KONCERTAS IR NAUJAS VEIKALAS Spausdinti
Parašė Elena Vasyllūnienė   
Kovo 24 dieną Jordan Hali salėje Bostone įvyko neįprastas koncertas: Jo ypatingumą sudarė išpildytojai ir programa. Koncertą atliko trys cho-iii: šv. Petro bažnytinis, Nekalto Prasidėjimo bažnytinis ir Belmont Community, sudarytas daugumoje iš unitarų ir turįs savo nuolatines repeticijas episkopalų šv. Andriejaus bažnyčioje, šiaip tiems chorams diriguoja: kompozitorius Jeronimas Kačinskas — šv. Petro, Iz. Vasyliūnas — Nekalto Prasidėjimo ir John Ba-vicchi, kompozitorius, mokytojas ir muzikas — Belmont chorui. Koncerto metu jis ir vadovavo jungtiniam chorui.

Koncerto programą sudarė du veikalai: Dvožako Stabat Mater, kurios lik dalys buvo atliktos, ir naujai parašytas, didelis Jeronimo Kačinsko veikalas — Nekalto Prasidėjimo Panelės Šv. Mišios, sukurtos Lietuvos karaliaus Mindaugo 700 metų krikšto sukakčiai paminėti. Veikalą kompozitorius parašė 1952 metais ir tais metais jį išleido prelatas Pr. Juras. Vienuolika metų veikalas laukė pirmojo išpildymo ir tik svetimtaučių Choro pagalba galima buvo tai įvykdyti. Cambridge parapijos choras dalyvavo Stabat Mater pastatyme, Šv. Mišios buvo atliktos Belmont ir Šv. Petro chorų, prisidėjus kun. V. Val-kavičiui iš Cambridge. Veikalą dirigavo John Bavicchi, Jeronimui Kaminskui diriguojant pučiamųjų grupei, kuri kelis kartus įsijungė, pastiprindama įspūdingesnes vietas. Per du veikalus su chorais grojo vargonai, šį kartą Vyteniui Vasyliūnui juos valdant. Solistai buvo bostoniškiai amerikiečiai: Linda Sanford — sopranas, C. Ray Bryan — tenoras, ..anet Winbu.n — altas ir John Ring — bosas.

Koncertas buvo iš anksto ir labai gerai suorganizuotas. Organizacijos darbą ant savo pečių pasiėmė šv. Petro pa.apija, ypač jos energingasis kun. J. Žuromskis, kuris sugebėjo pririnkti pilną salę klausytojų. Už tai jam tikras ir nuoširdus ačiū, o kitoms parapijoms pavyzdys.

Stabat Mater praėjo ramia, romantine nuotaika, be ypatingo slaviško pakilimo, ir paliko gerą įspūdį vien dėl savo plačių ir dainuojančių melodijų. Solistai amerikiečiai toli neprilygo prie mūsųjų, kurie tą pačią Oratoriją išpildė pernai Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje, Cambridge. Jeigu jie išdainavo gaidas, tai pati dvasia jiems yra svetima.

Pagrindinis koncerto numeris buvo Jeronimo Kačinsko Mišios, ir ties jomis mes ilgėliau sustosime. Mišios yra nagrinėtinos kaip veikalas ir kaip atlikta programa.

Kaip koncerto programos dalis, Mišios padarė gilų ir tikrai širdį veriantį įspūdį. Milžiniškas choras, išsirikiavęs scenoje, vargonai jos papėdėje, augštai balkone kelių pučiamųjų grupė — visa tai neįprastas reginys. Negirdėta, gan sudėtinga muzika, nerėžianti ausies, kaip kai kas tikėjosi, neįprastas, bet gražus sąskambis, visa tai veikė klausytoją, kuris negalėjo išsiaiškinti — kodėl. Buvo kažkas nauja, bet ir įdomu klausytis. Nemeluotas klausytojų reagavimas, šaukiant dirigentą ir solistus į sceną, buvo malonus įrodymas, kad ir modernioji muzika gali klausytoją pagauti. Kompozitorius Bavicchi pravedė šį veikalą labai gerai pasiruošęs ir kaip tikras maestro, valdąs savo chorą.

Mišios yra grandiozinis kūrinys, trunkąs 45 min. Jos parašytos chorui, selistams, vargonams ir pučiamiesiems, jau savo apimtimi ypatingos. Kiekvieno krašto gyventojai būtų buvę laimingi, jeigu jų tautybės ar jiems priklausąs asmuo padėtų savo parašą po šiuo veikalu ir galėtų pasakyti—jis yra mano. Tai yra tarptautinio masto kūrinys, kuris galėtų eiti varžybų bet kuriame kompozitorių konkurse. Veikalas parašytas moderniu stiliumi. Kai mes vartojame žodį "modernus", tuojau mums vaidenasi rėžiantys, laukiniai garsai. Būkite ramūs, — jų visai nebuvo J. Kačinsko Mišiose. Veikalo pagrindan padėta senovinė gregoria-ninė melodija, kuri yra katalikų Bažnyčios liturgijos širdis. Jau pradiniame Kyrie jūs visai aiškiai ją girdite — ramią, kupiną religinės nuotaikos, įsiklaususią į padanges. Veikale esama polifoninių momentų, kai balsai plaukia kiekvienas atskirai. Polifoninė muzika yra 15-16 šimtmečio muzika, šių dienų kompozitorių prikeliama naujam gyvenimui. Kompozitorius J. Kačinskas vengia vadinamosios imitacijos, kur vieno balso kurį nors motyvą atkartoja kitas balsas.

Veikale esama ir homofoninių dalių, kai vienam balsui skiriama pagrindinė rolė, o kiti sudaro pritarimą. Įdomi yra kompozitoriaus J. Kačinsko harmonija: nėra ji 12-tonė, bet nėra ir griežtai klasinė. Ji sudaro vidurį tarp šių dviejų — ir čia jos modernizmas. Pučiamųjų įjungimas išgauti didingumui yra įdomus kompozicinis   momentas,   tik   gaila, kad dėl netinkamo išdėstymo mes negalėjome šio įspūdžio išgirsti: pučiamųjų vieta turėjo būti kur nors už choro, nes pastatyti balkone jie visai chorą užmušė. Bet tai nereikšmingas techniškas dalykas, matyti, scena buvusi per maža. Kompozitorius sąmoningai vengė bent kokio kopijavimo, todėl negalima įžvelgti jokio panašumo į jokį kompozitorių, nei iš sąskambio nei nagrinėjant partitūrą. Veikalas yra tikrai originalus ir savitas.

šios Mišios yra labai sunkiai giedamos, ir joms tikrai reiktų profesionalinio choro. Sunkumą sudaro melodijų eiga atskiromis kryptimis; chorams, kurie yra išaugę liaudies dainos ar operinio žanro veikalų tradicijoje, jos yra neįmanomos. Nenuostabu, kad reikėjo Belmont choro, nes protestantų bažnytiniai chorai yra auklėjami polifoninės muzikos veikalų, ir reikia stebėtis, kokio tobulumo jie išgauna. Belmont Community choras yra labai gerose rankose — John Bavicchi, ir jų programos yra rinktinės. Nors šis choras yra irgi mėgėjų, bet jie yra gerai išmokslinti gaidų skaityme, o kai kurie turi pastatytus balsus.

Solistai buvo profesionalai, bet be didelių balsų, nebent vienas bosas turėjo didelę medžiagą. Paprastose salėse, be milžiniško choro, jie yra visai geri. Bet šiam veikalui ir salei reikėjo didesnio balso solistų, ypač priekaištas sopranui. Buvo vietų, kuriose soprano partija buvo tylusis kapinynas. Dirigentas buvo savo vietoje. Jis tikrai daug ir nuoširdžiai dirbo, ir sunku būtų ko geresnio tikėtis. John Bavicchi yra jaunas muzikas, buvęs inžinierius, bet baigęs Harvardo kolegiją kaip dirigentas ir kompozitorius, dabar dirbąs su keliais chorais, dėstąs keliose mokyklose, su savo kompozicijomis dalyvaująs įvairiuose konkursuose, esąs dirigento padėjėju viename dideliam orkestre. Jis yra muzikos profesionalas, ir kaip kiekvienas amerikietis tuo pačiu keliu eina. Jam lieka padėka už prisidėjimą prie šio koncerto.

Padėka yra ir kompozitoriui Jeronimui Kačinskui, kuris, nežiūrėdamas sąlygų, eina savo užbrėžtu keliu, kaip kompozitorius ir dirigentas. Padėka yra ir jo parapijos klebonui, kukliajam prel. Pr. Virmauskiui, kuris savo vargonininką taip gražiai globoja. Padėka ir visiems susirinkusiems, kurie tikrai išgirdo kažką kita ir tuo džiaugėsi.
Elena Vasyllūnienė