Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOS SIMFONIJOS KONCERTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   

Rengimo epopėja, jspūdžiai ir kritika

Besiruošiant antrajam Kultūros Kongresui, jo rengimo komitete iškilo klausimas, ką šia proga gali pateikti muzikos sekcija. Buvo jaučiamas noras paminėti šį įvykį kokiu nors stambesniu muzikiniu parengimų, nekartojant šabloninių mišrių vokališkai-chorinių koncertų. Buvo pasiūlymų prašyti pakartoti kongreso proga kokį nors Čikagos Lietuvių Operos pastatymą; laimėjo tačiau nuomonės, kad tokia proga reikalinga duoti ką nors iš lietuvių sukurtos muzikos. Apsistota ties projektu suruošti lietuvių muzikos simfoninį koncertą. Toks parengimas būtų tikrai naujas mūsų padangėje; pilnas lietuvių muzikos simfoninis koncertas buvo "Margučio" suruoštas su Čikagos Grant Parko orkestru berods 1934 m.; mišrūs koncertai, dalyvaujant simfoniniam orkestrui ir atliekant dalinai ir   lietuvių   muziką,   buvo   kartais ruošiami "Margučio" Čikagoje, o taip pat "Vienybės" Brooklyne. Tačiau šiuo metu pilnas simfoninis koncertas, paremtas lietuviška muzika, būtų kažkas naujo, tikrai įspūdingo.

Simfoninis koncertas ir choras, diriguojamas J. Kačinsko

Toks projektas yra nelengvas į-vykdyti vien iš finansinės pusės: pagal muzikų unijos nuostatus atlyginimas orkestrui privalo būti sumokėtas iš anksto, kitaip negalima pradėti nei repeticijos. Iš L.T.B. centro valdybos simfoninio koncerto projektas susilaukė palaikymo; pradžioje buvo apsiimta padengti eventualius nuostolius, tačiau paaiškėjus padėčiai, gautas sutikimas avansuoti lėšas. Koncertui ruošti komisijos pirmą branduolį sudarė muzikos sekcijos vadovas kompoz. Vladas Jakubėnas ir jam Kultūros Kongresui rengti komiteto posėdžiuose atstovavęs J. Kreivėnas. Dirigentu  buvo  nutarta  kviesti  mūsų  pasižymėjusį simfoninį dirigentą Jeronimą Kačinską, buvusį vyriausiu Lietuvos valstybės radiofono ir Vilniaus filharmonijos dirigentu ir turintį didelių nuopelnų, keliant simfoninę muziką Lietuvoje. Bostone gyvenantis J. Kačinskas dar nebuvo rodęsis kaip dirigentas Čikagoje.

Gavus J. Kačinsko sutikimą,' buvo sudaryta platesnė koncertui rengti komisija: VI. Jakubėnas — pirmininkas; V. Radžius (Čikagos Lietuvių Operos administratorius) — vicepirmininkas, J. Kreivėnas — sekretorius; J. Paštukas ("Dainavos" ansamblio valdybos pirmininkas) — iždininkas; žurnalistas Vladas Butėnas — spaudos reikalų vedėjas; Eleanor Laurin ("Vyčių" choro valdybos narė) — anglų kalba spaudos korespondentė; nariai — A. Trinkūnas (Lietuvių Operos valdybos narys), A. Dzirvonas, J. Naru-kynas, J. Zdanius. J. Kreivėnas atliko preliminarinį darbą; mūsų sambūrių vadovai atsinešė savo patyrimą ir buvo ypač veiklūs, koncertui artėjant ir jį vykdant.

Pirmutinė problema buvo: parūpinti salę ir orkestrą. Dar prieš sudarant komisiją, paaiškėjo, kad abi didžiosios miesto centro šulės — Orchestra Hali ir naujoji MacCor-mack Place — yra jau užimtos vienintelę koncertui rengti tinkamą dieną — sekmadienį, lapkričio 25 d. Buvo galimumo gauti milžinišką Civic Opera salę, bet pabijota didžiulių išlaidų. Teko apsispręsti, pa-samdant gražią ir lietuvių visuomenėje populiarią Marijos Mokyklos salę, lokalizuojant koncertą lietuvių apylinkėje ir tuo pačiu atimant viltį   pritraukti   amerikiečių   kritikus.

Tinkamiausio orkestro sąstato tektų jieškoti Čikagos simfonijos orkestre. Spręsti reikėjo jau vasarą; tuo laiku Čikagos simf. orkestras buvo didelėje krizėje: nesutarus su unija dėl naujo kontrakto, sekantis sezonas buvo atšauktas, ir net derybos buvo nutrauktos, šio krašto sąlygomis orkestras nėra samdomas kaip visuma, bet per jo reikalų vedėją yra kontraktuojamas tam tikras orkestrantų skaičius be garantijos, kad jie visi priklausys minimam orkestrui. Jei Čikagos žiemos sezonas tikrai nebeįvyktų, žymesni orkestrantai tuojau išvažinėtų po kitus JAV miestus ir niekas negalėtų nustatyti, ką pristatytų lapkričio mėnesį reikalų vedėjas Čikagos simf. orkestro narių vardu. Be to, Čikagos simfonistai, samdomi kaip grupė, reikalaudavo didesnės kainos, negu unijos taksa; ypač brangūs būdavo jų koncertmeisteriai. Antrasis Čikagos   orkestras   yra  nepastovaus pobūdžio, vad. "Operos Orkestru".

Sezono metu jis groja Lyric Opera, paskutiniuoju metu gerokai ištobulėjo, bet turi daugiau operinę rutiną. To orkestro narius samdo mūsų Čikagos Lietuvių Opera. Per jau pažįstamą jo reikalų vedėją Fantozzi buvo sukontraktuotas 53 žmonių sąstatas, apimąs visus reikalingus pučiamuosius ir kuklų, bet patenkinamą styginių sąstatą: 10 pirmųjų, 8 antrieji smuikai, 5 violos, 4 violenčelės ir 3 kontrabasai. Viso koncerto sąmata siekė apie 4,000 dolerių; išlaidos galėjo būti padengtos, jei bus išparduota salė; deja, ši sąmata apėmė tik vieną trijų valandų repeticiją. Tai turėjo sprendžiamos įtakos koncerto programos sudarymui. Dirigentas J. Kačinskas, žinomas savo kruopštumu, programos nustatymą parėmė galimumu ją patenkinamai surepetuoti; todėl jis Besutiko imtis nei perdaug ilgos, nei per sunkios programos. Sunkiausia jo sąlyga buvo: kad programoje būtų bent vienas veikalas lengvai pagrojamas ir suvokiamas. Lietuvių muzikoje čia būtų tikęs J. Naujalio "Ruduo" arba M. K. Čiurlionio "Miškas";    deja,   abiejų   čia   neturime.

Miškas" paskutiniuoju laiku yra V. Banaičio (Vokietijoje) gautas iš Lietuvos.   J. Kačinskas galvojo apie vieną visai nelietuvišką veikalą: čekų kompozitoriaus Smetanos simf. poemą "Moldavą". Po ilgokų svarstyme apsistota ties J. Zdaniaus ir J. Kreivėno siūloma ir dirigentui priimtina lenkų kompozitoriaus M. Karlovičiaus "Lietuviška rapsodija". Šis 1909 m. miręs muzikas buvo gimęs lietuviškoje apylinkėje; minimoji rapsodija yra ištisai paremta lietuviškų dainų ir raudų motyvais ir vienas jo stipriausių kūrinių; ją mėgdavo diriguoti St. Šimkus. Dėl repeticijų laiko trumpumo dirigentas nesiryžo įtraukti nei J. Gaidelio simfonijos dalies, nei jo ypač vertinamo V. Bacevičiaus kūrinio, argumentuodamas jų sunkumu. Atpuolė ir numatytas VI. Jakubėno siuitos "Miško šventė" ištraukų atlikimas; dėl ritminių sunkumų dirigentas nesutiko su pasiūlymu įtraukti jauną pianistą A. Vasaitį su Liszto fortepijono koncertu. Galutinai programa išryškėjo tokia: pirmoje dalyje trumpas VI. Jakubėno naujai parašytas "Intermezzo rustico" vien styginiams, M. Karlovičiaus "Lietuviškoji rapsodija" ir solistas bosas J. Vaznelis su dviem VI. Jakubėno specialiai suorkestruotomis dainomis; antroje dalyje: du lietuviški šokiai — J. Gaidelio, dvi ištraukos iš "Vilniaus siuitos" — J. Kačinsko, o pabaigai "Saulė motina pakilo" choras iš St. Šimkaus operos "Pagirėnai", atliekamas Čikagos Lietuvių Operos choro. Šią vertingą lietuviškos operos sceną J. Kačinskas buvo suorkestravęs, dar gyvendamas Augsburgo stovykloje Vokietijoje ir tada dideliu pasisekimu atlikęs su savo išmokslintu choru ir vokiečių simf. orkestru. Šį chorą Čikagos Operos choras jau buvo atlikęs  per  savo  jubiliejinį  koncertą.

Programa išėjo kompromisinio pobūdžio ir kiek per trumpa. Apribojimai buvo daugiausia finansinio pobūdžio: operuojant visuomenės surinktais pinigais, buvo norima laikytis bent teoretiškai nedeficitinės sąmatos; papildoma bent dviejų valandų repeticija būtų davusi apie 500 dolerių skirtumą.

Dirigentas J. Kačinskas, atvykęs keletą dienų anksčiau, atliko dar keletą repeticijų su operos choru. Visuotinė koncerto repeticija buvo paskirta koncerto dieną iš ryto: Lyric Opera sezonui tebeinant, orkestras neturėjo kito laisvo laiko. J. Kačinskas pasirodė nepaprastai žinąs kiekvieną partitūrų smulkmeną; orkestru jis visumoje buvo patenkintas; žinant operinę orkestrantų rutiną, jų suvokimas buvęs greitesnis, negu buvo laukiama. Vis dėlto bere-petuojant atsirado kliūčių dėl neįprastos muzikos ir komplikuotų ritmų; tenka padaryti išvadą, kad Čikagos simfonijos nariai būtų kiek greičiau susivokę. Numatytąją programą pavyko patenkinamai surepetuoti, nors nevisiems veikalams užteko vienodai laiko.

Koncertas   praėjo   šventiška   nuotaika. Atsilankė didelis būrys geros publikos, kuri susikaupusi klausėsi programos, negailėdama plojimų; daugelis pareiškė; kad nors neviską supratę, bet išsinešė žymaus meno įvykio įspūdį. Bendra nuomonė buvo, kad programa buvusi per trumpa, bet atrodo, kad joje buvo rasta tinkama pusiausvyra tarp naujoviško ir tarp plačiai publikai prieinamo meno. Publikoje daugiausia pasisekimo turėjo dvi J. Vaznelio atliktos VI. Jakubėno dainos ir M. Karlovičiaus romantiškai švelni rapsodija; suprantama, plačios publikos entuziazmas nebūtinai atitiko muzikų nuomonę.

Dirigentą J. Kačinską daugelis prisimena iš Vilniaus filarmonijos laikų per vokiečių okupaciją, kai jis mokėjo įkvėpti simfoninės muzikos pamėgimą platiems visuomenės sluogsniams. Paskutiniuoju laiku J. Kačinskas ir šio krašto sąlygomis atgavo sąlytį su orkestru, pakviestas vesti Bostono priemiesčio pusiau profesinį orkestrą "Melrose sympho-ny"; jo vadovybėje šis pusiau profesinis sambūris ("Community Orchestra") pradėjo kilti, sėkmingai atlikdamas sunkų repertuarą ir susilaukdamas gražių spaudos atsiliepimų. Po ilgesnio nematymo J. Kačinsko dirigavimas pasirodė kiek pasikeitęs, praturtėjęs kažkuo nauju: jis diriguoja be lazdelės, kone lygia-teisiškai naudodamas abi rankas, individualia, nepaprastai aiškia ir diferencijuota technika, kurioje sutelpa tiek veikalo visuma, tiek ir jo detalės. Jo dirigavimas, nieko nepraradęs, o gal tik laimėjęs veiksmingumo atžvilgiu, įgijo gerokai daugiau patrauklumo klausytojo akiai. Pagal savo pobūdį, J. Kačinsko dirigavimas tiktų rafinuotų reikalavimų ir gero skonio publikai. Tiek repeticija, tiek ir koncerto pra-vedimas padarė įspūdžio ir orkestrantams, kurių daugelis yra asmeniškai pažįstami su mūsų operos solistais, nuolat groję Lietuvių Operos spektakliuose; jų daugelis reiškė savo pasigėrėjimą ir nuostabą, iš kur lietuviai gavo tokio masto dirigentą. J. Kačinskas yra žinomas ir kaip gilios minties naujoviškas kompozitorius; jis pateikė dvi ištraukas iš savo kūrinio: "Vilniaus siuita"— "Senoji Vilniaus pilis" ir "Vilnis ir Vilnelė". Paties autoriaus žodžiais, jis čia norėjęs kiek priartėti prie platesnės publikos ir vengęs per radikalaus naujoviškumo. Galime tarti, kad J. Kačinskas pasiliko prie savo moderninio nusistatymo, kartu pateikęs romantiškų, net idiliškų nuotaikų muziką su gražia, neodia-toniškais pagrindais vedama melodijos linija, su švelniai skambančia, tačiau visiškai ne konvencionalia, pažangia harmonija ir aiškiai suvokiama muzikine mintim. J. Gaidelio dvi miniatūros "Lietuviški šokiai" persunkti kažkokio niūriai drastiško humoro, įdomūs, mokamai ir charakteringai orkestruoti. VI. Jakubėno "Intermezzo rustico" —trumpas kūrinėlis styginiams, numatytas kaip pirmoji trijų dalių siuitos dalis buvo gerai įvertintas paties dirigento, tačiau nepadarė didesnio įspūdžio: pasibaigus repeticijos laikui, jis buvo nepakankamai surepetuotas: orkestrantai jį "tepaskaitė", kiek įtemptai ir gan korektiškai. To veikaliuko tikras įvertinimas tepasilieka kitam kartui. Abi VI. Jakubėno dainos jau Čikagoje girdėtos J. Vaznelio išpildyme su fortepijonu; solisto puikiai atliktos, jos praėjo nemažu pasisekimu. Jų pirmoji kiek naujoviškesnė, B. Brazdžionio žodžiais — "Kas per visą kelionę lydės"; antroji — prūsų lietuvių kareivių liaudies daina; ji ypač gerai tiko orkestruota. St. Šimkaus "Pa-girėnų" operos choras "Saulė motina pakilo" praskambėjo prasmingai ir gan majestotiškai; per pora repeticijų J. Kačinskas mokėjo įnešti į choro dainavimą anksčiau negirdėtų atspalvių. Tačiau skubotai šalia šių metų operos pastatymų ruošos pakartotas veikalas nevisur buvo pilnai apvaldytas, ypač įstojimų tikrumo atžvilgiu; tolokai pastatytas, choras buvo kiek slopinamas orkestro. Nepaisant to daugelis klausytojų, jų tarpe ir šio straipsnio autorius, sakėsi pirmą kart supratę šio lietuviškos operos fragmento tikrą originalų grožį.

Orkestro sąskambis nebuvo pilno tobulumo, bet vis dėlto darnus, niuansuotas; dirigento žodžiais: "būtų dar viena repeticija, ir viskas skambėtų, kaip aš noriu". Kai kur matėsi stygininkų štrichų nesuvienodi-nimas, kas tačiau galėjo trukdyti įspūdžiui iš vizualinės, o ne iš akustinės pusės. Sąskambio atžvilgiu gražiausiai praėjo bene M. Karlovičiaus rapsodija ir abu J. Kačinsko veikalai. Šalia visų silpnesnių pusių: per trumpos ir kompromisinės programos, nepakankamo surepetavimo, nesimfoninės rutinos orkestro — vis dėlto šį koncertą tenka klasifikuoti, kaip pilnai pavykusį: apie tai gali liudyti jau vien atvykusių klausytojų skaičius ir jų reakcijos. Buvo pareikšta daug nuomonių, kad dailės paroda ir simfoninis koncertas sudarė stipriausius viso Kultūros Kongreso įspūdžius. Vis dėlto koncertas davė apytikriai vieną tūkstantį dolerių nuostolio; čia turėjo reikšmės, kad tuo pačiu laiku Čikagoje vyko dar du žymūs lietuviški parengimai.
Kokios gi buvo reakcijos į šį koncertą ? Bendrai paėmus, gan nepalankios. Palankiai nusiteikusi, su reikalinga kritikos doze recenzija, kun. B. Chomskio rašyta, pasirodė kiek vėliau "Naujienose". "Drauge" ir "Dirvoje" pasirodė gan vienodo turinio recenzijos, viena A. Nako, kita pseudonimo. Jose augštai iškeltas pats dirigentas ir kai kurie programos numeriai, bet gerokai nuneigti koncerto rengėjai, pasamdę visai netinkamą, per mažą, "iš atliekamų muzikų" susidėjusį orkestrą, neparūpinę pakankamai repeticijų, sustatę netinkamą programą.
"Margutyje" įdėta viso Kultūros Kongreso apžvalga, kur pabaigoje buvo vykusiai sugrupuotos koncertui nepalankios spaudos citatos ir išvadoje, viską susumavus, pridėta dar keletas punktų: kad buvo veikiama slaptai, neatsiklausiant muzikų, ypač ne Čikagoje gyvenančių, kad buvo užmiršti jaunosios kompozitorių kartos atstovai, kad buvo "neišdrįsta" organizuoti vien simfoninės programos koncerto ir pan.
Cia teko susidurti su įdomiu, šio krašto sąlygomis dažnokai pasitaikančiu psichologiniu reiškiniu. Kai "Margutis" — populiari, bet atskira, privati organizacija suruošdavo didelio masto koncertus, samdant simfoninį orkestrą ir, šalia plačiai publikai skirtos visuotinės programos, įtraukiant kokį vieną lietuvišką simfoninį veikalą — tai visi džiaugdavosi vien dėl paties fakto. Kai Kultūros Kongreso proga buvo su nemažu vargu "iškombinuotas" simfoninis koncertas, tai kažkodėl jis turėjęs būti tobulas, prilygstąs New Yorko ar Philadelphijos filarmoni-jai, vienoje programoje pateikdamas pilną lietuviškos simfoninės kūrybos vaizdą. Lėšos šiam žygiui privalėjo būti surastos. Kokiu būdu šį super-tikslą pasiekti — tesprendžia rengėjai, čia nejučiomis prisimena vykęs mūsų žinomo veikėjo ir mecenato J. Bačiūno posakis, tartas per kažkokį LTB suvažiavimą: "Turėdami lėšų Coca-cola bonkai, planuojame vakarienę su šampanu.

Su viena kita išimtimi, visi priekaištai, mesti simfoninio koncerto rengėjų adresu, yra teisingi. Juose minimi punktai buvo svarstomi ir buvo atmesti, sąlygoms spaudžiant. Dėl kitų priekaištų galima trumpai pasisakyti, rizikuojant pakartoti kai kurias šiame straipsnyje jau pareikštas mintis.

Papildomos lėšos ir papildoma repeticija. Atrodo, kad šantažo būdu jų buvo galima sudaryti. Būtų reikėję šalia pristatyto teoretiškai nedeficitinio biudžeto padaryti paskutiniuoju momentu dar iki tūkstančio dolerių išlaidų, pastatant L.T.B. centro valdybą prieš įvykusį faktą. Žinoma, šį šantažą būtų tekę planuoti iš anksto, dar repertuarą nustatant. Tokiam veiksmui pas koncerto    rengėjus   neužteko    pasiryžimo.

Platus Čikagos ir kitų miestų muzikų atsiklausimas. Siauresniu mastu tai buvo bandoma Čikagoje. Paaiškėjus, kad nuomonės yra margos, dažnai diametraliai prieštaraujančios lr daugumoje neįvykdomos, nuo to buvo atsisakyta. Buvo veikiama principu — atlikti, kas yra galima, sudarant nedidelį "darbo komitetą" ir paliekant galutiną sprendimą dirigentui. Dėl tos "autoritarinės" politikos atsakingas koncerto rengimo komisijos pirmininkas ir taip pat koncerto dirigentas.

Vien simfoninė programa. Pageidaujama, bet pavojinga, ypač trūkstant čia lengvai suprantamų ir išpildomų veikalų. Norint mažint deficito galimumus, tenka galvoti apie plačios publikos pritraukimą; vokalistų įtraukimas šiame koncerte buvo to padiktuotas. Sudarius gi programą ištisai iš naujoviškų veikalų, plačios publikos reakcija galėtų būti tokia, kad į sekantį panašų koncertą atsilankytų tik siauras muzikų Ir išprususių mėgėjų būrelis.

Jaunųjų jėgų įvedimas. Labai pageidautinas. Jei tuo suprantamas Jonas Švedas (Cleveland, Ohio), Darius Lapinskas (berods, Vokietijoj), V. Jančius (Čikagoj) ir dar pora tremtyje randamų vardų, tai įnašas būtų įdomus ir talentingas. Su viena repeticija tai tačiau nebuvo dirigento svarstoma. Išėmus Karlovičiaus rapsodiją iš programos ir įstačius gan radikaliai naujoviškus veikalus, būtų grėsęs augščiau minėtas plačios publikos reakcijos pavojus. Kiti "jaunomis jėgomis" gal suprato ir dabar Lietuvoje išaugusius kompozitorius.

Samdymas ne 53, bet 70 narių orkestro. Panaudotame sąstate buvo visi reikalingi pučiamieji; styginių sąstatas buvo kiek didesnis už Kauno operos orkestrą ir maždaug atitiko Vilniaus filarmonijos normalų sąstatą; jis buvo gerokai mažesnis už Čikagos simf. orkestrą, taip pat ir už New Yorko ir Bostono filharmonijas; padidinimas iki 70 asmenų būtų reiškęs prilyginimą prie šių didžiųjų orkestrų. Mūsų sąlygomis tai būtų beprasmiška. Lietuviški koncertai neišvengiamai susidės iš naujų, orkestrui nežinomų veikalų; atliekamas lėšas reikalinga skirti repeticijoms, o ne puošniems styginių sąstatams.

Cia išdėstytos problemos neliečia vien šio koncerto:  jos stovės prieš kiekvieno panašaus žygio rengėjus, šį kartą sprendimas buvo kuklus ir kompromisinis; gal kitą kartą jis bus drąsus ir radikališkas. L.T.B. Kultūros Kongreso proga 1962 m. Čikagoje suruoštas simfoninis koncertas išėjo vis dėlto rimtas ir padoraus lygio. Jame įtikinamai, eks-pertiškoje J. Kačinsko vadovybėje, buvo parodyta kai kas iš lietuvių simfoninės muzikos. Pasidžiaukime, kad tokį koncertą iš viso pasisekė įvykdyti, kad susidomėjimo tokiu žygiu parodė tiek L.T.B. vadovai, tiek ir Čikagos visuomenė bei kongreso nariai. Reikalinga, kad toks koncertas būtų nepaskutinis, nebūtinai L. T.B. lėšomis ir nebūtinai Čikagoje. Koncertus rengiant labiau privačiai sudarytomis lėšomis, reikėtų neužmiršti ir "anoje pusėje" — Lietuvoje sukurtos simfoninės literatūros, kurios tarpe yra nemažai nuoširdžia lietuviška dvasia sukurtų veikalų. Patyrimas šį koncertą ruošiant tebūnie kelrodžiu ateities žygiams. Simfoninės muzikos sritis yra reikšminga, mūsų publikai mažai žinoma, o mūsų simfoninė literatūra jau dabar yra gausi ir įvairi, tiek Lietuvoje, tiek ir emigracijoje. Su ja pakliūti į repertuaru perkrautus didžiuosius amerikiečių orkestrus yra mažai vilties; ją parodyti plačiai visuomenei yra mūsų pačių pareiga.



 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai