MŪSŲ KULTŪRINIAI UŽDAVINIAI IR JŲ VYKDYMAS Spausdinti
Parašė DR. JONAS PUZINAS   

PASKAITA KULTŪROS KONGRESO PLENUMO POSĖDYJE

DR. JONAS PUZINAS
PLB Kultūros Tarybos pirmininkas
Be daugelio mūsų rūpesčių išeivijos gyvenime, vienas iš pačių didžiausių yra tautinės gyvybės ir savosios kultūros išlaikymas bei jos ugdymas. Kas bent kiek labiau stebi mūsų bendruomeninį gyvenimą, gali lengvai pastebėti tolydžio didėjantį "nuovargį" lietuviškam darbui ir mažėjantį domėjimąsi kultūrinėmis vertybėmis. Kad nepaskęstume pilkoje kasdienybėje, nemažai rūpinasi įvairios mūsų organizacijos, piuda ir laisvajame pasaulyje išplitusi Lietuvių Bendruomenė. Daug kam tuo pačiu reikalu besirūpinant, pasitaiko tam tikro pasikartojimo darbe, kartais tam pačiam tikslui bent keliose vietose išleidžiami nelengvai surenkami pinigai. Panašių nesuderinto darbo reiškinių pasitaiko ir mūsų kultūriniame gyvenime. Ir išeivijoje turime daug stiprių jėgų mūsų kultuos darbui dirbti, bet reikia visas tas pajėgas sutelkti draugėn ir suderinti jų darbą. Kad lietuvių tautinės kultūros ugdymas, stiprinimas ir Išlaikymas būtų sėkmingas, būtina tą kultūros darbą planuoti ne tiktai šiai dienai, bet ir tolimesnei ateičiai. Tam reikalui PLB Valdyba 1962 m. kovo mėn. sudarė PLB Kultūros Tary-i.i kuri ryškintų lietuvių kultūros bei kultūriniu veikimo perspektyvas, planuotų stambesnis kultūros ir švietimo darbus, rūpintųsi mokslo ir meno kėlimu išeivijoje.

Kultūros Taryba labai vertina atskirų institucijų ir pavienių asmenų kultūrinio darbo iniciatyvą, daug kur jau davusią gražių rezultatų, todėl ji nesiruošia tos iniciatyvos slopinti ar kam nors įsakinėti, bet, būdama PLB Valdybos organu, pasilieka sau teisę ir pareigą pareikšti nuomonę vykdytų, vykdomų ir vykdytinų kultūrinių žygių atžvilgiu.

Kultūros Taryba savo posėdžiuose jau yra apsvarsčiusi visą eilę aktualiausių mūsų kultūrinio darbo klausimų ir 1962 m. gegužės 21 d. pranešimu yra supažindinusi pagrindinius PLB vienetus ir visuomenę per spaudą. Spaudoje susilaukta ir atgarsio. Šiandien PLB Kultūros Tarybos pavestas norėčiau iškelti pagrindinius mūsų kultūrinio darbo uždavinius ir pateikti konkrečių siūlymų, kaip tie patys svarbiausi reikalai galėtų būti įgyvendinami. Tikiuos, kad Kultūros Kongresas atkreips savo dėmesį į čia iškeltus klausimus, juos nuodugniai apsvarstys pilnaties ir ypačiai sekcijų posėdžiuose. Nepadarykime tokios pat klaidos, kokią buvome padarę praėjusiame Kultūros Kongrese, 1956 metais.

Dar daugelis prisimename, kad I Kultūros Kongrese turėjome eilę vertingų teorinio pobūdžio paskaitų, kur nagrinėta įvairios mūsų kultūros dabarties ir ateities problemos. Skaityta viena ir visai konkreti paskaita švietimo reikalu. Sekcijose taip pat daug dirbta, o rezoliucijose smaigstyta gairės tolimesniam darbui. Visa gražiai paskelbta specialiai Kultūros Kongresui skirtame "Aidų" numeryje (1956 m., nr. 8). Žodžiu, daug gražiai pakalbėta, pasisielota visokiausiais mūsų kultūrinio gyvenimo rūpesčiais, paruošta ir paskaityta rezoliucijų ir išsiskirstyta. Kas iš mūsų nebuvo įjungtas į konkrečių nutarimų vykdymo darbą, tas ir paliko eiliniu stebėtoju. Tik tie kongreso nutarimai, kuriems nagrinėti buvo sudaryti atitinkami organai, buvo išjudinti ir to išdavoje dabar jau turime JAV Kultūros Fondą, Švietimo Tarybą ir kt. Kilo ir Lietuvių Fondo mintis, kuri pastaraisiais metais gavo jau ir apčiuopiamą formą. Būtų buvę labai gera, jei ano kongreso metu būtų buvęs aptartas ir Kultūros Tarybos reikalas. Be abejo, per tuos seseris metus būtų buvę daug kas suplanuota, apsvarstyta ir net įgyvendinta.

Šiame pranešime iškelsiu pačius aktualiausius atliktinus darbus, kuriuos Kultūros Taryba jau yra suspėjusi apsvarstyti. Reikia manyti, kad pilnaties posėdžiuose ir sekcijose iškils dar daugiau svarbių mūsų kultūros išlaikymo bei ugdymo klausimų. Prisibijau, kad nepaskęstume toje vykdytinų darbų jūroje. Tat šiame kongrese reikiamai apsvarstykime pačius svarbiausius reikalus, o mažiau aktualius parsivežkime namo ir ten juos brandinkime, kad vėliau ir tuos darbus galėtume įgyvendinti. Neišsiskirstykime vėl tik daug pakalbėję, taupykime laiką, nesiginčykime dėl smulkmenų, be reikalo nesikar-tokime, bet tuojau pat šiame Kultūros Kongrese numatykime būdus ir priemones, kaip būtų galima tinkamiau ir greičiau įgyvendinti mūsų aktualiuosius kultūrinius rūpesčius. Nesiribo-kime vien tiktai rezoliucijomis, bet, kur tik įmanoma, jau šiame kongrese sudarykime komisijas, komitetus ar jų branduolius atskiriems iškeltiems klausimams studijuoti ir svarbiausiems mūsų kultūriniams uždaviniams vykdyti. Kur galima, paveskime atskirus dalykus jau veikiančioms mūsų institucijoms. Tam čia ir suvažiavome, ne pramogai, bet nelengvam ir atsakingam darbui. O apsiėmę kurias nors pareigas — tesėkime.

1. Švietimas. Kadangi išeivijoje jaunuomenės auklėjimas ir švietimas lietuvybės išlaikymui turi pagrindinės reikšmės, todėl ypatingas dėmesys turi būti telkiamas į lietuviškas mokyklas. Pirmoje eilėje iškeltina didžiulė priešmokyklinio auklėjimo reikšmė. Lietuviškų vaikų darželių tinklas turi būti išplėstas. Vaikai juos labai noriai lanko, paskui pripranta ir prie šeštadieninės pradžios mokyklos. Tačiau būtina sąlyga — vaikų darželiai turi būti grynai lietuviški ir traktuojami kaip parengiamasis žingsnis į pradžios mokyklą. Neleistini dvikalbiai vaikų darželiai, nes jie yra žalingi vaikams.

Dar labiau plėstinos lituanistinės mokyklos. Nors šioje srityje visuose kraštuose nemaža padaryta ir tebedaroma, tačiau lituanistinės mokyklos turėtų būti žymiai gausesnės. Todėl tėvai ir Lietuvių Bendruomenės apylinkės turėtų daugiau rūpintis tų mokyklų steigimu bei išlaikymu, ypač tose vietose, kur jų dar nėra. Ten, kur tėvai dėl labai svarbių priežasčių negali nugabenti savo vaikų į lituanistinę mokyklą, turi patys mokyti savo vaikus namuose. Lituanistinės mokyklos mielai suteiks tėvams reikalingų patarimų programų, vadovėlių ir kitais reikalais. Tenka ypatingai pabrėžti, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikų tautinį auklėjimą, kad jų didžioji pareiga yra leisti savo vaikus į lituanistines mokyklas, kuriose jų vaikai gaus ne tiktai reikalingų žinių apie savo tėvų žemę, išmoks lietuvių kalbos, bet ir tautiškai subręs. Vaikai, kol tebėra tėvų globoje, patys negali nuspręsti lankyti ar nelankyti mokyklą. Deja, jau atsiranda nemaža tėvų, kurie nesidrovi pareikšti, kad lietuvių kalba nebūsianti reikalinga tolimesniame jų vaiko gyvenime. Ir taip dėl tėvų nerūpestingumo palieka jų vaikai gimtosios kalbos beraščiais. Reikėtų prieš mokslo metų pradžią kokį mėnesį per spaudą ir radijo valandėles priminti tėvams jų pareigas. Galimas dalykas, kad dalį geros valios tėvų dar būtų galima palenkti lietuvybės vagon, nors, deja, kitų tas balsas jau nebepasieks, nes jų nebepasiekia nei laikraštis, nei gyvas žodis per radiją.

Turime Vasario 16-tosios gimnaziją Vokietijoje, saleziečių gimnaziją Italijoje ir pranciškonų vidurinę mokyklą JAV. Visos tos mokyklos, kaip dirbančios lietuviškajam švietimui, remtinos ir palaikytinos. Paskutiniuoju metu keliamas reikalas steigti vidurines mokyklas Čikagoj ir Toronte. Žinoma, susidarytų nemaža sunkumų tam sumanymui įgyvendinti (patalpos, išlaikymas, mokinių sutelkimas), bet reiktų tą klausimą pastudijuoti vietose. Savo laiku džiaugėmės šv. Kazimiero seserų gražia lietuviška veikla parapinėse mokyklose ir didžiavomės jų Čikagoje pastatydintais puikiais vidurinės mokyklos rūmais, tačiau dabar tenka labai apgailestauti, kad jų širdyse jau blėsta lietuvybės ugnelė. Ar tik ne pergreitai pamirštas jų steigėjų Motinos Marijos Kaupaitės, Motinos Immaculatos Dvaranauskaitės, sesers Koncep-tos Unguraitytės, globėjo kun. A. Staniukyno ir kitų nurodytas apaštalavimo tikslas — mokyti ir auklėti lietuvių vaikus religinėje ir tau-

Plenumo posėdis   Nuotr. V. Noreikos

linėje dvasioje. Negi dabartiniai jų dvasios vadovai nebegali palenkti jų lietuvybėn?
Jei mes būtume geriau susiorganizavę, daugelyje vietų galėtume įsivesti lietuvių kalbos ir lituanistinių dalykų pamokas valstybinėse vidurinėse mokyklose. Pvz., kai kur Jungtinėse Amerikos Valstybėse veikia nuostatas, pagal kurį mokykloje, 30 mokinių paprašius dėstyti kurią nors svetimąją kalbą, švietimo skyrius tą kalbą įveda ir parūpina bei apmoka mokytoją. Tai išnaudoja žydai, įsivesdami hebrajų kalbą, kai kur ir lenkai, o Kanadoje — ukrainiečiai. Pastarieji, 1953 metais susitarę su švietimo vadovybe, įsivedė ukrainiečių kalbą vidurinėse mokyklose net 13-je Saskačevano provincijos mokyklų apygardų. Todėl didžiausiuose Amerikos miestuose, kur gausiau mūsų gyvenama, bendruomenės iniciatyva, atrodo, kai kur būtų jmanoma reikiamą mokinių skaičių nukreipti j vieną kurią valstybinę vidurinę mokyklą ir tuo būdu laimėti lietuvių kalbos dėstymą net be jokių išlaidų tėvams.

Svarbu, kad mūsų jaunimas studijuotų ne tiktai praktinius mokslus, bet ir humanitarinius, ypač lituanistiką. Veikia slavų ir baltų studijų skyrius Pensilvanijos universitete, bet tuo tarpu juo pasinaudojo tik trys lietuviai: kun. dr. V. Jaskevičius, dr. A. Klimas ir dr. K. Ostrauskas. Šiuo metu dar studijuoja V. Žilius ir B. Vaškelis.

Lituanistinių mokyklų darbo našumui pakelti būtų naudinga visuose kraštuose suvienodinti dėstomųjų dalykų programas ir pasirūpinti dar trūkstamų vadovėlių paruošimu ir išleidimu. JAV Švietimo Taryba jau yra patvirtinusi JAV lituanistinių šeštadieninių mokyklų programas, bet Kanadoje, Australijoje ir kitur jos yra kiek skirtingos. Tam reikalui būtina atgaivinti JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės švietimo derinamąją komisiją, kuri anksčiau buvo sudaryta iš JAV Švietimo Tarybos pirmininko, JAV Kultūros Fondo pirmininko, Kanados Kultūros Fondo pirmininko ir sekretoriaus. Lauktina, kad visi čia iškelti klausimai būtų nuodugniai apsvarstyti Lituanistinio švietimo sekcijoje ir paskui dar pilnaties posėdyje.

Pagaliau didelės reikšmės tautiniam auklėjimui turi įvairių organizacijų jaunimo stovyklos, studijų dienos, jaunimo spauda ir kt. Jaunimas, tiek dar tebestudijuojąs kolegijose ar universitetuose, tiek ir baigęs mokslus, turėtų įsijungti į visokeriopą lietuviškąjį darbą. Mes galime didžiuotis nemažu skaičiumi jaunimo, nuoširdžiai įsitraukusių į lietuvių organizacinį darbą, įeinančius ir į LB vadovaujamus organus, puikiai bendradarbiaujančius Lietuvių Enciklopedijoje, leidžiantį rimtą ir reikšmingą žurnalą "Lituanus", redaguojantį taip pat kitus žurnalus ir šiaip prisidedantį prie mūsų kultūrinio darbo ūgio. Turime daryti visa, kad kitame Kultūros Kongrese būtų plačiau keliami mums visiems rūpimi jaunimo klausimai ir kad pats jaunimas gautų progos aktyviai įsijungti į pačius kongreso darbus.