FIZINIO LAVINIMO SEKCIJOS REZOLIUCIJOS Spausdinti
1.    Fizinio lavinimo ir sporto veikla reikalinga žymiai sustiprintos paramos iš visos lietuviškosios visuomenės, ruošiant įvairius pasitobulinimo kursus, stovyklas, varžybas ir sporto namų statybą.
2.    Priimant dėmesin, kad fizinis lavinimas ir sportas jaunimo auklėjime ir tautinių apraiškų išlaikyme užima vieną iš svarbesnių vietų, reikalaujama, jog visos lietuvių kultūrinės institucijos savo darbų plotmėje apimtų šios srities vaidmenį.
3.    Kultūros Kongreso Sporto sekcijos dalyviai vienbalsiai nutarė prašyti, kad Kultūros Kongreso Komitetas pasiųstų protesto rezoliuciją I. O. C. — International Olympic Commit-tee pirmininkui Avery Brundage (reziduoja Chicagoje) dėl neteisėto Lietuvos sportininkų panaudojimo tarptautiniame ir olimpiniame varžybų forume, įtraukiant juos Sov. Sąjungos rinktinėn.


2. Kalba. Gimtosios kalbos grynumui išeivijos sąlygomis išlaikyti būtina pirmiausia sustiprinti lietuvių kalbos mokymą lituanistinėse mokyklose, rengti vidurines ar augštąsias mokyklas einančiai jaunuomenei lietuvių kalbos kursus, skatinti akademinę jaunuomenę lankyti lietuvių kalbos kursus (paskaitas) tose augš-tosiose mokyklose, kuriose ji dėstoma. Kaip minėjau, Pensilvanijos universitete veikia slavų ir baltų studijų skyrius, bet Filadelfijos augš-tosiose mokyklose studijuojąs lietuvių jaunimas neišnaudoja tos progos ir nelanko ten skaitomų lituanistinių kursų, o tuo tarpu ukrainiečiai gausiai suvažiuoja į savo literatūros paskaitas iš Įvairių Filadelfijos augštųjų mokyklų. Nege-resni reikalai ir Niujorke, kur Kolumbijos universitete taip pat dėstoma lietuvių kalba. O Fordhamo universitetas, anksčiau ruošęs vasarinius lituanistikos kursus, jau nebesusilaukia klausytojų, kad ir remiamų stipendijomis. Tai labai apgailėtini reiškiniai, taip pat reikalingi svarstymo.

Periodinė spauda turi kreipti daugiau dėmesio į lietuvių kalbos taisyklingumą, ypač vengdama nereikalingų svetimybių. Atkreiptinas ypatingas dėmesys ir į lietuvių kalbą šeimoje. Darosi baisu, kad net į augštesnj išsilavinimą turinčių šeimų kasdieninę lietuvių kalbą braute braunasi svetimi iškreipti žodžiai. Gryna kalbos vartosena be galo svarbi ir pedagoginiu atžvilgiu. Šeimoje kalbant lietuviškai amerikonišku mišiniu, vaikų žodynas suskursta, jie nebeišmoksta nei paprasčiausių kasdieninio gyvenimo reikmenų lietuviškų pavadinimų. Jei motinos bevartoja vuošerius, visokius drajerius, mikserius, klynerius ir lipstikus, beeina tik ša-pintis, tai kaip galima laukti, kad mažyčiai ir paaugliai gražiai lietuviškai kalbėtų. Čia jau yra mūsų pačių garbės reikalas.

"Gimtoji Kalba", leidžiama JAV LB Kultūros Fondo, stiprintina, labiau pritaikytina kalbos aktualijoms nagrinėti, visokeriopai remtina ir plačiau paskleistina. Būtų gera, kad atskirų kraštų LB centro valdybos pavestų "Gimtosios Kalbos" platinimą savo apylinkėms ir, be to, dar kreiptųsi j kitas organizacijas per jų centrus, kad prisidėtų prie "Gimtosios Kalbos" platinimo.

Kultūros Taryba kreipia ypatingą dėmesį į tai, kad būtų laikomasi vienos rašybos. Tai svarbu ne tiktai šiaip gyvenimo praktikai, bet ypačiai mokyklos darbui. Būtina, kad visi mokyklų vadovėliai būtų spausdinami viena rašyba. Įvairuojanti rašyba sunkina mokymo darbą, dažnai pastato ir patį mokytoją keblion pa-dėtin. Juk reikia prisiminti, kad lituanistinės mokyklos daug kur jau neprisiprašyd:mcs buvusių mokytojų, gelbstisi ir geros valios talkininkais, niekad mokykloje nedirbusiais. Kultūros Taryba mano, kad būtų geriausiai laikytis dar ir dabar Lietuvoje tebevartojamos jablons-kinės rašybos, kuri niekad oficialiai ir nebuvo pakeista. Pabrėžtina, kad ir Lietuvių Enciklopedija laikosi tos rašybos. Neteko girdėti, kad emigracijoje gyvenanti maža tautos dalis įsivestų savą rašybą, skirtingą nuo pačiame tautos kamiene oficialiai tebevartojamosios. Net jei Lietuvių Kalbos Vadovo rašyba būtų ir geresnė, mes čia neturime priemonių jai įsivesti. Bet kokia rašyba yra visuomet susitarimo dalykas, aprobuotas kurio nors oficialinio valstybės organo.

3. Menas. Literatūra, dailė ir muzika yra subtilios tautinės kultūros apraiškos. Vincas Mykolaitis-Putinas 1935 m. Kaune įvykusiame Lietuviškosios Kultūros Kongrese apie literatūros reikšmę tautos gyvenime tarp kita ko yra pasakęs: ". . . literatūra, tai nėra vien pramogos

Elena  Docienė  Bedalis (medžio skulptūra)

dalykas, bet didelėmis pastangomis sukurtas tautos lobynas, kuriame atsispindi tobuliausia tautos gyvenimo sintezė, jos charakteris ir dvasios savybės . . . Atimkime iš tautos literatūrą, išbraukime žymiausius jų rašytojus — ir iš tautos pasiliks griaučiai, beformė masė, pakrikusi, sunkiai suvokiama, nesuprantama paslaptybė" V. Mykolaitis-Putinas, Lietuvių literatūros problemos, Naujoji Romuva, 1935 m., nr. 10-11, p. 226). Kas V. Mykolaičio-Putino pasakyta apie literatūros reikšmę tautos gyvenime, tas pat gali būti pritaikyta ir kitoms meno sritims.

Kadangi literatūra, dailė, muzika ir kitos meno sritys iš esmės yra atskirų kūrėjų pastangų vaisius, todėl Kultūros Taryba negali kištis į pačią kūrybos sritį. Atsižvelgdama į didelę meno kūrybos reikšmę tautinei kultūrai, Kultūros Taryba skatina visuomenę daugiau domėtis ir remti mūsų kūrėjų pastangas.

Čia darosi aktualus ir premijų klausimas. Perdaug negalėtume skųstis mūsų visuomenės šykštumu tam reikalui. Įvairios institucijos, laikraščiai, žurnalai ir net atskiri asmenys yra daugelio literatūros premijų mecenatai. Paskutiniuoju metu jaučiama lyg literatūrinių premijų infliacija.   Ligi   šiol   daugiausia   premijų skirta romanui, bet dabar imta premijuoti ir kitokio žanro literatūros kūriniai. Tai labai sveikintinas reiškinys, tik ima baimė, kad tų premijų  gausoje  nenukristų  kūrinių  kokybė.

Nors literatūra yra didelės reikšmės mūsų tautinei kultūrai, tačiau neturi būti pamirštos ir kitos meno bei lituanistinio mokslo sritys (tuo tarpu tik Aidai skiria mokslo premijas). PLB Valdybos sumanymu, įsteigta metinė Kultūrinė premija už literatūros, muzikos, dailės kūrinius ir lituanistikos mokslo veikalus. Ta PLB Kultūrinė premija bus skiriama už išskirtinės reikšmės kūrinius ar mokslo veikalus. Kultūros Tarybos sudarytas kultūrinės premijos taisykles PLB Valdyba jau yra paskelbusi. Kultūrinės premijos skyrimas eis per Kultūros Tarybą.

Kadangi okupuotoje Lietuvoje negalima laukti daugelio mūsų rašytojų raštų pilnų leidimų, todėl išeivijoje lietuviškųjų leidyklų dėmesys ypačiai kreiptinas į tokių raštų leidimą.

Didžiųjų lietuvių tautos įvykių ar jos iškiliųjų asmenybių sukaktuviniams minėjimams turi būti iš anksto ruošiamasi. Šiuos metus LB buvo paskelbusi Maironio metais. Kad ir buvo iškelta mintis išleisti kiek galima visus Maironio raštus, bet ligi šiol negirdėti, kad kas būtų rimtai susirūpinęs tokių raštų išleidimu. Kitais metais sukanka 400 metų nuo pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo mirties. Jo raštai jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleisti ir čia nebūtų didelio reikalo jų leidimą pakartoti, bet pravartu apie tai plačiau prisiminti spaudoje, o Lituanistikos Institutas galėtų išleisti ta proga leidinį, skirtą Mažvydui ir jo laikotarpiui panagrinėti. Laiko teliko nedaug, todėl Lituanistikos Institutas turėtų sukrusti. Taip pat kitais metais sukanka 100 metų nuo 1863 metų sukilimo Lietuvoje. Girdėti, kad Lietuvių Veteranų Sąjunga "Ramovė" ruošiasi išleisti atskirą leidinį. Būtų gera susilaukti rimtos, objektyvios mokslinės studijos. Kadangi šiuo metu yra sunkoka su medžiagos telkimu, ir čia Lituanistikos Instituto istorijos skyrius galėtų ateiti leidėjams pagalbon.

Knygų apipavidalinimas taip pat turi didelės reikšmės. Nepriklausomoje Lietuvoje tuo reikalu daug nusipelnė XXVII Knygos Mėgėjų Draugija, kurios tikslas buvo: "kultivuoti dailiąją knygą ir ugdyti jos pamėgimą". Ji nuo 1933 metų leido savo metraščius, ruošė dailiosios knygos parodas, ragino leidėjus, kad jie kreiptų daugiau dėmesio į knygos pavidalą, gražų laužymą, šriftą, iliustravimą, aptaisus ir kt. Ir iš tiesų susilaukta eilės gražiai išleistų knygų: A. Smetonos raštų, M. K. Čiurlionio monografijos, K. Donelaičio Metų, eilės vaikų knygelių ir kt. Ir išeivijoje susilaukėme keletos dailių leidinių. Tuo keliu reikia eiti ir toliau. Leidėjams, artimai bendradarbiaujant su dailininkais, geros knygos turinys gaus ir gražią išvaizdą. O dailininkų, gerai nusimanančių apie meninį knygos apipavidalinimą, turime, todėl leidyklos iš jų gali susilaukti vertingų patarimų. Gražiai išleista knyga, kad ir kiek daugiau atsieitų, bet savo meniniu apipavidalinimu patrauktų daugiau pirkėjų.

Knygų platinimas. Daugumo lietuvių medžiaginis pajėgumas yra pakankamas, kad galėtų skirti daugiau lėšų lietuviškoms knygoms pirkti, laikraščiams bei žurnalams užsisakyti. Kiti net be didelių sunkumų galėtų paremti kurį nors svarbų lietuvišką darbą ir pinigu. Gerosios knygos neturėtų gulėti leidėjų lentynose, bet plačiai pasklisti. Nepakanka vien tiktai skelbti knygos platinimo mėnesius, bet ir LB apylinkės turėtų pasirūpinti, kad būtų suorganizuotas knygų platinimas jos veiklos ribose. Sveikintinas JAV LB Švietimo Tarybos atsišaukimas, raginąs, kad visokių švenčių ar sukakčių proga būtų dovanojamos lietuviškos knygos.

Dailė. Kad mūsų visuomenė turėtų progos geriau pažinti mūsų dailininkų kūrybą, pageidautina, kad nebūtų riboj amasi individualinėmis meno parodomis, bet kad būtų ruošiamos apžvalginės meno parodos, kurios galėtų būti kilnojamos ir į didesnes lietuvių kolonijas. Ne-siribotina vien tik JAV apžvalginėmis meno parodomis, bet Kultūros kongresų, seimų ar kitų didesnių suvažiavimų metu siektina suruošti ir visų laisvajame pasaulyje esančių lietuvių dailininkų apžvalgines parodas. Tenka labai apgailestauti, kad šio Kultūros Kongreso proga suruoštoje meno parodoje nedalyvauja visa eilė mūsų dailininkų.

Sveikintinas ir remtinas tinkamas lietuvių dailininkų atstovavimas kitose tautinėse ar tarptautinėse dailės parodose.
Skatintinas ir geras lietuvių atstovavimas tarptautinėse pramonės ir kitokiose parodose. Reprezentacinius paviljonus įrengti galėtų padėti lietuvių dailininkų draugijos ir Pasaulio Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjunga.

Muzika. Kultūros Taryba sveikina mūsų kompozitorių ir muzikų pastangas puoselėjant lietuviškąją muziką. Mūsų didieji ansambliai ir mažesni chorai bei atskiri solistai atlieka labai svarbų darbą lietuviškosios muzikos kėlimo ir jos propagavimo svetimųjų tarpe. Tačiau mūsų muzikinė veikla dar labiau pagyvintina. Pagei-dauj ama, kad šalia vokalinės muzikos butų imtasi plačiau kultivuoti ir instrumentinę muziką, skatinti tokią muziką įrašyti į plokšteles. Susirūpinti muzikinių kūrinių leidimu. Laukiama, kad Čikagos Lietuvių Operos Kolektyvo sumanymas pastatyti K. V. Banaičio operą "Jūratė ir Kastytis" būtų tikrai įgyvendintas.

Teatras. Neturint pastovaus lietuviško teatro, reiktų siekti, kad bent esančios trupės būtų sustiprintos ir kad jos su spektakliais galėtų aplankyti kitas, teatro neturinčias kolonijas. Ypatingas dėmesys skirtinas lietuviškam repertuarui.

4. Mokslas. Lituanistiniam darbui išeivijoje planuoti, koordinuoti ir pagyvinti būtina suaktyvinti Lituanistikos Instituto darbą. Lituanistikos Institutas yra raktas daugeliui su lituanistiniu darbu susijusių reikalų efektyviam sprendimui ir vykdymui. Juk čia yra suorganizuoti šie skyriai: 1. Lietuvių kalbos, 2. Lietuvių literatūros, 3. Lietuvių tautotyros, 4. Lietuvių proistorės, 5. Lietuvos istorijos ir 6. Lietuvos geografijos. Buvo pradėtas sudarinėti ir JAV lietuvių istorijos skyrius. Tikraisiais Lituanistikos Instituto nariais pakviesti ir išrinkti beveik visi mūsų iškilieji lituanistai. Taigi, nėra kompetentingesnės institucijos visiems mūsų lituanistiniams klausimams nagrinėti ir spręsti. Daugelis ir šiame Kultūros Kongrese keliamų klausimų turėtų būti pavesta Lituanistikos Institutui apsvarstyti ir paruošti vykdymui. Yra sudaryta ir Iždo Taryba (pirm. inž. A. Rudis), kuri prireikus galėtų sutelkti pakankamai lėšų Lituanistikos Instituto darbams leisti, pirmoje tileje bent metraščiui ar šiaip kokiam periodiniam leidiniui. Daugumas Lituanistikos Instituto narių telkiasi rytiniuose JAV pakraščiuose: Vašingtone, Filadelfijoje, Niujorke, Bostone ir kitur. Jie čia greičiau galėtų susivažiuoti visokių reikalų aptarti, todėl gal būtų tikslu čion perkelti ir Lituanistikos Instituto centrą, o Iždo Tarybą palikti Čikagoje. Lituanistikos Instituto veiklos pagyvinimo reikalas labai skubus, nes laukia visa eilė svarbių darbų. Lietuvoje leidžiamoje Lietuvos istorijoje žalojami praeities faktai, iškraipoma istorinė tikrovė. Reikia rūgintis teisingu istorinių faktų nušvietimu. Laisvajame pasaulyje yra daug archyvinės medžiais senosios ir naujosios Lietuvos praeičiai nukviesti. Ta medžiaga turi būti intensyviai renkama, mikrofilmuojama, tvarkoma ir leidžiama. Komoje gyveną lietuviai istorikai yra gerokai Ištyrę Romos ir Italijos archyvus ir surinkę labai daug vertingos medžiagos. Paruoštas ir tų šaltinių leidinys, bet susiduriama su išleidimo sunkumais. Pajieškojus, reikia tikėtis, atsirastų ir mecenatų tam šaltinių leidiniui. Daugumas mūsų istorikų čia yra priversti dirbti ne savo srities darbą. Argi nebūtų įmanoma bent keliems sudaryti sąlygas, kad išvyktų patyrinėti archyvų, užbaigti savo turimus darbus ir paruošti naujų studijų. Juk reikia prisiminti, kad išeivijoje yra atsidūrę patys pajėgiausi Lietuvos istorikai. Tas pat pasakytina ir apie kitų sričių lituanistus. Reikia suminėti ir daugiau išleistinų lituanistinių darbų, pvz. išsami lietuvių literatūros istorija, nes Lietuvoje leidžiama taip pat labai vienašališka, iškreipta; pageidautina Lietuvos meno istorija, plati lietuvių kalbos gramatika, jaunimui pritaikytas enciklopedinio pobūdžio leidinys ir kt. Tų leidinių reikalą ir jų leidimo eilę turėtų aptarti ir nustatyti Lituanistikos Institutas. O kai lituanistiniai mokslo darbai bus paruošti, reikia tikėtis, kad Iždo Taryba, Kultūros Fondai ar net ir atskiri leidėjai suras lėšų jiems išleisti.

Nepakanka puoselėti mūsų tautinę kultūrą savo tarpe, būtina supažindinti su ja ir kitas tautas. Dažnai nusiskundžiama, kad svetimose enciklopedijose, vadovėliuose ar šiaip informaciniuose leidiniuose pasirodo netikslių, iškreiptų žinių apie Lietuvą. Čia iš dalies yra ir mūsų pačių kaltė, kad ligi šiol neturėjome pakankamai literatūros svetimomis kalbomis apie Lietuvą, jos kultūrą ir kitas sritis. Todėl su dideliu džiaugsmu priimame nepaprastai malonią žinią, kad Juozas Bačiūnas kartu su Lietuvių Enciklopedijos leidėju Juozu Kapočium yra sutarę išleisti kelių tomų lituanistinę enciklopediją anglų kalba ir dar vieną tomą lituanistinės enciklopedijos vidurinį mokslą einančiam jaunimui. Tai nepaprastai didelės svarbos žygis, vertas didžiausios padėkos. Dabar visiems mūsų lituanistams teks gerokai padirbėti, kad tas leidinys būtų visu rimtumu paruoštas, kad jis savo objektyvumu su pasitikėjimu būtų priimtas svetimtaučių.

Išleistini platūs lietuvių-anglų ir anglų-lietuvių kalbos žodynai.
Sveikintinos ir remtinos Stepo Zobarsko, Algirdo Landsbergio ir kitų iniciatyva bei rūpesčiu leidžiamos lietuviškos kūrybos knygos anglų kalba.
"Lituanus" atlieka didžiulės reikšmės darbą, todėl jis ir toliau leistinas ir leidimas remtinas.

5. Spauda. Kultūros Taryba, vertindama didelį lietuviškos spaudos vaidmenį, pageidautų, kad mūsų spaudoje būtų ugdoma didesnė savitarpio pakanta, vengiant grupinio antagonizmo ir nekultūringos polemikos. Visa tai skaldo ir silpnina mūsų jėgas bendram lietuviškajam ir kultūros darbui. Ir ginčai, kilę spaudoje dėl paruošiamųjų Kultūros Kongreso darbų, yra gerokai sudrumstę mūsų vieningo darbo nuotaikas ir įnešę kartėlio į mūsų tarpusavio santykius. Srovinė spauda neturi atsitverti užtvaromis ir užsidaryti savo kiaute, bet vienodai džiaugtis mūsų kultūriniais ar kitokiais laimėjimais, neatsižvelgiant, kuri organizacija ar atskiri asmenys naudingą darbą yra atlikę. Kaip skaudu, kad minint kurio nors kultūros, mokslo ar net visuomenės darbininko gyvenimo ar mirties sukaktį, dažniausiai teatsiliepia jo srovei artima spauda, o kita — ignoruoja. Čia vis dar tebejaučiamos senos mūsų politinės atrūgos. Jei į spaudos darbą įsitrauktų daugiau kultūros darbininkų, reikia manyti, laikraščių veidas gerokai pasikeistų.

Pageidautinas ir mūsų periodinės spaudos lygio kėlimas, nes spauda yra labai svarbus veiksnys mūsų kultūrinei pažangai. Laikraščių turime daug, net perdaug. Kaip matyti iš Lietuvių bibliografinės tarnybos leidinio nr. 62, sudaryto Aleksandro Ružancovo specialiai II Kultūros Kongresui, 1962 m. laisvajame pasaulyje leidžiama net 109 laikraščiai ir žurnalai. Dalis jų tenkina tik leidėjų ambicijas. Kad kam ir nepatiktų, nepabijokime nuolat kelti mintį, kad mūsų vienos politinės ar ideologinės krypties laikraščiai jungtųsi. Čia turime labai gražų Darbininko pavyzdį: iš kelių mažesnės vertės laikraščių, susijungęs išaugo į rimtą savaitraštį. Apsijungimu būtų sutaupyta lėšų ir sutelkta draugėn daugiau rimtesnių pajėgų. Finansiškai sustiprėję laikraščiai gal pajėgtų mokėti bent šiokį tokį honorarą ir tuo pritrauktų geresnių bendradarbių, kurie prisidėtų ir prie laikraščių lygio pakėlimo.

Kadangi laikraščiai paprastai skaitytojų nekomplektuojami, todėl pageidaujama, kad vertingesni laikraščių straipsniai vėliau būtų išleidžiami atskirais metiniais rinkiniais.

6. Kultūrinių vertybių išlaikymas. Siekiant iš'aikyti ateičiai mūsų išeivijoje sukurtas kultūrines vertybes, reikia skubiai rinkti ir telkti vienon vieton atrinktus svarbesnius kultūrinio gyvenimo dokumentus, periodikos komplektus, visus išeivijoje pasirodžiusius leidinius, mūsų rašytojų bei šiaip žymesnių kultūros darbininkų ir visuomenės veikėjų rankraščius, korespondenciją ir kt. Čia nebegalima ilgiau delr-ti, nes mirus senesniosios kartos veikėjams, labai dažnai jų kruopščiai rinkta ir saugota medžiaga, archyvai ir bibliotekos, išnyksta be pėdsako. Teprisiminkime likimą labai vertingo kun. A. Miluko "Žvaigždės" archyvo, kuris lygiai prieš 20 metų buvo išvežtas į popieriaus malūną. Neliko nei pėdsakų ir daugelio kitų mūsų senųjų veikėjų archyvų, periodinės spaudos ir knygų rinkinių. Dar visai neseniai panašaus likimo susilaukė rašytojo J. Savickio biblioteka. Nemaža P. Klimo bibliotekos dalis pateko į lenkų rankas. Tai tik keletas pavyzdžių. Dažnai senosios išeivių organizacijos ar klubai "apsivalo", išmesdami savo senuosius protokolus, nuotraukas, knygas ir kitą jų veiklą liudijančią medžiagą. Dar kitų rinkiniai išardomi ir patenka į privačias rankas.

Dėl blogo popieriaus, nemaža svarbių leidinių (kad ir Steigiamojo Seimo bei kitų seimų stenogramos, senieji laikraščiai bei žurnalai) nyksta, bevartojant trupa ir byra. Juos būtina apsaugoti, padarant mikrofilmus. Skubiai rinktina ir svarbi išeivijos istorijai muziejinė medžiaga. Visa tai labai pravers beruošiant mūsų išeivijos istoriją, kurios leidimą būtinai reikia įtraukti į mūsų skubių darbų planą. Paskutiniuoju metu (1962.9.16) Čikagoje susidarė Lietuvių Kultūros Muziejaus užuomazga su įvairiais skyriais. To steigiamo muziejaus vadovybė, Pasaulio Lietuvių Archyvas ir Lietuvos Istorijos Draugija turėtų paruošti planus tai medžiagai rinkti ir saugoti. Steigiant tokį muziejų, pirmiausia bus susidurta ir su patalpų bei lėšų klausimu. Kultūros Taryba laiko pirmaeilės svarbos reikalu steigti Lietuvių Kultūros Rūmus ar Tautos Namus, kuriuose turėtų būti sutelkta, atrinkta ir saugoma archyvinė medžiaga, čia turėtų rasti vietos ir dabar samdomose patalpose prisiglaudęs Pasaulio Lietuvių Archyvas (juk metams išleidžiama vien patalpoms apie 1,500 dolerių), centrinė lituanistinė biblioteka, J. Žilevičiaus vardo muzikologijos archyvas, M. K. Čiurlionio galerija ir kiti panašūs rinkiniai. Tai būtų mūsų tautinės grupės ateičiai pasistatytas paminklas, mūsų pagrindinis kultūros centras. Tai irgi mūsų garbės reikalas, jei norime palikti konkrečius savo kultūros pėdsakus išeivijoje. Tokių Lietuvių Kultūros Rūmų organizavimui yra pats laikas, nes dabar tam reikalui dar galime susilaukti efektyvios paramos tiek iš senųjų, tiek ir iš naujųjų ateivių. Juo tolyn tą reikalą nudelsime, tuo bus sunkiau jį įgyvendinti. Geriausia tokius Lietuvių Kultūros Rūmus steigti Čikagoje ar netoli jos, didžiausios lietuvių kolonijos pasaulyje. Todėl ir iniciatyva tuo svarbiu reikalu perleisti-na Čikagos lietuviams, įvairioms jų organizacijoms.

P. Kiaulėnas   Trys sesutės (aliejus)

7. Finansai. Visiems svarbiesiems mūsų Kūltūriniams uždaviniams vykdyti reikalingi pinigai, nes, kad ir sugalvoję daugybę planų, be pinigo, nuoširdžios mecenatų paramos, nieko negalėsime padaryti.  Turime visą eilę Kultūros Fondų JAV, Kanadoje, Australijoje, bet jų kasos apytuštės. Paskutiniuoju metu įsisteigė Lietuvių Fondas, siekiąs   sutelkti   vieną   milijoną lolerių. Jei pasispaudę tą tikslą pasiektume, sa-lime išsispręstų daugybė rūpesčių. Tat Lietu-iii Fondo užsibrėžtas tikslas sutelkti milijoną lolerių yra mūsų tautinio susipratimo egzaminas.

8.    Baigiamosios pastabos
. Tai tik dalis PLB Kultūros Tarybos iškeltų artimiausioje ateityje vykdytinų darbų. Nemaža reikšmingų pasiūlymų jau yra iškėlęs šio Kultūros Kongreso paskaitininkas dr. Jonas Grinius. Sekcijose ir pilnaties posėdžiuose, be abejo, iškils dar naujų minčių ir pasiūlymų. Gausybės mums rūpimų klausimų šiame Kultūros Kongrese dėl riboto laiko ir gal dėl nepakankamo pasiruošimo iš anksto, nebus įmanoma išspręsti. Išspręskime ar bent pakankamai išjudinkime pačius svarbiausius, paveskime juos svarstyti ir brandinti atskiroms institucijoms, ypač Lituanistikos Institutui, ar sudarykime atskiriems dalykams specialias komisijas. Ko neišspręsime šiame kongrese, turėsime atidėti sekančiam, kad iš anksto, apsiriboję atskirais keltinais klausimais, mažesniu jų kiekiu, galėtume nuodugniau juos apsvarstyti ir pasiekti konkrečių rezultatų.

Išklausius šio pranešimo gal nevienam kils klausimas: planuoti lengva, bet kaip gi visa tai įgyvendinti? Atsakymas — nė vieno čia iškelto klausimo nėra negalima įgyvendinti. Tereikia kelių dalykų: tautinio susipratimo, gerų norų, ryžto ir vieningo bendro darbo. Tada bus gausios lituanistinės mokyklos, neskurs dabar veikiančios gimnazijos, netruks vadovėlių, vertingų ir gražiai išleistų knygų, puikių dailės parodų, naujų simfonijų, lietuviškų operų, pakils mūsų spaudos lygis, įkursime Lietuvių Kultūros Namus ir turėsime milijoninį Lietuvių Fondą. Pirmiausia tereikia mums patiems apsitvarkyti — sujungti visas mūsų kūrybines pajėgas draugėn, talkininkauti joms, remti jas, nesibaidyti uždedamų sunkių ar lengvesnių pareigų, o ką apsiėmus — tesėti.