai. Vien tik   romantinėmis   iliuzijomis negalima atkurti sąlygų bei gyvenimo  aplinkos,  kurie dažniausiai nulemia dailininko asmenybę. Užtai nestebėtina,   kad  daug  kas  atsitolina nuo senųjų reminiscencijų ir tampa ištikimais savo aplinkai ir savo laikui.  Dvasia jie pasilieka ir toliau lietuviais, gal net autentiškesniais už tuos,  kurie  paviršutiniškai  kopijuoja lietuviškus kryžius ar laukus. Bet tikra prasme jie tampa pasaulio piliečiais. Klee bei Tobey šių dienų  meno istorijai jau ne šveicaras ar amerikietis. Jų kilmė bei tautybė liko tik atsitiktinumai biografinėj kortelėj.
*      *      *
Kultūros Kongreso paroda buvo tuo gera, kad davė progos pamatyti didesnį mūsų dailininkų skaičių, iš kurio jau galima daryti dabarties meno balansą. Kokios sąlygos bebūtų, mes niekad nesutelksime visų. Užtai svarbu, kad panašios parodos kartotųsi periodiškai — kasmet ar kas antri metai, iš kurių jau būtų galima daryti bendresnes išvadas. . Iš 98 eksponatų nei skulptūra, nei keramika neturėjo tikros reprezentacijos. Tapyba bei grafika, kurios teikė pilnesnį vaizdą, daugeliu atvejų pasitenkino jau surasta formule. Mūsų dailininkai atrodo lyg nusivylę, gyvenimo prislėgti, kai sąlygos kūrybai nėra palankios.

Jauną, nepalūžusią, pilną iliuzijos ir užsidegimo dvasią sutinkame A. Galdiko asmenyje, žiūrint į jo temperas, tenka nustebti jo klasine pusiausvyra, moderniu stilium ir giliu jausmu. Įėjęs į šių dienų problematiką ir ištikimas savo laikui, jis atrodo jaunesnis už daugelį jaunų tapytojų. Galdikas myli gamtą, ja gyvena ir kvėpuoja. Jis pasiduoda širdžiai, ir skęsta jau nebe spalvose, kaip  Bonnardas  ar  Vuillardas,   bet spalvingame jausme, kaip Cezannas, Van Goghas, Manessier, Pierre Tai Coat, Hartungas ar Lapoujadas. Pasidavęs gamtos "sensation de plaisir", jis kuria savo lyrinių spalvų poemą. Jo jausmai nėra grynai intuityvūs nei dirbtiniai. Tai intelektualinis jieškojimas, dažnai perdaug išvargintas, tam simfoniniam atspalviui išreikšti, kurį jis išgyvena gamtoje. Atskleisti tą spalvų panteizmą jam yra kančia, kuri virsta ekstaze — kūrybiniu pamišimu. Užtai jis nebraižo savo paveikslų — jis stačiai tapo spalvomis, lyg geisdamas suin-telektualinti tą poeziją, kuri veržiasi kiekvienoj gamoj. Šituo intelektualiniu problemų sprendimu, kompozicija, tekstūra, vienos temos analize Galdikas priartėja prie Cezanno, Van Gogho, Degaso. Niekad Cezannas nėra toks didelis kaip prieš savo šimtą "Monte de San Victoire" variacijų. Galdikas savo "variacijose" gal neturi tokios transcendencijos, bet mūsų tautai bei menui jis yra svarbus ir todėl, kad tai pirmas rimtas ir nepalaužiamas viso gyvenimo pašventimas menui. Jis yra mū sų tremties dailininkas, nors ir nevaizduoja tremties motyvų. Jo pasaulis yra perdaug skaidrus, kad leistųsi į aimanas ir dienos tragizmą, kuriame jis pasijustų nesavas. Galdikas ir toliau tapo su desperacija, su visomis savo jėgomis, kol ranka nesudrebėjo, tą skaistų gamtos kampelį, kad išgautų jo paslaptis ir perteiktų mums tą grožį, kuriame skęsta jo dvasia.
Visai kitą nuotaiką mums sukelia V. K. Jonyno kontroversinis asmuo. Jo vispusiškas talentas griebiasi sunkiausių sprendimų ir reiškiasi visose meno šakose. Kai kuriais atvejais jis yra priešingas Galdikui, kaip kiekvienas polemistas ir stipriai save jaučiąs žmogus. Jam kūryba nėra kančia nei sunkiai vaizduojama. Kaip Galdikas išreiškia visą savo pasaulį tempera, taip Jonynas grafika. Net akvarelėj žymesnę kūrybos dalį užima linijos, ne spalvos. Jo akvarelėj spalvos neklauso linijų ir gaunasi dvigubas įspūdis, lyg genialiuose Toulouse-Lautrec Moulin Rouge plakatuose. Jonynas perdaug dinamiškas, kad išsilaikytų vienoj plotmėj, nepagyvinęs jos nuostabia sinteze. Kaip Goya, Dau-mier, Rembrandtas, jis išnaudoja kiekvienos linijos jautrumą bei galią medžio ar popieriaus niuansui. Savo nervuota linija jis tampa barokinis, ir kartais nesiskaito su jos išgale. Užtai imasi spalvų, kurias išdalina į geometrines zonas ir pasiekia nepaprasto dekoratyviškumo. Imant kitu ažvilgiu, Jonynas turi nuopelnų lietuvių meno istorijai Freiburge įsteigta meno mokykla. Be jos mūsų tremtis nebūtų taip praturtėjusi naujais dailininkais.

Išreiškęs savo "Aš" ir pasiekęs nepaprasto meistriškumo lino bei medžio raižiniuose, V. Petravičius dabar jieško kito pasaulio, kur spalvos papildytų linijas ir sudarytų visumą. Tačiau aliejiniuose darbuose, nors jis grafinius elementus ir įjungia į spalvas, tačiau neįstengia sukurti to naujo pasaulio. Atrodo, kad jo 1935 - 1940 metų impulsas būtų dalinai miręs ir dailininkas nuvargęs. Jo paveikslai vaizduoja žmogų, natiurmortą, peizažą ar gyvūniją, bet negyvena, nealsuoja, nejaučia.. Petravičius atrado savo koloritą, bet pametė savo pasaulį. Staiga pasidarė fauvistas ir ekspresionistas, bet daugiau formule, negu asmenišku jieškojiniu.

Tuo tarpu V. Vizgirdos fau-vizmas jau nebe fauvizmas, bet te-nebrizmas, taupus sugestijom ir spalvom, pilnas intuicijds ir "plazdančios" gamtos. Du svarūs brūkšniai apsprendžia visą paveikslą, o viena tamsi, slegianti spalva apvaldo tekstūrą. Ir taip per daugybes darbų. Tai, kas būtų įdomu pora kartų, kai virsta kliše, vargina. Vizgirda savo monumentalumu, stiprumu ir idėjų gausa gali daug pasaulių atskleisti. Fauvizmas yra palankus išvystyti ekspresionizmui, į kurį linksta Vizgirda. Kirchner, Kokoška, Mare yra arčiau jo talento, negu Dufy deko-ratyvizmas.

V. Kasiulis — mūsų meno neklaužada, pabėgęs nuo visų, užsidarė Paryžiuje ir bando nustebinti savo karikatūriniu pasauliu. Jis netapo, o "dažo" aliejum akvareliniu lengvumu. Jo pasaulis neslegia, bet alsuoja savo hiperboliškai - tragikomišku veidu. Kasiulis turi visus mūsiškio meno atributus: koloristas, dekoratyvus iki ornamentalumo, lengvas, paviršutiniškas. Jis jieško gražios gėlės, gražios mergaitės, gražaus vaizdo. Bet tai nėra viskas — tai tik ženklas, simbolis, metafora, po kuria plazda kūrybinė paslaptis, neapčiuopiama plastinė tiesa. Kasiulis metėsi į didelę "avantiūrą". Ar užteks jam talento išeiti iš jos gyvam ?

V. Ignas yra mįslė. Jis žada daug, bet dar vis klaidžioja. Jo paveikslai kartais būna stačiai "baisūs", kartais nepaprastai naivūs, gražūs, kupini turinio ir puikiai techniškai apvaldyti. Jo pasaulis, gausus abejonėm, dar neįstengia pilnai savęs išskleisti. Igno "Kelionė nežinion" — filosofiškas bandymas sumaterialinti idėją, tamsaus kolorito ir šiurkščios faktūros, jau daug ką pasako. Be abejo, Ignas dar turi daug ko pasakyti.

Be ypatingo originalumo A. Elskus kartoja suskaldytą kubizmo pasaulį, nors jį ir dangsto tam tikrais expresionistiniais mostais.
J. Paukštienė iš dirbtinio impresionizmo nori išgauti abstraktinius efektus, ir be gailesčio lieja spalvas ant drobės. Dažų susmulki-nimas įgauna iliustracijos formą, ir abejoju, ar jos paveikslai gali daugiau ką nors pasakyti. Tai yra perdavimas regimojo pasaulio. Dailininkė stipri tapybinėje technikoje, ir stengiasi eiti prie užsibrėžto tikslo.

Ne daugiau ką būtų galima pasakyti ir apie R. Matuzonytės-Ingelevičienės ekspresionistinę tapybą, pilną humanizmo, bet nepajėgiančią jo iškelti. Stengdamasi priartėti prie Rouaulto ir Muencho išorinės formos, ji turi gilintis bei ryškinti savo tapybos veidą.

J. Rimša yra ypatingas atvejąs. Atsitolinęs nuo europietiškos meno tradicijos bei revoliucijos ir, norėdamas būti originalus išorine forma — ne dvasia — surado savo pasaulį labai arti savęs — indėnų užmirštam kampely. Išstudijavęs jų gyvenos bruožus, jis nužygiavo folk-lorizmo keliais. Nepastebimai jis pakliuvo į socialinių nuotaikų ratą su didžiu nuostoliu kūrybingumui. Savo laiku jis padarė epochą, bet ar jis tikrai pagavo tą indėnų dvasią, tada niekas nesvarstė. Kiek vėliau, kai visą Pietų Ameriką užplūdo folk-lorizmo įtaka, Rimša pasirodė besąs vienas tarp daugelio. Tuo tarpu naujai priauganti karta palengva išstūmė visas folklorizmo žymes, ir tokie dailininkai, kaip Rimša, atsidūrė keblioj padėty. Pakeisti stiliui reikia laiko.

Tarp jaunų dailininkų turime ne vien tik labai gražių vilčių, bet jau ir vieną kitą stiprų tapytoją. Čia turiu minty Kęstutį Z a p k ų. Zap-kaus kūryboje žymu drąsa ir talentas, ryžtas ir pastangos. Jo kiekvienam darbe visuma sudaryta iš dalių, o kiekviena dalis sudaro visumą to pasaulio, kurį Zapkus bando išvystyti. Nors tuo tarpu Zapkus pasilieka pusiau figūratyviniam pasauly ir mėgina pereiti į nefigūratyvi-nį, tačiau jau dabar galima pastebėti jo rimtą ir lėtą evoliuciją į absoliutų abstraktą. Jo spalvos yra turtingos, vienoj gamoj išlaikytos iki galo. Jam reikia išsilaisvinti iš svetimybių, iš akademinių liekanų ir stipriai kovoti už savo individualybę. Zapkaus kelias dar neaiškus, bet iš jo galima daug reikalauti, nes jis daug turi.

Mūsų grafikai reikėtų skirti nemažesnę vietą kaip tapybai, bet čia ilgesnį jos aptarimą paliksime kitam kartui. Valius, Ratas, Augius. Petravičius, Viesulas, Jonynas yra tie, kurie puikiai reprezentuoja mūsų meną. Ir šioj parodoj, nežiūrint, kad grafikai nepasižymėjo nieku nauju, grafikos kampelis . jautėsi reikšmingiausias. Viesulas, Valius, Blyskis, Račkus (čia neminiu mirusių) atlaikė parodą.
Naudodamas figūratyvinius elementus, Viesulas pasiekia abstrakčią mintį su visu savo gilumu. Pilnas imaginacijos ir jausmų, jis pasineša į tą nepaprastą erdvę, kurią mato lyg vizijoj. "Le serpent qui danse" jau nebe "Le serpent .. ." bet plastinė išraiška neapčiuopiamo judesio. Vidiniu jausmu Viesulas yra turtingesnis už visą eilę dailininkų. Jo pasaulis nepaklusta jokiam formalizmui. Jis reiškiasi toks, koks yra — pilnas energijos. ir šviesos.

Visai  skirtingą  randame  Valių. Jo grafikoje tragiško žmmgaus dalios motyvas pranyksta, ir lieka tik skaistus   fonas,   kuris   be   žmogaus pralinksmėja, pagyvėja ir sužėri spalvoimis. Bet jeigu iš vienos pusės laimima, tai iš kitos lyg paklystama spalvų žėrėjime.  Jo dramatiškus humanizmas buvo turtingas ir prasmingas anų dienų išgyvenimas, iš kurio sunku pereiti į lyrizmą ir spalvingą jausmų švytėjimą. Tačiau Valius  nepraranda  savo  asmenybės ir kaip nepalaužiamas kūrėjas išsilaiko avangarde.

Labai gyvą įspūdį  (čia kalbu tik iple įspūdį)  sudarė K. Račkaus monotipai, taip arti ir taip toli nuo lietuviškos grafikos. Nes jeigu spalvoti galėjo priminti Valių ar Viesulą,  tai kompozicija ir apskritai visas grafikos   suvokimas   priklauso grynai prancūzų   mokyklai.   Nemačius daugiau jo kūrinių, sunku reikšti nuomonę.

Baigiant reikėtų skirti nemaža vietos skulptūrai, kuri turi didelę reikšmę lietuvių mene. Tačiau neįmanoma daryti jokių išvadų, nes Kultūros Kongreso dailės parodoj nebuvo geriausių mūsų skulptorių originalių darbų. Daugumoje fotografijos turėjo atstoti skulptūras, čia paminėtina A. Marčiulionio iki abstrak-tizmo suintelektualinta "Konstrukcija", kurios vertikalinės linijos labai primena David Smitho jieškojimus. Taip pat Buračo "Išsirinkimas", kuriame yra neblogų elementų masės ir erdvės valdyme, dar dvelkia nedrąsa išsivaduoti iš įsitvirtinusių kūrėjų įtakos.

Dabartinė mūsų meno padėtis neleidžia daryti bendresnių išvadų. Mūsų menas tik formuojasi ir neatrodo suvargęs ar užbaigtas. Daryti bet kokias išvadas būtų kaip ir noras užverti vieną ciklą. Kas pradėta su Čiurlioniu, turi papildomai tęstis kiekvienoj dailininkų kartoj.